Skip to main content

Full text of "Hygiėna, arba Sveikatos dėsnių mokslas"

See other formats 


HYGIĖNA 


ARBA 
SVEIKATOS DĖSNIŲ MOKSLAS 


PARUOŠĖ 
D-mas J. ŠLIŪPAS 


TĖVYNĖS MYLĖTOJŲ DRAUGIJOS LEIDINYS 40 Nr. 


“ 


* PRINTEDB in LITHUANIA, | 


HYGIEĖNA 


sveikafos dėsnių mokslas 


—- —— 


Paruošė 


D-ras J. Šliūpas 


ŠIAULIAI srv = 1928 


. * 
4 ILS 
Spaustuvė „TITNAGAS“ Šiauliuose. 
Nuo 
 * i 


"Žodis skaitytojui. 


Biržų ir Šiaulių gimnazijose man teko dėstyti Anglų 
ir Prancūzų literatūrą, taip-gi asmens bei viešąją hygiėną 
(1921 — 1926 m.); tuomet buvau sumanęs parašyti hy- 
giėnos vadovėlį mokykloms. Bet dėja, anuometinei 
klėrikalų valdžiai mano mokytojavimas buvo krisiu akyje, 
ir kada sunkią ligą persirgęs po operacijos pavasariop 
1924 m. ketinau stoti atgal į darbą, per gymnazijos di- 
rektorių p. Švietimo Ministeris pastatė sąlygas, kad „nekliū- 


dyčiau kunigų, bažnyčios ir religijos“... Tad nė mokyk- 
loje neleista man buvo krapštyti laukan dvasės ir kūno 
ligų perus. 


Nedėstant gyvu žodžiu dalyko, sunku yra parašyti 
veikalas pritaikintas mūsų mokyklų reikalams *), ir ėmiausi 
svetimų autorių darbais pasinaudodamas Lietuvos švie- 
suomenei paruošti knygą, iš kurios galėtų įsigyti rei- 
kiamų žinių taip labai apleistoje pas mus srityje. Štai 
veikalai, kurie čion panaudoti tapo: 

Charles Porter, Elements "of Hygiene and Public 
Health, 1917. 

A. G. Cobb, Earth Burial and Cremation. 

G. H. Rohė, Text-book of Hygiene, 1898. 

Parkes, Praciical Hygiene. | 

Wilson, Students Textbook of Hygiene, 1902. 

Sewage and Sewerage of farm homes, 1922 (Far- 
mers bulletin Nr. 1227, U. S. Department of agriculture). 


*) Tad aš savo sumanymą pakeičiau. 


Milton J. Rosenau, Preventive Medicine and Hygiene. 
1927 (5-th edition). 

Prausnitz, Grundziige der Hygiene 1916. 

C. Flūgge, Grundriss der Hygiene. 

Martin Fassbender, Des Deutschen Volkes Wille 
zum Leben, 1917. 

Iš šitų veikalų tapo taip-gi paimti paveikslėliai. Tad-gi 
čion nieko originalaus aš nėsmi padaręs ir originalumu 
nesigiriu. 2 

Vis-gi norėčiau, kad Lietuvos žmonės, kiek galint, 
pasinaudotų mano darbu: ypačiai kreipiuosiu į laisva- 
manius, skatindamas juos gilintiesi į hygiėnos dėsnius ir 
taikyti juos kaip savo asmens taip ir bendruomenės gy- 
venime. Nors mano jėgų nedaug beliko, stengiausi nu- 
šviesti asmens hygiėną, viešąją hygiėną ir rasės hygiėną, 
manydamas, kad čion padėtas pagrindas tautos plėtoji- 
"muisi ne kitoks, kaip aš jį gyvu žodžiu esmi skelbęs 
prie visokeriopiausių progų ir visokiose vietose. Kaip 
žmonės neniekino mano paskaitų ir kalbų, gal neniekins 
nė to, ką surašiau ar išverčiau, kad skaitydami geriau 
įsigilinių ir atsimintų. Be abėjo mano raštas yra sun- 
kesnis negu gyva kalba: bet kas galėjo sekti man kal- 
bant, galės suprasti taip-gi mano raštą. Be pastangų 
niekas juk žinijos neįsigyja. Plėtodami laisvę, plėtokime | 
taipgi švarumą kūno ir dvasės, gerbdami laisvamanybės' 
principus.  Tejsiviešpatauja, kas gera, gražu, dora ir 
sveika! 


n* Fahrenheit — */, (n — 52)'R 
n* Rėaumur —= */, n 0C 
n? Celsius ==. hi R 


?/, (n >- 89)? F. mėtrų Fahrenheito, 


5 (n — 52)? C. Sutolyginimas thermo- 
9/5 (n —- 62) F. Rėaumur'o ir Celsiaus. 


I. 
ĮŽANGA. 


Hygiėna ir Medicina. Hygiėna vadiname mokslą, kurio 
užduotimi yra užlaikyti sveikatą ir apsergėti nuo ligos. Žodis Hy- 
giėna (Hygieija) Graikų kalboje ženklina sveikatą; sako, Hygieija 
buvusi dukterimi Asklėpijo, kunigaikščio ir mitraus gydytojo Thes- 
salijoje, kurio ainiai Asklėpijadai buvo įsteigę pagarsėjusią gydy- 
tojų mokyklą salose Kos ir Knidos. Jo garbei buvo staromi 
dievnamiai — Asklėpieijon, — kurių garsingiausias buvo Epidaure 
pas Saroniškę jūrių alkūnę; apeigose neapsiėjo ten be žalčių gar- 
binimo, o pasveikusieji dievui aukodavo gaidį ar ožką. Tolygiu 
ligonių dievu pas Lietuvius buvo senovėje Aušlavis, o pas Latvius 
Auskuts, kurio mokytiniai garbinę jį įsiasmeninę didelio žalčio pa- 
vidale ir mokėję gydyti visokias ligas. Limpančioms ligoms 
plintant, sudėdavę sambarį, ir nupirkę meitėlį aukodavę jį dievui. 

Hygiėna arti medicinos stovėdama, gali skaitytiesi šaka me- 
diciuos mokslo; be to, jeigu medikai nerems hygiėnistų, tai nela- 
bai tepavyks darbai hygiėnos dirvoje būtini ir neišvengiami. 

Hygiėnos skaidymas. Turime tris svarbiausias hygiėnos 
dalis: asmens hygiėną, viešąją —socialę—hygiėną ir rasės hygiėną 
(eugėniką). 

Asmens hygiėnai rūpi žmogus kaipo žmogus, kaipo viešpats 
savo kūno ir savo sveikatos. Čion mokslas ieško priemonių, su 
kurių pagalba atskiras žmogus galėtų apsiginti nuo susirgimo, o 
sveikas būdamas prailginių savo gyvenimą. 

Viešoji hygiėna užsiima žmogumi kaipo nariu gurguolės, gy- 
venančios dirbtiną gyvenimą bendruomenėje. Mokslas stengėsi 
rasti priemonių, kuriomis neprigimtos sąlygos gyvenimo taptų ne- 
žalingomis sveikatai atskirų Žmonių arba bent žalingumas taptų 
kiek galint sumažintas. 

Rasės arba veislinė hygiėna susirūpinusi yra sveikatinėmis 
sąlygomis gemalų, negimusių dar kūdikių, ištyrinėjimu paveldėjimo, 
„eugenika“ ir „euthenika“, kad veislė kaipo tokia būtų sveika, ne- 
patilžių prote, nesumernėtų kūne, ir neišmirtų. 


Be to, galima dar turėti atskiras šakas hygiėnos, pvd.: mo- 
kyklų hygiėna, darbaviečių ir fabrikų (industrialė) hygiėna, militarė 
ir navalė (laivų) hygiėna, karštųjų šalių (tropiškoji) hygiėna, lyties 
hygiėna ir t. t., atsižvelgiant į ypatingas sąlygas, gręsiančias žmo- 
gaus sveikatai, kur reikalaujama ypatingų priemonių ar methodų 
prašalinti kenksmingumui šitų netikusių sąlygų. 

Dalykai, kurie hygiėnos mokslan įeina. a) Čion įeina, 
ligos ir jų tyrinėjimas, labiausiai-gi ligos limpamos ar užkrečiamos, 
ir ligos užsiėmimų; ypatingai tyrinėjama esti kiltis ligų (aitiologija), 
priežastis, ir būdas jų pasklidimo. Kaip galima būtų tokioms li- 
goms užbėgti už akių, žinoma labai stropiai esti kamantinėjama, ir 
čion daug pagelbi baktėriologijos mokslas. 

b) Prigimtinės prievolės žmogaus — oras, kurį dusuojame; 
vanduo, kurį geriame, ir maistas, kurį valgome — taip-gi reikalauja 
sužinojimo, nėsa reikia išmanyti, kokios atmainos įvyksta tuose 
žmogui būtinuose daigtuose, galinčios pagadinti sveikatą, ir kokias 
sąlygas tos atmainos pagaminti gali. 

c) Daug svarbos esti dedama ant sfafisfikos ir siafistiško 
mefhodo, nėsa manoma, kad tiktai analizuojant skaitmenis, kurie 
paliečia ligas ir mirimus nuo tūlų ligų, tėsą galima įvertinti reika- 
lingumą pritaikinti apsergėjimo priemones ir išmanyti geras pa- 
sekmes šitųjų methodų. 

d) Įstatymai esti nuolatos tardomi baškiik, veikiančių hy- 
giėnos administracijoje, nors tie įstatymai esti speciališki ir susi- 
siekia veik vienatinai su hygiėnos reikalais. 

e) Kitus dalykus, kurie prisieina tyrinėti, suglaudžia po vardu 
Sanifarinio Mokslo, susidedančio iš visokeriopų šaltinių; pvd. Ži- 
nojimas gėo/ogijos prigelbi pasirenkant vietą statymui namų ir tro- 
bėsių, ar įsitaisant sampilai vandens, tinkamo žmonėms gerti. 
"Chėmija ateina talkon, kada svarstome tinkamumą oro, vandens 
ir maisto; irgi naudinga esti žinoti šis-tas iš archi/ekfūros ir in- 
žinėrijos, kada statome namus ir rūpinamėsi jų sveikatnumu, 
švarumu ir gražumu. i 


a "= irigi Lek a Ww“ šasi kadono 2 "TP TPRVT BT TTT a, 4 PERSU 
į [ L A "i > ' 2 =. č ? 


Il. 
HYGIĖNOS PLĖTOTĖ. 


Iš visų pašalinių mokslų, naujoviškoji biologijos atdala — 
„ Baktėriologija — labiausiai paveikė hygiėnos plėtotę. Juk nėra 

4 galima įsigilinti hygiėnos mokslan, jeigu gerai nesusipažinsi, koki 

4 vaidmenį baktėrijos vaidina visokeriopuose procesuose organiško- 

i "sios gamtos. Iš tikrųjų išsiplėtojimas thėorijos, kad ligų perais 

esti baktėrijos, sukėlė revoliuciją modernėje medicinoje ir, žinoma, 

galų gale modernėje hygiėnoje. 

Už tat ir studentui bus smagu girdėti, kad hygiėna susideda 
ne vien iš tyrinėjimų oro, vandens, ir žemės, vėdinimo grinčių, bei 
dėsnių, kuriais remiasi statymas drėnažų, sutrų nuovalkų, ir išma- 

"toms duobių, bet kad ji turi daug platesnę sritį, ir kad kasdien 
platyn eina toji mokslo sritis. 

Pasteur'o darbas (1822 — 1895) atnešė viltį žmonijon josios 
imtynėse su ligomis. Štai kaip Tyndall'is yra pagerbęs tąjį darbą: 
„Mes buvome plakami — sako jis — botagais, užpuolami iš ne- 
prieinamų slėpyklų, ir vos tiktai šiandien mokslo šviesa ima nu- 
šviesti žmogžūdiškąsias valdynes mūsų neprietėlių“. Pasteur'as ir 
Kochas (1845—1910) nuėjo į amžiną atilsį, bet jų žiburiai pateko į 
gerbtinas rankas visose šalyse, ir vien paminėjimas vardų Miečni- 
kovo (+ 1916), Ehrlicho (+ 1915), Wassermano, Wrighto, Šiaudinio 
(+ 1906) ir Flexnerio primena mums, kad žmonija šitoje kovoje 
dar gana turi narsių didžiavyrių. 

Mikrobų thėorija. — Mikrobinė ligos thėorija buvo mintyje 
medikų jau apie 80 metų atgalios, tačiau vos tiktai pereitoji gent- 
kartė jaje tesusidomėjo, ir pastatė ją ant tvirto pamato. Bent 
trumpai pažvelgkime į pažvalgas apie ligų kilmę, kurios galų gale 
Aurėjo vietą užleisti mikrobų thėorijai. 

Senovėje manydavo, kaip šiandien dar tebmano laukinės 
gentėS, liga ėsanti padaru piktosios dvasės arba daimono, įsike- 
rėblinusio į savo auką. Šitoji amimisfinė arba daimonistinė pa- 
žvalga ligon dar šiandien esti išreiškiama praktikoje „gydymo ži- | 
novų“, kurie mėgina, užkalbėjimais ar užbūrimais, ekzortomis ar 


7 


kitais keliais, užžavėti daimoną. O vienoje ligonių klasėje — be- 
pročiuose — thėorija daimoniškojo užvaldymo dar tebgyvuoja pas 
žmones, mažiau apsišvietusius, dėliai suprantamų priežasčių. 

Civilizacijai ir kultūrai žengiant priekyn, mokslingesnės thėo- 
rijos tapo pasiūlytos. Ana, Hippokrafiškoji — pavadinta sulig 
jos įsteigėju Hippokračiu, medicinos tėvu (460—370 pr. Kr.) — vieš- 
patavo per visus viduramžius, ir pėdsakus jos dar galime šiandien 
užtikti tūluose paprastuose medikų žodžiuose. Pasak šitą thėo- 
riją, kūne esti keturi skysčiai (humorai): kraujas, draba arba glei- 
vės (phlegma), geltonoji tulžis ir juodoji tulžis. 

Sulig mažesne ar didesne priemaiša šitų keturių skysčių, svei- 
kata ar jos nebūtis nulemiama buvo. Iš to gauname žodžius 
„sangviniškas“, „phlegmatiškas“, „cholėriškas“ ir „melancholiš- 
kas“ aprašymui žmogaus temperamento.  Sunkiose ligose humorai 
pereidinėjo reguliarį procesą: pradžioje jie būdavo žali, paskui jie 
virė ar virškinosi, ir galiaus rezoliucija arba kryzis juos išmesdavo 
laukan per vieną prigimtųjų kūno atvarų. Pasak šitąją thėoriją, 
gydytojas ar hygiėnistas privalėjo stengties atšviežinti arba grą- 
žinti normalę humorų proporciją. | 

Vos 17-me šimtmetyje tepradėjo šitos thėorijos tikrybę 
užginčyti, ir ėmė mėginti kitomis thėorijomis ją užvaduoti, nors nau- 
josios buvo painesnės ir mystiškesnės už aną pirmapradinę. Tūli 
bandymai nustatyti, kas liga yra, parodys, kaip žodžiai buvo pa- 
vartojami kaipo nežinojimo priedanga. Taip va „liga tai vidujinis 
judėsys dalelių“. „gamtos bandymas išmesti laukan ligadarią me- 


 džiagą“, „stoka tono (tamprumo)“, „trūkumas padirgintojo (stimu- 


liaus)“ ir t.t. Bene typingiausioji šitų definicijų buvo ištarta Hahnema- 
no, homojopathijos įsteigėjo (1755—1843): „Liga—anot jo—tai dva- 
-sinis dynamiškas sugadinimas dvasinio gyvastinio (vitalio) principo“, 

Hahnemanas tvirtino, kad gyduolės eina stipryn jas praskie- 
džiant, jeigu praskiesdamas jas gerokai kratysi. Jo gydymas dau- 
gelyje atvėjų buvo pasekmingas, ir tur-būt jam vadaujant „vis 72e- 
dicafrix nafurae“ daugiau rasdavo progos atsigriebti negu vadau- 
jant gydytojams, kurie davinėdavo dideliausius dosus mišinio gy- 
duolių, viena su kita labai nesutampančių. 

Sitokioms rhėorijoms begyvuojant medicinos mokyklose, mi- 
kroskopo pavartojimas praskynė kelią modernei mikrobų thėorijai 
ligos. Leeuwenhoek (1632—1723), Nederlandų mokslo vyras, ati- 
dengė lietaus vandenyje, seilėse, ir tryznos išmaiose, gyvus kru- 
tančius mikro-organizmus, kurius jis praminė „animalkula“. Iš jo 


8 


May Aba 


aprašymų ir piešinių galima spręsti, kad Leeuwenhoekas pirmas pa- 
regėjo gyvas baktėrijas. Didelė pažanga tapo padaryta, kada 
Morkus Antanas Plenciz (1705—86), Viennos gydytojas, 1762 m. 
„pasiūlė mintį, kad visas limpamasias ligas pagaminą gyvi mikro- 
organizmai. Labai guviai sąprotaudamas, jis prirodė, kad šitokia 
pažvalga paaiškintų įsiperėjimo (inkubacijos) laiką visokeriopų ligų. 
Plenciz tikėjo kiekvieną atskirą ligą turint savą specifišką mikro- 
organizmą; ir jis taipgi pakišo galimybę, kad oras galįs būti tar- 
pininku, perduodančiu užsikrečiamąjį gaivalą. 

Plencizo thėoriją tėmytinai parėmė savo „pathologiškųjų In- 
vestigacijų“ leidiniuose Z/en/ė 1840 m. Henlė (1809 — 85) parodė, 
kad Plencizo pažvalga, būk limpamąją ligą užnešą gyvunėliai, gra- 
žiai supuola su reiškiniais kilimo ir žlūgimo lykiavų (epidėmijų). 
Nė Plenciz nė Henlė neparėmė eksperimentais savas pažvalgas, 
nors tatai buvo galima Henlės laikais padaryti, kadangi Bassi 
1835 m. buvo prirodęs, kad grybelėlis esti priežastimi muskardinos — 
mirštamos šilkkirmėms ligos, o taip-gi paprastose odos ligose, 
kaip favus ir tinea trichophytina, grybeliai jau buvo;prirodyti (Šėn- 
lein'o ir kt.). 

1847 m. Semmelweiss (1818—1865) priskaitė puerperalę karšt- 
ligę „palagninkių užkrečiamai medžiagai, užnešamai akušerių pirš- 
štais, kurią pažvalgą medicinos mokytojai ano laikmečio priėmė 
su pajuokimu. 

Trims žmonėms dalinama garbė už prirodymą buities, kad 
karbunkula (anthrax) pareina nuo užsikrėtimo tam tikromis baktė- 
rijomis. 

Pollenderis 1849 m., o Davaine 1850 m. rode, kad krau- 
juje gyvulių, stimpančių nuo tos ligos, randami esti organizmai 
lazdelių pavidale (Bacilli anthracis), ir 1863 m. Davaine užkrėtė 
tąja liga kitus gyvulius, paskiepydamas juos krauju, turinčiu šitą- 
sias baktėrijas. Kad-gi Bacillus anthracis esti tikrąja priežastimi 
karbunkulos, tapo galutinai prirodyta 1879 m., kada Kochas už- 
siūgdė bacillius ir įstengė gyvulius užkrėsti taip pat lengviai įskie- 
pydamas tas užaugas, lyginai kaip ir kraują gyvulių, neseniai pa-, 
stipusių nuo tos ligos. 

Gal-būt akyplėšrųs rezultatai Listerio antiseptiškojo žaizdų 
gydymo labiau negu kas kitas prisidėjo prie atžinimo parazitiško- 
sios ligų thėorijos. Listęrio (1827—1912) systėma ramstėsi mikro- 
bine thėorija rūgimo (fermentacijos) ir puvimo (pūtrefakcijos), kurią 
patikrino Pasteur'as po ilgų bandymo metų 1862 m. 


“ 9 


Tui V irkdėkųs BA aso Taa k S UP A S e a i das 
"las aA EU PPS S ETAV 
č A : Ž 3 


Kokios-gi buvo pažvalgos į rūgimą ir puvimą prieš Pasteurui 
veikiant? Buvo visų pastebėta, kad organiškoji medžiaga greitai 
pųva, o mėsos atsitikime, kad šitąjį pūvimą dažnai palydi atsira- 
dimas kirmėlaičių. Senovės rašytojai, kaip Lukrefius, tikėjo, būk 
tai esą pavyzdžiai savaimaus pavįsimo (generatio spontanea), 
beje Kad gyvi organizmai gemą iš negyvos medžiagos. Iš tikrųjų, 
tai buvo paprasta pažvalga ne tiktai senovės, bet eilės šimtmečių 
iki pusei 17-j)o amžiaus. Aed/, paprastu eksperimentu, prirodė, kad 
kirmėlaitės iš tikrųjų išsiplėtojo iš kiaušiniukų, kuriuos musės pa- 
dėjo ant mėsos, ir kad, jeigu musių neprileistum artyn, jokių kir- 
mėlaičių mėsoje neatsiras. 

Spallanzani (1729-99 prirodė, kad išvirinus pūvančias už- 
pilas (infūzijas) organiškos medžiagos sklandžiai užkimštoje bon- 
| koje jokis pūvimas neįvyksta. 

Buvo užmetinėjama šitam eksperimentui, kad oro neprileidžiant | 
įvyksnis savaimaus pavįsimo esti sutramdytas; tačiau ant to buvo 

"atsakyta Šulzės 1836 m., kuris leidė orui eiti į bonkas po to, kaip 

jis buvo perlindęs per stiprų sierinį acidą, ir viens tiek pūvimo | 
nesulaukta. 

Švann'as 1839 m. patikrino šitąją buitį perleisdamas orą per 
įkaitintą vamzdį. Irgi Švannui (1810-82) priklauso garbė u* tai, 
kad atidengė specifiškąją priežastį — mielių augalėlį — alkoholiš- 
kojo rūgimo. 

Vėliau Šroederis ir Von Duš prirodė, kad pūvanti skysčiai, 
sterilizuoti karštyje, galima kaip ilgai norint laikyti bonkose, kurių 
atvaros bus užkamšytos medvilnėmis; mat, medvilnės tai lyg koš- 
tuvas sulaiko baktėrijas pereinant orui. Vienok stropūs darbai | 
Tyndallio ir Pasreuro smogė mirtiną smūgį thėorijai savaimaus 
pavįsimo, bent kiek tatai paliečia pūvimą ir rūgimą: ans gerai Ži- 
nomais tyrinėjimais medžiagos, besivažinėjančios ore, ir prirodymu, 
kad daugelis jos esti gyva, o šis prirodydamas, kad puvimas įvyks- 
tantis po matomos sterilizacijos priguli nuo to, kad tūlos baktėrijos 
turi patvarius kūnelius, vadinamus sėklomis, „sporomis“. 

Pasteurui tvirtai nustačius buitį, kad pūvimas ir rūgimas pri- 

„klauso nuo mikro - organizmų, Lisferiui užėjo mintis, kad žaizdų 

pūliavimą galima išaiškinti panašiu būdu, ir kad antiseptikais ga- 
lima nuo jo apsisaugoti. Ant buvimo smulkutėlių baktėrijų pūliuose 
einančiuose iš vočių buvo domę kreipę Rind/leiš 1868 m., o Wal- 
deyeris ir Von Reklinghausen 1871 m. 


Nat ki dėl ikaras, L k 


10 


(PR PAP OIS" VT VA TR TDL r Taa e e ET MPa AF T 1 PPP S RDAVIS 
„ - „4 


Listeris atliko savo darbą tarp 1865 ir 1874 m. ir gavęs buvo 
įkvėpimą nuo Pasteuro. Listeris visumet su padėka pripažindavo 
niuksą jam suteiktą Prancūzų chėmiko, kaip galime matyti iš se- 
kančios ištraukos iš laiško jo rašyto Pasteurui 1874 m.: 

„Leisk man prie šitos progos ištarti tamistai mano nuošir- 
džiausiąją padėką už tai, kad savo skaisčiais tyrinėjimais man 
prirodei teisybę mikrobinės thėorijos pūvimo, ir tokiu būdu man 
suteikei principą, kuriuo vienu vadovaujanties antiseptiškoji systėma 
tegali būti ištisai pervesdinta“. 

Tiktai per Listerio įtaką modernė chirurgija yra laimėjusi to- 
„kius triumphus ligų gydyme, ir tiktai skaitydami atskaitas baisaus 
mirtingumo, pasekančio prilyginamai prastas operacijas laikuose, 
kada antisepsis nežinoma buvo, mes šiandien tegalime įvertinti, 
kaip didelę dovaną žmonijai yra suteikę savais darbais Pasteuras 
ir Listeris. 

Šiandien esti tyrinėjama, kokie būna veiksniai defenzyvėse ir 
offenzyvėse galybėse šeimyninko ir parazito? Parazitą galima pri- 
lyginti prie sėklos, o šeimyninką prie dirvos, kurion anoji pasėta 
tapo, ir įvairiuojantieji pobūdžiai vieno ir kito paaiškins visus ap- 
sireiškimus ligos. 

Nesenais laikais darbai klinikiškų pathologų prirodę yra, kad 
didelė dauguma neužkrečiamųjų ligų taip-gi kįla iš mikrobų išsi- 
veržimo. Kad ligą galima būtų primesti tam tikram mikro-organiz- 
mui, reikia tesėti tūloms sąlygoms, beje įvykinti Kocho postulatus: 


Ai siuksliu i s 


1) kad tasai pats mikrobas būtų randamas būtinai apišnekamoje 
ligoje, ar kraujuje ar ligūistuose audiniuose; 2) kad būtų galima 
įsigyti gryni perai (kultūros) mikro-organizmų; 6) kad tais perais 
inokuliavus priimblius gyvulius, kiltų toji pati liga; ir kad 4) šituose 
gyvuliuose mikrobas tiek pat susimaigęs būtų su audiniais kaip 
kad natūraliai apsirgusiame gyvulyje. 

2 Daugelyje atvėjų nėra galima ganėdinti visiems tiems reika- 

d) lavimams delto, kad žemesnieji gyvūnai dažnai neserga Žmogiš- 

A komis ligomis. Vienok tokiuose atsitikimuose, "eksperimentai su 2 


- 


žemesnėmis ir augšiesnėmis bezdžionėmis leidė tyrinėtojams ištirti 
sąlygas, kuriomis nuodus galima perduoti. Iš tikrųjų, kad nustačius 
prirodymą, ar mikrobas yra priežastimi, ir tai vianatine priežastimi, 
tūlų limpamųjų ligų, kartais reikia dar penkto postulaio reikalavi- 
"mams pasiduoti — beje, kad gyvulį inokuliavus su tikrai užkrečiamu 
apipenu, liga taip užsikrėsta paplis tarpe kitų, panėšiai priimblių 
gyvūnų tuomi pačiu keliu, kokiu prigimtinė liga plinta. 


LTP LI B 
S da EAS 


i 11 


Išnašumas šitojo postulato buvo prirodytas studijuojant kiaulių 
cholerą. Šitoje ligoje bacillius — B. suispes/ifer be atomainos buvo 
randamas kraujuje ir audiniuose susirgusių gyvulių, ir kraujo sė- 
rumas šitų gyvulių specifišku būdu sulipdydavo krūvon mikro-orga- 
nizmus, ir inokuliacija sveikų kiaulių su grynais perais (kultūromis) 
šitojo bacilliaus pagamino ligą numatomai panėšią prigimtinei ligai; 
vienok sveikieji gyvūnai susiduriantieji su inokuliuotaisiais gyvū- 
nais liga neužsikrėsdavo, kas juk esti paprastu dalyku prigimtinėje 
ligoje. Dorsef, Bolfon ir Mac Bride prirodė, kad nuodai šitos 
ligos buvo randami sėrume perėjusiame per Berkefeldo koštuvą, 
bet kad baktėrijų priauglis nebuvo gaunamas iš tojo, dėlto kad 


minimieji nuodai pereina per koštuvą, būdami ultra-mikroskopiškais.. 
Sveikas gyvulys inokuliuotas su šiiuomi sėrumu, užsikrečia kiaulių 
cholera, ir šitoji paplito pas kitas kiaules, susiduriančias su juomi. 


Vėlesni tyrinėjimai prirodė, kad B. suispestifer randasi grobuose 
sveikų gyvulių, ir kad kiaulių karštinėje jis yra antraeiliu įsiveržėliu, 
kadangi atsispyrįimas kūno prieš ano įsiveržimą iš grobų sumožta 
šitoje ligoje. 

Iš tos peržvalgos mes matome, kaip teisybe yra paremta mikro- 
binė thėorija, ir kad kariaujant su liga reikia ryškiai žinoti sąlygas, 
tinkamas gyvenimui ir platinimuisi baktėrijų viduje ir išlauk kūno. 
Tapo atrasta, kąd prigimtis aplinkumos, kurioje žmogus gyvena, rū- 
šis maisto, kokį jis valgo, taip kaip jo paveldėtosios ypatybės, la- 
bai daug prisideda nusveriant, ar jis kris auka baktėrijoms ar vėl 


„Jis pergalės jų užgulimą. Hygiėna todėl neapseina be tyrinėjimo 


paveldėjimo, maisto, oro, žemės ir vandens, limpamųjų ligų ir immu- 
nitatės, ir statybos bei sanitacijos gyvenamųjų namų ir miestų. 


12 


III. 
ASMENS HYGIĖNA. 


Žmogaus sveikata yra asmens dalykas, ir todėl atsakomybė 
už saugojimą ir užlaikymą sveikatos būtinai krinta ant jo paties. 
Asmens hygiėna turėdama tatai omenyje nustato taisykles, kartais 
vadinamas sveika/os įsfafymais, kaipo keliarodį jam, kaip reikia 
gyventi, nurodo asmeniškas sąlygas veikiančias gyvybę ir sveikatą, 
ir pamoko, kaip apsergėtum gyvybę, o užlaikytum sveikatą. Valstybė 
darė šį - tą praeityje, ir daug ką daugiau padarys ateityje, gerin- 
dama sąlygas, kokiose žmonės gyvena ir veikia; tačiau už šeimos 
ir namų hygiėną atsako tiktai šeimos nariai. 

Sveikatos Įstatymai. — Valgymas. Perskyrime apie 
maistą pašnekėsime apie diaitą ir jos užlaikymą, ir ten bus nuro- 
dyta, kaip svarbu yra pąsirinkti ir pasigaminti valgis tinkamu būdu. 
Čion-gi domę nukreipiame, kad reikia susidomėti budavone diges- 
tyvės (virškinimo) systėmos ir veiksmų arba funkcijų, kurias kiek- 
viena dalis, nuo burnos žemyn, pajėgia atlikti; ir kad reikia atsi- 
minti, jog organai šitos systėmos triūsiasi geriausiai, kada jie 
gauna darbą dirbti reguliariai ir nuosaikiai. Reikėtų atsiminti, kokį 
ypatyngą darbą nudirba kiekviena atdala šitos systėmos ir kad ga- 
lutinu virškinimo siekiniu yra suvalgytąjį maistą perkeisti į me- 
džiagą tinkamą audiniams sučiulpti ir naudingą jiems atliekant 
savo užduotis. 

Bene būtų be reikalo sakyti, kad burna įeina į digestyvę 
(virškinimo) systėmą, ir kad virškinimas ten prasideda sukramtymu 
maisto ir sudrėgninimu jo tam tikrais skysčiais (seilėmis) ir fer- 
mentais (ptyalin). Jeigu suprasime, kad kuomi labiau maistas bur- 
„ noje bus susmulkintas, tuomi lengviau skrandis, . grobai ir kitos 
dalys systėmos atliks savo darbą, tai nereikės daug kalbėti, kaip 
stropiai reikia maistas kramtyti dantymis. 

Pergrumuliuoti kiekvieną maisto dalelę bent puskapį kartų 
paprastai esti siūloma, o netinkamumas ryti nesukramtytus kąsnius 
dažnai esti prirodomas. Įsiręžimas kramtant valgį yra menkutis; 


15 


o įsiręžimas puolantis ant svarbesniųjų virškinimo organų kaipo 
pasekmė burnos apsileidimo gali tapti rimtu, net pavojingu. 
Kad organai ir syvai, turintieji ryšį su virškinimu, turi tūlas 


pasirinkimo funkcijas, kad jie gali veikti 
ir teveikia tokią medžiagą, kuri gali būti 
naudinga audiniams visatinai, o visą ką 


kitą atmeta šalin kaipo nereikalingą šlam- | 


štą, tai yra kitas gan svarbus pamoky- 
mas. Šitie nusidėvėję šlamštai gali pa- 
tapti kliūčia ir trūkdymu, o kad taip nebūtų, 
juos reikia išliuobti iš digestyvės systėmos 


bent vieną kartą per 24 valandas, pato- | 


giausia rytmetyje. 


Šituo atvėju reguliaringumas yra taip | 


pat svarbus, kaip ir reikalingas kūnui 


nuolatos įimant maistą. Kadangi diges- | 


tyvė systėma negali nuolatos dirbti, ir 


SE 5pC kadangi protarpiai poilsio yra privalomi, 


Diagrammatiškas išilginis 
kūno piūvis. VV stuburkau- 
liai, kurie dalina kūną į pa- 


„ kalos ir pilvo tuštumas. aa“ 


Pakalos tuštuma. C, p'. Pilvo 
ir krūtinės atdalos, atskirtos 
nuo viena kitos plėkšnimi d. 
B. Smagenys. Sp. Nugaros 
smagenys. e. Oesophagus 
(stemplė). S. Skrandis, iš 
kurio eina grobai į atvarą 
užpakalyje. /. Jaknos. p. 
Biužnis. A. Inkstai. o. Pūslė. 
/. Plaučiai. A. Širdis 


tai maisto reguliarus valgymas, paskirta- 


me laike, yra svarbia dalimi hygiėnos 
šitosios systėmos. Maistas neturi patekti 
skrandin dažniau kaip 3 ar 4 kart per 


dieną. Pusryčiavimas, pietavimas ir va- 


karieniavimas taip turėtų būti sutvarkyti, 
kad būtų tarp jų protarpis bent 5 ar 4 
valandų.  Tatai duoda tam tikrą atilsį 
skrandžiui ir kitiems virškinimo organams; 
ir kad jie bus pripratinti beėsą prie taip 
periodiško darbo ir atilsio, jų sveikumas 
bus vykęs, ir jie iš savos pusės pagelbės 
užtikrinti sveikumą kitų kūno dalių. 
Gėrimas. — Vanduo tai vienatinis 
skystimas, galimas gerti be jokio paken- 
kimo. 
gerti be baimės kiekvienam žmogui jeib 
kokio amžiaus ir padaro labą prigelbė- 
damas valomiemsiems organams išmesti 


laukan nusidėvėjusius produktus. 
Vandenį galima gerti jeib kada, bet-gi yra labai girtinu pa- 
pratimas pradėti ir užbaigti dieną vienu - kitu gurkšniu ar malkų 


14 


Jeigu jis yra čystas, jis galima 


šalto vandens, ir susilaikant nuo gėrimo bevalgant, o skalsiai geriant 
protarpiais, kada nevalgai. | 

Vanduo daviamas kūdikiams — kurie, reikia įsidemėti, taip pat 
ištrokšta kaip užaugusieji ir rei- 
kalauja vandens atsigerti, ir 
dažnai pagerėja begirkšnodami 
— turėtų būti pirma atvirintas, 
atvėsintas iki drugnam ir tru- 
putį pesaldintas. 

Apie alkoholį, arbatą, kavą 
ir kitus gėralus pašnekėsime 
kalbėdami apie diaitą. O tuomi 
tarpu pasakysime, bent apie 
alkoholį, kad kuomi taupiau bus 
geriamas, tuomi geriau, ir jeigu 
jau esti vartojamas, tai tiktai 
bevalgant, ir tai augusiems. 
Jauniems tie gėralai ir nereika- 
lingi ir žalingi. "Tarpe negan- 
dų, užsitraukiamų bevartojant 
alkoholį be saiko, bene bus 
labiau žinomas sutramdymas Diagramma venae por ac (pv.), kuri pra- 
funkcijų inkstų ir Jaknų (kepenų). | SidE4a raisto rakte dr Bužayje (9, Ir 
Kad metabolizmas (medžiagos , 
 pakaita) susitrukdo ir kad tai gali gadinti smagenis ir nervų sys- 
tėmą, juk esti yisiems žinoma. 

Burnos Hygiėna. — Dantų liuoba. — Dantų sveikatos 
užlaikymui būtinai reikalingas švarumas. Valyti dantis reikia, kad 
prašalinus maisto daleles, kurias įsmigusias tarpan dantų apninka 
baktėrijos, ir išsidėstymui tarpstant, pasidaro rūgštys (acidai) pri- 
vedančios prie sugedimo dantų enamelės (emalijos). Valymas 
taip- gi padeda prašalinti baktėrijas, ne vien tas, kurios veikia 
maistą, bet ir tuos svarbesnius mikrobus, kurie pagamina dentų 
Pūvimą (pyorrhoea). 

Šitie mikrobai labiausiai randami vietose, į kurias liežuvis, 
ans prigimtas dantų valytojas, su vargu įsiterpia. To-gi dėliai 
prisieina juos valyti krapštuku, dantų šepetuku, ir šilkiniu siūleliu. 

Krapštukas ar badyklis reikia pavartoti reguliariai po kiek- 
vieno pavalgymo, o reikėtų pavartoti taip - gi danių šepetukas. šil- 
kinis siūlelis pritiktų pavartoti sykį ar du kart savaitėje. 


15. 


Dantų šepetukas su grobliuotais še- 


Tinkamiausias dantims šepetukas tai tas, kurio šeriukai vidu- 
tiniškai kieti ir ne per ilgi. Jie turi būti tvirtai pritaisyti ir suei- 


liuoti ežiukėmis, kad tarpdančiai galima būtų tinkamai išvalyti še- 


=»: = - = . . . - 
petuku brūžinant žemyn ir augštyn, o taip-gi iš vieno šono kitan. 
Kūdikiams trumpas šepetukas esti geriausias. Dantų šepe- 


tukas reikia laikas nuo laiko gerai išmazgoti su prausilu (muilu) 


ir vandeniu 

Dantų milteliai esti pavartojami labiau tam, kad nušveitus 
enamelę, bet neturėtų būti stambiai sumalti. Vengti reikia karbo- 
linių dantims miltelių, kuriuose esti 
per daug acido, nors jie pigųs 


nis ir sukruvinti. Geru ir pigiu 
antiseptiku yra smulkiai sumalta 
medžio anglis. 

Užlaikant dantų švarumą, ir 
tai kartais pūvimas dantų prisi- 
meta; todėl reikėtų laikas nuo lai- 
ko lankytiesi pas dantistą, kuris 
radęs kokį nors defektą tuojau 
pataisytų jį ir apsaugotų dantis nuo 
sugedimo. 

Dantų apsaugojimas labai pri- 
guli nuo to, kokį kas valgo mai- 
stą. Už dabartinį dantų žymų 
palinkimą pūvimop pas vaikus 
minkštasai maistas, visatinai valgomas, paprastai esti kaltinamas. 
Kaip vaikams taip suaugusiems reikia įkalbinėti, kad kietesnieji 
ir gangreit tirštesnieji valgiai, kuriuos reikia pakramtyti, ne tiktai 
nušvarina dantis, bet ir sustiprina juos, „mankindami žandų 
raumenis, skudrindami smagenis, ir padidindami kraujobėgį tose 


riukais tarpdančiams švarinti. 


-dalyse. 

Minkštas ar saldus valgis reikia vengti, ypačiai prieš pat ei- 
nant gultų. 

Odos hygiėna. — Valyvumas. — Kad vyriausioji odos 


funkcija rišasi su reguliacija kūno temperatūros ir perkošimu nusi- 
dėvėjusiųjų produktų; kad kūno temperatūra, ir šiek -tiek nuodėvėnų 
iškošimas, priguli nuo visokeriopo šilimos spindulėjimo, kiekybės 
kraujo ir dydžio kraujo indų, ir nuo veiklumo prakaitinių liaukų 
bei perkošimo ir išmetimo prakaito, tai buitys vos reikalingos mi- 


16 


būtų, nėsa jie gali erzinti smage- 


mažiau A „ai Sis Linna Gili 


į 
/ 

4 

Ė 

k. 

M 

Ę 

> 

1 


nėjimo. Visos tos funkcijos esti tuomi geriau atliekamos, kuomi 
oda esti švariau užlaikoma. 

Nors dar ir šiandien, kada hygiėnos įvertinimas jau esti pa- 
didėjęs, dauguma žmonių pasitenkina valyvumo žvilgsniu nusipraus- 
dami veidą ir rankas ir kartais kaklą, vienok būtinai reikia kreipti 
domę į viso kūno paviršį. Juk odos purvas, susidarantis iš dul- 
kelių oro, nebegyvų epidermies narvelių, išdžiūvusių prakaitavimo 
cellių, daleliu drapanos ir organizmų, kas viskas krūvon sulimpa 
taukinių liaukų iškošose, atsiranda ant viso kūno. Kadangi tas 
odos purvas mechaniškai kliudo veikimą prakaitinių liaukų, užakin- 
damas jų rynas (duktus), ir kitais žvilgsniais esti nepatogus, o net 
pavojingas, tai priseina jsai prašalinti su prausilu ir vandeniu. 

Dirbant prausilą riebalai ir alkaliai esti sumiešiami, ir to mie- 
šimo rezultatu išeina saponifikacija, prausilo pasidarymas.  Rieba- 
lai išsidėsio į glyceriną ir riebalinės rūgštis (acidus), ir alkaliams 
susijungiant su rūgštymis, prausilas išeina. Jeigu kaipo alkali pa- 
vartosi potašą, minkšifasai muilas pasidarys; o jeigu sodą, kiefasai 
muilas. Prausilas išsileidžia vandenyje, ir pasidaro alkalinis tir- 
palas, kuris, ant odos pilstomas, ištarpina dalį aliejaus odos purve, 
o kitą dalį paversdamas į emulsiją palengvina vandeniui numazgoti 
šalin. 

Sutirpdymui prausilo ir nuplovimui šalin emulsifikuoto bei ištar- 
pinto aliejaus, geriau bus pavartojant ši//as vanduo, ir norint apšvarinti 
veidą bei kaklą, reikėtų juomi nusiprausti bent du kartu dienai. 

Rankas reikėtų mazgoties tuomi pat laiku taip-gi, ir dar - gi 
prieš valgant ir kada kuomi nors jas susitepium, susisuodintum. 
Purvo pašaiinimui nuo kitų kūno dalių reikia kasdien maudyties 
šiltame vandenyje. Šiltas vanduo, jeigu iš prigimties minkštas, arba 
suminkštintas įpiliant ammonijos, galėtų būti pavartotas tų, kurie 
dirba švarų darbą ir reguliariai kasdien maudosi. Ši//os maudynės 
(209 iki 26? C.) geriausiai tinka ant nakties, o šaltos maudynės 
rytmetyje (130 iki 180 C.) Šaltos maudynės tuomi viršyja šiltasias, 
kad jos padirgina odą, sustamantrina raumenines kraujo indų sienutes 
ir padidina ats:spyrimą prieš pakitėjimus temperatūroje. Tiktai tie, 
kurie atsipeikėia nuo šalto vandens, ir jaučiasi šiltai ir patogiai 
išėję iš maudynės, tegali vartoti šaltąją maudynę. Tiems-gi, kurie 
dreba ir pamėlynuoja, šaltoji maudynė netinka, ir tokie žmonės 
neturėtų jon eiti. 

Karštos maudynės temperatūra siekia nuo 26? iki 560 C., 
ir jon eiti pridera ant nakties. Vanduo tokios mi eratūros 
9 3 


+ 
"57 . Np į >) 
ALT | . 


ia ak i ais ai i ai a i aa a a as A 
5 Ria LA a I Žada iš Ė aro Id A AK 


tikriau nušvarina kūną negu vanduo žemesnės temperatūros, ir net 
tie, kurie kasdien maudosi, turėtų retkarčiais eiti karšto maudynėn. 
Tie gi, kurie nesimaudo kasdien, turėtų eiti karšton maudynėn bent 
vieną kartą, jeigu ne du kartu, savaitėje. Lietuvių bei Rusų pirtis | 
ir Turkiškos maudynės pagaivina odos veiklumą, ypačiai jeigu dar 
kūnas tryniojamas ar subraukomas esti ir potam šiltame gare dar | 
vantomis išvanojamas ant plautų pasilipus ar atsigulus. . 
Kūdikiams ir vaikučiams šilta maudynė kasdien prieš einant | 
gultų yra būtinai reikalinga, o retkarčiais ir karšta maudynė. Reikia 


Epidermis. c, raginis sluog- Plaukas ir jo krepšelis (follieulum). 
sniš; g, grūdėtas (granulia- A, plauko liemenėlis; B, plauko šaknis; 
ris) sluogsnis; 7, gleivėtasai C, plauko plėvelė (cuticula); D, plauko 
(mūkozinis) sluogsnis (rete šerdis; Z, išlaukinis plauko krepšelio 
Malpighii). Stratum lucidum sluogsnis; F. vidurinis plauko krepšelio 
— sluogsnelis viršuj granu- sluogsnis; G, vidujinis plauko krepšelio 
liario sluogsnio. Nervų ga- sluogsnis: H, plauko papillė; /, išlaukinė 
lūnės — 7, nervus afferens; šaknies makštelė; /, išlaukinis sluogsne- 
b, galutinė nervo buoželė; lis vidaus šaknies makštelės; X, vidujinis. 

/, Langerhanso narvelis. sluogsnelis vidaus šaknies makštelės. 


labai žiūrėti, kokį prausilą pavartoji ir kaip odą nudžiovini šluosty- 
damas, ypatingai linkimuose: Vaikams be penkių metų šaltoji 
maudynė nereikalinga, o ir tuomet tiktai vasaros metu ir jeigu jie 
tinkamai atsigriebia, atsipeikėja. Šalta maudynė per ištisus metus. 
netinka darytiesi pirma negu bent dešimtį metų pabaigus. 


18 


„ 


TU V VrPyNEINSPVVPPEPPPNHPAT SEAT VRN ENA USNS VPHHR NASA NRNII TO 


kaž 


I PA 
Ur -— 


"4: 


L a SA ia A 


Odos išaugos — p/aukai ir nagai — labiausiai pas vaikus, 
turi suįdominti mus nemažiau už odą. Matant, kaip mergiotės 
pradedamosiose mokyklose Lietuvoje turi priglindijusias ir priuti- 
jusias galvas, reikia manyti, kad jų plaukai nėra šukuojami šuko- 
mis bei šepečiais kasdien, o ištrenkami bent kartą savaitėje, kaip 
tai turėtų būti. 


Susideda iš suplokštintų žvynelių. 
Raginė ir permatoma. 
Nepereinama skysčiams. 

Nėra nervų ar kraujo indelių. 
Apsergėjimui kūno tarnauja. 
Paviršis nuolatos nusitrynioja. 


Epidermis 


Minkštesnis ir netaip permatomas. 
Turi pigmento narvelius. 
Duoda dažą ar spalvą odai. 


Rete mucosum 


———— 


< Pliekai jungiamų ir elastinių (tysių) audinių. 
; Daug kraujo indų ir nervų. 
Dermis -Raukšlėjasi į papillae. 
Riebalų narveliai gilesnėse dalyse. 
A "( Randasi giliai dermyje. 
4 Susideda iš susiraičiojusių dūdelių. 
Apsuptos kapilliariniais finklais. 
Prakaitinės Beveik tiesįs per dermį. 
Duktai. Susukti epidermyje 
S ly vaikas Atviri paviršium (porai). 
Ištrieškia prakaitą. 
Jungiasi su plaukais. 
ž Iščirškia aliejuotą skystimą. 
kaukinės Ištryškos Išsipilia į follikulus. 
(sekrėcija) Ištepa plaukus ir odą. 
Storos, raginės plotvės epiderrnies. 
Tiktai kur prikibę prie odos. 
Nagai Augimas viršun apačion, ir užpakalin pas 
šaknį. 
Stumia priekyn augimas iš užpakalio. 


9* 
19 


Čiu I Es 


O D : 


Viduj medulliarė dalis ar šerdis. 


Stiebelis kak kortikalė ar valakninė dalis. - 


A 


f Bulbėta žemutiniame gale. 
Ugulusi į follikulą. 

Išstumiami laukan augimu dugne. 

Liaukos taukinės. 

Raumens — pastato arba pašiaušia plauką su- 
siraukšlinimu:. 


Šaknis 


Plaukai 


Vanduo. 
Sudėtis Druskos — ypačiai paprastoji viralinė druska. 
Truputis acidi carbonici dujos skiedinyje. 


Aplink du svarų į dieną. 
Kiekis -, Daugiau vasarą negu žiemą. 
Daugiau smagiai dirbant. 


PRAKAITAS. 


N ( Prašalina nuodevėnas. 
auda 2 sia > 3 
Sugebanužemintitemperatūrą kūno perišgaravimą 

Apvalkalas. — Daugumas šilimos, prarandamos spindulė- 
jimu nuo kūno paviršio, labiausiai priguli nuo ploto odos nepri- 
dengtos, nuo atmosphėrinės temperatūros, nuo daugumo drėgmės 
ore, ir nuo vėjų; todėl, kad sumažinus tąjį spindulėjimą, šaltuose ir 
vidutiniuose klimatuose drabužiai esti dėvimi. * 

Beveik visur kaipo medžiaga apsivilkimui vartojama esti: med- 
vilnės (bovelna), linai, vilna, ir šilkai. Norint vieną jų pasirinkti, 
reikia žiūrėti: 1) ar medžiaga esti geru ar blogu šilimos perleidėju, 
2) ar ji sugeria smarvę ir organiškus dalykus, ar ne; 3) ar ji su- 
siurbia drėgmę, ar ne, ir 4) ar persiskverbia oras per ją ar ne. 

Atsižvelgiant į šitas sąlygas, medvi/nes randame ėsant geru 
perleidėju šilimos, otriomis ir godžiomis drėgmės, stipriai sugeriant 
kvapsnius, net labai menkai pritraukiant ar užlaikant organiškus 
dalykus. Gana gerai per jas oras persiskverbia. Linai panėši 
medvilnėms, tačiau netaip godžiai susiurbia drėgmę, ir truputį mažiau 
perleidžia orą. Vi/nos yra blogu šilimos perleidėju; godišauja drėg- 
mės, ir orui leidžia persiskverbti.  Neprilaiko kvapsnių.  Ši/kai, 
kaip vilnos, yra blogu šilimos perleidėju, ir skiriasi nuo vilnų ma- 
žiau susiurbdami drėgmės. 

Kiekvienu žvilgsniu vilnos yra geriausia medžiaga, ar drabu- 
žiams dėvimiems arčiausiai odos ar ant viršaus, ypačiai šaltuose 


1 


20 


klimatuose. Šilkai, nors brangūs ir neilgam patenkanti, taip-gi tinka 
apatiniams drabužiams. Jie lengvūs ir švarįs ir blogai perleidžia 
šilimą. Medvilnės ir linai mažiau tinka drapanoms dėvimoms arti 
odos, nėsa susiurbia drėgmę ir lengviai sušlampa. Kadangi šilima 
gerai perlenda, skystimai iš- | - — ———+ RST 
garuoja gana greitai, ir kūno 7 | g. ži 
temperatūra per greitai možta, 
ir todėl žvarbis paima. Apa- 
tiniams drabužiams medvil- 
nes labiau vartoja negu linus, 
su tūlu parogumu, ypačiai 
pavidale taip vad. „celluliarių 
drabužių“. Čion tarpai yra 
paliekami tarp medvilnių pa- 
vajos beaudžiant, ir spindulė- 
jimas sustabdomas tuomi, kad 
oras pagautasai tarp audinio 
akyčių esti blogu perleidėju. 

Kokią medžiagą tepa- 
vartotum apafiniams drabu- 
žiams, šitie niekumet neturi 
būti prigulę per angštai prie 
kūno. Angšti drabužiai kliu- . 
do kraujo aplinkbėgį, ir siau- 
rina liuosumą judėsio rąume - 
nių ir galūnių. Vi/noniai dra- 
bužiai esti minkšti, šilti, 
diržingi, ir šilimai perlandūs. 
Jie lengyiai sugeria drėgmę, 


Kraujo sūdynai. 
: - „4 GC epidermis; D, corium; P, papillae; 5, 
bet kadangi ne taip lengviai prakaitinės liaukos ryna; v, arterialiai ir 


s ; ; : ieioį venoziniai kapilliarai (paviršutinis arba pa- 
ją atpalaiduoja, iai prisiėma piliaris tinklelis) papillių. Gilesnysis tinklas 
juos dažnai skalbti. dalinai matosi žemesniamjame pakraštyje 


2 s diagrammos; vs, tarpinis tinklelis, atvašė 
Viršutinės š drapanos gilesniojo tinklo, aprūpina prakaitines liau- 
šaltuose ir vidutiniuose kli- kas, ir leidžia šakutę į plauko papillę. 


matuose geriausiai esti gami- 

namos iš vilnos. Čion reikia prisiminti jų lengvų drėgmės pereina- 
mumą, o šilimos sulaikymą, kadangi susitinkame su dažnomis. 
pagados atmainomis. Nors esti linkėtina siūdintiesi drapanas 
neperšlampamas, vienok nėra linkėtina trukdyti oro pereinamumą, 
kadangi oro sluogsnis artymiausias odai reikia dažnai pakeisti 


21 


Neperšlampamoji drapana nėra užganėdinanti ir jauki ar 
smagi, nėsa per ją nepereina nevien oras, bet ir drėgnumas. Jau, 
taip vad. neperlyjamos drapanos esti geresnės, nėsa druskos, su 
kurių pagalba jos padaromos neperlyjamomis, nesustabdo oro per- 
landumą, I 

Ų 


| " 


Linas X 120 Medvilnės X 100 Šilkas X 180 Plona vilna X 180 


Klausimas dėliai spa/vos viršutinių drapanų paliečia ypatin- 
gai šilimos susiurbimą (absorbciją). Balti ir šviesiai nudažyti dra- 
bužiai susiurbia daug mažiau šilimos negu tamsieji drabužiai, o 
taip-gi prie jų mažiau kimba organiškoji medžiaga ir perai. Dėliai 
menkesnio šildymo balta tr šviesiai dažyta drapana esti dėvima 
šiltuose klimatuose vasaros metu, o tamsiai dažytoji — žiemos laiku. 

Viršutinė, kaip ir apatinė drapana, ypačiai vaikams, neturi 
gulėti angštai prie kūno. Kūdikių drapanėlės turi būti liuosos, 
palaidinės, ir tos, kurios uždengia odą, turi blogai perleisdinėti . 
šilimą. Priegtam drapanėlė turi būti lengvi ir lengviai nuvelkama. 

Vaikučiams linkėtina turėti drapaną ir-gi palaidai prigulusią. 
Blogas yra paprotys palikti didelę dalį kojų ir rankų nepridengtą, 
dėliai to, kad gali šiurpis pašokti nuo per didelio šilimos spindulėjimo. 

Lietuvoje nėra reikalo dėvėti daugybės viršutinių ar apatinių 
drabužių. Viskas, ko reikia, tai vilnonių marškinių ir kelinių, kad 
apdengtų visą kūną, jeib tik ne perangštai, pritaikant jų storumą 
prie metų laiko, ir viršutinių drapanų.  Šaltuose mėnesiuose, kada 
labai daug šilimos prarandama, tenka prisidengti kailiniais iš vir- 
šaus. Vengti reikia krūtinės šildytojų (zuikio skūrelių ir f. t.) ir 
šydrų (velionų). 

Merginų drabužiai visatinai būna per daug komplikuoti, per 
daug jų užsikrauna ir per daug susivaržo. Dėvėjimas vilnonių dra- 
bužėlių palei odą ir pasvėrimas jų ant. pečių, 0 ne suvaržymas apie 
juosmenį ir strėnas, ne yra ganėtinai įprastas. O tatai vis-gi labai 
svarbu sveikatos žvilgsniu. 


22 


Čebatai ir čeverykai. — Išskyrus kada būna labai šlapia, 
čeverykai geriau tinka dėvėti negu čebatai, dėlto kad palieka dides- 
nę liuosybę riešams. Tačiau ar vienus ar kitus dėvėtum, avalynė 
turi būti lengvi, tvirta, lanksti ir liauna, ir turi tikti prigimtajai 
letenos apibrėžai. 

Daugeriopi kripumai le- 
tenos ir kojapirščių užtinkami 
esti tarpžmoniais dėliai avė- 
jimo „spanskų“ čeverykų ar | 
čebatų, ir ypačiai vaikų ava-- 
lynę reikia rūpestingai prižiū- 
rėti, kad apsaugojus juos nuo 
malformacijų. 

Miklinimasi ir mank- 
štymasi. — Sąryšyje su mik- 
linimusi ar mankštymusi visu- 
met reikia atsižvelgti į širdį 
ir labiausiai prisiminti, kad  Normalė koja ir koja sudarkyta avint ne- 
neperdėtum, nepersidirbium, tinkamus čeverykus ar čebatus. 
neįvargtum. | 

Reikalas miklinimosi ir mankštymosi ypatingai atjaučiamas esti 
jaunatvėje, kada kūnas auga ir plėtojasi. Žinoma, tą procesą pa- 
skudrina didėjantis širdies veiklumas ir greitesnis kraujo aplinkbė- 
gis, su padidintu išnešiojimu maisto į visokeriopus audinius, su pa- | 
didintu suvartojimu arba sudegimu maisto raumeniuose, ir su didė- 
jančiu maisto pareikalavimu pasigerinant ėskenai (apetitui). | 

Didėjant kvėpavimo kaitai, didyn eina įėmimas oxygeno; O 
didėjanti eliminacija vandens ir nusidėvėjusios medžiagos per odą 
veda prie pareikalavimo daugiau vandens. 

Besimiklinant vaikui, paprastai mažas įtempimas tekrinta ant 
širdies, ir didėjimas to organo yra didelės vertybės, dėlto kad per 
tatai geryn eina kraujo cirkuliacija ir maitinimasi. 

Pas suaugusįjį didėjimas greitumo širdies plakimo, liuosesnis 
ir greitesnis kraujo tekėjimas, didėjimas maisto sudegimo ir elimi- 
nacijos, kas viskas yra rezultatu miklinimosi ir mankštymosi, prisideda: 
prie pagaminimo to, ką vadiname tinkamumu, pavykimu, žaliūkumu. 

Didžiausiu dalyku yra mokėti pasirinkti miklinimąsi bei mankš- 
tymąsi ir Žinoti, kur reikia sustoti. (Geriausias-gi miklinimasi bus 
tas, kur visas kūnas mankštosi, kuris įsiręžimu neįtempia per daug 
pajėgas, ir kuris pritinka amžiui ir sudėčiai ypatos. 


23 


Paklaida tiekio atlėtiškųjų žaislų ir pasilinksminimų, kurių 
žmonės griebiasi pasimiklinimui ir pasidžiūgavimui, yra ta, kad vos 
viena krūva raumenių ar bent viena kūno dalis tegauna mankštin- 
tiesi.  Važinėjimas dviračiu, irklavimas, sviedinio mėtymas, svorio 
(kujo) kilnojimas ir mėtymas — vis tai pavyzdžiai miklinimųsi, ku- 
riuose randame specializaciją. Ripkos mušimas, krenglių mušimas, 

porelių gaudymas (su „vanagu“) — dėja 


= užmirštami mūsų kaimuose. 
0 Visuose žaisluose, jeigu esti perdeda- 
= ma, šalia įtempimo vienos eilės raumenių, 
i Ž peralsinama širdis esti, ko pasekmė būna 
: ž a peraugimas (hypertrophija) raumens šito 
(AN E ASS organo. Įsiręžimas bent kokiame žaisle yra 
B LLS blogu daigtu jeib kokiame amžiuje; jaunys- 
= Ų I06 ų): toje -gi ir vidutiniame amžiuje tuomi blo- 

ji (L ' gesniu dalyku. 


Netiktai žaislai, reikalaujentiejį mank- 
štymosi atskirų raumeninių grupių, priveda 
prie peraugimo širdies: jeib kokis atlėtizmas 
galų gale prie fo paties pareina. Žmogus, 


š 22 
Ž 2 


Diagramma organų 
alsavimo. 
Košerė, einanti žemyn per 
larynx, šakojasi į du stam- 
biu bronchu, kurie smul- 
kėja patekę į savus 
plaučius. 


norintis pasimiklinti sveikatos užlaikymui, 
kuomi mažiau perilsta ir įsiręžia, kuomi re- 
guliariau miklinasi, ir kuomi žaislas įtraukia 
vienodžiau viso kūno mankštymą, tuomi 
daugiau laimi. 


Žaislas, reikelaujantis staigaus subruz- 
dimo ir įsiręžimo, rungtynės ūpais ir išsišokimais, be tinkamų žiburių 
ir be nuolatinio lavinimosi, daro didelę blėdį. Žmogus, kuris regu- 
liariai pasivaikščioja ar plaukioja vandenyje, ar palošia retkarčiais 
golfą, daugiau sau labo padaro negu tasai, kuris lošia futbolę ar 
sviedinį (tennis) su įtempimu retkarčiais, o protarpiais nieko nedaro, 
vėplinėja. Bet gal-būt ir tokis žmogus dar geriau išeina galų gale 
negu ypata, lošianti su įsiręžimu nuolatos. 

Pasivaikščiojimas po plynu dangumi šviežiame ore yra bene 


"geriausias visų miklinimųsi, ir reikia pridurti, kad visi miklinimaisi, 


atliekami po plynu dangumi, yra tinkamesni negu prie uždarų durių, 
tvankiuose trobesiuose. 


Nuilsimas. — Kokiu mankštymusi besimiklintum, reikia visu- 


met pasiliauti pirma negu pradėsi justi nuilsimą. Nieko nelaimėsi 


„24 


nualsindamas kūną, ir daugiau labo apturėsi nuo to, kas gana, 
negu nuo to, kas per daug. 

Kad nuovargio jusmas iš didelės dalies yra rūšimi autointok- 
sikacijos ir pasidaro susirenkant nusidėvėjusiems produktams iš. 
raumenių metabolizmo, šiandien esti gerai žinoma, bet dėja per 
dažnai pamirštama. 

Maudynė ir susibraukymas po mankštymosi šiek-tiek sušvel- 
nina šitus effektus ir todėl nereikia apsileisti. Vis-gi svarbiausiu. 
dalyku lieka — vengti mankštymosi iki pailsimui. Taip-gi atsiminti 
svarbu, kad reikia pasilsėti po mankštymosi. Poilsis reikalingas. 
esti nevien raumenims, ir nuovargis būna nevien raumenių nuo- 


vargiu. Esti ir zerviškas nuovargis, ir reikia vengti per daug: | 


miklinus smagenis ir nervų systėmą ir nualsinus funkcijas jų atlie- 
kamąs. Sveikatos dėliai nereikia ant jų uždėti darbą iki paalsini- 
mui taip-pat kaip ant raumenių, ir reikia jiems taip pat duoti 
atsilsėti. 

Ramybė viso kūno ir susilaikymas nuo visokio veiklumo kar- 
tais daugiau labo padaro, ir kuomet žmogus, dirbantis smagenimis, 
paprastai gerai pasielgia mesdamas šalin savo knygas ir savo: 
mąstymą laikinai, o susidomėdamas savo galunėmis ir raumenymis,. 
būna progų nemaža, kur jam daug geriau būtų prisiturėti nuo abiejų. 
rūšių veiklumo ir pilningai pasilsėti. 

Miegas. — Tikras ir pilningas poilsis įgyjamas esti tiktai 


miegant. Žinoma, čion atsilsi ir-gi raumenių systėma. Iš tikrųjų. 


raumenys tai pirmučiausiai užmiega, bet-gi smagenys ir nervų sys- 
tėma labiausiai pasinaudoja: netiktai smagenių narveliai ir centrai 
pasiliuosuoja nuo prievolės reaguoti ant įspūdžių perduotų juosna 


nervais, bet ir širdžiai lėčiau beplakant ir kraujo indams truputį 


ruktelėjus susimažina taip-gi kaita kraujo tekėjimo ir kiekybė kraujo. 
Tokiu būdu narveliąi ir centrai taip-gi mažiau skudrinami beesti. 

Augusiems ir vaikams laikas skirtinas miegui sulig nudirbtu 
darbu yra nelengvu nustatyti. Nėra galima nustatyti štyvas taisykles: 
kiek valandų turėtų miegoti įvairųs žmonių typai. Vieni reikalingi 
daugiau miego negu kiti, o vaikams be abėjonės daugiau reikia 
negu suaugusiems visatinai. Kudikis turėtų didesnę dalį laiko per- 
leisti miegodamas; vaikas kokių keturių metų bent pusę savo laiko. 
7-metiniam vaikui reikia bent 11 valandų, 9-metiniam dešimtį va- 
landų. Nuo 12-os iki 14 metų amžiaus bene užtektų devynių va- 
landų miego.  Subrendusiame amžiuje reikėtų bent aštuonėtą va- 
landų perleisti miegant. Daugumai žmonių reikia daugiau miego 


25. 


žiemą negu vasaros metu. Pats geriausias įmigys atsitinka pir- 
mosiose keliose valandose po atsigulimo patalan. Ypačiai vaikams 
reikėtų eiti gultų anksti; ir kadangi smagenys labiau pasinaudoja 
reguliarumu darbo ir atsilsio, tai vaikus reikėtų versti anksti eiti 
guolin. 

Šioks-toks prisirengimas miegan yra reikalingas. Nė darbas, 
nė žaidimas neturėtų prasitęsti iki paskutinei valandėlei prieš einant 
gultų. Valgyti maistą dviem ar trimis valandomis prieš gūlant taip- 
gi netinka, nėsa nors virškinimas ir įčiulpimas (absorbcija) gerai 
vyksta grobuose miegojimo metu, vis-gi skrandyje virškinimo pro- 
cesas praktiškai apsistoja. 

„Miegamojo kambario hygiėna nėra be svarbos, bet apie 
tatai vėliau turėsime progos pašnekėti. Tuomi tarpu tik paminė- 
sime, kad gero, tyro oro yra smagenys reikalingos taip miegant 
kaip ir darbą dirbant. Miegamasai kambarys — švarus, nemažas 
— reikia gerai išvėdinti Kūnui nepakenks nieko, jeigu jis bus 
gerai ir tinkamai užklostytas. Alsuojant sugadintą ar blogą orą 
miego metu, sapnai paprastai tramdo poilsį, ir tad greta nuodų 
effekto gausime dar neišsimiegojimą. 

Žymės neišsimiegojimo esti labiau mentalės, bet nemažiau ir 
phyzikalinės. Jos labiausiai įžiūrimos pas vaikus, ir vaikai, kurie 
paprastai gauna per mažai miegoti, būna mažakraujai (anaemiški), 
nusilpę, atbukę, miegūsti, sustingę, ir paikšais atrodo. Jų apetitas 
esti menkas, ūgis užskurdęs. Gymis yra išbalęs; akių vokai sun- 
kūs; akys įdubusios ir tamsiais ratais apsuptos. Vaikai nėra linkę 
raumenymis ką nors veikti ir nėra sugabųs mokintiesi. Tokiuose 
atvėjuose sumažinimas mokinimosi ar pailginimas pasilsio ir pasi- 
linksminimo bei miego dažnai stebuklingai veikia tokius vaikus. 

Kudikystės hygiėna. — Jokiame laikmetyje gyvenimo nėra 
tiek reikalo prisilaikyti asmeniškos hygiėnos įstatymų kaip kūdi- 
kystėje. Ir jokiame amžiuje neturėsi tiek labo iš jų pavartojimo 
kaip kūdikystėje. | 

Pabauda už apsileidimą būna ar mirtis ar nuolatinis sirgulia- 
vimas per visą gyvenimą. 

Iki neseniai dar žmonės neišmanė, kaip svarbu yra susirū- 
pinti kūdikių sveikata. Buvo manoma, kad trys ypatos, beje mo- 
tynos, gydytojai, ir auklės ar slaugytojos, žino visą ką, ko reikia, ir 
auklėjimas jiems būdavo paliekamas. 

Manydavo motyną žinant instinktu, kas pridera, o kas nepri- 
dera daryti; gydytoją spėjo viską apie kūdikius išmokus univer- 


26 


sitatėje, o slaugytojos, girdi, prisiklauso viso ko nuo gydytojo, kaip 
auklė nuo motynos ar bobučių. 

Visi tie spėliojimai buvo klaidingi. Motyna tik dėlto, kad ji 
pagimdė kūdikį, dar negali žinoti viso-ko apie jo auginimą, ir iš 
tiesų didelė dauguma motynų, jaunų ir senų, jeigu netapo tam tyčia 
pamokintos, žino labai mažai apie tą dalyką. 

3 Universitatėse apie kūdikių auklėjimą mažai kas seniau te- 
buvo mokoma; dar ir dabar retai kur užsimenama apie kūdikių 


Penėjimo ar valgidinimo bonkučių rūšys. 


A. Bonka su dūdelę — sunkiai išvaloma. B. ir C. penėjimui 
tinkamos bonkos. 


ais ao i aka Is as Ža Sa SS e Aa a a a a aaa R 


maitinimą ir šiaip kūdikių hygiėną. Tad jeigu gydytojai mąžai ko 
mokinosi tame reikale, tai slaugytojos dar mažiau, taip kaip nieko, 
tesužinodavo. 

Pasekmes-gi nežinės atjausdavo vienatinai kūdikiai, kas ir 
matoma esti iš kūdikių mirtingumo kaitos, kurioje kas metai yra 
skaičius kūdikių nedagyvenusių vieno meto amžiaus ant 1000 gi- 
mimų bėgyje ių metų. 

Anglijoje ir Vallijoje 1901 m. šitoji kaita buvo 151, o 1912 m. 
— 95. Mat, 1901 m. 151 kūdikių iš kiekvieno 1000 mirė, ir dido- 
kas skaičius laikinai ar nuolatiniai tapo sužeistais labiausiai dėliai 
nežinės: nežinės motynos, nežinės gydytojo, ir nežinės slaugytojos. 
1912 m. kaita sumažėjo iki 95 todėl, kad dalis gyventojų ir publi- 
kos susidomėjo taje buitimi, kad motynos, ypačiai jaunos motynos 
pas varguomenę, nieko neišmanė apie maitinimo methodus, nė-gi 
apie paprasčiausius dalykus, kaip va: išnašumas švarumo, tinkamo 
aprėdymo, šviežio oro, ir t. t., kūdikių sveikatai. 


= 


EM TCEV AT AK PAS 


MAG sė AT "E ATR 


27 


d sai TAS e TA ET IS LAS MT Ki sa as do kė 


Sumoję savo nežinojimą, žmonės ėmėsi iš jo bristi. Kas mo- 
kėjo pamokyti motynas, ėmėsi darbo; kiti vėl šoko rengtiesi šiaip 
mokytojauti, ir valdžia pasirūpino nežinią išblaškyti samdydama 
žmones, mokančius motynoms patarimus duoti. 

Ir taip iad tarp 1901 ir 1912 m. padarytas darbas sumažino 
kūdikių mirtinumą nuo 151 iki 95 ant 1000 gimimų, bet dar toli 
gražu neviskas padaryta.  Susimažins mirtinumas tuomi labiau, 
kuomi pasiplatins žinojimas, o prasiblaškys nežinės rūkas. Visur 
reikia skleisti lapeliai su patarimais, kaip apsieiti pridera su kūdi- 
kiais, kaip juos maitinti ir auklėti reikia. Laikas nuo laiko reikia 
kūdikiai pasverti, kad apspręsti galėtum jų tarpimą ir augimą. 

Senoji idėja, kad kūdikiui užgimus gydytojo darbas pasibaigia, 
išskyrus jei bent kūdikis susirgtų, yra klaidinga.  Neužtenka patarti, 
kas darytina motynai — palagninkei; gydytojas turi pasirengęs būti 
patarti, kaip reikia kūdikis krūtymis ar kitaip maitinti ir švariąi už- 
laikyti, taip kad jis augtų patenkintas ir laimingas ir sveikas, ir 
būtų apsergėtas nuo ligos ir netikusių sąlygų paeinančių nuo ne- 
švarumo ir tėvų apsileidimo. 

Šiaip, auklėjant vaikus, linkėtina kiekvienai šeimai susipažinti 
su Herberto Spencerio veikalėliu „Apie vaikų auklėjimą“, kur ras 
didelį gausą sveikų minčių ir išmintingų patarimų. Tas veikalėlis 
turėtų būti papuošalu kiekvienos šeimos, kuri augina vaikus. Jau 
turime jį lietuviškai verstą ir spausdintą. 


28 


e da i 


IV. 
UŽSIKRĖTIMAS ir IMMUNITATĖ. 


Užkrėtimo veiklius. — Be animalių parazitų, priklausančių 
klasėn Vermes ir Arachnida, galima pasakyti, kad baktėrijos, pro- 
tozoai, ir persikošiamieji apipenai (virus), tai esti tie gyvunėliai: 
kurie neša atsakomybę už ligų limpamumą. 

Baktėrijos tai vienacelinės mikroskopiškos dalelės proto- 
plazmos, prigulinčios į protistų karaliją. Jos neturi chlorophylliaus, 
ir veisiasi skeldėjimu (fissio), ir todėl esti kartais vadinamos scAi/- 
zomycefais. ; 

< Tūluose atvėjuose labai atsparųs, labai spindulius perlaužianti, 
apskriti ar apvalaini, reproduktyviai kūneliai esti pagaminami, ku- 
riuos vadina „sporomis“. Tokias sporas labai sunku užmušti 
chėmikalų įveiksniu, nėsa jos atsilaiko net prieš temperatūrą 1009 
C. per keletą valandų. Prielankiose sąlygose sporos dygsta ir 
išauga į bacillius. Žmonijos laimei, dauguma pathogėniškųjų bak- 
tėrijų nepagamina sporų.  Baktėrijos labai įvairiuoja savo didume 
ir pavidale, ir sulig pavidalu jas dalina šitaip: 

1) Mikrokokkai tai mažulėliai apskriti kūneliai, paprastai 
nuo 0.5 mm iki 1 mm diametro. Jie dauginasi skeldėjimu, ir sulig kryp- 
„ties plotme, kurioje tatai įvyksta, pareina įvairus jų susigrupavimas, 
pav. kokkai grutėmis — dip/okokkai, grandiniais — s/rep/okokkai, 
kupstais ar gurguolėmis — s/aphy/okokkai. 

2) Bacilliai tai lazdelėti kūneliai, vidutiniškai 3mm iki 6 mm ilgio, 
su ketvirtainiais ar apvalainiais galais. Daugelis jų yra veikliai 
judrūs, ir jie iš vietos į vietą persikelia judėjimu gauruotų siūlelių — 
flagella arba cilia — prikibusių prie bacilliaus. 

3) Spirilliai arba vibrionai tai ilgi, tęvi, siūbuojanti siūle- 
liai suraičioti savo išilginėje ašyje, turinti liuosą judėjimą. Tūli jų 
lengviai lūžta į trumpesnius elementus, kurie susideda iš trupučiuką 
sulenktų judrių vibrionų — pav. Kocho spirillum cholerae — kar- 
tais vadinamas „comma bacillus“, dėliai jo panėšėjimo į Vokiečių 
biūkšnelį arba kommą. 

Spirochaetės tai nilo organiskai morphologiškai Gan į 
spirillius, bet kuriuos yra labai sunku prisiperinti, o kuriuos dau- 


29 


gelis skaito prigulint klasėn veikiau protozoų negu baktėrijų. Už 
tą pažvalgą šneka toji buitis, kad reprodukcija (pavįsimas) įvyksta 
skilimu išilgiui, o pas baktėrijas reprodukcija be atomainų įvyksta 
skeldėjant skersai. Prie šitos grupės priklauso spirillum, ar geriau 
sakant Spirochaetė Obermeijerio ir Spirochaefė pallida, anoji pa- 
gaminanti grįžtamąją šiltinę, o šitoji — syphilį. 

4) Augštesnėsės baktėrijos susideda iš ilgų nesišakojančių 
(Ieptofhrix) ar išsišakojusių (s/frepfo/hrix) siūlelių, kurie veisiasi 
mesdami konidijas iš galų. Žaizdos padaromos streptothrichų, 
kurių pavyzdžiu gali būti aktinomykosis, panėsi į pažeidimus pa- 
daromus tuberkulų bacilliaus, ir iš tikrųjų šits mikro-organizmas la- 
bai giminingas šitajai baktėrijų klasei. 

Protozoai tai vienacelliniai, mikroskopiški parazitai, priklau- 
santi gyvūnų karalijon. Protozoai vaidina svarbų vaidmenį aitio- 
logijoje daugelio tropiškųjų ligų. Juos paprastai skaido į 4 grupes: 

1) Rhizopodai; čion amoeba dysenferiae, priežastis vienos. 
rūšies kruvinosios ligos pas žmogų, gali būti pavyzdžiu. Judėji- 
mas įvykinamas išmetant protoplazmos tumas į pirštus panėšinčias 
(pseudopodija). Reprodukcija atliekama skeldėjimu, nors tūluose 
atsitikimuose sporos pasidaro. 

2) Sporozoai. — Šitoje grupėje sporuliacija arba subirėji- 
mas ypatos į tūlą skaičių sporų tūlame jų gyvatos laipsnyje esti 
akyplėšre dėme. Svarbiu pavyzdžiu šitos grupės esti p/asmodium 
malariae, kuris, kaip ir kiti jos nariai, turi labai painią gyvetos 
historiją: mat, vieną laipsnį savo plėtotės perleidžia vabzdžio kūne, 
"o kitą kraujuje drugiu sergančio ligonio. 


3) Flagellatai, pasipuošę ilgu rimbu (flagellum), tai ilgi maž-' 


daug šeivos pavidalo protozoai, turinti makronūkleų ir mikronū- 
kleų arba blepharoplastą; nuo pastarojo flagellum yra pasviręs. Iš- 
ilgui parazitą randasi siūbuojanti plonė (membrana). Pathogėniš- 
kosios trypanozomos, kaip ana /rypanosoma gambiense, pagamina 
miegamąją ligą: turi komplikuotą gyvatos cyklių, vieną laipsnį per- 
gyvendamos - kraujuje užsikrėtusio gyvūno, o kitą — žarnoje įgi- 
liančiųjų musių. 

4) Infuzorijos tai liuosai Įplaukiojanti protozoai, apsisupę 
skraiste cilijų.  Paramoecium yra gerai žinomas pavyzdis šitos. 
klasės, ir viena — kita rūšis skaitoma esti priežastimi tam tikrų 
formų diarrhoeos arba tryznos. 

Persikošiamieji apipenai. Pastarųjų metų tyrinėjimai košia- 
mųjų nuodų yra tvokstelėję tvaną šviesos ant aitiologijos daugelio 


80 


m. TT*“+42 17.741 


. koštuvus, kurių skylutės yra per mažos perlindimui paprastųjų bak- 
tėrijų. Tokiais koštuvais esti gerai žinomasai Berkefeldo koštu- 
vas, padirbtas iš diatomatinės žemės, ir Camberlando koštuvas, 
dirbamas iš palivotos porcelianos. Žodis „ultra-mikroskopiškas“ 
dažnai esti pavartojamas kaipo synonymas su „persikošiamasai“, 
tačiau visi persikošiamieji apipenai ne kasviename laipsnyje savo 
“ plėtotės esti ultra-mikroskopiški. Dabartiniu laiku beveik trys de- 
 šimtys ligų žmonių ir gyvulių esti primetama persi- Kia 
 košiamiemsiems nuodams. 

Labiau žinomos tokios ligos tai: geltondrugis, 
cinga, pieskų musės karštinės, typhus, poliomyelitis, 
rabies, variola ir vaccinia, drognės, škarletina, tra- 
 choma, kojų ir snukio liga — galvijų maras, kiaulių 
cholera, ir pleuro-pneumonitis galvijų. 

. Vyriausiaje dėme persikošiamųjų apipenų yra 
“tai, kad daugumą jų sunaikina kaitinimas iki tempe- 
ratūrai 500 — 709 C. per dešimtį minučių, ir kad 
“jie atkakliai nepasiduoda glycerinos įveikmei ir su- 
džiovinimui. Vienūr apipenus perduoda tarpininkau- 
„ jantis šeimyninkas — kokios-nors rūšies įgiliantis 
L inzektas — pvd. geltondrugį ir cingos karštinę 
“ moskytas — uodas, pieskinės musės karštinę — 
„ musulas (phlebotomus), typho šiltinę — kūninė utėlė. 
„Kitur nubrozdinimas kūno paviršio leidžia apipenui 
įsibriauti — pav rabies. Keletu ligų vėl galima 
užsikrėsti pačiupinėjant ar palytint užsikrėčiamas Naminis vandens. 
išmatas — pav. pleuro-pneumonitis galvijų ir galvijų K ad 
maras, kuomet kitas ligas bene oras užneša — pav. lando filtrą arba 
“| variola, škarletina, drognės, kojų ir snukio liga, ir kopia 
kiaulių cholera. 
2 Ligą visatinai reikia skaityti užnuodinimu kūno cellių — nar- 
“ velių, ir didelėje daugumoje atsitikimų tasai užnuodinimas esti re- 
 Zultatu mikro-organizmų užgulimo. Ligose vadinamose limpamo- 
mis, prilimpantysis veiklius tinkamose sąlygose apninka priimblius. 
“ asmenius susiedijoje ligonio. Tasai priimblumas (susceptibilitatė) 
L priguli nuo kelių faktorių, kurių svarbiausiais esti šitie: i 
Ę 1) amžius ir visatinoji ypatos sveikatos padetis; 
2) klausimas, ar žmogus yra jau seniau persirgęs tąja liga, 
L. arba ar jis priemoningai tapo immunizuotas prieš ją, ir 


Ė ligų Žmogaus ir gyvulių. Tai mikro-organizmai pereinantieji per 
E 


81 


i 


3) būtis arba nebūtis paveldėtinio palinkimo (prėdispozicijos). 

Užsikrėtimo būdai. Liga paprastai prilimpa užsikrečiamam 
veikliui įsibriaujant į kūną: 1) alsavimu, 2) valgant ir geriant, ir 
5) inokuliacija per odą. Specifiškąsias baktėrijas, paprastai besi- 
randančias išsunkose, išmatose, nusišeriančioje epidermyje, ar kar- 
tais kraujuje užkrėstojo ligonio, perkelia į sveikuosius šitie perda- 
vėjai ar nešiotės: 

1) Oras, pvd. plaučių tuberkuliozis, variola, vėjarauplės, 
diphtheritis, škarletina, drognės, paausių uždegimas (parotitis), kok- 
liušas (pertussis), influenza, pneumoniškasai maras. Smulkutės 
gleivių ir seilių dalelytės pasklinda ore aplink ligonį, kada jis kosi 
ar šneka. Spėjama, kad ramiai jam alsuojant kvapas nėra užkrečiantis. 

Tūlos baktėrijos nesiduoda sudžiovinamos, ir dulkės, kuriose 
jų randasi, gali tapti ligos šaltiniu, pav. B. an/hracis vilnų keden- 
tojų ir sortuotojų ligoje, tuberkulų bacillius plaučių tuberkuliozyje. 

2) Vanduo. Pavyzdžiais ligų, vandens užnešamų, esti žarnų 
šiltinės, cholera, dyzentėrija, ir visokeriopos kirminų ligos. 0 

3) Pienas. Pats pienas gali turėti užkrečiamąjį veiklių, ki- 
lusį iš karvės ar ožkos — pav. tuberkulų bacillius, nuodai kojų ir 
snukio ligos, ar m2icrococcus melifensis, — arba pienas gali būti 
užkrėstas, susidurdamas su užkrečiamomis žmogaus išsunkomis ar 
išmatomis, ar tiesiog arba per užterštą vandenį — pav., škarletina, 
diphtheritis, žarnų šiltinės, cholera. 

4) Gliemežiai ar lukštagyviai (molluskai), daržovės, vai- 
siai, ir f. t. užteršti užsikrečiamomis išmatomis — pav. žarnų šil- 
tinės, cholera, diarrhoea. 

5) Mėsa. Mėsoje gali rastiesi gyvos baktėrijos ar animaliai 
parazitai — pav., tuberkulų bacillius ir karbunkulos bacillius, arba 
mikro-organizmai užnuodyjantieji maistą — pav., bacillus enteritidis 
(Gaertner) ir b. botulinus. Buvimas taenios cystiškame laipsnyje plė 
totės ar Trichina spiralis embryoniškame laipsnyje gali užkrėsti 
suvartotoją kirminais, kurie jame užauga ir subręsta. 

6) Drapanos, skudurai ir kiti daigtai sutepti užsikrečiamąja 
medžiaga — pav., škarletina, drognės, diphtheritis, variola, vėja- 
rauplės, enteritinės šiltinės, cholera. 

7) Gyvulių liga gali tapti šaltiniu užsikrėtimo žmogui. DPa- 
vyzdžiu tokių ligų, užkrečiančių žmogų, esti — vakcinia, tuberku- 
liozis, anthrax, rabies, tetanus, diphtheritis, gelžuonis, kojų ir snukio 
liga, maras, aktinomykosis, septikaemia, Maltos šiltinės, ir visoke- 
riopos rūšys helminthiazies. 


32 


Ki TSS AO NERIMAS VAGA BE A IA B AMP PO S o PS Ri, y ESPN 
gr Ma “ r r. indas ži VILA | , T AA PA 


ų į pi 


== NAIKINK MUSES! 


TAR A KAIP MUSĖS VEISIASI 
ini Jų IR MINTA g 


1 
, „43 


LIAPAMOJI A Nr vario sa 
Musų 9 7— | 2 R 


A 7 MUSĖS KELIONĖ (š. 
=> UŽKABORIO IR ŠIUKŠLYNO * 

5 2 „ANT UALGOMO STĄLO 
= » LABAI TRUMPA 


Paveikslėlis parodo, kur musės veisiasi, kaip plėtojasi ir kokiu 
būdu gali ligą užnešti. 


culex fatigans, pieskinių musių karštinę — pA/ebo/fomus papal/asii, 
„ miegamąją ligą — g/ossina pelpalis, grįžtamąsias karštinės — 
Ė. blakės ir utėlės, erkių karštinės — erkės, marą — blusos, typho 
55 


Žiu 4 J A N + + 777177 > 


karštinės — utėlės. Galimas daigtas, kad blakės taip-gi užneša 
b. /eprae. 

Atsitikime enteriškų (grobų) šiltinių, choleros ir diarrhoeos, 
tur-būt musės, nutūpusios ant užkrėstų išmatų ir jomis pasisotinu- 
sios, užkrečia maistą, o labiausiai pieną, ant kurio jos po tam nu- 
tūpia. Tai nevien rezultatas mechaniško parnešimo skretenų. ant 
jų kojų, bet taip-gi ir to, kad grobų bacilliai gali gyventi keletą 
dienų gurklyje musių, ir musė gali juos ar išvemti iš savo nasrų 
ar padergti per anum ant maisto. Musės taip-gi gali nunešti kiau- 
šiniukus animalių parazitų — pvd. taeniae, ascaris /umbricoides 
ir t. t. — nuo išmatų ant maisto. 

9) Kada žaizdas ir įdūrimus padaro instrumentais, ant Kurių 
buvo nugulusios pathogėniškos baktėrijos, arba kada skrefėnos, 
prisiteršusios tūlais mikrobais, gauna patekti žaizdon, tai tam tik- 
ros ligos gali išsiplėtoti — pvd. 5. anfhracis ir b. fuberculozis 
gali tokiu - būdu tapti inokuliuoti, ir ans pagamina karbunkulą, o 
šits — chronišką supintėjimą vietoje inokuliacijos, paprastai vadi- 
namą „skerdikų karpa“. Vietinis almėjimas ar pūliavimas įvyksta, 
kada pyogėniškos baktėrijos patenka į žaizdas, ir šitie mikro-orga- 
nizmai gali pagaminti skaudulius ar geluonius (abscessus) kitose 
dalyse kūno (pyaemia), ar gali pavįsti kraujo sriaute, pagamindami 
septikaemiją. Puerperalės karštinės - esti rezultatu infekcijos yščių 
arba gimdos (uterus) septiškomis baktėrijomis. Kiti pavyzdžiai 
ligų užsikrėstų inokuliacija esti — tetanus, rabies, vakcinia ir gel- 
žuonys. 

Žodis užsikrečiamas ar limpamas esti pavartojamas dėl ligų, 
kuriose intymis susidūrimas su užkrečiama alme pagamina svars- 
stomąją ligą. Prie šitos rūšies priklauso venėrinės ligos — syphi- 
"lis ir gonorrhoea, trachoma ir pūliuojančioji ophthalmia. 

Kiekviena ypatinga (specifinė) liga turi specifinį mikro-orga- 
nizmą kaipo savo sėbrą. Jau mes ėsame svarstę visokius kelius, 
kuriais tokie mikro-organizmai patenka nuo sergančiųjų į sveikuo- 
sius. Dabartiniu laiku esti visatinai įtikima, kad kiekviename atsi- 
tikime limpamų ligų galima priselinti prie tolygios ligos pas kitą 
žmogų ar gyvulį. Senoji pažvalga — hypothėzis „de novo“, — 
kad gendanti medžiaga, ne specifiniai užkrėsta, galėtų dar pagaminti 
ar patiekti tokią specifinę ligą, kaip žarnų uždegimas, šiandien jau 
užmesta. Nėra ginčyjama, kad naujos ligos gali laikas nuo laiko 
išsiplėtoti, tačiau užkrečiamieji veiksniai tokiuose atsitikimuose be- 
ne greičiau bus saprophytai, kurie prisitaikinę yra prie gyvenimo 


94 


MRT 4-4 kari J i. 5 /a A „"WV VPrve +. VFPASATV | 7 AAA r * and e kų p p 
a eik ja a ska ls AIDS B ika ska a Dia ai S ak iausi 
pra 7 - o x . " " ? 5 * 


H——————————— 


įvairiose oro dalyse ir maisto kanaluose, negu baktėrijos, gyvuo- 
jančios skretenose. Dabartiniu laiku tyrinėjimas „išzešio/ojų“ krei- 
pia savęspi ypatingą domę, ir suteikęs yra išaiškinimą daugelio 
išsiveržimų limpamųjų ligų, kurias seniau būtų paskaitę pavyz- 
džiais užsikrėtimo le novo. 

Tapo susekta, kad pathogėniškosios baktėrijos gali gyvuoti 
mėnesiais ar metais išsunkose arba išmatose ligonių, sveikstančių 
nuo užgulimo tokių ligų kaip žarnų karštinės, cholera, dysentėrija, 
diphtheritis, cerebro-spinalės karštinės, ir pneumonitis, ir kad to- 
 kiuose atsitikimuose tokie „išnešiotojai“ buvo kalti už vieną ar kitą 
“ligos pašokėjimą. Tokis išnešio- m 
tojas esti vadinamas e/fekfyviu iš- 
nešiotoju; kiti-gi gali nešiotiesi 
mikrobus, nė neužkrėsdami kitų 
žmonių. Gerai žinome, kad baktė- 
rijos įvairiuoja nuodingume, ir gali- 
mas daigtas, kad tiktai tam tikrais 
laikais išnešiotojų baktėrijos tegali 
perduoti užkrėtimą. Ne tiktai ser- 
gantieji ir sveikstantieji, bet dauge- 
lyje atvėjų tie, kurie su jais susi- 
duria, duoda prieglaudą baktėrijoms 
ir šitie sveikieji nešiotojai gali perduoti ligos perus ir užkrėsti jais 
kitus, turinčius mažiau atsparos už juosius. 

Kada ligos apipenai įsiveržia kūnan priimblios ypatos, tai lai- 
kinai, taip vad. inkubacijos Jaikme/yje — nesimato jokių sympio- 
mų. Šitame laikmetyje, kuris yra gan pastovus kiekvienai ligai, 
mikro-organizmas dauginasi kūne, ir tiktai galop jau neprašyto 
svečio buvimą išduoda symptomai ligos, kaip pakilusi temperatūra, 
atsiradimas išbėrimo exanthėmatinėse ligose, ir t. t. Įsiperėjimo 
laikmetis esti trumpesnis už savaitę škarlėtinoje, diphiherityje, cho- 
leroje, influenzoje, ir lekiančiojoje rožėje (erysipelas); daugiau kaip 
savaitę — rauplėse, vėjarauplėse (varicella), drognėse, geltondru- 
gyje, rubelloj (raudės, netikroji jadra), paausių uždegime (parotitis), 
žarnų uždegime (typhus abdominalis), ir dėmėtosiose šiltinėse (typ- 
hus exanthematosus). Žinoti ilgumą inkubacijos laikmečio svarbu, 
kada reikia nusverti, kaip ilgam laikui prisieina izoliuoti ar užveiz- 
dėti tuos žmones, kurie susidūrę buvo su infekcija. 

Žymės ar dėmės, padaromos kiekvieno specifinio mikrobo, 
esti taip pastovios, kad sulig jomis, ir vienatinai sulig jomis, iki 


ė* 


Bonkon spiaudalams siūlomos 
džiovininkams. 


89 


4 


i 


„"—1m—7— 


neseniai gydytojai nustatydavo savo diagnozį. Tūluose atsitiki- 
muose liga užsibaigia kryzimi; ūmai temperatūra nukrinta ir suma- 


'OHPgUP4 daPį Jį IPfI943JUIS3p ĮUPIUIAd ĮPISIDp 


Z3A $S2[3/21 SOUIPUJP 
a :a3ląsnd alowPiJaISZN s4inp 5 i 3i2snd OuKPASI 


“ 
"oisdoį 1muurio: 


sieuelonyajursop SsiP;ŠiPp ns s48doį “ 
ĮdoL1340SIA 1n4 "OLIPgUP4 dibį SBIPALIO4 V :(xajinbą) SNIIOpAIjUIsp. Om1821S 0/S8nP SIULIPO 


s41np 'g :snį4[PAdP nP( OojeiPdde S! PIUNISI SONL I1ny 


“| žėja kiti symptomai, kuomet kituose atsitikimuose tasai mažėjimas 
“| eina laipsniškai (defervescencija per lyzį). 

D Klimatinės sąlygos tūlų svieto dalių glamoni neatlaidumą Ii- 
gos, ir tokiose vietose sakome ligą esant endėmiška — pvd. cho- 


"4. 4 1 ė 
k a Bak L t La i a id ir yis, Jikirtads Ža o ki Sa Mi aaa ad 1 a 


LT NSA i MTK AU ETA S A EPS EEST R PS 


"27 


“ lėra žiotyse Gangio, škarlėtina ir diphtheritis dalyse Didėsės Bri- 


tanijos, Lietuvoj. Iš tokių endėmiškų centrų liga gali plisti arba 
tapti epidėmiška, ir tytveikos žmonių kitose srityse gali įsirgti. 


Kada liga paplinta plačiai po svietą, kaip yra atsitikę su influen- 


zos tūlomis epidėmijomis, tai sakome ją ėsant pandėmiška. 
Immunitatė. — Pagijus iš limpamos ligos, žmogui trumpes- 
niam ar ilgesniam laikui nebeprisiima kitas užgulimas, net kada 


“jis susiduria su infekcija. Atsitikime tūlų ligų — pvd. variola, ty- 


“ phus abdominalis ir exanthematosus, škarlėtina, drognės—apsaugos 
laikmetis yra ilgas, ir gali prasitęsii per visą gyvenimą; kitais at- 
vėjais jis yra trumpas, ir iš tikrųjų išrodo, lyg susirgimas padaro 
žmogų dar priimblesniu tai pačiai ligai — pvd., influenza, pneu- 
monitis, erysipelas. /mmunifafė (arba nepriimblumas) gali būti ar 
“prigimtinė ar įsigyta. Tūlos baktėrijos esti pathogėniškos tiktai 
į tūloms rūšims gyvunų, ir pas priimbliuosius gyvulius esti dar laips- 
niai priimblumo. Algėrijos avys, ne taip kaip kitos veislės, nė- 
serga karbunkula. Tamsios odos žmonių rasės mažiau serga 
drugiu negu Europiečiai, bet tai, rasi, nevisai priguli nuo to, kad 
jos turėtų šiek-tiek prigimtinės immunitatės, bet nuo to, kad leng- 
vus persirgimas kūdikystėje linkęs yra apsaugoti subrendėlį. 
Įsigytoji immunitatė paprastai gaunama: 1) persirgimu prigim- 


“tine liga, nors galima ją įgyti ir kitais keliais; 2) inokuliacija su 


“ praskiestu ligos nuodu. Skiepyjant nuo rauplių, draba (lympha) 
esti imama iš veršių, sergančių vakcinia arba karverauplėmis, ir 
dabar visatinai įtikima, kad nuodai (virus) variolos ir vakcinijos 
yra tie patys, tik kad žmogaus apipenas susilpnėja ar prasiskie- 
džia patekęs į karvę. Praskiedimas esti padaromas keleriopais 
keliais: | -- 

a) Kaip kad pavyzdyje augščiau minėtame, nuodams perei- 
nant per kitą gyvūnų veislę. 

b) Sudžiovinant apipenus. Norint įspėti išsiplėtojimą rabies, 
inokuliacijas daro su emulzija, stuburkaulinių smagenių truškių, sti- 
“pusių tąja liga, smageninį viržį išdžiovinus per keletą dienų viršum 
“ gailiosios (kaustinės) sodos. | 

c) Perinant baktėrijas prie itin augštos temperatūros. DPa- 
steuras gaudavo anthraxo išperus (kultūras) susilpnėjusios virulenci- 
jos, perindamas juos per 24 dienas prie 490 C. Šitus perus jis 
vartodavo immunizavimui galvijų ir avių nuo tos ligos. 

4 d) Prailginta kultivacija baktėrijų ant paprastų priemonių 
(medium) arba ant priemonių sujauktų su antiseptikais. Strepto- 


87 


+1 
* ti 
V 


"Ėr 


kokkai ir pneumokokkai lengviai netenka savo virulentiškumo, prie- 
moningai perinami, kultivuojami. 

e) Inokuliaciją su nebegyvomis baktėrijomis. Pakorinimai ne- 
gyvų baktėrijų normaliame druskos tirpale vadinasi vakcinomis, ir 
jų pavartojimas yra davęs tinkamus rezultatus apsaugojimui žmo- 
nių, užsikrėtusių maru, cholera, ir abdominaliu typhu. Tai yra pa- 
vyzdžiai aklyvės immūnitatės, kur ypatos narveliai ir audiniai ga- 
"mina antidotą užkrečiamajam veikliui. 

f) Inokuliacija su an/ifoxinu. Čion turime pavyzdį passy- 
vės immūnitatės, kur apsaugojimas įvyksta įvesdinant kūnan užsi- 
krėtusios ypatos priešius ar prieškūnius, ėsančius sėrume gyvulio, 
kuris tapo aktyviai immūnizuotas su negyvu ar gyvu apipenu (vi- 
rumi) ar jo toxinais. 

Vaikams, susiduriantiems su diphtherities infekcija, kartais da- 
viamas esti dosas antitoxino — beje, sėrumas arklio, kuriam per 
keletą mėnesių buvo įšmirkščiami toxinai b. diphtheriae. 

Daug thėorijų buvo pasiūlyta išaiškinimui aktyvės immūnita- 
tės, tačiau iki šiai dienai nė viena pilningai neužganėdina. Pirma 
uegu šnekėsime apie šitas ihėorijas, reikia įsigyti tūlą žinojimą 
priemonių, kuriomis baktėrijos pagamina savo effektus. 

Kartais krūvos baktėrijų gali mechaniškai užkimšti kapilliarus 
ir tokiu būdu sugadinti narvelius penimus kraujo indų, tačiau vy- 
riausiu ginklu įsibriaujančių baktėrijų, iai jų sugabumas pagaminti 
foxinus arba nuodus. Pas tūlas baktėrijas — pvd. 5. dipAhrheriae, 
b. tefani — šitie toxinai pasipilia išlauk baktėrijų kūnų ir randasi 
tame tarpeklyje, kuriame mikro-organizmas auga. Tokie toxinai 
vadinasi extracelluliariais, ir randasi košale (filtrate), gautame iš 
peryklų (kultūrų). Dauguma baktėrijų pasilaiko savo toxinus viduje * 
savo kūnų, ir tokie intracelluliariai arba endo-toxinai tepereina į 
tarpeklį (mediumą) sutirpstant pačioms baktėrijoms. 

Toxinų nebuvo išgauta tyrame pavidale, taip kad chėmiškoji 
jų sudėtis nėra žinoma, bet-gi galimas daigtas, kad nuolatos susi- 
sėbrinę su proteinais, jie esti prastesnės sudėties negu šitieji. 

Labai ženklyva ypatybe toxino esti jo sugabumas pagaminti 
sav priešnuodį (antitoxiną), kada jį įšmirkšti į kūną priimblaus gy- 
vulio. Toxinai paveikia įvairias kūno systėmas — pvd. nerviški, 
cirkuliatoriniai, respiratoriniai, alimentariai, ir rėnaliai symptomai 
paprastai pastebimi esti. Sudrumzdimas thermotaksiškojo mecha- 
nizmo kūne matosi iš būties karščio ar subnormalės temperatūros. 

Audinių narveliai atsipriešina -suerzinimui (irritacijai), toxinų pada- 


08 


rytam, ypatingais keliais. Reiškiniai įdegimo (inflammacijos) ir 
granulomų susižiedimo yra rezultatu padirginimo per baktėrijas ar 
kitus mikro-organizmus. Tūlus toxinus sunaikina prilyginamai 
žema temperatūra — pvd. 65? C. — ir šituo žvilgsniu jie panėši į 
enzymus, kiti-gi labiau karščiui atsipriešina. Toxinai nesukrišto- 
linami, ir tuomi jie skiriasi nuo p/omainų, kurie esti baziniai kū- 
nai prilyginamai prastos sudėties, randami gendamoje proteinų 
medžiagoje — pvd. kadaverinas, cholinas ir t. t. Toxinai dialy- 
zuojasi, ir jų molekiūlos esti mažesnės negu antitoxinų, kadangi 
šitie nesiduoda kaip kad anie pervaromi per koštuvus pridengtus 
plonyte plėvele suotenos (želatinos). 


Baktėrijos paveikia kūną vietomis ir visatinai. Tūluose atsi- 
tikimuose, kaip diphtherityje ir tetanuje, jos pasilieka būklėje ino- 
kuliacijos, o atokūs effektai priguli nuo susiurbimo jų toxinų; ki- 
tuose — baktėrijos randa prieigą prie sriautų lypmhos ir kraujo, ir 
paplinta po visą kūną; tačiau daugumoje atsitikimų ypatingoms 
sritims prisieina grumtiesi su jų smarkiu užpuolimu. Visuose at- 
sitikimuose eina imtynės tarp kūno narvelių ir baktėrijų, ir ligos 
užbaigimas priguli nuo to, kuri šalis išlaimi pergalę kovoje. 


Epidermis ir gleiveplonės kūno neleidžia baktėrijoms nukakti 
į kūno audinius, ir jeigu per šituos persiskverbia, esti viduje dar 
kitos linės apsigynimui. 

Immūnitatės mechanizmas. Miečnikovo atidengimas, kad 
baltieji kraujo grumuliukai sugeba suvalyti ir, intracelliuliariu virš- 
kinimu, sunaikinti baktėrijąs, praskynė naują gadynę tyrinėjimui 
immūnitatės. Šitas procesas esti phagocy/ozimi vadinamas, o in- 
tracelliuliarė enzyma tapo pavadinta cyfaze. Phagocytai arba bal- 
tieji narveliai dalinami esti į dvi klasi: mikrophaga/ arba polymor- 
phonuklėariai leukocytai kraujo, itin veiklųs užsikrėtus kokkais; ir 
imakrophagai, susidedanti iš krištolinių (hyaliniškų) leukocytų, en- 
dothėliškų, ir tvirtų jungiamųjų audinių narvelių, vyriausieji gynėjai 
nuo įsiveržimo protozoų ir tūlų baccillių. Kuomet prancūzai skaito 
narvelius svarbiausiais elementais immūnitatėje, tai vokiečiai dėjo 
ypatingą svarbą ant baktėricidės galybės plasmos, lymphos, ir kitų 
skysčių kūno. Tapo atidengta, kad neturintysis narvelių peritonė- 
alis skystimas ir kraujo sėrumas gyvulio, inokuliuofo su perais 
(kultūromis) vibrio cho/erae, įgali sunaikinti gyvus vibrionus, kada 
su jais susiduria. Taip-gi rasta tapo, kad tokis sėrumas suvaro 
vibrionus į kupstelius, krūvelės, sulimpant jiems krūvon. 


89 


„Jūs UŽ 4 A — a“ r * + >*; A + —.. 
T. . A *- - op + a „I Aaaliks Xi 


EA S os Kau dė“ a aria > 


WML VAD A ET 
į AŽ 


72 


Tyrinėjimas parodė, kad sulipimas baktėrijų ir jų išnaikinimas 
pareina nuo įvairių komponentų sėrume.  Sulipdymas įvykinamas 
esti sudėtinės dalies vadinamos aggl/ufininu, kurio nesunaikina tem- 
peraiūra 55? C., kuomet toji temperatūra pratęsta kelioms minutėms 
sunaikina baktėricidę galią, kuri tačiau atsigauna įvarvinus keletą 
lašų šviežio normalio sėrumo. Aiškiai tapo prirodyta, kad sunai- 
kinimas baktėrijų, arba baktėriolyzis, kurį sėrumas gyvulio, immū- 
nizuoto su apšnekamąja baktėrija, sugeba įvykinti, priguli nuo bu- 
„vimo dviejų atskirų substancijų sėrume; viena esti žinoma kaipo 
kompjemenias, enzyminės prigimties, karščio bijantis, randamas 
visuose šviežiuose sėrumuose; o kita tai immūnis kūnas arba ammn- 
bocepfor, karštyje neatsimainąs, randamas tiktai immūniame sėrume. 

Šalia agg/ufininų ir baktėriolyzinų immūniame sėrume ran- 
dasi substancijos vadinamos opsoninais, kurie vaidina labai svarbų 
„vaidmenį apgynime kūno. White ir Douglas parodė, kad baltieji 
kraujo grumulėliai vos labai menkai suphagocytozavo baktėrijas, 
pakorintas normaliame druskos tirpale, kuomet baktėrijas, kurios 
pirmiau buvo pabuvusios po įveikme šviežio sėrumo, greitai nurijo 
leukocitai. Substanciją sėrume, kuri susijungia su baktėrijomis ir 
prirengia jas phagocytozei, mokslininkai praminė opsoninu. | 

Opsoninas randasi normaliame sėrume ir keičiasi nuo šilimos, 
ir temperatūra 60? C. sunaikina jį per dešimtį minučių; tolygi sub- 
stancija, besirandanti immūniame sėrume, bet kuri šilimos nesibijo, 
vadinasi bakfėriofropinu (Neufeld). Galimas daigtas, kad opsoni- 
nai ir baktėriotropinai, kaip kad baktėriolyzinai, susideda iš keleto 
sudėtinių dalelių, tačiau jų tikroji prigimtis dar netapo galutinai nu- 
statyta. Rezultatai Wrighto darbų rodo, kad immūnitatėje ir nar- 
veliai ir kūno skysčiai vikriai veikia, ir kad nustatant opsoniškąjį 
redyklį, įgyjama esti priemonė išmatuoti atsparos galiai pas žmogų. 

Opsoniškasai rodyklis tai kaita tarp phagocytozies pastebi- 
mos, kada baktėrijas vaišini dviejais skirtinais sėrumais, vienas 
stebėtojo skaitosi normaliu, o kitas ypatos nužvelgtos, kad užsi- 
krėtė baktėrijomis, apie kurias eina šnekta. Experimentą vykinani, 
pavartoja leukocytus stebėtojo. Leiskime, kad vidutiniškai dvi bak- 
tėriji tebuvo kiekviename phagocyte, kur stebėtojo kraujo sėrumas 
tapo pavartotas, o tiktai viena, kur ligonio kraujo sėrumas tapo 
pavartotas; tad opsoniškasai rodyklis bus pusė normalio, arba 0,5. 

Ehrlicho pašoninių grandinių thėorija. Šitoji thėorija mė- 
gina pasiūlyti immūnitatės aiškinimą, kuris tą dalyką pastatytų vie- 
non eilėn su kitais phyziologiškais reiškiniais. Tiktai prieš rūlas 


40 


AV li a. ao 
27 asi k 0) 


-—“ - Are. 


L „ Receptorių diagrama (anot Ehrlich'o). - 
A, A, Recepioriai pirmos rūšies (uniceptoriai) su viena haptopho- 
rine grupe. Tox, Tox' Toxino molekiūla, su haptophorine dalimi 
(a) ir toxorine dalimi (5); A'— toxinas jungiasi su celle arba 
narveliu savu haptophoru (a). B, B', Receptoriai anfros rūšies. 
su viena haptophorine grupe (c), ir grupė su fermento ypatybe,. 
k zymophoru (d); F, molekiūlos maistinės medžiagos, proteino 
4 medžiaga, ar baktėrijų kūnai. C, C', Receptoriai žrečios rūšies 
1 -(amboceptoriai) su dviem haptophorinėm grupėm, kurių viena 
jungiasi su F, o kita su haptophorine grupe komp/imentfo; kom- 
plimentas turi haptophorinę Ir zymotoxinę grupę. 


Diagrama antitoxino žiedimosi (pasak Ehrlich'ą).. 
A, Uniceptoriai; T, toxino molekiūlos. 


mr tega PL R AAA L 


2 KA is La 
L 44 astis ė a i i rai. 


substancijų rūšis immūnitatę tegalima išplėtoti — pvd. toxinai, en- 
zymai, proteinai, ir t.t. — o kitos — pvd. tokie nuodai kaip strych- 
nina įšmirkštoji — nepriveda padirbimopi prieškūnių.  Ehrlichas 
tvirtina kad dėl padirbimo prieškūnių reikia immūnizuojančiajai sub- 
stancijai arba an/igenui chėmiškai susijungti su sudėtine dalimi gy- 
vos cellės, taip pat kaip įvairios audinių cellės įsigyja savą maistą 
iš peno išdėstyto kraujuje. Pasak Ehrlichą, gyvoji protoplasma su- 
sideda iš centralinės molekiūlos, prie kurios glūdi pašoniniai gran- 
diniai atomų grupių. Šitieji pašoniniai grandiniai arba recep/oriai | 
turi nepasotintas susijungimo gentystas, kas leidžia jiems susijungti 
su cellių substancijomis, plaukiojančiomis kraujuje. Tūli receptoriai 
vien susijungia su peno ar kita medžiaga, o kiti dar, dėliai enzymų 
veikimo, prirengia substanciją, kad cellė ją galėtų assimiliuoti. 

Na-gi kada pašoniniai grandiniai arba receptoriai atsipalai- 
duoja ir patenka į kraujo sriautą, jie sudaro įvairius prieškūnius | 
immūniame sėrume. Anot šitos thėorijos, prieškūniai išsiplėtos tose 
cellėse, kurioms antigėnas ypatingai giminingas — pvd., tetano an- 
titoxinai nervų cellėse ir t. t. Vienok thėorija neaimeta darymosi | 
šitų substancijų kitose kūno dalyse. Paprastai manoma, kad jun- 
giamieji audiniai ir endothėlinės cellės ir haimopoietiškoji kūno 
systėtma — pvd. kaulų smagenys, lymphatinės liaukos — tai vy- 
riausios dirbtuvės prieškūnių. 

Toxinų esti dvi grupi molekiūlų — susijungianti arba hapto- | 
phorinė grupė, ir funkcionalė arba toxophorinė grupė. Toxiną įlei- 
dus į kraują priimblaus gyvulio, haptophorinė grupė prisijungia prie 
cellių receptorių, ir draug gamina žalą cellėms toxophorine mole- 
kiūla. Jeigu žala nėra labai didelė, cellė atsigriebia ir padirba daugiau 
receptorių, ir sulig Weigerto įstatymu superkompensacijos, žala esti 
daugiau kaip atitaisyta — receptorių esti padirbama daugiau negu 
jų buvo pirmiau, ir perviršis išeina liuosas į kraują. 

Pasak šitą thėoriją, toxophorinė dalis toxino molekiūlos gali 
blėdies padaryti kūno cellėms tiktai tuomet, kada toxinas susijungia | 
su jomis haptophorine dalimi. Šitoji pažvalga išaiškina prigimtinę 
immunitatę, turimą tūlų gyvulių nuo apipenų, kurie baisiai esti to- 
xiški kitoms veislėms; tokiuose atvėjuose gyvulių narveliai neturi 
receptorių pagabių susijungti su toxinu, ir toxinas tokiu atvėju ne- | 
sugeba padaryti savo mirtiną effektą — pvd. tetano toxinas nepa- 
veikia krokodilių. 


Receptoriai esti trejopų rūšių: 


42 


1) Pirmoje rūšyje receptorius teturi susijungiančią molekiūlą. 
Antitoxinas, pasidaręs kraujuje gyvulių immūnizuotų su diphtheri- 
ties ir tetano toxinu, susideda iš liuosų receptorių pirmosios rūšies. 
Sėrumas turintis tokius prieškūnius esti vadinamas antitoxinu, ir 
“esti vartojamas kaipo gyduolė: sąjunga receptorių, ėsančių sėrume, 
“ įšmirkščiant susijungia su toxinais įsiurbtais į kraują ir tokiu būdu 
juos neutralizuoja. 

a 2) Antroje rūšyje receptorius turi ir funkcionalę ir susijun- 
" giančią grupę molekiūlų. Ton klasėn priguli agglutininai ir preci- 
“ pitinai, kurie pirmų pirmiausiai susijungia su agglutinogėno ir pre- 
cipitinogėno substancija, ir paskui veikiant funkcionalei daliai jų 
“ molekiūlos, šitas substancijas ar sulipdina krūvon ar nusėsdina. 
1 3) Receptorius trečios rūšies turi dvi haptophorini grupi, ir jį 
“ atvaizdina baktėriolyzinai, haimolyzinai ir cytolyzinai. Šitie recep- 
“toriai vadinasi amboceptoriai arba immūniai kūnai. Priimblų gy- 
vulį inokuliavus keletą kartų baktėrijomis, raudonomis kraujo cellė- 


“mis ar kitomis cellėmis, jo sėrumas pasidaro sugabus ištarpinti didelę 


daugybę tokių cellių ir in vivo ir in virro. 

k. Jau mes matėme, kad baktėriolyzei reikia veikimo dviejų at- 
" skirų kūnų — komplemento ir immūnio kūno. Tas pats tinka prie 
“ ištarpinimo raudonųjų grumulėlių ir kitų cellių — beje, prie haimo- 
lyzies ir cytolyzies. Immūnis kūnas turi dvi haptophorini grupi, 
viena sugeba susidėti su baktėrija arba celle net prie 0? C., o kita 
susijungia su komplementu prie 209 iki 579 C., ir tokiu būdu pas- 
taroji įstengia pavartoti savo tarpinančią veikmę. 

Ehrlicho thėorija leidžia protui figuratyviai atsivaizdinti vy- 
riausias buitis immūnitatės, ir nors tokiu keliu galima įsigyti klai- 
dingas idėjas, vis-gi thėorija pasiūlo interpretaciją reiškinių immū- 
nitatės, sutinkančią su mūsų žinojimu apie narvelių penėjimąsi, ir 


14141 


tyrinėjimai kryptyje, kokią thėorija pažymėjo, privedę yra prie labai 


vaisingų ir praktiškų rezultatų ligų diagnozyje ir gydyme. 
Mes čion paminėsime keletą pavyzdžių, kaip praktiškai pri- 
taikomi immūnitatės faktai therapeutikoje ir preventyvėje medicinoje. 
1. Vakcinacija su gyvais praskiestais apipenais (virus) ir su 


“ emulzijomis nebegyvų baktėrijų, ketinant a) įspėti ligą — pvd. raup- 


lėse, karbunkuloje, siutligėje (rabies), mare, choleroje, ir žarnų karš- 
tinėse; b) gydymui beveik bet-kokios infekcijos — pvd., pavartoji- 
mas vakcinų užsikrėtimuose su staphylokokku, streptokokku, pneu- 
mokokku, b. coli, b. typhosus, ir t. t Vakcinų thėrapija kasdien 
įsigyja didesnio svarbumo. 


45 


k k 


Bei E agoros Lo ai BA i iii Uk ns yao o aaa o Ža) ID ut Tai Sao a aki i 
“y y L 2 * 4 y T , k 915 VT Ža k) 


"4 


2. Vartojimas antitoxino gauto iš arklių, immūnizuotų toxinais 
diphtherities bacillių, gydant diphtheritį pas žmogų. 

6. Bandymas kraujo sėrumo sužinojimui, ar jame randasi 
specifiniai agglutininai — pvd., Vidal'io reakcija žarnų karštinėse, 
tarpžeminėse šiltinėse (geltondrugyje), paratyphoidinėse šiltinėse, ir tt. 

4. Vartojimas mediciniškoje jūrisprudencijoje sėrumo, turinčio 
precipitinus, dėl žmogiško sėrumo, kad sužinojus ar kraujo plėt- 
mas esti suterštas žmogaus krauju ar ne. Anaphylaktinė reakcija 
taip-gi esti pavartojama tai pačiai lietai. 1žk 

5. Vartojimas sėrumo gyvulio, immūnizuoto su žinomu ba- 
cilliumi, kad identifikavus abėjotiną sėrumą. Identifikaciją taip-gi 
galima padaryti studijuojant veikimą prieškūnių, padirbtų gyvulyje, | 


"immūnizuotame su nežinomu mikrobu, ant žinomo bacilliaus. 


6. Pavartojant ypatybes immūnio kūno ir komplemento, kad 
sužinojus, ar sėrume jie randasi ar ne. Svarbiausias pavyzdys | 
tai Wassermano rėakcija syphilyje. 

Dabartiniu laiku chėmothėrapija po Ehrlicho vada pažengė 
šauniai priekyn. Kitėjimai spirillicidėje galioje, pasidarą kitėjimu 
radikulose tūlų organiškų substancijų, ypačiai aršenikalėse sąjun- 
gose bensoliaus, buvo labiausiai tėmyjami, ir galų gale privedė 
prie to, kad Ehrlichas ir Hata atidengė salvarsaną (dioxy-diamido- 


 arseno-benzol) kaipo vaistą nuo syphilio. 


Žymįs pavyzdžiai pasekmingos chėmothėrapijos iki visai ne- 
seniai apsireiškė besigrumiant su parazitais, prigulinčiais prie pro- 
tozoų — pvd., chinina maliarijoje; gyvsidabris ir salvarsanas sy- 
philyje, framboezijoje, ir grįžtamose šiltinėse; emetinas amoebinėje 
dyzentėrijoje; vis-gi, specifinė baktericidė veikmė, Morgenrotho de- 
monstruota, .ethyl-hydro-cupreino į pneumokokkus sužadino viltį, 
kad galų gale bene nuo kiekvienos baktėrijos taps atrastas chė- 
miškas antidotas, kuris sugebės sunaikinti ją nepakenkdamas au- 
diniams šeimyninko. 

Pažanga jau padaryta chėmothėrapijoje suteikė preventyvei 
medicinai priemonę sukontroliuoti, jeigu ne galutinai nustelbti, tą 
rykštę žmonijos — syphilį. Ta buitis, kad žmogų galima dabar 
tinkamai gydant, padaryti neužkrečiančiu bėgyje keleto savaičių, 
parodo, kad pavartojant tinkamas administratyves priemones šitoji | 
liga turės pastoti taip reta kaip rauplės šalyje, kur visi gyventojai 
įskiepyjami. 

Chėmothėrapija tur-būt paveiks ten, kur iki šiandien veikimas | 
immūnizuojančio mechanizmo neištesėjo įveikti tokius bacillius, kaip 


44 


| —————>—> ————————— ii 


" b. fyphosus, b. diphtheriae, Vibrio cholerae, ir t.t., kurie gyvena 
. maž-daug saprophytišką gyvenimą kūnuose „išnešiotojų“. Taip tad 
“sumažindami šaltinius infekcijos, bene išravėsime iš savo tarpo 
daugelį paprastesniųjų limpamųjų ligų. 
| Anaphylaxis. — Šitą žodį (atbulą prophylaxei) įvesdino Ri- 
 chet 1902 m. paženklinimui padėties, kur gyvuliui įšmirkščiant sve- 
“ timą proteiną esti suteikiama nepaprastas sujaudrinimas (suscepti- 
 bilitatė), jeigu inokuliaciją paantrintum tuomi pačiu proteinu. Pir- 
“ mykštį įšmirkštimą vadina sujaudrinančiu dosu, ir daugumas pro- 
teino tam reikalingas gali būti beveik be galo mažas — pvd. 
 0,00000005 gramų kiaušio baltymo užtenka pagaminti anaphylak- 
. tiškąją padėtį Gvinėjos kiaulutėje. Sympiomai ir ženklai, kįlantieji 
„ duodant antrąją arba paskudrinančią infekciją, vadinasi anaphylak- 
" tišku smūgiu, ir esti — a) paralyzis arteriolių, su žymiai nukriiu- 
“siu kraujo spūdų; b) toniška konfrakcija plynųjų raumenių audinių 
išreiškiama vėmimu, mižimu, ir tryzna, taip-gi užtroškimu (asphy- 
„xia), pamėlynavimu (cyanosis), ir emmphyzėma nuo spazmo bron- 
 chiolių; c) parėzis ar pilninga paralyzis voliuntarių raumenių, su 
 pasekančiomis konvulsijomis; d) hyperaemia, inflammatorinės ar 
 nekrotiškos atmainos sėdyboje inokuliacijos. Tarpe dosų turi būti 
protarpis nuo 8 iki 14 dienų. Symptomai, jeigu smarkūs, užeina 
„ bėgyje 10 minučių, ir mirtis gali pareiti į pusvalandį. Daugelyje 
„gyvulių symptomai gali neišsiplėtoti, iki pereinant 45 minutėms, bet 
„ tuomet jie švelnesni ir paprastai įvyksta pagijimas. 
| Jeigu sėrumą supersensityvio gyvulio įšmirkštum į normalį 
" gyvulį, tai šits įgyja anaphylaktinę padėtį, ir supersensityvę padėtį 
" pataitė perduoda savo ainiams. 
Išaiškinimas anaphylaxies reiškinių dar netapo nustatytas, ta- 
„ čiau daugelis įtiki symptomus priklausant nuo veikmės ant gyvulio 
produktų, pasidarančių lyzimi arba išsidėstymu svetimojo proteino. 
„(Galimas daigias, kad rezultatu pirmojo įšmirkštimo pasidaro už- 
raugas (fermentas), kuris po tūlo prorarpio atsiranda audiniuose 
'ganėtiname gause, kad greitai suskeveldrintų proteiną antrosios in- 
 jekcijos į toksiškus produktus, kurie ima atsakomybę už tolesnes 
. pasėkas. 
Gyvulius galima padaryti anaphylaktiškais įšmirkščiant baktė- 
“ rinius proteinus, ir pažvalga, kad daugelis symptomų ir ženklų lim- 
“ Pamųjų ligų esti pavyzdžiais anaphylaxies, išrodo nėsanti peiktina. 
„ Laikmetis inkubacijos daugelyje ligų būna 10 iki 14 dienų — tai 
„ protarpis beveik tolygus, kokio reikia tarp sujaudrinančiojo ir pa- 


45 


skudrinančiojo doso anaphylaxyje. Pavyzdžiais prigimtinės ana- 
phylaxies esti rudeninis plautis (autumnalė asthma) ir asthmatiški 
priepuoliai sujušinami kvapu arklių, kačių, žolių, ir t.t. Rosenau ir 
Amose yra parodę, kad išdvėstąjį žmogaus kvapą sutirštinus ir vande- 
niuotą jo tirpalą įšmirkštus į Gvinėjos kiaulaites, šiosios gauna anaphy- 
laktiškus symptomus, jeigu vėliau joms inokuliuosi žmogiškąjį sė- | 
rumą. Gvinėjos kiaulaitės gali taip-gi įgyti sujaudrinantį dosą įdve- 
suodamos kvapą šunių.  Galimu yra daigtu, kad tūlus žmones su- 
sujaudrina kvėpavimas oro, suteršto alsavimu kitų gyvulių, ypačiai 
arklių. Reikia įsidėmėti, kad dauguma mirčių nuo anaphylaxies po 
įšmirkštimo arklinio sėrumo atsitikę yra su dusulingais (asihma- 
tikais). 

Reakcijos, pasekančios užsikrėtėlių inokuliaciją su tuberkulinu 
ir malleinu, daugelio esti laikomos pavyzdžiais anaphylaxies. Įvai- 
rios idiosynkrasijos iš dėkos tūlų maisto daigtų ar tūlų vaistų — | 
urtikariškąs ir kitoki išbėrimai ir vazomotoriniai sutramdymai —randa 
buityse anaphylaxies galimą išaiškinimą. 

Anaphylaxis turi ne vien akadėmišką svarbą, bet ir Graktišika) 
kada kįla klausimas dėliai pavartojimo arklinio sėrumo įspėjimui ir 
gydymui ligos pas žmogų. Duodant antitoxiną reikia įsidėmėti 
štai kas: 2 

1) Nešmirkšk dusulingam ligoniui, jei bent symptomai būtų 
labai smarkįs. Kur galima prisibijoti hypersensibilitatės, įšmirkšk 
labai mažą dalį doso — pvd. 0,1 c.c. — ir jeigu nesimato jokių | 
blogų symptomų, įšmirkšk likučius praėjus trims valandoms. 

2) Jeigu reikalinga yra visa eilė injekcijų gydant ligonį, an- 
trasai dosas reikia duoti į savaitę po pirmojo. 

3) Žinant pavojų anaphylaxies, rutiniškas inokuliavimas „kon- 
taktų“ — susidurėlių su prophylaktiniu dosu diphtherities antitoxino 
nėra tokia priemone, kurią dauguma gydytojų pagirtų dabartiniu laiku. 

Atvangiau bus, vaikus, kurie susidurė su infekcija, palaikyti 
po priežiūra, ir tuojau antitoxiną įčirkšti, kada symptomai diphthe- 
rities iš tiesų pasirodo. 

Čion dar reikia pastebėti, kad anaphylaxį nereikėtų supinti su 
„sėrumo liga“, kurios apsireiškimais esti karštis, išbėrimas, putme- 
nis, sopėjimas narių ir t.t., kurie reiškiniai užeina praėjus savaitei 
ar 10 dienų po inokuliacijos su -<sėrumu, o anaphylaktiškasai smūgis. 
užkrinta bėgyje vienos valandos. 


V. 
ANIMALIAI PARAZITAI. 


| Besvarstydami limpamąsias ligas, mes matėme, kad daugelyje 
jų — ypačiai tose, kurios atsitinka šiltuose klimatuose — užkre- 
„ čiantysis parazitas priguli animalėn karalijon. DPrakilniais pavyz- 
 džiais pathogėniškųjų pro/ozoy esti plasmodium malariae, trypa- 
„ nosoma gambiense, ir enfamoeba hisfolytica, ant kurių krinta at- 
„ sakomybė už ligas: — drugį, miegamąją ligą, ir tropiškąją dyzen- 
 tėriją paeiliui imant. 

Tūlose aplinkybėse žmogus būna vaišintoju — šeimyninku 
“ visokioms veislėms /nzektyų. Be nesmagumo ir pasibjaurėjimo, 
kokį sužadina jų būtis, ant jų krinta atsakomybė už viešpatavimą 
tūlų ligų. 

1 Animalius parazitus galime paskaidyti į ek/foparazi/us ir en- 
„ doparazi/fus, sulig tuo, ar jie apsibūna ant paviršio ar viduje kūno. 
Nekurie ektoparazitai nuolatos parazitauja ar veltėdžiauja pas žmo- 
„gų — pvd., utėlės, — kiti tiktai laikinai — pvd., blusos, uodai, 
blakės. Kad ektoparazitai užima svarbią vietą kaipo išnešiotojai 
ligos, tai prirodė naujoviškieji atidengimai, ypatingai tropiškosios. 
medicinos dirvoje. 

4 Inzektai esti glamonėtojais pathogėniškųjų kirminų (vermes), 
“ protozoų, baktėrijų, ir persikošiamųjų apipenų.  Atsinešant prie 
“ Žmogaus, inzektus dažnai vadina tarpininkaujančiais vaišintojais. 
“ šitų parazitų; tačiau sulig zoologiškąja nomenklatūra tuomi vardu 
 tereikėtų vadinti šeimyninką, kuriame parazitas pergyvena belytę: 
 (asexualę) phazį savo gyvenimo, o sexualis cyklius perleidžiamas 
esti tam tyčiame šeimyninke. Įgiliantieji inzektai gali mechaniškai 
perduoti baktėrijas, ir tuomet juos vadina „infekcijos nešėjais“. 


„ penai) pergyvena dalį savo gyvenimiško cykliaus inzekto, kūne, 
perdavimas ne esti vien mechaniškas, bet ir biologiškas. 

4 Didelė dauguma žmogaus ektoparazitų priguli inzektų klasėn, 
"bet keletas priklauso prie arachnidų — pvd., erkės (vok. zecke) 
ir akarai. 1893 m. Theobaldas Smith prirodė, kad infekciją Texų 
2 arba raudonojo vandens karštinės pas galvijus užneša erkės, ir 


47 


„ Tokiuose pavyzdžiuose kaip drugys ir geltondrugis, kur virus (api- 


tuomi suteikė naują principą preventyvei medicinai. Erkių kūnas 
nesegmentuotas, turi 8 kojas subrendimo laipsnyje, o 6 kojas ler- 
vos laipsnyje. Lerva išsiplėtoja iš kiaušiniuko, ir išsimovusi ar nu- 


sišėrusi tampa pūpe, kuri, kaip ir suaugėlė, turi 8 kojas; pūpė iš 


eilės šeriasi ir patampa suaugusia erke. Šitie plėtotės laipsniai 
įvyksta dalinai kūneė šeimyninko ir dalinai laukuose.  Užkrečiančiu 
veiksliu Texų karštinėse esti protozoas Babesia bigemina, randa- 
mas kraujo grumulėliuose jaučio. Užkrėstos erkės gali perduoti 
infekciją saviems kiaušiniams, ir tokiu būdu sąviems ainiams. "Ta- 
tai išaiškina ilgą infekcijos besilaikymą tūlose ganyklose. Erkės 


„perduoda žmogiškas ligas — erkių karštines ir Uolkalnių (Rocky 
Mountains) dėmėtasias šiltines. 


Kitas akarinas tai kaškio arba niežų akaras (sarkopi/ies sca- 
biei), kuris esti priežastimi odos užsikrėtimo pas žmogų. Šits pa- 
razitas yra mažytis, aplink /, millimetro ilgio. DPataitė, įsiknisda- 
ma į odą, pagamina smarkią irritaciją. Dažnai įsirausia į odą tar- 
pupirščių. Kaškis gali plačiai paplisti kazarmėse ir kitose įstaigo- | 
se, ir kad jam užbėgus už akių, prisieina disinfektuoti visas dra- 
panas ligonio palytėtas ir išnaikinti parazitus ant jo kūno, gerai 
išvarinant su prausilu, ir įbraukant su sieros mosčia arba tepalu. 

Inzektai. Svarbi padermė šitos klasės tai dipterai, prie ku- 
rių musės priguli.  Pavyzdžiais įgiliančiųjų musių esti g/ossina 
palpalis, glossina morsitans, ir stomoxys calcifrans. Pirmosios 


dvi paplatina miegamąją ligą ir „naganą“, o pastaroji bene prisi- 


deda prie išplatinimo infantylės paralyzies. Naminė musė (musca 
domestica) neįgilia, bet gali išnešioti baktėrijas nuo sutėršų ant 
maisto; todėl ji esti veikliumi, užkrečiančiu vidajinėmis ligomis, kaip | 
ana cholera, dyzentėrija, diarrhoea, ir žarnų šiltinėmis. 

Musės nešioja baktėrijas ant savo sparnų ir kojų, ir savo 
gurklyje bei grobuose. Užtūpusi ant kieto maisto, kaip va cukraus, 
musė išvemia tūlą skystymą iš gurklio, kad ištarpinus užkandį, ir 
tokiu būdu užteršia maistą baktėrijomis, beėsančiomis gurklyje, 
kurias musė prarijo pirm to penėdamosi atmatomis ir mėšlais. | 
Musės, kaip moskytai — uodai, savo plėtotėje pereina per keturis 
laipsnius: 1) kiaušinis arba gemalas; 2) lerva; 5) pūpė; ir 4) imago 
arba subrendęs sparnuotas vabzdis. 

Musės deda savo kiaušinius arklių mėšle, išmatose, ir orga- 
niškose padugnėse, srutose. Pilnas išsiplėtojimas lervų - vikšrių | 
užima penketą dienų, po kam ios virsta pūpėmis su rusvu kianiu | 
— pūparium. Taip-gi pūpės laipsnis užima apie penketą dienų 


48 


4 taip kad vidutiniškai apie 10 dienų prabėga tarp kiaušinio ir imago. 
" Žinant šitas buitis, aiškus esti reikalas kas savaitę išmėžti mėšlas, išva- 


“lyti sutros, ir t. t., kad nedavus laiko užbaigimui šito cykliaus plėtotės. 


Šnekėdami apie tropiškąsias ligas, nukreipsime damą; kokį 


| vaidmenį suvaidi- 
“ namoskytailigoms 
“ paplatinti. Blusos, 
"utėlės, ir blakės tai 
"suniekėjusieji vabz- 
“ džiai, kurie netekę 
yra sparnų. Blu- 
sos deda savo 
kiaušiukus skran- 
“ doje, pušuose ar 


. gauruose savo lai- 


kino  šeimyninko, 
ir neprikibę būda- 
"mi, jie nukrinta že- 
mėn, kur tolimesnė 
plėtotė vyksta. Pu- 
Jex cheopis Indijo- 
„ jeir cerafophyllius 
fasciafus Europoje 
tai žiurkių blusos, 


Blusos: A. Pulex irritans, lerva ir pūpa. B. Cerato- 
phyllus fasciatus. C. Laemopsylla cheopis, paprastoji 
žiurkių blusa Indijoje. A ir C — tai marų blusos. 


“kurios įgilia ir žmogų, ir tokiu būdu perduoda marą. Paprastoji 
"blusa tai pulex irriians. Blusos tai laikini parazitai žmogaus, ir 
tuomi jos panėši biakėms, tačiau skiriasi nuo utėlių, kurios yra 


nuolatiniais parazitais. Pediculus capi- 
fis ir didesnis pediculus vestimenti, 
tur-būt abudu išnešioja dėmėtąsias šil- 
tines. Jų kiaušiniukai plikom akim ma- 
tomi kaipo balti spuogeliai („glindos“), 
prikibę prie plaukų ar drapanų. Blakė, 
cimex lecfucarius tai plokštas bespar- 
nis vabzdis apie 5 mm. ilgio, gyvenantis 
plyšėse lovų ir sienų, ir paprastai už- 


L Culex (A) ir Anopheles (B) ilsisi. puola žmogų nakčia. Blakės ir utėlės 


„Inzekticidai. 


platina grįžtamąsias šiltines. 
Kad prašalinus inzektus, reikia asmeniško ir 


 municipalio švarumo. Būtinas reikalas yra prašalinti sąlygas ku- 


4 


49 


rios glamoni ir palengvina perėjimą jų kiaušinių. Tai ypatingai 
svarbu karžygiaujant prieš moskitus ir muses. Dviejų chėmiškų 
inzekticidų vertybė yra prirodyta — sieros ir petroleumo. Išnaiki- 
nimui inzektų uždarytuose plotuose rūkas ar smalkas sulphuro 
dioxido — SO, — labai gerai veikia. Petroleumas, užpiltas ant 
vandenš pro- 
porcijoje1un- 
cijos ant 15 
ketvirtainių 
pėdų padary- 
damas plėvę 
ant vandens 
paviršio, ne- 
Nat-Si*e= duoda mos- | 


Taip vad. „milion-žuvės“, panėšios į gružą, labai mėgsta kytų: Is yaiga 
uodų — moskytų lervas, ir todėl jas veisia kūdrose, kur gauii pro, Ši 
perinasi moskytai. taiplervas už- 

troškina, nu- 

stelbia.  Petroleumas, pašlakstomas blusų privisusioje grinčioje, iš- 
naikina šitus inzektus. Jis taip-gi gerai naikina utėles ir blakės. Su 


žmogumi priutijusiu reikia šitaip pasielgti: 1) galvos plaukus reikia 


suvilgyti mišiniu petroleumo ir alyvų aliejaus, lygiomis dalimis imant, | 
ir po tam apgobti drobiniu skuduru; 2) ant rytojaus grinčią. reikia 
išsmilkyti degančia siera, ir visus guolio baltinius ar išvirinti ar 
dizinfektuoti ga- 
ro ar karšto oro 
dizinfektoriuje; 
3) ligonis tad 
reikia pirtyje ar 
maudykloje ge- 
rai ištrinkti nuo / | 
galvos iki padų 
su prausilu ir 
vandeniu, ir jo 


drabužius dizin- 


A, Blakė. B, Pediculus corporis. C, Pediculus capitis. 
D, glinda prikibusi prie plauko. 


fektuoti. Tan- 
kiomis šukomis, 
sumirkytomis methyliniu spiritu, reikia iššukuoti glindas iš plaukų, 
šukas laikas nuo laiko pamirkant į skiedalą (1:50) karbolinės rūg- | 
šties. Taip valyti galvą reikia bent du ar tris kartus. Sanitarinė 


50 


eis k ask AIM a GS A S i MS LS Sa S A ir 
"a "a H+ 45 


2 valdžia, savo dizinfekcijos stotyse. turi parūpinti reikalingus prie- 


“ taisus ir duoti žmones, kurie apvalytų priutijėlius. 


Inzektiniai milteliai, kuriuose paprastai randasi tvilkių (py- 


k. rethrum), būna naudingi, bet labai dažnai jie neprieina prie vabalų, 


Praktiškai nėra galima išnaikinti blakes senuose namuose, kur 
yra daug plyšių medžio dirbiniuose. Priemonės dažniausiai pavy- 
. kusios tai smilkymas su sulphuro dioxidu, įčirškimas petroleumo 
ir korrosivio sublimato, vandenyje ištarpinto iki sočiai, į visas 
“ priblakijusias dalis trobėsio. Šunų laikymas labai dažnai pasidaro 
“ šaltiniu blusų namuose, ir todėl šunis kaip ir jų būdas rei- 
"kia mazgoti su prausilu, ir vandeniu bei su 59/, skiedalu krėo- 
“lino. Petroleumas galima būtų taip-gi pavartoti, bet kadangi leng- 
“ viai užsidega, tai reikia stropiai prisiminti ugnies ir gaisro pavojų. 
| Endoparazitai. — Čion žvilgterėsime į svarbiausius narius 

kirminų klasės (vermes), kurie sosia ir vargina Žmogų, patyrinė- 
“dami juos labiau kaipo hygiėnistai negu zoologai. 
4 Parazitiškieji kirminai priklauso prie dviejų didžiulių klasių — 
"platyhelminthai arba plokštieji kirminai, ir zema/helminthai arba 
apvalieji kirminai. DPlokštieji kirminai turi kūnus kaspino ar lapo 
“ pavidalo, be kūno tuštumos arba dūblio, ir be cirkuliatorinio ar 
, respiratorinio apparato, ir pats alimentarinis kanalas arba nėsantis 
arba susideda iš uždaros šakotos dūdos. Didesnėji kūno dalis 
“susideda iš sexualio apparato, ir kadangi kirminai esti dvilyčiai, tai 
“jie turi ir testes ir ovariumą su jų įvairiomis rynomis arba duktais. 
Apvalieji kirminai turi pavidalą siūlo ar virvutės, dažnai su nusi- 
smailinančiomis galūnėmis. Randasi pas juos gerai išplėtotas ali- 
mentarinis kanalas su burna ir šikna (anus), ir kanalą apjuosia 


“ erdva kūno tuštuma. Specializuotos cirrkuliatorinės ar respirato- 


rinės systėmos neturi, bet-gi reikalams išsituštinimo esti ilga dūda 
“po abiem pusėm kirmino, ir atsiveria ant jo paviršio bendra sky- 
“ lute. Kūno siena iš didesnės dalies susideda iš raumeninių striktų 
“ ar valaknų, pridengtų stora plone. Kirminai esti dvilyčiai arba her- 
maphroditai; pataitės paprastai du kart taip ilgos kaip patinukai, o 
uodegos šitųjų esti paprastai paraitytos arba išsiskėčia lig skėtis 
— tai dėmės, kurios gelba greitai pažinti specimeno lytį arba gimtį. 
Piatyhelminthai dalinami esti į ces/fodus ir frematodus. Prie 
cestodų priklauso dvi šeimi, /aeniidae ir dibofhriocephalidae; anos 
nariais esti /aenia solium, t. saginata, t. echinococcus, O šitos 
— bothriocephalus latus. Pažinti šitus parazitus ir žinoti jų gyva- 
vimo historiją reikia, kad galėtumėme tinkamas preventyves prie- 


4* 
51 


io Lis PAE VIS 


mones pavartoti nuo užsikrėtimo jais. Šitie kirminai, kad nepra- 
dingtų, reikalauja dviejų vaišintojų — vienas tarpinis šeimyninkas | 
o kitas tam tyčus šeimyninkas, kuriame įvyksta sexualis plies | 
jimas. Dėl /aenia solium ir bofh- 
riocephalus laius žmogus būna 


X/AUŠINUKAI 


x250 
KIAUSINUKAI 
„x250 
Taenia solium ir ova. Tėmyk Taenia mediocanellata. Tėmyk, 
čiulpukus ir vašiukus galyoje kad suaugusio kirmino galva turi 
„užaugusio kirmino. čiulpukus, o ne vašiukus. 


tam tyčiu šeimyninku, o tarpiniais vaišintojais iš eilės esti — kiau- 
lė, jautis, lydeka ir kitos žuvys. 
Kada cestodas subręsta ir suauga, jis susideda iš galvos ir 
sprando (scolex), su pasekančiu 'skaičiumi keturšoninių segmentų 
ar skilčių (proglottidai). Galva, didumo 

kaip kad sagutės galvelė, apšarvota čiulpu- 
kais, ir daugelyje atvėjų su Kobiniukais, 
kuriais kirminas įsikabina į žarnos išklotvę. 
Proglottidai labiausiai užima ovariumą ir 
testes bei jų priemazgas, ir iš šitų įvaisinti 
kiaušiniukai išmetami esti didelėje daugybėje 
su išmatomis.  Kiaušiniukai esti mikrosko- 
piško didumo, ir įvairiose padermėse turi 
savo dėmėtiną išvaizdą. Tarpiniam šeimy- 
ninkui prarijus kiaušiniukus, gemalai — 
embryonai, vadinami onchosphaeromis, atsi- 
A. Taenia echinococcus.  palaiduoja žarnose, ir su pagalba šešių aksti- 
B. Hydatiška pūslaitė SU ny, kuriais viena jų galūnių esti aprūpinta, 


scolices. C. Scolex su | p : S š 
galva iškišta suvašiukais ima gręžties per gleivėtąją plonę, ir galų gale 


52 


"pasiekia jaknas, plaučius, raumenius ir t.t., bene pergabenami kraujo 
„sriautu. Apsilikdamas tose vietose, gemalas praranda savo akstinus, 
auga apėmyje, virsta puslaite (cystu), putmenų skystimui išskėčiant 
"jo kūną. Pūslaitės taip pasidariusios įvairiuoja apėmyje nuo mažo žir- 
“ niuko iki kūdikio galvai. Mažieji cystai vadinami esti cys/icerci ir iš 
" galo priešingo tam, kur buvo buvę akstinai, išauga skolex tolygus kaip 
"pas subrendusį kirminą ir kyšo viduje mašnelės. Didesniuose cys- 
tuose vadinamuose echinokokkiniais, skoleksai išsiplėtoja iš veis- 
linių makščių, kurios esti iškišuliais vidun germinalio arba vidujinio 
"sluogsnio mašnelės. Išlaukinis sluogsnis susideda iš chitininės 
(raginės) medžiagos, suklotos koncentrinėmis kartomis.  Vande- 
"niuotasai skystimas, ėsantis šituose echinokokkiniuose arba hyda- 
"tiškuose cystuose, esti tyras, skaidrus, be albumino. ir teturi 1,59/, 
kietų dalių, kurių bent pusė susideda iš viralinės druskos (natrum 
„chloridum). Parazitiškoji prigimtis cysto turinčio tokį skystimą, 
aisižįstama esti surandant dėmėtinus kobiniukus, paeinančius iš 
"skoleksų. 

p Pas bofhryocephalus laius nebūna cysto plėtotės; gemalas 
arba plerocerkoidas pasiilgina ir pagamina mažytį kirminėlį su gal- 
vele, turinčia du čiulpuku. 

Taenia solium randama žmogaus grobuose; jąja užsikrečiama 
"valgant nedavirtą ar viruotą kiaulieną užkrėstą su cys//icerci cel- 
Ju/losae; tą vardą duoda cystams rastiems kiaulės raumeniuose. 
Kirminas dažnai esti 3 metrus ilgas, ir susideda iš kelių šimtų 
"proglottidų. Scolex turi galinį iškišulį (rostellum), aplink kurį tal- 
"kšo keturi čiulpukai ir dvilinka eilė kobiniukų arba vašelių. 

į Jautienos kaspininkas, Taenia sagina/a, tūlose šalyse (pvd. 
Anglijoje) yra dažniau užtinkamas negu 7. so/ium, nuo kurio jis 
"skiriasi savo ilgėlesnumu (6 metrai), ir tuomi, kad scolex neturi 
„ rostellum'o ir jokių kobiniukų. Cystiškąjį laipsnį kirminas (Cys/f- 
"cercus bovis) pergyvena mėsoje galvijų, pagamindamas „jautienos 
virus“. „Užsikrėsti galima valgant jautieną labai menkai išvirtą, ar 
„net žalią; jau temperatūra 48? C. lengviai užmuša nepribrendusį 
„kirminą. : 
Bothriocephalus latus yra kaspininkų didžiausias, randamas 
"žarnose žmogaus, nėsa jo ilgumas nuo 8 iki 10 metrų nebūna ne- 
"Paprastu. Galva nėra apskrita, kaip pas kitus, bet yra pailgas 
„Siulgys (ovoidas), 2,5 mm, ilgojoje ašyje, ir po dviem pusėm būna 
„Pozas, vagutė, arba čiulpukas. Lydeka, ešerys ar kitos žuvys |0- 
Šia rolę tarpinio šeimyninko, kada blakstienuotą gemalą nugeria 


53 


su vandeniu. Užsikrečia tuomi kirminu dažniausiai gyventojai pa- | 
kraščiuose Baltijos jūrės. Parazitas sugeba pergyventi sūdymą, 
marinavimą ir džiovinimą, kurie procesai vartojami ištaisant Žuvį. 

Priemonės reikalingos apsisaugojimui nuo minėtojų trijų cestodų 
susideda iš 1) atatinkamo išvirimo kiaulienos, jautienos, ir žuvienos; 
2) nuvalymo išmatų, mėšlų užkrėstųjų žmonių tokiu būdu, kad nę- 
prileidus infekcijos tarpiniam šeimyninkui. 

Suaugęsis kirminas Taenia echinococcus užtinkamas esti žar- 
nose šuns, o cystiškąjį laipsnį jis gali pergyventi kūne žmogaus, 
kiaulės ar avies. Suaugęsis kirminas esti mažas, 5 mm. ilgas ir 
susideda iš keturių segmentų, kurių pastarame randasi genitaliai 
organai, taip kad šits segmentas lygus apėmyje likučiams kirmino. 
Galva turi rostellum'ą, dvi eili vašelių, ir keturius čiulpukus. Kada 
kiaušiniai tampa praryti tarpinio šeimyninko, gemalai iš jų išsiritę | 
danginasi iš žarnos paprastai į jaknas ir plaučius, ir ten pagamina 
echinokokkinius arba hydatiškus cystus, ypatingus užsikrėtimui su 
šituomi parazitu. 

Žmogus užsikrečia prarydamas vandenį ar salotas, užterštąs | 
užkrėstu šunšūdžiu, arba labai arti susidurdamas su tokiu gyvuliu. 
Dalyse Australijos ir Islandijos liga labai prasiplatinusi: DProphy- 
laktiškomis priemonėmis esti: 1) išteklius tyro vandens ir daržovių; 
2) nedaviinas šunims maitos ir išmatų iš skerdyklų ar kitur, kur 
jie gali užsikrėsti infekcija, jeigu ten randasi echinokokkiniai cys- 
tai; 5) šunims reikia davinėti tiktai virtą mėsą; 4) pasisaugojant 
žmonėms nuo suteršimo šunių išmatomis ir išsunkomis. | 

Trematodai. — Šitoje klasėje plokštieji kirminai nesegmen- | 
tuoti, dažnai esti lapo pavidalo, turi nasrus ir ryklą (pharynx), 
issišakojusią į dvi akli, prasti, ar šakoti dūdi, ir turi čiulpukus ant 
pilvinio paviršio savo kūno. Dauguma esti hermaphroditais, bet-gi 
šeimoje scAisfosomidae, svarbiausioje žmogaus pathologijoje, lytys 
esti atskiros. Iš kiaušio išsiplėtoja blakstienuotas gemalas, . mira- 
cidium, kuris, patekęs kūnan savo tarpinio šeimyninko, pereina. 
per eilę metamorphozų, galų gale išauklėdamas nesubrendusius disto- 
mus — cercariae, — kurie praryti galutino šeimyninko apsisėda | 
įvairiuose organuose, ir ten išplėtoja lytiškai subrendusius kirminus. : 
Dvi geriausiai žinomi šeimi šitos klasės tai — /ascio/idae ir schis- 
fosomidae; prie anų priguli /asciola hepafika ir paragonimus | 
wes/ermanni, o prie šitų — bį/harzia haema/obia. | 

Fasciola hepatika tai paprastas parazitas tulžinių rynų pas 
gyvulius ir avis, ir labai retai žmogus gali taip-gi būti galutinu 


54 


“ fruncatula — esti tarpiniu šeimyninku, ir iš jos cercariae išlenda 
“įr paprastai susisuka į cystą žolėje, ir šitoje padėtyte lengviai esti 
“ praryjamos avių ar galvijų. Šituose galvijuose kirminai įsiveržia 
“į tulžines rynas, -išplėsdami jas ir padaugindami jungiamuosius 
. audinius, kas priveda dalinai prie užsikimšimo (obstructio), pavan- 
deniavimo, ir suliesėjimo (emaciatio)) Lengviuose atsitikimuose 
syptomų gali nebūti, tačiau ryškiuose — padėtį vadina susna. 
Kirminai panėši mažytėms plėkšnėms, ir matuoja apie 2 ar 
6 -cm- "X 1 cm. 

Mažas apvalainas plokštas kirminėlis, apie 1 cm. ilgas, užtin- 
“ kamas estį kaipo parazitas plaučiuose tūlose dalyse Japonijos ir 

“ Chynijos, ir pagamina haemoptyzį savo būtimi. 

Bilharziazis tai ligūsta padėtis, kurios symptomai priklauso 
nuo būvimo kūne bi/horzios haematobios (dabar vadinamos schis- 
tosomum haematobium) ir josios kiaušiukų. Lytys esti atskiros, 
ir patinėlis-kirminas matuoja 1 cm., O 
pataitė vyra du kart taip ilga, nors daug 
lainesnė ir daugiau lyg siūlas. Patinukas 
kirminas turi pavidalą C, ir kiauruma — 
gynaikophorinis kanalas — eina nuo pil- 
“ vinio čiulpuko į uodegą. Paviršis jo kūno 
"yra spuoguotas. Pas pataitę akin sminga 
vingiuota juoda linė, perstatanti alimen- 
tarinį kanalą pilną kraujo. Kiaušiniukai 
didoki (0,08 X 0,05 mm.) ir turi pavidalą 
valties, kurios priešgalys išsikiša į aštrų 
galutinį akstiną; kartais akstinas iš šono 
guli. Kaip parazitai patenka į kūną, nėra 
žinios, bet matomai jaknos tai pirmutinis Sehistosomum haemato- 


organas, kuriame apsibūna, nėsa toje vie  Pium (Bilharzia haematobia) 
ir kiaušiniukai. Dalis patai- 


RIAUŠINUKAI 


“toje jaunutyčiai kirminukai atrandami. Iš tės matosi išlauk kanalo su- 


šakas venae sirangiusi patinuko kūnui 


jaknų kirminai įlenda į  nsiaikšiinanė 


portae, kur įvyksta susiporiavimas, ir 
dubenio (pelvies) vėnose pataitės deda savo kiaušinius. Suir- 
“ Zimas dėliai būties šitų kiaušinių pūslėje, inkstuose, ir šikna- 
* žarnyje paskudrina augimą jungiamojo audinio, ir pasibaigia pū- 
liuojančiu skauduliu.  Šiknažarnyje ir storosiose žarnose (colon) 
speniuotumas (papilloma) gleiveplonės gali įvykti, ir ištikti tūla 
rūšis Bilharzinės dyzentėrijos.  Haematūria tai vyriausias pūslės 


55 


" šeimyninku. Paprastoji vandeninė straigė ar smalžys — Limnaea 


L Ss ALSS pė d as dn ia arai dis Tas Tadksavi "7 LA a 15 27 ij 3 į a Lk TV r. p kad 2 a o k 14] 
pj . 1 žr < ? 


symptomas. Padėtį galima atžinti (diagnozuoti) suradus charakte- 


ringus kiaušiniukus. Liga labai paplitusi Afrikoje, labiausiai - gi 


Aigypte ir Transvaaliuje. 

Preventyvės priemonės. — Infekcija tur-būt paeina nuo 
vandens, kadangi miracidium išsiperia iš kiaušinio, ūriną ar faeces 
nuleidžiant į vandenį. Šito išsiplėtojimo nebūna, kada tas išmatas. 
išmeta į sausą smeltį ar žemę, nė-gi nepraskėstoje ūrinoje; todel | 
reikia priemonių, kad neprileidus vandens į išmatas. Tūlos auto- . 
ritatės tiki, kad miracidiumai pereina per odą, ir palaikymui šitos. 
pažvalgos priveda buitį, kad liga esti nelygiai išsidalinusi tarp gy-. 
ventojų, turinčių tą patį vandens sandėlį, ir kad vaikai bei suaugė- 
liai kaimuose dažniau esti apninkami negu suaugėliai miestuose; 
o vyriausias skirtumas gyvenimo tų dviejų klasių matomai esti tas, 
kad dažnesnę progą turi basos kojos ir plikas kūnas anųjų susi- 
durti su užkrėsta žeme ar vandeniu. 

Nemathelminthai. — Čion sugrupuojame svarbiausius pa- 
razitinius kirminus šitos klasės, kurie vargina Žmogų: 

Šeima askaridų — pvd. ascaris Jumbricoides, Oxyuris ver- 
micularis. , 

Šeima strongylidų — pvd. eusfrongylus gigas, ankylostoma 
duodenale. 

Šeima trichotrachelidų — pvd. /richocephalus dispar, trichina 
spiralis. 2 : 

Šeima filaridų pvd. fi/aria medinensis, f. sanguinis hominis. 

Ascaris lumbricoides labai panėši į paprastąjį slieką. DPa- 
taitė esti 20 — 40 cm.. ilga, o patinas, kurio uodega yra stipriai 
užriesta, tik 15 — 25 cm. Kiaušiniai kirmino, kaip kad daugumos 
nemathelminthų, turi ypatingą išvaizdą, ir kada juos užtinki faecėse, 
tai palengvina diagnozį šitų infekcijų. 

Infekcija yra tiesioginė, ir užkrečiama geriamuoju vandeniu, 
kuriame esti kiaušiniai. - Kiaušiniams reikia išbūti žemėje vieną 
mėnesį pirma negu jais užsikrėstum. Šitame laike embryonas išsi- 
plėtoja. Jeigu prarytum šviežius kiaušinius, tai jie pereina per žar- 
nas neišsiperinę. Kirminus randame grobuose, tačiau jie gali nu- 
sidanginti į skrandį ir įrėplioti į stemplę (oesophagus) ir atsidurti 
nosyje ar burnoje. Nerviški symptomai dažnai pasireiškia. — Oxyuris 
vermicularis dažnai esti šiknažarnyje (rectum), ir net visame co- 
lon'e vaikų.  Ilgumas pataitės — 9 iki 12 mm., o patino — 5 iki 
5 mm. Kirminas pagamina irritaciją ir kasinėjamąsi perinaeum'o, 


"ir kūdikis tad dažnai savo pirštelius suterštus kiaušiniais įsi- 


"deda į burnelę, ir tokiu būdu circulus vitiosus pasidaro ir infek-- 
“ Cija nesiliauja. Kiaušiniukus tur-būt pergabena vanduo ir vai- | 


: siai, yra ir infekcija tiesioginė, nereikalaujanti jokio tarpinio šeimy- 
“ ninko. 


Pažymi ypatybė Sfrongylidų tai išsipūtusi kupolatorinė bursa, 


"kurioje patino uodega baigiasi, ir šeši speniukai (papillae) snuku- 
"tyje, kuris taip-gi dažnai turi raginius (chitininius) dantis ir 
 vašelius. 


Eustrongylus: gigąs panėši į didelį ascaris /umbricoides- 


raudonos kaip kraujas spalvos, ir paprastai esti užtinkamas'inkstų 


"pelvyje. Ankylosioma duodenale esti labiausiai paplitęs paraziti- 


nis kirminas, ir atžįstamas kaipo priežastis gilios ir dažnai mir- 
tinos anaemios tūlame nuošimtyje tų, ku- 
„riuose jis randa prieglobstį.  Kirminai 
"randami dideliame skaičiuje grobuose 
" (jejunume), ne taip dažnai duodenume- 
"Keturiais vašais ir dviem dantim, kuriais 
"esti apšarvotas jų snukutis, jie įsikabina 
į gleivėtąją plonę. Ilgumas patino apie 
"9 mm., o pataitės — 15 mm. Kiaušiniai 
„išmetami su faeces, ir žemėje tinkamo 
"drėgnumo bei temperatūros išsirutuliuoja 
embryo, kuris du kart nusišeria, ir gali 
"tad, susidurdamas su žmogaus oda, per- 
"eiti per plaukų krepšelį (folliculum) į lym- 
phatikus ir kraujo indus, o šituose nukakti 
"į plaučius. Plaučiuose embryonai sulenda 
„į oro pūslaites, kur jie atlieka savo trečiąją - Ankylostoma duodenalė. 
„išnarą (ekdyzį), po ko nuvinguriuoja į | 

„ koserę (tracheą) ir per oezophagą į jejunumą, kur įvyksta jų toli- 


mesnis išsiplėtojimas. Be kirmino būties, regimai reikia dar kitų. 


"faktorių, kad syptomai atsirastų, nėsa Boycott rado, kad pas Kor- 
nišiaus skardos kasėjus tiktai 59/, tų, kurie turėjo kirminus, tenu- 
kentėjo nesveikatą jųjų dėliai. 

Aigypto žemė ir tūlos kasyklos glamoni infekciją, ir dėliai 
dažno jos buvimo pas darbininkus Aigypto ir pas požemių kasėjus 
"ligą ėmė vadinti Aigyp/o chlorosis arba kalnakasių ancemia, o 


"dermatitį vietoje, kur įlenda parazitas per odą, pavadino Cooley'o- 


„niežais. Patys kiaušiniukai nėra užkrečianti pirma negu jie bus 


57 


"VB 


išsiperinę į lervas. Prie temperatūros žemesnės kaip 13? C. kiau- 
šiniukai neišsiperės, o dėl gero perinimosi reikia temperatūros 
250 C. ir augščiau; tačiau temperatūra 409? C. užmuša lervas, jeigu 
patrunka 24 valandas. | 

Preventyvės priemonės susideda iš 1) sužinojimo visų tų, kurie | 
kiaušinius išnešioja, jų radikalis gydymas su thymoliu ar kitais 
vermicidais; 2) neleidimo suteršti kasyklų žemės ir t. t. užkrėstais 
nusireikalavimais. Visose kasyklose reikia tinkamų patogumų, ir 
skudraus prižiūrėjimo, kad jais būtų pasinaudojama. 4 

Trichotrachelidae. Gerais žinomais pavyzdžiais šitos šei- 
mos esti /richocephalus frichiurus arba „rimbakirmė“ ir frichina | 
spiralis. Kaklas kirmino ilgas ir tęvas, ir ten, kur jungiasi su“ 
storesniu kūnu, pas pataitę esti genitalė atvara. Rimbakirmę daž- 
nai randąme prisisegusią prie gleivotosios plonės caecum'o, tačiau 
jos „būtis mažai ar jokių symptomų neduoda. Daug svarbesniu pa- 
razitu esti 7. spiralis, kurios gemalai susisuka cystus voliunta- 
riuose raumeniuose žiurkės, kiaulės ar žmogaus. Žmogui suval- 
gius kiaulieną, kurioje randasi gyvi embryonai — frichinellae spi-" 
rales — šitie atsipalaiduoja, ir jo grobuose jie subręsta; patinas | 


esti 1 iki 5 mm. ilgas, o pataitė, po kopuliacijos, 3 mm. Pataitės 


išmeta jaunučius embryonus į lymphos indus žarnos, o iš čion 
pasiekiami esti voliuntariai raumenis, kuriuose trichinellae apsigy- | 
vena. Iš eiles sulig dažnumu šitie raumenis esti apninkami: plėkš- 
nis, interkostaliai raumenis, raumenis sprando ir akių, ir šlaunių | 
bei kojų raumenis. Infekciją paženklina karštis, gastrointeštinalis - 
sujaudinimas, pabrinkimas ir sopėjimas raumenių, ir nusilpnėjimas. 


Daugeliu žvilgsnių pagamintoji liga — zrichinosis panėši į typhus 
„abdominalis ir beri-beri. Trichinellae, apie 7 mm. ilgos, susiraičioja * 


viduj mažų stulgių cystų (7 mm. ilgis jų ašyje), kurias vos matai | 
kaipo baltus šlakelius plika akimi. Trichinellae labai atsparios ne- 
patogiai aplinkai, jas rado gyvas gendančioje mėsoje po šimtui 
dienų, ir kiaulienoje jos pakenčia temperatūra 70? C., arba net 809C.. 
Matomai infekcija pas žiurkes, užsikrėsta viešose skerdyklose, 
palaikoma esti kannibalizmu toje veislėje, o nuo žiurkės kiaulė įsi- 
gija infekciją, kuri perdaviama esti žmogui. | 

Preventyvės priemonės susideda iš — 1) užmušinėjimo 
žiurkių aplinkėse skerdyklų ir kiaulidžių; 2) visiško išvirinimo 
kumpio ir lašinių, ir taip-gi dešrų, dėlto kad trichinellae cys- 
tan susiveja ne vien raumeniuose, bet taip-gi taukinėje (pan- 
niculus adiposus). 


58 


| ir apie 8 mm. diamėtre, taip kad jos gali perlįsti 


Filaridae tai ilgi siūlams panėšūs kirminai vienokeriopo dia- 
"mėiro perdėm. Filarią medinensis randame užkrečiant žmogų 
“Azijoje, P. Amerikoje, ir Afrikoje; ir dėliai jos dažno atsikartojimo 
“ Vakariniame Pakraštyje Afrikos, ją vadina Gvinėjos kirminu. Su- 
augusi pataitė esti apie 1,5 mm. diamėtre, ir 500-800 mm., ilga, ir 
“ paprastai esti randama audiniuose po oda artymais kulkštinų. Kir- 
“mino būtis pagamina panėšų vočiai tinimą, kuris galų gale atsidaro 
" skauduliu, ir iš to skaudulio kyšo dalis kūno kirmino.  Šeimynin- 
“kui koją įmerkus į vandenį, pataitė išleidžia ten pienuotą skystimą, 
“ kuriame esti embryonai. Vandenyje embryonai pereina kūnan ko- 


“ pepodo iš padermės Cyclops. Kūne šitojo lukštagyvio (krustacėo) | 


“jie būna veiklūs per dvi ar tris savaites, ir po tam aprimsta. Įdė- 
“jus Cyclopsą į skystimą su 0,29/, HCI, tokį kaip skrandžio skys- 
čiai, jis stimpa, o embryonas filarijos atsipalaiduoja. Žymios ran- 
 dasi spragos mūsų žinojime tolesniųjų laipsnių išsiplėtojimo kirminų, 
"bet maž-daug po devynių mėnesių žmogaus kūne pataitė, atėjusi 
“ paviršiun kūno, išleidžia savo embryonus į vandenį. 

+ Preventyvės priemonės tai — 1) užmušimas kirminų audiniuose 
“po oda įčirškiant vermicidus; 2) užsitikrinimas čysto vandens iš- 
“ teklių — labiausiai pavartojant vandenį iš gilių šulinių. 

. Esti keletas veislių fi/aria sanguinis hominis, atskiriamų laiku, 
"kada jų lervos atsiranda kraujuje, ar nuolatos ar tiktai nakčia ar 


dienos metu. Subrendusios formos; prilygstančios Mikrozilarijai 


nocturnai, yra iš eilės filaria /oa, f. persis- 
fans, ir f bancrofti. Suaugusieji kirminai esti 
10 cm. ilgi, o stori kaip lininis siūlas. Suūau- 
gusieji kirminai randami esti lymphatinėje sys- 
tėmoje šeimyninko, ir į lymphą arba drabą, 
„kuri pereina į kraują, pataitė išleidžia jauną- 
sias lervas, dar apsiaustas likučiais vitellinės 
plonės. Šitos lervos esti apie 0,2 mm. ilgos 


“per kraujo kapilliarus. Pasiplakimai šitų mik- 
 rofiliarijų galima lengviai matyti laše kraujo 
po žema mikroskopo spėka. Šitos mikrofilia- 
k. rijos, įdėtos kraujuje į skrandį įvairių moskytų Pilaria banešolii Ir jos 
 —culex fatigans, Anopheles rossi, stegomyia 1erva Finocturna. 
calopus — praplėšia savo apsiautalą, įsirausia į 

 thorakinius raumenius, išauga į 1,5 mm. ilgio, ir nusidangina į labium 
 inzektų, pagatavos persikelti į naują šeimyninką, kada inzektas gilia. 


59 


T d 1 Tris 


Pas žmogų thorakinis duktas gali būti užkimštas kirminais 
ar inflammatoriniu pakitėjimu iš dėkos jų būties, paruošiančiu 
lymphatinius varixus ir abnormalį padaugėjimą (hyperplasią) jun- 
giamojo audinio vietose, vilgomose lympha.  Chylūria gali įvykti | 
plyšus vienam išpūstųjų lymphinių indų pūslės sienoje ir ištekant 

„lymphai su mikrofiliarijomis ūrinoje. Be galo padidėjusioms | 
„ šlaunims ir skrotumui tuose atvėjuose tapo duotas vardas 
 elephantiasis arabum. i š 


sp + ma. 
"+. VSD PV PPU WAP. RU +, 


ž 11 | r 4 
pila k A ais NL da br A A 


kaita ZA E arai E arai ala Ai Keri a asdeia Ga “TN 


į | VI. | 
3 DIRVIENA ARBA ŽEMĖS PAVIRŠIS. 


J Dirvienos sudėtis. — Phyziškoji ir chėmiškoji sudėtis dirvie- 
“nos ir tosios baktėrinis tūris esti tiesioginėje giminystėje su svei- 
„ kata bendruomenės. Aprūpinimas vandeniu, parinkimas vietos namų 
„ statymui, srutų nuleidimas, numirėlių ir stipenos pakasimas — štai 
„keletas viešosios sveikatos uždavinių, besirišančių su žeme. 
Žemės paviršis susideda iš mineralinės ir organiškos medžia- 
„gos. Organiškoji medžiaga pareina nuo pūvančiųjų liekanų augalų 
ir gyvūnų, o mineralinė medžiaga nuo uolynų, sudarančių žemės 
„plutą. To-gi dėliai žemės paviršį vadiname dirviena, dirvažemiu, 
dirvožemiu (počva, soil), o humus — tai pūdalas ar pūvena. Dir- 
„ viena-gi dalinama į a) pūveną, b) dūlažemį, ir c) aslažemį. 
Uolynai žemės esti trejopos rūšies — ugniniai, vandeniniai 
„ir mefamorphiški. 
Ugniniai yra atsiradę tiesiog iš dnaniiaiknės sutirpusios me- 
i džiagos, kuri sukrištolėjo žemei atauštant, ir susideda iš silikono 
" (iitnago), aliumino, klinto, geležies oxido, sodiumo, potassiumo arba 
kali, ir magnėzijos. Pavyzdžius šitos formacijos mes turime ba- 
zalte ir granyte. Vandeninės formacijos paeina nuo nuosėdų, plū- 
duriuojančių ar ištirpusių vandenyje, ir ton klasėn esti dedami tūli 
 organiški sluogsniai kilę iš augalų — pvd., anglius (antracitas), 
lignitas, bitumenas. Vandeniniai arba nusisėdusieji uolynai papras- 
tai susideda iš molio ar šlynos (argilliariai), pieskų (arenariai), 
klinto (kalkariai) ar kreidos, kuri susideda labiausiai iš mineralinių 
" groblų foraminiferų. 
Metamorphiškieji uolynai tai uolynai, pakiteję i7 si/u, kur ke- 
letas sluogsnių išvien sutirpę yra ar kitokios atmainos įvyko — 
„pvd. graphitas ir marmoras pasidariusieji iš molio, klinto ir gėl- 
„ akmenio (pieskakmenio).  Ugniniai ir metamorphiškieji uolynai esti 
“ kieti, beveik nepermerkiami, ir -susideda labiausiai iš silikatų; 0 van- 
 deniniai arba nuosėdų uolynai esti minkštesni, akytesni, ir be sili- 
katų turi dar karbonatus bei oxidus. 
. Visokeriopos įtakos prisideda prie to, kad paviršutinė orga- 
„ miškoji medžiaga prisimaišytų prie giliau gulinčios mineralinės me- 


61 


džiagos, iš kurios žemė susideda. Užtiksi ten phyziškąją vandens 
ir oro veikmę bei chėmiškąją veikmę angliarūgštinės dujos ir oxy- 
geno. Uolynai vėdinasi ir jie sutrupa į molį (aliuminiumo silikatą), : 
silikoną, karbonatus kalciumo (klintį), magnėziumo, geležies ir t. t. 

Besirausiantieji žemėje gyvūnai — pvd., kirminai, kurmiai, . 
truškiai ir f. f — mineralinę medžiagą iškelia paviršin, o lytus nu- 
neša žemyn organiškąją medžiagą ir produktus jos išsidėstymo. 
Procesu pūvimo ir rūgimo, baktėrijos paverčia organiškąjį mate- 
riolą į ammoniumo sankrovas, sulphurėtinį hydrogėną, ir anglia- 
rūgštinę dūją.  Tūlos nitrifikuojančios baktėrijos žemėje oxyduoja 
amihoniją į nitrozinį acidą, kuris su tokiais metalais kaip sodium, pota- 
ssium, kalcium, ar magnėsium, jungiasi padarydamas nitritus, o potam 
veikimu kitos grupės baktėrijų nitritai paverčiami esti į nitratus. 

Humūs arba pūdalas esti iš didesnės dalies padaru baktėrijų 
veikimo, prie ko pasidaro tūli organiškieji acidai — huminis, ul- 
minis, krėninis ir apokrėninis.  Veikiai pamatysime, kad baktėrijų 
galia padirbti ezcidus gali suteikti šviną tirpdančią veikmę vande- 
niui, susirinkusiam ant tūlo ploto — pvd., lieknuose, kur toji veik- 
mė ženklyva. „4 

Dirviena veikia sveikatą žmonių, gyvenančių ant jos labiau- 
siai per vandenį, orą ir baktėrijas joje ėsančias. Išveizda ir pavi- 
dalas žemės taip-gi esti svarbiu veiksniu nusveriančiu prigimtį vie- 
tos namų statymui ir lengvenybes nubėgimui srutų miesto, o klimatą 
veikia būtis ar nebūtis kalnų ir kalvų. Tropiškose šalyse augme- 
nys, o labiausiai krūmai ir tankųs kūlynai, suteikiantieji/ tinkamą 
perinimosi vietą kenksmingiems inzektams ir kitiems gyvūnams, 
vaidina svarbų vaidmenį hygiėnoje. Tūlos sritys pasidarė nebe 
taip drugingos nusausinant žemę sodinimu medžių, kurie gausiai 
išmeta garą — pvd., eucalypius globulus. 

Į daugį drėgmės ir vandens žemėje reikia labai atsižiūrėti, 
svarstant, ar namų statymui vieta tinka ar ne. Vanduo turi žemą. 
specifinę šilimą; todėl žemė, kurioje esti daug vandens, yra šalta.. 
Tūlą daugumą lietaus, iškrintančio ant žemės, sugeria žemės gure- 
nos, o kita dalis persisunkia tarp jų ir galų gale padaro nuolatinį 
klodą požeminio vandens, kuris užpildo plyšius ir protarpius. Po- 
žeminio vandens paviršio lygmalė esti ta pati kaip kad vandens 
šuliniuose, ir ją galima atsekti su plūdurų šuliniuose. Gilmė po- 
žeminio vandens esti vyriausiai nustatoma daugumu iškrintančio 
lietaus ir tolumu nepermerkiamojo sluogsnio nuo paviršio. DPože- 
minis vanduo palengva teka linkon artimiausios vandens tėkmės, 


62 


| greitumas įvairiuoja su prigimčia žemės, nuošliodnumu, ir padėčia 
" ištakos; kaita gali būti nedidutė, net 15 pėdų į dieną. Jeigu pože- 
“ minis vanduo bus užterštas sąplovomis srutyno, tai šuliniai jo tėk- 
“ mėje pasidaro pavojingais. 


Žemės akytės virš požeminio vandens lygmalės esti užimtos. 


oru — Žeminiu oru, — kuris skiriasi nuo viršžeminio oro tuomi, 
kad turi savyje daugiau angliarūgštinės dūjos, o mažiau oxygėno. 


: Rūgimas net neprišmeižtoje žemėje nuolatos gamina angliarūgštinę 


" dują, o ten, kur žemė yra užteršta srutomis, randasi taip-gi sul- 
 phurėtinis hydrogėnas, ammoniumo sulphidas, ir ammonija. Išaki- 
"jusi žemė leidžia toms išplaukoms lengviai išsmukti, o pakylimas 
"požeminio vandens jas išstumia laukan. Žemės temperatūra ir be- 


" ėsančio vandens daugis paveikia kaitą išsidėstymo. Į trejatą pėdų 


“nuo žemės paviršio oras dažnai turi savyje 29/, angliarūgštinės 
„dujos ir 199/; oxygėno. 


L Jau ėsame minėję nitrifikuojančias baktėrijas beėsančias Že- 
„mėje. Nepaliestoje žemėje nevodingos saprophytiškos baktėrijos. 


randasi, o žemėje, subjaurintoje išmatomis žmogaus ir gyvulių, gali - 


" rastiesi netik baktėrijos, paprastai begyvenančios alimentariniame. 


kanale — pvd., b. coli, streptococcus foecalis, b. enterifidis spo- 


k ragenes, — bet ir tokios pathogėniškos baktėrijos kaip b. dysen- 


“ teriae, vibrio cholerae, b. tetani, b. anthracis. 


Visatinai šnekant apie mikrobus žemėje reikia pasakyti, kad 


. paviršutiniuose sluogsniuose, kur randasi daugiau organiškos me- 
„ džiagos ir oro, gyvena jų daugiau.  Gilesniuose sluogsniuose jie 
randami esti mažesniame skaičiuje, o žemiau tūlos lygmalės jų 
„gali nesirasti visai. 

r. Požeminis vanduo. Didelė dalis lietaus vandens, kuris pra- 
 sikiurvina žemėn, susijungia su požeminiu vandeniu, kurio vaga 


guli ant viršaus pirmojo nepermerkiamo sluogsnio žemiau žemės. 


 lygmalės. 
Vanduo nuolatos teka per peršlampamąją žemę, ieškodamas 


„ išeities kaipo šaltinis ar į upę, ežėrą ar kitą vandens rankių ar 


“ sampilą. 


Tekėjimas įvyksta taip-gi stačiai žemyn (vertikaliai), kadangi 


viršutinė lygmalė įvairiuoja su tokiais veiksniais kaip lyjimas, pri- 
į gimtis žėmės, gilumas nepermerkiamo sluogsnio, ir temperatūra. 


2 Tinkamiausioji vieta namų statymui bus ta, kur požeminio. 
Vandens lygmalė guli žemai ir nėra bent žymių ir staigių kitėjimų. 


. lygmalėje, kurie galėtų patvindinti trobas. Sužinoti apie tatai ga- 


63: 


= TA Tt MPRP so La ažnkis t iais "RT L > 102 APT ia CA ad aa +? sai Adis i 2 
— kai r. + 


lima iš šulinių apielinkėje, pasižymint jų lygmalę įvairiose aplinkės 
vietose ir įvairiais laikais. ; 

Ligos ir požeminis vanduo. Tūlos ligos, pvd. cholera ir 
grobų šiltinės, kaip paprastai manoma, įvairiuoja savo pasitaikyme | 
sulig kitėjimu lygmalės požeminio vandens. 

Lygmalei žemai nuslūgus, skaičius ligų pašokimo taip-gi ne- 
didutis; o pakilus iki tokiai lygmalei, kad žemė sudrėksta, skaičius 
ligų atsitikimų padaugėja; ir kada kylimas yra greitas ir lygmalė 
pasilaikanti, tai ligų skaičius krinta. | 

Nors skirtumai šulinių vandens užteršime, paeinančiame nuo: 
įvairiavimų tekėjimo požeminio vandens, pakaktų išaiškinti padi-: 
dėjimą ar sumažėjimą skaičiaus apsirgimų, įtai siūlomas esti tokis 
paaiškinimas, kad pirmame atvėjyje sausumas žemės trikdąs nuo- 
dingumą mikrobų, drėgmės — gi antrame atvėjyje ėsą tiek, kiek“ 
jiems reikia, ir trečiame atvėjyje drėgmės daugis yra per didelis ir 
mikrobai prigerią. 4 

Požeminis oras. Plyšiuose žemės ne tik vanduo randamas, ' 
ten randa vietą taip-gi oras. Šits žeminis oras labai įvairiuoja 
savo sudėtyje, bet-gi vidutiniškai imant turi daugiau karboniškojo 
acido, drėgmės ir organinės medžiagos, negu atmosphėrinis oras. 
Ammonija, sulphurėtinis hydrogėnas, ir kitos dujos neretai ten už-: 
tinkamos, o miestuose anglių smalkas (gazas), išsmukęs iš gazo 
rynų, kartais taip-gi ten būna. 

Daugis karboniškojo acido eina didyn su gilumu, iš kurio že- 
minis oras ateina. Kaip žemės vanduo, taip pat žemės oras kįla | 
ir krinta. Vandeniui kįlant, oras žinoma esti išvaromas laukan, 
tačiau kitėjimai temperatūroje ar atmosphėros ar žemės varo orą 
vidun ar laukan, į žemę ar iš žemės. 

Pakilimas trobėsio temperatūros gali privesti prie įsiurbimo | 
(aspiracijos) požeminio oro, ir jeigų — kaip gali atsitikti su su- | 
pilta arba dirbtina žeme — jis būtų suterštas dujomis, paeinančio-- 
mis iš organiškosios medžiagos išdėstymo, tai pakenkimąs svei- | 
katai gali įvykti. Kad užbėgus galimybei augštyn kilimo požemi- 
nio oro kaip ir požeminio vandens, statymo namams vietas už- | 
dengia betonu. . 

" Temperatūra. Šilima žemėje visų pirma gaunama esti nuo 
saulės, bet taip-gi šiek-tiek nuo chėmiškų ir kitų atmainų, įvyks- 
tančių joje pačioje. | 

Šilima įsiurbiamoji nuo saulės, esti labai greitai sugaudoma,. 
bet už tat ji itin greitai ir-gi atidaviama. Ta, kuri nueina žemyn, : 


„64 


i 


"tai daro iš lėto, ir žemei 5 ar 4 pėdų gilumoje reikia nemaža 
"laiko, iki ji atsiliepia ant padidėjimo afmosphėrinės temperatūros. 
“ Gilumoje 24 pėdų vilnis vasarinės šilimos nepasiekia maximumo 
"temperatūros iki maž-daug vidurio pasekančiojo sausio mėnesio. 

Ant viršaus ir keletą colių giliau randame daugiau supuolimo, 
mors retai tepasitaiko pilningas sutikimas, nėsa žemės šilima grei- 
"tai spindulėja. Tamsi žemė susiurbia šilimą greičiau negu švie- 
"sesės spalvos žemė, irgi daugis drėgmės bei vegetacijos turi 
"nemaža įtakos. 

Buitis, kad yra atsinešimas tarp temperatūros, pažymimos 
“ thermometru, 4 pėdas žemiau žemės paviršio, ir mirtinumo nuo 
"diarrhoeos, paprastai esti prisimenama, tačiau jokio tikro išaiški- 
"nimo nepaduota, kodėl supuola maximumas mirčių nuo ligos su 
„ maximumu 4 pėdų žeminės temperatūros, 0 ne su maximumu oro 
temperatūros. 

Sveikos ir nesveikos dirvienos. — Kadangi taip lengvu esti 
nusausinimu, betonavimu ir f. t. atimti žemei galimybę daryti žalą, 
"ir tiek' daug kitų sąlygų vaidina didelį vaidmenį sveikatos reika- 
„Juose, tai šiandien mažai kas domės kreipia į gėologiją žemės 
„kaipo sveikatos veiksnį. 

r. Miestuose labiausiai tinkamumas ar netinkamumas gėologiškų 
" formacijų pasistatymui namų mažai ar nieko neturi darbo su pasi- 
„ Tįžimu ar skėstiesi jam ar nesiskėsti tam tikroje kryptyje. 

Net laukininkuose kaimai nebūdavo, ar nė n'esti, įstei- 
“ giami vienatinai dėlto, kad sveikatos žvilgsniu vieta išrodė pa- 
“ geidaujama. Nors paprastai domė nekreipiama sveikuman, vis-gi reikia 
“ šiek-tiek atsižiūrėti į tą dalyką, ir plačiai imant, gėologiškos formacijos, 
kuriose užtinkame nuošliodnumą, sausumą, šiliumą ir vidutinišką 
augalų vešlumą, skaitomos esti sveikiausiomis. | : 
- Granitas, bazaltas, ir kiti kiefesnieji uolynai, visi tinka tai 
" lietai, ir esti gera žemė statymuisi namų.  Girnakmeninis klodas, 
„Žvirgždas ir klinfas taipgi neblogi. Kad žvyro žemė yra sausa 
ir sveika, tai visatinai žinomoji buitis. Dėliai to, kad įsigėręsis 
“ požeminis vanduo gali stovėti augštoje lygmalėje, žvizdra įdauboje 
3 būna drėgna ir todėl netinkama žemė namų statymuisi. 

Kreida, smiltakmenis ir pieskos priguli klasėn sveikų Žže- 
 mių, jeigu nėra susimaišę su moliu ar bent neguli ant molio. 
Molis, kaip gerai žinoma, sugeba būti drėgnu ir šaliu. Pa- 

prastai už tat molį nupeikia, nors randame nemaža mokytų vyrų, 
„kurie sako, kad per daug ėsą tų nupeikimų ir kad tinkamai apsi- 


5 
68 


"ligos pašokimą, nors liga, pasak daugelį gydytojų, ėsanti mikro- 


„mindami visatiną paliegimą. 


sergėjus galima ėsą ir molį padaryti atvangiu.  Sausros laikais 
jis suskyla ir supleišėja sienose ir vandens nuolaidose iš trobėsių.: 

Alluvialės, suplautos žemės esti visumet drėgnos; retai jose“ 
rastum šlaitą, pašliodnumą, ir ten derlingai auga trąšųs augmenys.: 
Nereikia iš akies išleisti pasekmes, kokias įvairios žemės turi van-: 
deniui, ir reikia pastebėti, kad klintas, kreida, ir smiltakmenis pri-“ 
deda mineralines priemaišas, o alluvialės žemės organiškus ne-- 
švarumus. 0 . 

Žemė ir liga. Dauguma ligų atsinešime prie žemės kįla to- 
dėl, kad ji drėgna, arba ir drėgna ir suteršta. Liga, kurią pa- 
prastai priskaito kįlant nuo drėgnumo, tai romatizmas, ir gyveni- 
mas ant drėgnos žemės, sumažindamas atsparumą, gali paskudrinti 


binė savo ėsmėje. Ta buitis, kad romatizmas visai neapsiriboja“ 
lytingais metais ar drėgnais klimatais, leidžia paremti nuomonę, kad * 
be drėgnumo dar yra kiti veiksniai, kurie duoda palinkimą prie 
susirgimo. Viens tiek, linkėtina, kad žmonės, kurie liegsta nuo šiokių * 
ar tokių romatizmo reiškinių, vengtų drėgnų žemių ir drėgnų namų. | 

Tos pačios pastabos tinka dėl džiovos, kuri — pasirodo — 
mėgsta drėgnas aprubes. Tūluose miestuose, kurie žinomi buvo : 
kaipo drėgni ir kur mirtinumas nuo džiovos būdavo labai didelis,“ 
dalykai labai pagerėjo tuomi žvilgsniu nusausinus miestus. 

Be to buvo patėmyta, kad daugeliui skaitant drėgnumą ar 
galimybę drėgnumo labai dideliu daigtu, kiti deda daugiau svarbos 
ant padėjimo ir išžiūros vietos ligos pagaminime, ir priveda sta- 
tistikas prirodymui, būk labiausiai nukenčia aprubės, užpučiamos : 
smarkių, lietų atnešančių, vyraujančių vėjų. Tad patardami džiovi-- 
ninkams vengti drėgnų namų ant drėgnų vietų, jie taip-gi pataria . 
vengti vietų, užpučiamų smarkiais lytingais vėjais. | 

Nevalyva žemė yra pavojinga žemė dėlto, kad oras ten“ 
ėsantis ir dujos ten pasidarančios sugeba rasti sau kelią į tro- 
bėsius ir padaro žalą, sumažindami atsparumą prieš ligą ar paga- 


Jeigu nešvarumas esti baktėrialės prigimties, tai galima laukti“ 
rūstesnių ir tikresnių rezultaių. Mikro - organizmai, kurie skai- | 
tosi sugebančiais vešėti žemėje, jeigu jie ten pakliūva nuo užsi- | 
krėtusių žmonių ar gyvulių, tai jau minėtieji mikrobai žarnų šiltinės, 
cholėros, ėpidėminės diarrhoeos, diphiherities, ir tetanaus. 

Geriausioji žemė plėtojimuisi ligos mikrobų, tai ta, kuri esti“ 
organiškai suteršta ir kurioje požeminis vanduo, dėliai žemės aky- | 


66 


"tumo ir dėliai negilumo nepermirkstamojo sluogsnio, tai augštyn 
ikįla, tai žemyn slūgsta. 

Tokiose sąlygose vyriausias kelias pasiplatinimui ligų tai — 
"vandens sampilai ir patiekimai. Dalyke epidėmiškosios diarrhoeos 
| ir žarnų šilitinių galima pastebėti, kad didžiausias ligų pašokimas 
" visumet įtėmyjamas apyrubėse, kur žemės suteršimas būna paprastu 
"daigtu, kur pvd. kiemai prie namų pasmirdę yra nuo išeinamųjų 
"vietų ir kitokiais būdais. Tokiais atvėjais įvyksta ligų siautimas 
"nežiūrint to, ar yra ar nėra tikra galimybė užteršti vandens sal- 
pus arba duburius, ir ligos gali ten kilti nuo dulkių infekcijos ar 
„ musėms išnešiojant skretenas ir pūvėsius. 

Diphtherities atsitikime, nors paprastai sakoma, kad liga 
"kokiu nors keliu mezgasi su žemės padėtimi, nėra pavykę išaiš- 
. kinti tą gentystą. Ta buitis, kad naujai įsigyvenus naujakuriams 
"liga neretai prisipainioja, gali prigulėti nuo ko kito negu vien že- 
| mės išpurenimas statant naujuš namus. 

Tetanuje užkrėtimas dažnai pareina iš žemės ir toji liga skai- 
Ė toma esti kaip ir žemės liga. Reikia pastebėti, kad mikrobas ne- 
"gyvena ir neveši žemėje tiktai todėl, kad tai žemė. Svarbiu veiks- 
„niu yra mėšlas įkrečiamas į žemę. Tai mėšlas, o ne žemė glo- 
„boja mikrobą, ir užsikrėsti tetanumi galima tvartuose ir kitur, kur 

mėšlo būna. 

Taip-gi malaria, vėžys, meningitis cerebro-spinalis, ir polio- 
 myelitis, sako, esą susisėbravę su žeme. 
| Irmedė, šiurpis ir pneumonitis. sako ėsą dažnai užsikre- 
" čiami nuo drėgnos žemės. Tiems, kurie įtiki, kad irmedė ar šiur- 
„ pis nėra daugiau nieku kaip symptomu tūlos kitos ligos ir kad 

pneumonitis yra mikrobinė liga, nėra galimas įtikrinimas, kad bu- 
 vojimas drėgnume gali daugiau ką padaryti kaip pastumėti žmogų 
„ paliegiman, sumažint jo atsparumą. 

„Anthracis bacilli ir sporos būna žemėje, ir užsikrėsti jais 
galima per susidūrimą ar palytėjimą, ar per augmenis žemėje au- 
 gančius. Vis-gi ne žemė yra kaltintina, o organiškoji medžiaga, 
"kaip va mėšlas, ar kraujas nutiškęs ant žemės. į 
| Gėologiškos formacijos, sako, turi šiek-tiek įtakos į broncAo- 

kėlę (gurklaligę). kuri dažnai užtinkama kalnuotose srityse, kur 
esti daug magnėzijos su klintu.  Naujoviškieji tyrinėjimai paivirtina 
svarbumą vandens iš Klinto, ir dolomito uolynų ligos aitiologijoje. 
. Majoras M-c Carrison iš experimentų darytų ant savęs ir liuosa- 
„ norių Gilgito Ir Chitralio lankose padarė išvadas: 1) kad gurklo 
2 

k 


Aš (a AMT 


N 


e PTA S aidas Aba * 


T“ 44 44 L 4 * 4 
| 


padidėjimą gali pagaminti pasikorinusioji medžiaga, iškošta iš 
gurkladario vandens per Berkefeldo košiuvą; 2) gurklo padidėjimo: 
nepagamintum nuosėdas išvirindamas; 3) gurklaligė taip pagaminta 
ne nuo minėralinės medžiagos paeina, bet nuo gyvo mikro-orga 
nizmo; 4) nors nėra galima stačiai pasakyti, būk Berkefeldo koš- 
tuvas prašalina gurklaligės priežastį, vanduo taip perkoštas nepa- 
gamina gūžio bėgyje 56 dienų. . 

Bircheris atrado, kad gurklaligę pagamina pas žiurkes natū- 
ralis vanduo iš gurkladarių šaltinių, ir kad toxiškas substancijas 
sunaikina šilima, bet ne prašalino Berkefeldo koštuvas. Tačiau ko- 
kios prigimties yra veiklius, pagaminantysis ligą, dar Koro nu- 
statyta. 


VII. 


ORAS. 
b Kad veikli būtų gyvybė augštesniųjų gyvūnų ir augalų, oras 
yra būtinai reikalingas. Be maisto žmogus gali gyvas būti keletą 
sąvaičių, be vandens keletą dienų, tačiau oro nėsant, jis miršta į 
tris minutes. Todėl reikia turėti tūlą žinojimą chėmiškųjų ir phy- 
ziškųjų ypatybių oro, taip pat kaip ir organiškųjų bei inorganiškųjų 
nešvarumų, kokie galėtų jin patekti. . 

Tyras sausas oras susideda apėmyje (voliumen) iš 20,969/, 
oxygeno, 78?/, nitrogeno arba azoto, yra taip-gi 1 dalis argono 
"ir menkutis pėdsakas retųjų dujų hėliumo, kryptono, nėono, ir zė- 
"nono, drauge su 0,03 — 0,049/, karboniškojo acido dujos. Šitos 
"dujos nėra chėmiškai susijungusios viena su kita, bet sudaro prastą 
"miešalą. Daugis vandens garų ore labai keitaliojasi, dažnai vis-gi 
"pasiekia 19/,, Pėdsakus ozono ir hydrogėno peroxido galima už- 
tikti tyrame ore laukų ir jūrių, o miestuose galima rasti pėdsakus 
"ammonijos, nitrozinio bei nitrinio acido, labiausiai chėmiškųjų dar- 
„baviečių kaimynystėje. 

Nitrogėnas arba azotas lai labai vangi substancija, ir kadangi 
"liuosoje padėtyje mažą ar jokios rolės nevaidina oikonomijoje au- 
galų bei gyvūnų, tai jo nuošimtis atmosphėroje esti itin pastovus. 
„ Vienintėle išimtimi, kiek žinome, esti tėmytina ta buitis, kad bak- 
"tėrijos — nitrosomonas, nitrosococcus, nitrobaktėr — randamas 
" šaknų guzulėliuose augalų padermės Leguminosae, gali iš nitrogėno 
„oro synthėzuoti sąjungmes, pristafančias augalų audiniams nitro- 
"gėną. Iš kitos pusės oxygėną nuolatos suvartoja gyvūnai ir au- 
„galai bedvesuodami, ir tad karboniškojo acido duja pasidaro kaipo 
"produktas. Gyvūnai negali sunaudoti karboniškojo acido dują, ir 
iš tikrųjų, jai sutirštintai ėsant, šitoji duja veikia juos kaipo narko- 
 tiški nuodai, kuomet žali augalai per savo chlorophyllių sugeba pa- 
sisavinti (assimiliuoti) karboną, o ištriekšti oxygėną beėsantįjį 
“ dujoje. 

Vėlei degimo, rūgimo, ir pūvimo procesuose, oxygėnas esti 
suvartojamas, o karboniškojo acido duja atpalaiduojama. Tai ste- 
„bėtina buitis, kad oxygėno daugis ir karboniškojo' acido duja at- 


—- 


A 124272 12 


k) 


rd Aa aa 2 


Nk 


mosphėroje pasilieka gan pastovūs. Jeib kokia kryptis kur-nors 
karboniškojo acido dujai viršyti ar oxygėnui nepritekti prašalinama: 
esti procesu diffūzijos ir veikimu vėjų, lietaus ir augmenių. 
Atmosphėra tur-būt nusidriekia augštyn nuo žemės paviršio. 
iki tolumos 50 kilomėtrų, ir ji taip-gi įsispraudžia į plyšius ir spra-: 
gas žemės iki pažymios gilumos. Žeminis oras pasižymi savo“ 
turtingumu karboniškojo acido dujos, paeinančios iš chėmiškų bei: 
fermentatyvių persikeitimų, įvykstančių žemėje. Urvų ir šulinių 
oras gali būti taip perpildytas karboniškojo acido duja, sa jis esti: 
neatstovėtinas, nepakenčiamas. Ė 
Oras esti. prastu dujų miešalu, ir turi phyzikalines ypatybes 
dujų visatinai imant. Taip: 1) jis turi svorį ir vykina slėgimą.. 
Ant jūrių lygmalės šits slėgimas airemia gyvsidabrio koliumną 29,9. 
colių, arba 760 mm., augštą. Šitą buitį galime išreikšti kitaip sa- 
kydami, kad atmosphėros slėgimas išneša 14 svarų ant ketvirtainio: 
colio ir kad paviršis augusio žmogaus kūno ištesi atlaikyti slėgimą. 
14 tonnų. To slėgimo nepatėmyjame todėl, kad jis vykinamas kiek- 
vienoje kryptyje, ir todėl kad mūsų kūnai prisitaikinę prie to, taip 
pat kaip gilumos jūrių gyvūnai taip esti sužiesti, kad jie įstengia. 
atstovėti slėgimą plaukiojančio virš jų vandens ir oro. 2) Pakei- 
čiant slėgimą ar temperatūrą, oras išsiskėčia, išsipučia, ar susi- 
raukia, susitraukia. Anot Boylės - Mariottės įstatymo, temperatūrai. 
pasiliekant pastoviai, apėmis esti išvirkščiai proporcionalis slėgimui 
arba spūdui. Veikiant labai dideliam slėgimui prie baisiai žemos 
temperatūros, oras pereina iš dujuotos į skystąją padėtį. 
Oras kaitinamas išsiskėčia ir dydėjimas išsiskėtimo vyksta sulig“ 
Charles'o įstatymu; apėmis tam tikro svorio oro prie pastovaus | 
spūdo esti proporcionalis jo absoliūčiai temperatūrai. Padidėjimas 
vienutės apėmio ant vieno laipsnio temperatūros vadinamas esti 
„skėtrumo koefficientu“, ir esti tas pats orui kaip ir visoms du-“ 
joms, ir būna '/,,„ dėl kiekvieno laipsnio C: (įstatymas Gay-Lus-: 
sac'o). 3) Susiliejimas arba diffūzijos procesas nuolatos vyksta“ 
tarpe sudedančiųjų atmosphėrą dujų, ir tarp apėmių šalto ir įkaitusio 
oro. Anot Grahamo įstatymo, diffūizijos kaita atsineša išvirkščiai 
kaip ketvirtainės šaknys tirštumų dujų čion rūpimų. DPvd., priimant 
tiršiumą argono ėsant 20, o nitrogėno 14, tai prietaikmė. jų dif- 
fūzijos bus: 
v (nitrogėno) „ 
v (argono) + 
men) dujų. 


20 
14 


— 1,2, kur v ženklina apėmį (voliu- 


70 


Šitos oro ypaiybės paaiškina daugelį reiškinių meteorologijos, 
"ir būna pagrindiniais dėsniais svarstant šildymą bei ventiliačiją 
“ trobesių. 


Klimatologija ir meteorologija. 


2 Klimatas šalies — tuo vardu mes vadiname pagados po- 
"būdį sulig tokia meteorologiška padėčia kaip karštis ir šaltis, drėg- 
"numas ir sausumas, pakaita metų laiko, ir tt. — turi labai daug 
"įiakos į sveikatą jos gyventojų.  Tengymiai visokeriopų dalių glio- 
"baus bėgyje daugelio gentkarčių yra prisitaikę prie ypatingų kli- 
“ matinių sąlygų viešpataujančių ir prie ligų, susisėbrinusių su šitomis 
"sąlygomis, kuomet naujas pribuvėlis paprastai smarkiai sveikaioje 
“nukenčia. Pažanga tropiškosios medicinos yra parodžiusi, kad 
"prie paglamoninčių sanitarinių sąlygų, ir prie praktiško taikymo 
“ žinijos neseniai įsigytos apie aitiologiją vyriausiųjų ligų tropikuose, 
Europiečiai trumpai tarnaudami šituose krašiuose gali būti tiek 
“sveiki kiek esti ir namie. Netiek pačios meteorologiškos sąlygos 
“paveikia sveikatą, kiek būtis tūlų pathogėniškų animalių ir vegetalių 
"parazitų ir jų inzektinių šeimyninkų, priklausančių nuo šitų phy- 
zikalinių sąlygų. 

Klimatą krašto paženklina maž-daug sulig štai kuo: 
4 1) tolumu nuo ekvatoriaus; 2) augštumu virš jūrių lygmalės; 
: 8) tolumu nuo jūrių; 4) viešpatau'ančiais vėjais. 
Klasifikuojant klimatus platuma esti vyriausiaja bazimi, tačiau 
4 ir kiti faktoriai, jau paminėti, lyginai kaip įtaka šiltų bei šaltų jūrinių 
 tėkmių, reikia omenyje turėti. Pagal įtaką ant žmogaus sveikatos 
* klimatus priseina paskaidyti į šiltą, vidutinišką, ir šaltą.  Šiltasai 
klimatas tolesniai esti dalinamas į ekvatorialinį, tropiškąjį ir sub- 
 tropiškąjį. Vidutiniškoji metinė temperatūra ekvatorialinio klimato 
esti nuo 260 iki 290 C., o lietaus iškrinta retai mažiau kaip 40 co- 
lių per metus. [Lietaus iškritusio daugumą apskaito su pagelba 
" ombromėfrų, apparatų su apvalaina atvara viršuj žinomo diamėtro, 
“per kurią lietus įlyja ir per tam tyčią leikutę nuteka į skardinukę. | 
„ Iš šitos išpilia lietaus vandenį į matavimo indą, taip graduotą, 
* kad be tolesnio klapato galima atskaityti jo daugumą dešimtda- 
“ lymis millimėtrų (= '/,„ d. litro pro gm plokštmės) pvd. 500 gcm 
" plokštmės; 5 cm. = 0,1 mm lietaus storumo —!/,, d. litro pro gm 
“ plokštmės]. Paprastomis ligomis šiltųjų klimatų esti saulėsmogis, 
. geltonasai drugys, malaria, cinga, dysentėrija, jaknų geluonys, 
rauplės, o drognės ir škarlėtina retokai tepasitaiko. 


71 


Vidutiniškuose klimatuose būna keturi laikmečiai, 0 ne du, 
kaip tropiškajame — drėgnas ir sausas. Vidutinė temperatūra esti“ 
180 C., nors įvairiavimai esti dažni ir žymųs.  Pneumonitis ir kitos: 
negalės oro takų, reumatizmas, drognės, škarlėtina, diphtheritis, kok- | 
liušas (pertussis), ir influenza, ten viešpatauja. Taip karštame, 
kaip vidutiniškame klimatuose tuberkuliozis daug aukų nubloškia. : 

Šaliuose klimatuose Arktų ir Antarktų vidutinė temperatūra . 
esti — 8,50 C., žiema ilga ir tamsi, o vasara patenka vos keletą“ 
savaičių. Laikinai apsibuvę tose juostose Žžmo- 


ž=== 


„Jėmis. 


nės dažnai serguliuoja škorbutu ir akių nega-- 


Tropiškus ir vidutinius klimatus paprastai Ė 
dar smulkiau dalina į kontinentalį (žemyno), salų, * 
ir kalnų klimatus. Būtis vandens su jo žema | 
specifine šilima apgina salas ir pajūrius nuo. 
kraštutinumų karščio ir šalčio, kokie pasitaiko | 
kontinentalėse vietose. Atmosphėra esti drėg- 
nesnė ir lietaus iškrinta daugiau | 


negu viduržemio srityse. Kalnuo- 
že 1ose šalyse oras esti prasiretinęs 
r ir baromėtrinis slėgimas — žemas, * 
dangus esti giedrus, ir žemės spin- 
dulėjimas bei šaltis pažymus nak- | 
čia, nors užmaskuoti spindinčiu 
saulėtumu dienos mete. | 4 
Šalia šitų grynai meteorolo- 
giškų sąlygų, kaip daugis saulės 
šviesos, temperatūros, drėgnumo 
ir judėjimų oro, ir atmosphėrinio | 
slėgimo, padėtis vandens ir virš- 
žemio, o labiausiai būtis ar nebūtis 
inzektų, išnešiojančių ligas, reikia | 
priimti domėn, kaipo veiksnius, nuo kurių priklauso sveikumas klimato. | 
Saulės šviesa. — Saulinė šviesa paveikia tiesioginiai ir - 
netiesioginiai žmogaus sveikatą. Šilima ir šviesumas vidutiniškai 
svilinančios saulinės šviesos džiugina ir sustiprina žmogų, o jo | 
aplinkę veikia kaipo labai nušvarinantis veiksnys.  Aktiniškieji | 
spinduliai atsižymi itin germicidėmis ypatybėmis. 
Vaikščiojant su netinkamai pridengta galva ir sprandu nuo | 
tiesioginių saulės spindulių, labiausiai tropiškuose kraštuose, gal! 


10098 DALIS CENTIMETRO 
5 COLIAI!" SAIKO. 


Įrankiai lietui nuseikinti. 


72 


ištikti saulėsmogis — padėtis su augšta kūno temperatūra ir ap- 
"kvaitimu, o kuri gali užsibaigti mirtimi dėliai paralyžiaus širdies ir“ 
"kvėpavimo centrų. Tai pareina nuo to, kad thermotaksiškas me- 
"chanizmas kūno pasigadina ir prakaitavimas (perspiracija) sustoja, 
"taip kad šilimos netekimas susitrikdo; ir dar pas žmogų, gaminantį 
"šilimą savo veiklumu ir pasistengimu, užeina padėtis peršilimo 
"(hyperthermijos) su ja palydinčiais symptomais.  Preventyvėmis. 
"priemonėmis čion esti pridengimas galvos ir stuburkaulio, o rei- 
kalingumas atidirbti alsinančius ir įtempiančius darbus pirma, n.-gu 
saulė ima kaitinti ir svilinti. 

Patekimas ir smarkumas saulėkaitros gali būti užrekorduotas 
"tokiu instrumentu kaip Campbellio-Stokes'o, kur spinduliai, sugaubti. 
„stiklo skrituliu ant suraityto lakšto, įdegina pėdsaką išilgai tojo 
lakšto tėkmę. 

Temperatūra. — Kaip oro temperatūra veikia žmogaus 
„kūną, priguli netiktai nuo laipsnio užregistruotos šilimos, bet ir 
"nuo daugio drėgnumo ir kaitos oro judėjimų.  Tykus drėgnas 
"įkaitintas oras, dėlto kad stabdo šilimos netekimą, ir šaltas vėjas, 
"dėlto kad permier šilimą išblaško, . 

gali kartais sveikatai pakenkti. “=. 

„Mūsų krašte temperatūra 150 C. 7 

jaučiasi labai priimni, tačiau ūmi y 

jos puolimai dažnąi pasitaikan- Už 

tieji, suteikia palinkimą prie ka- 5 
tharalinių negalių, ypatingai oro 
"takuose. Be abejonės oro tempe- 
ratūra yra vienu vyriausiųjų veik- ; GEA . 
snių,  išaiškinančių, kodėl tūlos - = > 
"ligos viršyja tam tikruose laikme- TTT 
Ččiuose. Žmogaus kūnas, ypatingai , 

kūnas gyventojų vidutinėje juos- 
Toje, yra pagabus prisitaikyti prie 
„kraštutiniausiųjų leipsnių karščio 
ir šalčio. Europiečiui nuvažiavus Campbellio-Stokes'o saulinės švie- 

į tropikus kūno temperatūra iš sos registratorius ir skalė. 
pradžių pakįila ant 0,50 C. bet trumpai ten pagyvenus vėl senoji 
normalinė sugrįžta. | 

Tropiškoji šilima sumažina kaitą alsavimų nuo 16 ant 12, ir 
kadangi šalia to sumožta širdies plasnojimas bei nuslūgsta nuo- 
šimtis CO, išdusuotame ore, tai vertybė respiratorinio veiksnio 


78 


„teikia. Jeigu šaltis prailgsta, jautrumas sumožta, ir iš nesuvaldomo 


"„skėčiasi, ir gyvsidabris savo riete esti varomas žemyn, o tolygus 


74 


tropikuose esti žemesnė negu vidutiniuose klimatuose. Iš kitos: 
pusės, veikimas jaknų ir inkstų tur-būt padidėja, nors vandens dau- 
gis šlapume (ūrinoje) sumožta, dėliai to, kad daugiau jo išgaruoja 
per odą. Padidėjus karščiui, gali rastiesi odos hyperaemija ir pa-. 
irzimas, žinomas pas Anglus kaipo „įgiliantis karštis“ („prickly: 
heat“). Per didelis karštis nualsina nervų systėmą, ir tūluose at- 
sitikimuos tai gali būti taip žymu, kad įvyksta sudribimas. (collap- 
sus) ar karščio smūgis. 

Pagaivinantis efiektas skudraus, šalto, tykaus oro esti visiems 
žinomas. Speiga pagamina arteriolių surukimą peripherinėse da- 
lyse, sustabdo metabolizmą, ir, galiaus, nušalnojimą ar gangrėną 


nuovargio jusmo žmogus apsala miegu, apmerdėja (coma), ir ga- 
liaus numiršta. š 
Renkant meteorologiškus davinius, m2aximumo ir minimumo 
thermomėtrai esti plačiai paneudojami. Negref/i/o maximumo ins- 
trumente esti susmaugimas ar suraukimas vietoje, kur buožėlė jun- 
giasi su koliumna; ta susmauga leidžia gyvsidabriui pereiti per ją 
besiskėčiant, kuri vienok trikdo jo sugrįžimą į buoželę susitraukiani. 
Philippo instrumente dalis gyvsidabrinės koliumnos, atskirta nuo 
likučių burbulėlių oro, parodo maximumą temperatūros pasiektą. 
Ypatinga forma šito instrumento su pajuodinta buožaite, įdėta 
stiklinę makštį, iš kurios oras tapo ištuštintas išsiurbiant, varto- 
jama esti užrekordavimui maximumo temperatūros pasiekto, išsta- 
čius ant tiesioginių saulės spindulių. Žu/herfordo minimumo ther- 
momėtras esti pripildomas spiritu, ir rodyklinėje koliumnoje esti 
mažytė metalinė rykštelė, kurią atgal atitraukia kapilliaritatė susi- 
traukiant spiritui, bet kada tasai išsiskėsdamas teka pro ją, tai pa-: 
dėtis atokiojo rykštelės galo parodo žemiausiąją temperatūrą pa- 
siektą. Tūla lytis šito instrumento, vadinama spindūlėjimo (radia-. 
cijos) minimum  thermomėtru, esti statoma 4 colius augščiau 
žemės, ir esti vartojama matuoti laipsniui spindulėjimo. 
Six'o instrumente yra užlenkimas pavidale U, pripildytas gyv- 
sidabriu, ir viršuj gyvsidabrio kiekvienos koliumnos telpa spiritas, 
tačiau viena baigiasi buože pripildyta spiritu, o kita mažyte oro 
kamaraite. Su pagalba šito instrumento ir maximumas ir minimumas 
gali būti išskaitytas. Ant gyvsidabrio kiekviename riete rymo 
mažytis metalinis rodyklis. Temperatūrai kįlant, spiritas buožėje 


pakylimas gyvsidabrio ir rodyklio kitame riete įvyksta, taip kad 


„damas mechanizmą, kuris nustato kūno šilimą. 


"p 


"noje kila augštyn, ir taip rodyklis šitame riete rekor- 
 duoja minimumo temperatūras. 


" nyje pastatomi arti 4 pėdas augščiau nuo žemės ket- 
" virtainėje dėžėje (Stevenson'o), kurios šonai esti liuv- 
"ruoti (įleidžia orą, bet ne lietų). | 


"skale 0—10, kur zėro ženklina plyną, tyrą dangų. o 


“mi esti į grupes, pvd. Cirrus, tai balti, į plunksną pa- 
„ nėšųs ruožai; Cumu/us, debesiai krūvomis; S/rafus, 
"horizontalės padraikos miglų ar ūko; Nimbus, juodi 


nacijos šitų klasių matosi. Debesiai turi nemaža įtakos 
| į temperatūrą, kliudydami spindulėjimą iš žemės pavir- 
"šio ir susiurbdami daug šilimos, spindulėjamos nuo 
" saulės. 


"ar 75 nuošimčiams to, kiek reikia iki padarant sotu- 
„mą, padaro orą labai priimnu. Kada ore trūksta drėg- 
" mės, tai jis sugeba suerzinti oro takus, o iš kitos pusės 


šitasai parodo maximumą temperatūros pasiektą. Temperatūrai 


puolant, spiritas susitraukia, o gyvsidabris ir rodyklis toje koWaFas 


+ Thermomėtrai rekordavimui temperatūros paunks- 


Debesiai. Užrašai debesų esti laikomi sulig 


10 — dangų visai apsiniaukusį Debesiai-gi dalina- 


debesiai paleidžianti lietų ar sniegą. Neretai kombi- 


Drėgnumas. Daugis drėgnumo, atsakantis 70 


. A į : O : Išvaizda su- 
.— perteklius drėgmės pagamina nesmagumą sutrikdy- jungtojo maxi- 


mumo ir mini- 
„e, . -- + 4 mumo thermo- 
Pašiūrės, kur medvilnės audžiamos, drėgnos atmo- mėtro. 


sphėros esti reikalingos, ir labui darbininkų sveikatos 


statutas Anglijoje nustato įvairioms temperatūroms įvairius maximumo 
„drėgnumo laipsnius. Svarstant irobesių vėdinimą, o labiausiai mo- 


kyklų ir darbaviečių, esti svarbu nustatyti reliatyvį oro drėgnumą — 


| beje, proporciją viso galimo daugio vandengarių, iš tiesų telpančių 


atmosphėroje tam tikroje temperatūroje. Pirmą visoko reikia nusta- 


„ tyti temperatūra, kur daugis drėgmės beėsančios ore suteikia so- 
tumą, beje rasojimą. Su pagalba tokių instrumentų kaip Daniell'o 


ir Dines'o hygromėtrai, rasojimo punktą galima surasti tiesiog, ta- 
čiau viešosios sveikatos siekiniams šlapiasai ir sausasai hygro- 


mėtras su buožėmis esti visur vartojamas. Šits instrumentas su- 


„Sideda iš dviejų thermomėtrų, paramstomų pastoliais. Šlapiąję 


buožę apsuka muslinu, šlapinamu distilliuotu vandeniu, kuris augš- 
"tyn eina kapillaritate iš mažos taurelės. 


73 


Vandens išgaravimas nuvaro temperatūrą šlapiosios buožaitės : 
žemiau sausosios, ir, žinoma, kuomi esti didesnė sausinančioji “ 
oro galybė, tuomi didesnis esti skirtumas tarpe abiejų. Orui pil-- 
nai prisotėjus, šlapioji ir sausoji buožaitės rekorduoja tą pačią i 
temperatūrą. Mokant skaityti šlapiąję ir sausąję buožaites su-pa- 
galba Glaišerio toblyčių, lengviai esti randamas reliatyvis drėgnu- 


mas atsakantis skaitymams. Rasojimo punktas apskaitliuojamas pa- 


vartojant šitąję formulą: | 
Rasojimo punktas — Td — F (Td — Tw), kur Td ir Tw 
atstovauja temperatūrą sausosios ir šlapiosios buoželių, o F.—- 
faktorių stovintį priešais sausosios buožaitės temperatūrą, randami 1 
Glaišerio toblyčiose. 
Rasojimo punktas — 62 — 1.86 (62 — 58). 
— 62 — 1.86 X 4—;62;— 7.44 — 54.569 F.: 
Žinant rasojimo punktą ir oro temperatūrą ir turint prieigą“ 
prie hygromėtriškųjų toblyčių, reliatyvųjį drėgnumą galima lengviai 
nustatyti, ir štai jis— 
( svoris kūbinės pėdos garo rasojimo punkte 
svoris kūbinės pėdos garo turinčio sausosios buoželės temperatūra. 


X 100. 1 
Tinkamai vėdinamoje grinčioje turėtų būti skirtumas mažiausiai 30“ 
ar 40 tarp sausosios ir šlapiosios buožaičių, o grinčią tinkamai ap- 
šildant, temperatūra sausosios buožaitės turėtų būti apie 150 C. (599 F.), 
Tūlose šakose tekstylės (audimų). pramonės prisieina išdarbystos * 
procesą atlikinėti drėgnoje karštoje atmosphėroje, tačiau visos au- 


. toritatės sutinka, kad darbininkų labui temperatūra šlapiosios buo-“ 


žaitės thermomėtro, pakorinto grinčioje, niekados neturi viršyti 3 
Ce (19. 

Grinčiose pečiais apšildomose oras linkęs esti tapti per daug: 
sausu, ir tokiu būdu erzinti koserę; tokiuose atvėjuose reikia už-- 
bėgti, kad reliatyvis drėgnumas nekristų žemiau 180 C. (659 F.),. 
pasirūpinant pridėti drėgmės priemoningai, jeigu skirtumas tarp. 
abiejų linksta viršyti 90 PF. 2 

Lietaus kritimas. Žinojimas viso daugumo iškrintančio lie-“ 
taus tūloje vietoje ir jo išdalinimo per ištisą metą yra svarbus no-- 
rintiems sužinoti, ar ji tinka ar ne, kaipo vieta buveinei ir kaipo * 


„sveikatinis rezortas. Lietaus iškritimas esti išreiškiamas coliais, ir. 


lietaus saikelis yra įrankiu vartojamu rekorduojant jo daugį. Sai-- 
kelio paviršis, turintis leikos pavidalą, esti statomas 1 pėdą nuo 
žemės atviroje vietoje. Lietus nuteka iš leikos į sąsamos indą, : 
įstatytą tuštumon metalinio cylinderio, paramstančio leiką. Saika-- 


76 


„ vimas darosi nupiliant surinktąjį lietų į laipsniais paženklintą stik- 


b linę, kur kiekvienas brukšnelis ant jos šonų pažymi '/,„,„ colio iš- | 


“ kritusio lietaus. Laipsniavimas padaromas nustatant areą leikinės 
"atvaros ketvirtainiuose coliuose. Pav., leiskime, kad šitoji area 
"išneša 50 ketvirtainių colių, tad, jeigu lietus iki 1 coliui gilumo 
" prilyja tą areą, apėmis (voliumenas) būtų 50 kubinių colių, ir lyg- 


malė vandens paviršio, supilant tą voliumeną į saikavimo stiklinę, 


„paženklins viena colį iškritusio lietaus. Atokumą dugno stiklinės 
nuo lygmalės tad padalina į šimtą lygių dalių. Teisingi rekordai 


„ iškritusio lietaus, besitęsianti bent keletą metų, būna reikalingais | 


„ daviniais besvarstant vandenų patiekalus ir sutrų išmėžimą. Iš- 
„ krintančio lietaus daugis įvairiuoja Lietuvoje nuo 20 colių iki 150 
„colių, vidutiniškai imant būna 30 colių. Kalnuotos šalys pajūryje 
„esti šlapios, nes drėgmė jūrinių vėjų sutirštėja, susidurdama su kal- 
„nais. Retai kuomet iškrinta vieną dieną tiek lietaus, kad siektų 1 
 colį. 

Baromėtriškas slėgimas. Atmosphėros slėgimas būna la- 
„ bai įvairus, ir prideria nuo daugio vandens garų ore. Oras prisi- 
" gėręs drėgmės išsiskėčia, ir tas išsiskėtimas tokis, kad apėmis (vo- 
„ liumenas) drėgno oro esti lengvesnis už tolygų apėmį sauso oro, 
neatsižvelgiant į sugertąją drėgmę. Tatai išaiškina tą buitį, kad 
“ didėjantis drėgmės daugis atmosphėroje ir prisiartinimas lietaus 
„esti pažymimi kritimu baromėtriško slėgimo. 

. Oro judėjimas prideria iš didelės dalies nuo nevienokio baro- 
„ mėtriško slėgimo būnančio įvairiose šalyse žeminio paviršio. Vėjas 
" pasmarkina šaltį ūgdydamas išgaravimą iš kūno, ir Lietuvoje gerai 
„ Žinome, kaip įveikia ir vargina sveikatą šaltieji rytų vėjai ankstybo 
„pavasario. Senyvesnieji žmonės, o labiausiai padusėliai ar linku- 
„Sieji prie bronchities, nemažai nukenčia. 

Giedros ar darganos atspėjimai, kokius centralinės meteorolo 
giškos stotys dabar sugeba davinėti, priguli iš didelės dalies nuo 
" Žinojimo baromėtriškojo slėgimo ėsančio įvairiose vietose ant labai 
„ didelio ploto.  Baromėtrinės skaitlinės, paimtos vienu laiku, esti 
tėlegraphuojamos į centralinę stotį, ir potam linės — „isobarai“ — 
esti pabraukiamos per vietas, kuriose esti tasai pats slėgimas. Ši- 
tos linės paprastai sudaro koncentrinius skritulius, ir lakštas, pa- 
„rodantis šitas lines, esti vadinamas synop/išku /akštu. DPabrau- 
" kiant šitas lines Lietuvoje reikia užrekorduoti '/,, colio tarp įvairių 
baromėtriškųjų slėgimų. Kur linės eina labai arti viena kitos ar 
labai toli, tai sakoma, kad sklanda arba „gradientas“ ėsąs ar skar- 


77 


dus ar seklus. Cyk/oninė systėma turi savo viduryje žemiausiąjį, : 
o savo periphėrijoje augščiausiąjį baromėtrišką slėgimą. Atsitikime 
anticyklono esti atbulai. Šitos systėmos dažnai uždengia didesnę 
dalį Š.-V. Europos, ir anticyklonų atvėjyje gali jie nesimainyti dienų. 


"dienomis ar savaitėmis; tačiau cyklonai keliauja sparčiai iš vakarų 


į rytus, taip kad baromėtriškas slėgimas jeib vietoje keičiasi labai 
greitai. 

Anticyklonamis viešpataujant graži, sausa pagada buna, pa- 
prastai karšta vasaros metu, o šalia ir speiguota žiemą. Cyklonai, 
iš kitos pusės, ženklina apsiniaukusį dangų, vėjus ir lietų. 1 

Kad atmosphėrinę lygsvarą atitaisius, oras linkęs tekėti iš 
kraštų su augštu, į kraštus su žemu baromėtrišku slėgimu, taip kad 
judėjimas eina linkon centro cyklono, o šalin nuo centro anticyk- 
lono. Kryptį oro tekėjimo taip-gi paveikia riedėjimas žemės aplink 
savo ašį ir vėjas esti nešamas toje pačioje kaitoje kaip kad žemės: 
lupena kiekvienoje dalyje jos paviršio. Suprantamas daigtas, kad: 
šits tekėjimas esti didžiausias pas Ekvatorių, o jokio nėra pas Že- 
mėgalius (polius). Išeiga būna ta, kad vėjas šitose systėmose ne- 


"pučia tiesiog į jų centrus arba nuo jų, bet pučia maž-daug paral- 


lėliai isobarams. i 

Greitumą vėjo paprastai matuoja su pagalba Robinsono ane- 
momėtro. Šits instrumentas susideda iš keturių besisukančių žastų, 
prie kurių galūnių esti prikabinamos duobtos taurelės, priešais ku- 
rių įdaubą vėjas atsimuša ir žastus priverčia sukties. Žastai skrieja 
maž-daug su !/;-daliu kaitos vėjo, o jų sukimosi kaita esti užre- 
korduojama ant ciferblato, tinkamai pritaisyto prie instrumento. . 

Matuojant kaitą orinės tėkmės oralaidėse ir oro įlaidose bet 
išlaidose, pavartojamas esti Case//os ormėtras.  Kaita skriejimo: 
vėjalų šitame prietaise esti parodoma ant ciferblato, kurio rodyk- 

Atmosphėrinį slėgimą matuoja su pagalba „gyvsidabrinio ba- 
romėtro. Stiklinį vamzdį apie 1 mastą ilgą, o viename gale akli- 
nai uždarytą pripildžius gyvsidabriu (ir augštyn apvertus, neįlei- 
džiant oro, lovyje pripiliame to paties metalo, gyvsidabris vamz-: 
dyje krinta, iki augštumas koliumnos esti tokis, kad jis atsveria 
atmosphėros slėgimą ant gyvsidabrio lovyje. Baromėtrinės skait- 
linės Anglijoje esti išreiškiamos coliais ir colių nuotrupomis, prieg- 
kam stumdomas rodyklis (vernier) palengvina tikrumą atskaitos.: 
Baromėtrinė skalė esti dalinama į !/,„ ir '/,, colio, arba kitaip sa- 
kant, rodo padalas 0,1 ir 0,05 colio. | 


78 


Aneroidiniuose baromėtruose įvairiuojantis atmosphėros slė- 
"gimas esti rekorduojamas veikme padaryta ant merolinės dėžutės, 
"beveik ištuštinus iš jos orą. Atmainas užrekorduoja ciferblatinė 
"ranka stumdoma plunksnos (sprendžinos), kuri atsako pasikeita- 
" liojimams slėgimo. Skaidant į laipsnius aneroidinį baromėtrą pri- 
" lyginimui reikia turėti pavyzdainis gyvsidabrinis baromėtras. 


Įtaka atmosphėrinio slėgimo sveikaton. Kūno organai> 


labiausiai-gi organai respiracijos ir cirkuliacijos kraujo, yra prisi- 
taikinę prie normalio atmosphėri- 
nio slėgimo 30 colių gyvsidabrio, 
arba apie 14 svarų ant ketvirtainio 
colio. Vienok gyvybės (vitaliai) 


„Kišeninis anemomėtras. Šits prietai- 


sas vartojamas matuojant raią oro iekmės Vėjo rodyklė. 
„ dr oro daugį įeinantį per ventiliacijos atva- Vėial 
ras. Gairių judėsiai esti perdaviami PUB: 


laikrodinio mechanizmo rodyklėms. . 


procesai gali vykti, kada šitą slėgimą ar sumažintum ar padidin- 
„Ium gan plačiose ribose. Veikmė sumažėjusio atmosphėrinio slė- 
"gimo esti pritiriama, kada lipant į kalnus, pasiekiama esti augštuma 
6000 pėdų. Paprastais symptomais būna kraujotekis iš nosies, pa- 
" greitintas pulsas, ir sunkumo jusmas žemutinėse galūnėse. Po 
„tūlam laikui šitie symptomai pasiliauja ir žmogaus visatina padėtis 
„pagerėja. Skaičius raudonųjų kraujo grumulėlių pasidaugina, ir 
„ šils pasidauginimąs atsveria veikmę nužemėjusio oxygėno slėgimo: 


"bai žymiai sumažėjus, mirtis gali ištikti, kaip kad atsitikime su or- 


r 79 


+ 


„ alsuojamame ore. Užsilipus labai augštai ir slėgimui oxygėno la- 


"vių, du pasimirė, o trečiasai, nors nualpęs,. vėliau atsigaivelėjo,. 
Oxygėno slėgimas toje augštumoje buvo tiktai 70/, vienos atmos- 


spaudimą vidujinėje ausyje ryjimu. Pavojus atsiranda, jeigu darbininkas; 


syje, ir pasiekia savo maximumą pirmoje savaitėje rugpiūčio mė- 


Žarnų uždegimai eina daugyn rudenį, ir pasiekia savo daugmens 
" (maximumą) lapkrityje. Kripės mirtinumo nuo škarlėtinos ir diph= 


80 


laive „Zenith“, pakilusia augštumon 6800 metrų, kur, iš trijų kelei- 
| 


phėros, arba truputį viršiau negu !/; normalio slėgimo. Rasta yra, 
kad gerai vėdinamuose nardomuose varpuose, kėssonuose (cais-“ 
sons) ir t. t, žmonės gali dirbti po slėgimu trijų ar keiurių at-: 
mosphėrų, be jokio pakenkimo jų sveikatai, jeigu jie esti sveiki, 
neišpurtėliai, ir jeigu pramainos n'esti ilgesnės kaip keturios valan- 
dos. Įeidami į kėssoną žmonės gali justi galvos svaigimą ir 
sopėjimą ausyse dėliai skirtumo slėgimo po abiem pusėm būgnelio. 
(membrana tympani), tačiau paprastai šitą galima įspėti padidinant 


per ūmai išeina iš kėssono į atvirą orą. Symptomai, kurie tuomet 
gali atsirasti, tai širdies pykimas (nausea), vėmimas, paralyžius, 
raumenų ir narių sopėjimas, ir — sako — tai ėsanti veikmė nitro- 
gėno, prasiskiedusio plasmoje po augštu slėgimu, bet kuris, parei- 
nant į normalį slėgimą, burbulais mušasi į kraują ir audinius. Ši- 
tieji symptomai paprastai sumožta, žmogų vėl pastačius po slė- 
gimu ir pavartojant šilimą bei padirga us (stimuliantus).  Išvengi- 
mui negandos ir negerovės, darbininkai iš kėssono eina į ataslė- 
gos kambarį, kur slėgiinas laipsniškai esti mažinamas, paprastai 
kaitoje dvidešimt minučių dėl vienos atmosphėros. | 

Įtaka meto ligosna. Buitį, kad mirtis nuo tūlų ligų esti la- 
bai skaitlinga kasmet tam tikrais laikmečiais, patikrina atskaitos: 
registrarų.  Priežastį to periodiškumo sunku yra išaiškinti, vis-gi 
tūluose atvėjucse jis matomai greia eina su oro temperatūra, drėg- 
numu, ir f. tt Plačiai galima nustatyti, kad vasara tai pavojingas; 
lakmetis kūdikiams, o žiema sentelėjusiems žmonėms. Žiemą mir- 
tis nuo apopleksijos, širdligės, inkstų ligos, bronchities, ir pneumo- 
nities dažnai atsitinka, ir čion šaltis bene bus jaudr nančia prie- 
žastimi. 
Grobų ligos viešpatauja galop vasaros ir rudenį. Kripė pa- 
sitaikymo infantylės diarrhoeos greitai augštyn kįla liepos mėne- 


nesio, po kam ji iš lėto krinta žemyn rugsėjo ir spalių mėnesiuose. 


Drėgnoje vasaroje būna mažesnis mirtinumas nuo diarrhoeos. 


therities eina beveik parallėliai su žarnų karštinėmis.  Rauplės, kok= 
liušas, dėmėtosios šiltinės ir cerebro spinalės karštinės labiausiai 


vyrauja pirmaisiais keturiais meto mėnesiais. Indijoje, kur maras 
"esti dabar endėmišku, šitos ligos išsiveržimai parodo žymų są- 
"mazgį su meto laiku, ir vos tik neseniai tyrinėjimai Maro Komi- 
"sijos suteikę yra išciškinimą to phėnomeno. Dabar esti įtikima, 
"kad jąja užkrečia veikimas žiurkinių blusų. Apskaitliavimai blusų 
L pas žiurkes yra prirodę, kad jų skaičius įvairiauja sulig meto laiku, 
"ir karšta sausa pagada nepaglamoni jų gyvybės. Kada blusų yra 
"gausa, maras viešpatauja, o blusoms pranykstant, liga taip-gi retyn 
eina pari passu. 

. Gadinimas oro. Oras gali būti gadinamas smulkmeningo- 
"mis dalelėmis organinės ir neorganinės prigimties, ir dujų nevalu- 
"mais. Ore karančioji medžiaga susideda labiausiai iš dulkių pa- 
"kelių oro tėkmėmis nuo žemės — kaip suodys, vaisiadulkės, 
"grybelių sporos, druskiniai krištolai, ir baktėrijos. Dulkių sudėtis 
| įvairuoja sulig savo šaltiniu; tos dulkės, kurios pakįla grinčioje ir 
" audimų darbavietėse, būna vyriausiai organinės prigimties, o tos, 
"kurios pasidaro puodų ir plieno dirbtuvėse ar sukįla lauke, esti iš 


didesnės dalies minėralinės. Dulkių debesiai, sukeliami ant vieš- 


kelio ir gatvėse motoriniais vežimais gamina nepatogumą ir pa- 
"vojų sveikatai vos menkesnį už aną, kurį patiekia dūmai tūluose 
"pramonės miestuose. 
Baktėrijos ore. — Paprastai baktėrijų nesirandama ore, 
"imtame ant vandenynų ir ant viršunių augštų kalnų, ir nedaugelis 
" tesiranda ore laukuose šalies. Skaičius-gi jų besirandantis ir dau- 
gis dulkių ore artimoje stovi giminystėje. Po atviru dangumi oras 
"paprastai turi mažiau negu vieną baktėriją ant litro; prigrūstose -gi 
" grinčiose gali jų penkios dešimtys būti, o dulkėtose darbavietėse 
keli šimtai šitame apėmyje. Nustatymas jų skaičiaus nedaug žinių 
„ feduoda apie trobėsio ventiliaciją, nėsa baktėrijos neesti iškvėpia- 
„mos iš oro takų, kada žmogus ramiai alsuoja. Balsiai šnekant, 
 čiaudint, ir kosint, baktėrijos beėsančios lašeliuose drabos (mucus) 
 išsipurkščia ir ištyška oran, ir ore kambarių, kur diskusijos eina, 
"esti randami streptokokkai iš žmonių koserės. Tokiu tad keliu 
influenza, diphtheritis, kokliušas, tuberkuliozis, ir išberiamosios 
"skaudžios ligos dažnai esti užsikrečiamos. DPathogėniškieji mi- 
" krobai, išmetami iš kūno, randasi drėgnose ir lipniose išsunkose, 
nuo kurių jie neveikiai atsidalina, iki tos išsunkos bent visai ne- 
. išdžiūsta, o šits procesas būna mirtinu daugumui jųjų. Mes jau 
- ėsame minėję tą buitį, kad košiamieji apipenai žymiai atsparūs yra 
 desikkacijai, ir todėl nuodai rauplių, škarlėtinos, ir infantilio para- 
“6 
81 


PATS E Ee T MAS TAS Ma STS METU ra p TA VS S 


lyžiaus, gali būti perdaviami dulkėse per orą, kaip juk kliniški ir 
eksperimentaliniai prirodymai patikrinę yra dalyką su bacilliais: 
anthraxo ir tuberkulos. Baktėrijas, lyginai kaip kitus nešvarumus, 
nuskalauja iš atmosphėros lietus, ir laistymas gatvių, nuguldydamas 
dulkes, apšvarina nuo baktfėrijų oro tūrį. 2 

Dujuotieji oro nevalumai, labiausiai pareina nuo: 1) alsa- 
vimo žmonių ir gyvūnų; 2) degimo malkų, anglių, gazo, aliejaus 
ir t. f; 3) rūgimo (fermentacijos) ir pūvimo (pūtrefakcijos); 4) iš- 
darbystų. 


Alsavimas. Kaip matysime iš pasekančios tobelės, alsavimo 
procesas daugokai išmeta angliarūgšties ir vandengarių į orą, O 
atima daug oxygėno; suaugęs žmogus susiurbia kasdien savo: 
plaučiais beveik du svaru oxygėno. 


Įkvėpiamas oras | Iškvėpuojamas oras 
Oxygėnas . . | 20,96 voliumenų ant šimto | 16,03 voliumenų ant šimto: 
Nitrogėnas, argon ir t. t. 79 2 š 2 79 X 3 4 
Angliarūgštis . . . . 0,04 + š ė 4,4 ž 42 4 
Vandens garai <. . .| mainąsis prisotintas 
Temperaiūra . < . . .| mainąsis Iemperatūra kūno 


(570 CL 


Suaugęs žmogus, tykiai kvėpuodamas, prideda nuo 0,7 iki“ 
0,8 kūbinių pėdų angliarūgšties oran per valandą, darbe besisten-“ 
giant tai padidėja iki 0,9 ar net iki 1,8 sulig darbo smarkumu, ! 
Šitos skaitlinės tapo išskaitliuotos štai kaip: vidutiniškai imant, 17 
atdūsių (atadvėsių, atkvėpių) dvėsėjame ar dvėsuojame per minutę, 
ir 500 c. c. (60,5 kūbinių colių) įeina į plaučius ir išeina iš jų su“ 
kiekvienu atadvėsiu. 17 X 505 X 60 — 61,110 kūbiškų colių = | 
i — 18 kūbiškų pėdų oro kvėpuoto per valandą, ir 4,59/, šito“ 
esti angliarūgšties dujos — 0,79 kūb. pėdų. ) 

Mišrioje audiencijoje vyrų, moterių ir vaikų ant kiekvienos“ 
galvos pasidaro CO, per valandą 0,6 kūbiškų pėdų. Ė. 

Oras trobėsyje, sugadintas kvėpavimo procesu, turi orgą-“ 
niškos medžiagos, ir jeigu ventiliacija nėra užtektina, jaučiasi | 
troškus bei tvankus, ir turi tvankų ir troškų kvapą žmogui, įei- | 
nančiam iš lauko. Gal-būt oras išeidamas tiesiog iš plaučių, nor- 
maliai neturi organiškos medžiagos, o toji imasi iš dantų, smagenių, 
kibykščių, ir skrandžio. Kvapas kįla dalinai iš to paties šaltinio, 
o taip-gi iš lakių taukinių acidų, ir t. t., išmetamų odos, ir drapanų, * 
suteptų prakaitais ir kitomis išsunkomis. Blogą veikmę oro, su- 


82 


"gadinto kvėpavimu, daugelis priskaito būčiai šitos organiškos me- 
" džiagos, o taip-gi nebūčiai tūlo nežinomo vitalio pradmens. Jeigu 
orą, turintį tokias substancijas, aspiruotum per tyrą distilliuotą 
" vandenį, tai atrastum, kad jos tampa vandens susiurbtos, ir išdėsto 
" kaliumo permanganatą, ir turi nitrogėną, bei pajuosta uždegus. 
" Šitoji organiškoji medžiaga išsiskėčia palengvėle, ir kad ją sunai- 
“ kinus, reikia didelių voliumenų šviežio oro; andai šitai lietai pasi- 
- naudota pridėjimu ozono (1 iki 5 dalių ant miliono). Veikmė pa- 
"daroma alsuojamu oru, jau sugadintu nuo kvėpavimo, pasireiškia 
"galvos sopėjimu, nuovargiu, jutimu nesmagumo ir noru vemti, ir 
"stoka galios sukoncentruoti mintis. Nuolatinis tokio oro alsavimas 
"priveda prie anaemijos, ir, silpnėjant kūnui bei dvasei, palenkia 
" žmogų į tuberkuliozį ir kitas limpamas ligas. Turime tūlus gerai 
"patvirtintus užrašus mirties iš dėkos sukimšimo žmonių į mažą 
blogai vėdinamą vietą. Prityrimas belaisvių Juodajame Urve Kal- 
" kuttos ir tarpdėnio keleivių ant garlaivio Kondonderry šitą paliū- 
“ dija. Šits laivas, gruodžio 2-rą d., 1848 m., iškeliavo iš Sligo Li- 
“ verpoolin, ir kilus audrai, patenkančiai per keletą valandų, prisiėjo 
„uždaryti 200 tarpdėnio keleivių kambarin (18 X 17 X 7 pėdų) su 
“ sklandžiai uždarinėtais langeliais arba liūkomis. Pradarius duris, 
"72 buvo jau numirę. Tokiuose atvėjuose bene stoka oxygėno esti 
svarbiu veiksniu pagaminančiu kenksmingąjį effektą, tačiau tokis 
aiškinimas nepaduoda priežastį anų nepriimnų effektų, pritiriamų 
“ paprastame blogai vėdinamame trobėsyje. Sumožimas oxygėno iki 
 20,659/, apėmyje retai užtinkamas esti net blogiausiai ventiliuoja- 
mose grinčiose, o gerai visiems žinoma, kad lipant augštyn į 
kalnus labai daug didesnis sumažėjimas oxygėno slėgimo atsitinka 
nepadarydamas jokių symptomų. DPhyzikalė oro padėtis tur-būt 
turi didesnės įtakos padarant nepriimnuosius effektus negu chė- 
miškoji. - : 

Tūli eksperimentai yra prirodę, kad temperatūrą grinčios lai- 
kant žema, orą švaistant su pagalba vėduoklių, dvasės ir kūno 
atbukimas neatsitaiko. (Galimu yra daigtu, kad augšta temperatūra 
ir perdėtasai drėgnumas bei oro tyka (stagnacija) prisikimšusių 
trobėsių neleidžia odai prarasti šilimą bei toksiškus nusidėvėjimo 
produktus. 

Angliarūgštinės dujos daugio, pribūnančio alsavimu grinčioje, 
visai neužtenka pagaminti blogas pasekmes blogo vėdinimo; bet 
kadangi nuodinga pasekmė, rodos, eina didyn maž-daug pari 

'passu su angliarūgščia, šitoji esti imama rodyklių oro padėties. 
> 
85 


„Tūlą nuovoką apie laipsnį sugadinimo oro, pareinančio nuo degimo, 


7 4 e NS “ri. 46 PŲ 7. P i 2 4 + i T >> "4 X „*A: “1 "T 2.9 2 Žr “ ši 


Nors reikia, kad būtų tyro CO, iki 19/, ar 29/, padarymui bent ko 
kio nemalonaus effekto, tapo rasta, kad orui grinčios turint 0,069/4 
tos dujos kaipo rezultatą kvėpavimo, jis jaučiamas tvankiu žmog 
įeinančiam vidun iš atviro oro. Nustatyti, kiek esama angliarūg- 
štinės dujos grinčioje, esti svarbu įvertinant ventiliacijos ganėtinumą. 
Galimu yra daigtu, kad ėsama šviežiame ore tūlos ingrediencijos 
vitalio svarbumo metabolizmui, kurią nepavyko susekti nė chė 
mikui nė phyziologui.  Ėsame tikri, kad gyvenimas lauke suteikia 
gaivumą ir sveikumo bei gerovės jusmą, kokio per daug dažnai 
nepritiria tie, kurie nuolatos veikia viduje užsidarę. 

Degimas — savo ėsmėje tai procesas oxydacijos karbondj 
hydrogėno, sulphuro ir t.t., ėsančių kure. Akmens anglims degant, 
pasidaro sąkroviniai karbono ir sieros ir vandens, drauge su 
daug ar maž liuoso karbono (suodžių ir svelmės) paprastai 19/4. 


mes įgijame pasakydami, kad sudeginimas vienos tonnos anglių pri- 
deda tris tonnas angliarūgštinės dujos į atmosphėrą. "Karbono 
monoxidas atsiranda degimui nepilnai įvykstant. Sieros ėsama 
anglyse nuo 19/, iki 50/,, taip kad kamino dūmuose randame sul-: 
phurozišką ir sulphurinį anhydridą, ammoniumo sulphidą, ir kartais 
karbono disulphidą. 2 

Kadangi medyje nėra sieros, o anglių gaze palyginamai mažai 
tai degimas šitų daigtų nėra tokis gadinantis ir kenksmingas savo: 
pasekmėmis kaip kad akmeninės anglies degimas. Be to, dalyke gazo 
praktiškai imant neatsipalaiduoja jokis nesuvartotas karbonas, taip 1 
kad vartojimas gazinės liepsnos sumažintų dūmų įkyrumą miestuose. * 

Anglinis gazas padaromas esti destruktyve anglies distillia-- 
cija nebūtyje oro, o čion kilusieji gazai esti išvalomi sutirštinimu 
(kondensacija) ir pervarant juos per koksinius šveitikus, kad pra-' 
šalinus sąkrovinius dervos ar smalos, ammonijos ir sieros. DPa- 
sidaręsis „gazo skystimas“ būna padugnėmis, iš kurių daroma 
dauguma vaisbinės ammonijos“ Tad žalią nevalytą gazą leidžia * 
per miešalą negesytų kalkių ir hydruoto geležies oxido, ir tokiu“ 
būdu angliarūgštinė duja, sulphurėtinis hydrogėnas, ir karbono di-- 
sulphidas tampa visai susiurbiami ar bent teliekti jų menkas pėd- 
sakas. Kadangi produktai gazo žibeklių (gas-burners) paprastai 
pasklįsta trobos ore, tai labai reikėtų sveikatos interesuose, kad 
sieros daugis, ėsantis gaze, būtų begalo mažytis, kad sulphurėtinio | 
hydrogėno nebūtų, ir kad kiti sieros junginiai neviršytų 20 gramų 
ant 100 kubinių pėdų. . | 


84 


MT Pa is 54 ai Ta ia PAS T) G LTSK T (LLP PPŲT A jų Id 


D-ras Haldane prirodęs yra, kad tai sieros junginiai, 0 ne 
karbono, esti kalti galvos sopėjime ir nuoalsyje, pagaminamame 
"dvesuojant orą sugadintą produktais anglinio gazo žibinimo. Buvo 
"rasta, kad pridėjimas 5 ar 4 dalių ant 1000 tyro angliarūgštinio 
"gazo oran grinčios nepadaro jokio kenksmingumo; bet kad, atsie- 
„kus šitą nuošimtį žibinant anglinį gazą, symptomai atsiranda ir 
"juos reikia priskaityti sieros sąkroviniams; o ne karbono. 

£ Sužibinimas kubiškos pėdos anglinio gazo pagamina 0,5 kū- 
"binės pėdos CO,. Paprastas plokščias liepsnos žibeklis suvartoja 


"descens) dangalo sumažina sužibinimą beveik pusiau. 
Atsitikimuose, kur produktai nepilno sudegimo atranda įeigą 
grinčion, kaip dėliai kliaudingų liuktų ar dūmtraukių, apsinuodijimo 
"symptomai gali kilti pas apgyventojus — grįitelininkus. Nusiskun- 
džiame tad koserės sopėjimu, galvos skaudėjimu, ir paliegiu, o 
"ten, kur karbono monoxido (smalkių) randasi iki 0,49/, gali 
'pareiti mirtis. Šita duja jungiasi su kraujo haemoglobinu, ir 
"neleidžia raudoniesiems kraujo grumulėliams nešti oxygėną į 
audinius. 

, Rūgimas ir pūvimas. Šitie procesai įvyksta suvartojant 
„oxygėną. ir pagamina dujėtus junginius karbono, sulphuro, ir ni- 
trogėno. Baktėrijos išdėsto pinklias molėkiūlas organiškosios me- 
džiagos į taip prastąs dujas kaip ammonija, ammoniumo sulphidas, 
"angliarūgštė, lieknų duja, sulphurėtinis hydrogėnas ir t. f. Paliu- 
" dyjimu šito proceso esti tai, kad žeminiame ore būna daug anglia- 
"rūgšties, ir kad ammoniją bei sulphurėtinį hydrogėną užtinkame 
"ore virš srutų sąbėgio ir mėšlo duobių. Srutinių rynų orą, miestų 
" assėnizacijos priemonėse, sugadina šitos dujos. Duburuose senų 
" šulinių pasidauginimas angliarūgštės o sumožimas oxygėno gali 
"tapti taip įžymiu, kad žmonės juosna nulipanti sukniūpsta. Ulmas 
"sumažėjimas oxygėno tūrio iki 89/, ar mažiau pagamina konvul- 
"sijas ir mirimą nuo užtroškimo (asphyxia). Reikia bene kad an- 
"gliarūkštės duja pasiektų 309/,, iki oras jaje patilškęs tampa tiesiog 
„nuodingu.  Gilumoje 13 pėdų Fodor'as rado žeminiame ore 149/, 
„CO, ir 7,580/, oxygėno. 

Manuiaktūros gadina orą ar dujomis, svelme ar dūmais, 
garais, ir išlakomis (effluvia), ar dulkėmis organiškos ar neorga- 
“ niškos medžiagos, pagaminamomis išdarbystos procese. Darbi- 
„ hinkų gerovei valstybė (Anglija, Amerika) verčia pasigavimą tūlų 
„priemonių, kad sumažinus neišvengiamą pavojų sveikatai. 


85 


5 kūbines pėdas gazo valandai, o pavartojimas gaisraus (incan- 


Dirbtuvės alkalių, chėmiški, baltinimo ir gazo pabrikai išmeta 
ir prideda oran hydrochlorinį acidą, sulphurozinį bei sulphurinį 
anhydridą, suphurėtinį hydrogėną ir t. t. Krosnys duoda karbono 
monoxidą ir karbono dioxidą, ir tos pat dujos tvyksta iš cemento 
dirbtuvių ir plytlaukių. Vario tirpyklos ir žalvario viryklos paga- 
mina — anos aršėniko, o šitos zinko dūmus. Visokeriopuose 
laipsniuose medvilnių, lininių, ir vilnonių išdarbystos organiškos 
dalelytės prisideda oran. Vilnas sortuojant dulkėse gali bū ) 
sporos antraxo bacillių. Įvairios įžeidingos verteivystės, kur ani- 
malinės liekanos esti čiupinėjamos, sugėba pridėti oran neleistinas ir: 
nelemtas išlakas (effluvia). 

Darbininkai dirbantieji prie akmens ir molio ir plieno esti 
išstatyti ant erzinančių dulkinių dalelių, ir kaipo pasekmė gali 
liegti nuo plaučių ligų — pav. siderosis pas angliakasius, mūri=-: 
ninkus, plytdirbius, akmenskėlius ir puodžius, porcelaninių daigtų 
šveitėjus, peiliadirbius, pielyčių ir įnagių bei pabūklių dirbėjus. 
Valaknuota padėtis plaučių pasidaro, iš kurios daugelyje atvėjų 
išsiplėtoja plaučių tuberkuliozis. į 

Bleivo darbininkai, tapikliai, šviniai ir t. t. įalsuodami bei“ 
nurydami švino oxidą, dažnai paliegauja švino užnuodijimu. 


86 


VIII. 


VANDUO. 


Įvertinti čystą, vartonei ir sveikatai žmogaus tinkamą vandenį 
"mokėta jau tolimoje senovėje. Rytuose (Ninivėje, Tyre, Jeruzolimoje) 
"jau 7-me ar 8-me metašimtyje pr. Kr. g. turėta vandentraukius; sako, 
“ Damaske veik visi namai ėsą buvę aprūpinti tekančiais šuliniais. 
Graikija taip-gi jau ankstybais laikais turėjo vandentraukius. 
“ Athėnuose iš pradžių buvo vanduo traukiamas iš Pentėliko kalnų; 
“ skaičius-gi vandentraukių Athėnų žydėjimo gadynėje pakilo iki 18. 

Romos vandentraukiai jau karalių gadynėje tapo įsteigti, ir 
"besiplėtojant Romai tapo labiau ir labiau išplėsti ir padauginti; dalis 
“jų dar šiandien tebriogso po to, kaip Papų buvo atnaujinti. 
Viduramžiuose išmanymas sveikatinės vandentraukių veriy- 


bės labai nusmuko; ir pastarais dešimtmečiais 19-jo metašimčio vėl 


pradėjo kreipti į juos reikiamą domę, o ypatingai pripažino svar- 
bumą centralinio aprūpinimo vandeniu. 

Nors daugelis atskirų žmonių pasitenkina mažesniu saiku, tai 
. daugumoje miestų vakaruose Europos esti parai skiriama nuo 20 
iki 30 gorčių vandens kiekvienam gyventojui. 

Iš to bent pusė, sako, esti suvartojama virimui, gėrimui, mau- 
dymuisi, skalbimui, ir kitiems naminiams reikalams, o likusioji pusė 
eina darbų ir bendruomenės reikalams, gatvių mazgojimui, viešoms 
maudynėms ir lavatorijoms, su tūla dalimi, kuri susieikvoja. 

Srityse, kur nebūna vaterklozėtų, mažiau vandens gali užtekti, 
bet daugumoje miestų tiek, kiek minėta, esti daviama. Londone, 
pvd. duoda 28!/,, o Glasgove 50 gorčių. 

Vandens versmės. — Pirmiausiai visas vanduo paeina iš 
sutirštintos drėgmės, krintančios žemėn lytaus, rasos, sniego ir ledų 
pavidale. Kada nukrinta, tūla dalis jo sugrįžta atgal, iš kur atėjo, 
per išgaravimą kaitinant saulei, o kita — ar tekėdama per žemės 
paviršį ir įsiliedama į upes bei ežerus, ar permirkdama per žemę į 
tolygius rankius kaip upės ar ežerai, ar vėl išsiverždama viršun 
per plyšius ir skylutes žemės sluogsnių kaipo šaltiniai.  Požeminį 
vandenį ji taip-gi pamaitina, tojo lygmalė įvairiuoja su daugumu 
vandens, nukrintančio ant žemės paviršio. 


87 


Vandens ištekliai gali būti imami tiesiog iš lytaus vandens, 
iš vandens tekančio per žemės paviršį; iš vandens rankių, kuriuosna: 
varniduo įpuolą, ar iš PS SPD vandens šaltiniuose ar šuli- 
niuose. 

Viens tiek iš kokios versmės vanduo tepareitų, nuo jo reika- 
laujama, kad galima būtų atsidėti jo daugumu, nuolafurmu ir svei= 
kumu. Kad vanduo tiktų gėrimui, jis turi būti skaidrus, vėsus, be-“ 
spalvis, be smarvės, ir chėmiškai tiriant jis turi pasirodyti ėsąs itin, 
minkštas ir liuosas nuo suteršimo pėdsakų. Jis turi būti kiek ga-. 
lima baktėriologiškai tyras, beje neturi jame būti pathogėniškųjų 
mikrobų, ir tik mažas skaičius kitokių mikro-organizmų, bene ne-“ 
daugiau, kaip 100 ant vieno c. c., nors sunku būtų nustatyti tikrąjį 
saiką ar gavinį. i 

Lietaus vanduo. — Daugumoje atvėjų ant lietaus vandenio“ 
nėra galima atsidėti, ir svetur tiktai kaimuose, ar ten, kur šulinių“ 
stoka, ar kitokio vandens nėra gaunama, jį tevartoja. Išskyrus 
karštuose kraštuose, šiaip retai kas užsimanytų juomi aprūpinti di- 1 
desnio gyventojų skaičiaus reikalavimus. . 

Lietaus vanduo sugeba turėti daug Gešivacian, pagriebtų iš J 
oro ir nuo paviršių, ant kurių jis krinta ir nuo kurių jisai esti su- 
renkamas. . 

Artymais jūrės įžymi dauguma druskų, ypatingai chloridai ir“ 
sulphatai, jame atsiranda, o miestuose — ammonija, acidai, suodys, * 4 
svelmė ir purvas. į 

Nors lietaus vanduo pasiektų žemę itin tyras, reikia labai su- | 
sirūpinti jo surinkimu. Namuose paprastuoju surinkimo paviršiu | 
esti stogas, o nuo šito jis teka į paliepių rynas, iš čia-gi sieninė-- | 
mis rynomis į kokį nors kubilą, kartais, nors ne visumet, įkastą 
po žeme. Retkarčiais senuose namuose tokie kubilai būna pastatyti | 
panamėje. Ž 

Reikint lietaus vandenį rinkti ištekliui didesnės populiacijos, | 
ypatingai rankiai padirbti iš betono ar kitos nepermerkiamos me- į 
džiagos reikia turėti lyginai kaip kubilus ar rezervuarus, į kuriuos 
vandenį galima nuleisti rynomis.  Šituose atvėjuose, kaip ir atski- | 
ruose nainuose, reikia pasirūpinti, kad lietaus vauduo nepasigriebtų | 
suteršų nuo nuvalomojo paviršio. Visas plotas reikia rūpestingai | 
"užlaikyti valyvu ir gerai apšergėti, ir linkėtina išlieti iš kubilų lau- 
kan pirmąjį rankių iškritusiojo lietaus vandenio. 4 

Renkant lietaus vandenį nuo stogų, užteršimas gali atsitikti | 
nuo paukščių mėšlo, augmenų, ir dulkių. Tegul lietus pirma nu- | 


88 


plauja stogą, ir tegul pirmasai vanduo nuteka šalin. Kad jį žmo- 

"nės nevartoių, daugelį priemonių prasimanyta, ir tarp kitko Roberto 
lietaus vandens atidalintoją. 

| Su apvožimo prietaisu, veikiančiu automatiškai, pirmąją dalį 


lietaus surenka ir paleidžia per namų rynas, o kada tai jau įvyko, 


"tai atsidaro kelias į renkamąjį kubilą. 
Kaipo ištekliaus versmė lietaus vanduo nėra pilnai pasitikėti. 
nas ir gali jo pristigti tada, kada labiausiai reikėtų. Yra tūla rizika 


užteršimo, bet šiaip jis esti itin gardus ir, minkštas būdamas, namams. 


„būna naudingas. Reikia nepamiršti, kad ten, kur vartojami esti lietaus 
„vandens bosai, gali įsiveisti uodai, ir nuo to reikia apsisergėti. 
Kadangi minkštasai lietaus vanduo įveikti gali šviną, tai to 
„metalo reikia vengti dirbant kubilus, kuriuose vanduo esti laikomas. 
Paviršio vanduo tai lietaus vanduo, pasiekęs žemę, o bete- 
kąs į upę ar kitą kokį rankių tokio vandens. Norint jį pavartoti 


ištekliaus versme, reikia priemonių jo pagavimui, ir kadangi jis. 


"sugeba prisiimti taršą iš žemės, per kurią iškritęs teka, tai jis reikia 
„apvalyti pirma, negu bus pavartotas. Daugelyje nemažų sričių pa- 


„viršinis vanduo, surinktas iš augštų, atvapų, pelkinių plotų, esti 


"vartojamas, ir čion reikia ypatingų priemonių jį surenkant ir ap- 
valant; bet apie tai vėliau. 
Šaltiniai ir šuliniai. — Vanduo, kuris persisunkia, keliauja 


gilyn į žemę, iki jo kelionę sustabdo sluogsnis žemės kevalo ne- 


„bepurus, taip vad. asložemis arba nepersisunkiamasai sluogsnis. 
Kas su vandeniu toliau vyksta, pridera labiausiai nuo prigim- 
„ties ir sąlygų šitojo sluogsnio. Jeigu jis bus sueižėjęs ir supleišė- 


jęs, vanduo. šiek-tiek perbėgs per atvaras, iki taps užtiktas gilesnis. 


„nepersisunkiamas sluogsnis ar atsitikus kreidai, pvd., subėgs į tuš- 
tumas paties sluogsnio, arba jis gali gulėti ant viršaus asložemio, 
"tapdamas dalimi požeminio vandens; arba jeigu nepersisunkiamasis 
"sluogsnis kyšo oran arba išlindęs esti žemės viršun, jis gali vėl 
tekėti šaltinio pavidale. 
Šaltiniai esti žinomi kaipo paviršutiniai arba gilįs šaltiniai 
„Sulig giluma, iš kurios vanduo pareina, ir toluma, kokią jis keliavo. 
„Visatinai kalbant, paviršutinių šaltinių vanduo gali prisiteršęs būti 
betekėdamas per dyražemį, ir todėl netikti ar net pavojingu būti 
"Žmogaus vartonei. 

Giliųjų šaltinių vanduo esti atvangesnis, nes persikošia bete- 
kėdamas per drunažemį. Jis pasirodo ant žemės viršaus todėl, kad 
"Slėgimas jį verčia pro plyšius. 


Vanduo trykštantis iš šaltinių, žinoma, nereikalauja būtinai tekėti. 
viršun žemės; gan dažnai šaltiniai esti ant dugno upių, ežerų ir jūrių. 
Šuliniai. — Šalia grįžimo viršun naturaliu būdu šaltiniuose, 
įsisiurbusį žemėn vandenį gali viršun iškelti žmogaus "pastangos. 
šuliniuose. 
Paprasčiausios šulinių rūšys tai /ėkš/i paviršutiniai, Abisy- 
niškieji, gilys, artėziškieji šuliniai. Jie visi padirbami esti pradu- 


E sa "a 


sias mus 5 Su === 


Šuliniai: A, lėkštas arba paviršvtinis šulinys; B. gilųs 525 


riant dirvienos sluogsnius ar uolynus, kurie sudaro žemės lupeną, į 
ir įsitekinant persisunkusįjį vandenį. k 

Seklųs paviršutiniai šuliniai. — Sekliuose paviršutiniuose 
šuliniuose vanduo ateina iš požeminio vandens, kuris guli ant pir- 


DARŽAS VA JODNELIJ 


IŠEINAMOJI (ž 


vieTA || SĄŠLAVINAS | id 


EEA ŠULINIO VŽDANGA 


4 * H 

' PRIŠNEIŽTA ŽEMĖ! 
„NUO UŽKABARIO IR: 
Y MESLYNO v 

PAvIRŠIO RR PRITERŠIMAI 


—— 


LL“ > 


Visokieriopi priteršimai aplink lėkštą šulinį. 


mojo nepersisunkiamojo sluogsnio. Sekliu čia vadiname šulinį ne: 
dėl to, kad jis nelabai gilus būtų, bet tik kad pažymėjus, jog dug- 


TD 


"nas jo guli ant šitojo asložemio. Geriau jis būtų vadinti paviršu- 
" tiniu šuliniu, nėsa pats vardas pažymi, kad vanduo, jame pasemia- 
"mas, esti požeminis vanduo. | 
Tas paviršutinis vanduo gali 
"būti suterštas nešvarumais, ku- 
"riuos jis prisirinko betekėdamas 
"per dyražemį. Jeigu toks šulinys 
nebus rūpestingai pastatytas ir 
apsaugotas, tai vanduo jo gali 
„būti labai pribjaurotas, nėsa šuli- 
nys siurbia vandenį radiumi lygiu 
„ keturiems kartams jo gilumo ir 
virsta suvalkais visų paviršio nuo- 
„plavų ir nuotraukų ir mėšlo krūvų, 
prakiurusių rynų, ir srutų duobių. 
ŽŽ Miestuose seklius šulinius re- Šulinys tinkamai pastatytas. 
tai vartoja gyventojai, o kaimuose 
visas vandens išteklius gali iš jų pareiti, ir netik grintelės, bet ir dvarai 
„Ima sau vandenį iš tokių šulinių. Tokiuose atvėjuose, šuliny 5 pri- 
valo būti tolokai nuo namų. Be to, jis turi būti 
kiek galima toliau, 0 jeigu žemė nuošliuodni, 
kiek galima augščiau už išeiginę vietą, srutyną, 
mėšlų krūvą, ir kitas galimas versmes užteršimo. 
Patikrinimui, ar vanduo, tekantis šulinin 
iš tolesnės apygardos, bus šiek tiek persikošęs, 
reikia, kad tik pro dugną jis šulinin tepatektų. 
Šulinio sienos reikia nutiesti bent iki vandens 
lygmalei ir statyti iš plytų sujungtų cementu, o 
S paremtų iš šonų storu sluogsniu minkyto molio. 
“7 NEVANDEMNA Kad neleidus subėgti šulinin paviršio nuo- 
JalUlkbėss> | plavoms, sieną reikia išvesti augščiau žemės 
o, JU paviršio ir aplenkti cementu, nuolaidžiai einančiu 
paeiti! ukr žemyn ir šalin nuo šulinio duburio. Visumet 
Ka says šulinys turi būti uždengtas, o vandenį reikia 
Vaias ai Gobio kkisųs samstyti ne su viedru ant svirties pakabintu, 
niškis Šulinys, žvyro ar bet su pagalba pumpos. Be galimybės suter- 
smilties žemėms. šimo vandens, sekliuose šuliniuose gali, karšt- 
mečiui užėjus, vanduo visai išdžiūti ar nusekti. 
Abisyniškieji šuliniai tai tiesiog seklįs šuliniai, išgręžti Že- 
mėje geležiniais NortoNo kiaurais grąžtais, vartojant pirmiau nu- 


91 


mu G LAS ao Ježis ik S sai ai S E niai, ag A ia a 
A r Ša Ač > 6 k 4 di 7 - - 4 


smailintą grąžtą, o po tam įnarinant sudėtines dalis, iki prieina“ 
prie gero vandens ištekliaus. Šitokią šulinių rūšį vartoja labiausiai Ė 
puriame, žvirgždėtame dyražemyje ir vandenį paprastai prisieina 
pumpuoti. i 
Gilys šuliniai. — Žodis „gilus“ čia neatsineša prie tikrojo * 
šulinių gilumo; jis tiktai ženklina tą buitį, kad šulinio dugnas guli“ 
žemiau dirvienos asložemio. . 
Gilųjį šulinį reikia daryti taip pat rūpestingai kaip ir seklųjį 
"šulinį, nors čion bene mažiau bus užteršimo rizikos. Siena reikia“ 
statyti iki pačiai lygmalei nepersisunkiamojo sluogsnio, o toji dalis, 
kuri randasi nepermirkstamame sluogsnyje, reikia statyti kaip ir“ 
sekliuose šuliniuose. i 
Vanduo tokio šulinio esti paprastai atitekėjęs iš tūlo tolumo, : 
"todel gerokai bus persikošęs, ir esti čystas bei arvangus. Visatinai | 
imant, jis esti skaistus ir šviežias, nors kartais kietas būna, ka- | 
dangi jis bus perėmęs tūlą mineralinę medžiagą, pav. kalkių ar | 
magnezijos, kurią jis užtiko savo kelionėje per įvairius žemės | 
sluogsnius. 2 
Artėziškieji šuliniai (vardas kilęs nuo Prancūzijos srities 
Artois, kur sako pirmiausiai jie buvę išrasti) esti ar naiūraliai ar * 
dirbtini, priemoningi. Jie būna padėtyse, kur permirkstantis (van- | 
deningas) sluogsnis guli tarp dviejų nepersisunkiamų sluogsnių, 
pasvirusių žemyn nuo paviršio įdubiman. Vanduo įeina ten, kur 
nepermirkstamieji sluogsniai kyšo ar išlenda laukan, ir teka žemyn 
į minėtąją įdaubą.  Žemiausioje įdaubos vietoje jis esti žymiai su-- 
slėgtas, ir kada pasidaro atvara, naturalė ar priemoninga, nuo pa- 
viršio iki šitai vietai, tai vanduo gali trykšti iki žemės lygmalei. | 
Jeigu įdaubą kitur pragręžtum, gal-būt prisieitų vanduo pumpuoti. 
Kaslink šulinių ir šaltinių visatinai, galima pasakyti, kad vi- 
sumet giliosios rūšys sugebės patiekti atvangesnį vandenį, nors 
jis bus šiek tiek kietas.  Privačiuose namuose reikia pavartoti atsar- 
gumas konstrukcijoje, viens tiek ar gilių ar seklių Versmių atvėjyje. 
Esti didoki miestai, pav. Lancaster Anglijoje, kurie vandenį | 
traukia iš šaltinių. Šitame atvėjyje renkamoji area užima 2300 hek- 
tarų antkainių, nusileidžiančių nuo tūlų kalnynų. Šaltinius tekančius | 
šonuose anų uolynų uždengia, o vandenį tekantį iš jų suveda eilėn | 
rynų, maitinančių rezervuarus, vieną, iš kurio vanduo imamas, ir 
du, kur jis ištekliui prilaikomas. Kad apsaugojus sritį, iš kurios 
vanduo rankiojasi, ją labai rūpestingai sergstii Kasdien gauna 
kiekvienas gyventojas 533 gorčius. 


92 


4 St. Helens, su 100.000 gyventojų, galima paimti kaipo pa- 
"vyzdį, kur didelis miestas naudojasi šuliniais. Čion vandenį pum- 
puoja iš gilių šulinių raudoname pieskakmenyje. Esti šešios pum- 
pavimo stotys, kurios kasdien pristato beveik 6 milijonus gorčių 
"vandens. Iš įvairių šulinių vanduo subėga į centralinį rezervuarą, 
" iš kurio jis esti išdalinamas. Tieji šuliniai duoda užtektiną išteklių, 
beje po 56 gorčius vandens kiekvienam gyventojui visokeriopiems 
reikalams. LS 

Vanduo iš artėziškųjų šulinių paprastai esti skaistus ir gau- 
„singas, ir sritys, kartais pažymaus didumo, Anglijoje ir kitose ša- 
"lyse, gauna savo vandens išteklių iš tokių šulinių. Crewės miestas 
„ Anglijoje gali būti pavyzdžiu. 

1 Upės ir sriautai. Didelė dauguma lietaus vandens, tekančio 
per žemės paviršį, randa sau kelią į upes ir sriautus. Juk su pa- 
galba šaltinių, lietaus vanduo upelius pagamina ir tad jie maždaug 
esti natūraliais nusausintojais apirubės. Vanduo juosna nutekantis 
esti labai dažnai priskretintas, nėsa nubėgdamas jisai prisiima purva 
ir organiškąją medžiagą nuo paviršio, per kurį teka. Be to, 
sutros iš namų, stovinčių arti upių ir sriautų, gali nutekėti juosna 
"ir padidinti jų sunešvarinimą. 

Betekėdamas tolyn, šniokšdamas per akmenius ir susimieš- 
"damas su oru, vanduo gauna progą apsivalyti; tačiau iki toks 
„natūralis apsišvarinimas gali įvykti, reikia toloką plotą perbėgti, ir 
reikia, kad betekant nesirastų naujų progų susiteršimo. 

Tad-gi upių 'ir sriautų vanduo neesti iš tikrųjų atvangiu, jei 
bent jį imtum artymais versmių arba augščiau gyvenamųjų vietų ir 
" įmežių laukų, arba jis reikia perkošti ar kitaip apvalyti pirma negu 
pavartotum. Jeigu namui priseina vandenį imti tiesiog iš upės, tai 
„linkėtina imti ne pas krantą, bet toli nuo jo, arčiau upės vidurio, 
ir vandenį perkošti pirma negu pavartojamas bus. 

k. Daugelis sričių ima upės vandenį versmėse ar netoli jų, pirma 
negu bus proga jam susibjaurinti. Tokiais aivėjais vanduo upės 
"ir jos upelių ar sriautų svetur renkamas esti į rezervuarus. Vienok 
"rūpinamasi kiek galima gauti kontrolę žemės, iš kurios upė ir 
„Sriautai ima savo vandenį. Tatai esti vadinama sąrankos area. 
„ Didumas sąrankos areos priklauso nuo to, kiek esti aprūpinama 
gyventojų ir kiek lietaus iškrinta. 
Rezervuaras, skirtas surinkimui vandens, prirengiamas statant 
„dambę lankoje, per kurią upė teka, ir apsupant vandenį iš visų 
pusių pylimu arba apkasu. Šiaip ar taip, rezervuarą reikia stipriai 


95 


Ani 


pastatyti ir visos dambės ar pylimai privalo turėti tokį stiprumą, 
kad atstovėtų didoką spūstį. Prakiurimas ar nuplovimas dambių 

ir pylimų esti pavojingas ir dugną arba aslą lankos reikia rūpes- 
tingai ištirti dėl gėologiškų trūkumų — ydų, kurios leistų vande- 
niui nubėgti. | 

Retai teatsitinka, kad visas vanduo, atnešamas sriautų, re- 
zervuare susitaupytų. Potvynių laikuose, pvd., kada vanduo mul- 
vinas, paprastai nukreipia jį į šalį, ir reikia priemonių tai liefai.. 
Taip-gi reikia priemonių rezervuarui ištuštinti, atskirų nuo rynų, 
kurios nubėgdina vandenį išdalinimui.  Tokis apsižiūrėjimas leidžia: 
išvalyti rezervuarą laikas nuo laiko ir prašalinti augalus bei kitas. 
medžiagas nusisėdusias savaimi besivalant vandeniui. 

Didumas rezervuaro priguli labiausiai nuo daugumo gy- 
ventojų, kurius prisieina vandeniu aprūpinti, nuo daugumo vandens: 
reikiamo kiekvienam žmogui per dieną, ir nuo skaitliaus dienų, 
kiek sampilas turi skelsti (paprastai nemažiau 150). i 

Ežerai, kaip ir upės, pasidaro iš paviršių vandens ir šaltinių, 
ir ažuot užtvenkę upę ir pastatę rezervuarą daugelis didelių miestų, 
kaip Glasgow, Liverpool, ir t. t. mielai pavartoja ežerą ar ežerus. | 
Kad apsaugojus vandenį nuo suskretimo, pasirūpinama paimti“ 
kontrolę žemės, iš kurios ežero prietakos ateina. Ežerų vanduo, 
kaip dauguma kitų susirinkusių vandenų, paprastai esti valomas 
prieš išdalinimą, nors jis yra linkęs pats apsivalyti per nusisėdimą * 
skretenų ir per praorinimą (aeraciją). 2 

Nevalumai vandenyje. Vyriausieji nešvarumai, užtinkami | 
vandenyje, būna: mineralinė medžiaga, organiškoji medžiaga ir“ 
perai. 4 
Vandens kietumas. Kalkės ir magnėzija tai svarbiausieji 
mineralai užtinkami vandenyje, ir nuo daugumo jų ten ėsančio“ 
priguli vandens kietumas.  Kietumo pavijys esti nusprendžiamas su 
paprastu prausilo tirpalu ir išreiškiamas /aipsniais, kurių kiekvienas 
prilygsta vienam gramui kalciumo karbonato ant vieno gorčiaus. 
Vandenyje vidutiniš:o kietumo randasi 8 iki 10 granų mineralo: 
ant gorčiaus, beje 8 iki 10 laipsnių kietumo. Vanduo turintis 20 
granų ant gorčiaus esti jau labai kietas. Minkštieji vandens retai 
teturi daugiau 3 ar 4 granų ant gorčiaus. i 

Kietumą skaido į /aikiną ar pafenkaniį-permanentį sulig 
veikme jo vandenį virinant. Ar kietumas bus laikinas ar perma-: 
nentis, priguli nuo prigimties druskų vandenyje. Iš druskų bene 
karbonatai bus paprasčiausieji, ir vanduo juos turintysis paprąstai 


94 


"skaitosi laikino kietumo; mat, karbonatams tirpale besilaikant kaipo 


>1 


" bikarbonatai, virinant vandenį karboninio acido duja išgaruoja ir 
„ karbonatai išsiskiria iš tirpalo, o vanduo tokiu būdu suminkštėja. 


Plutelė užsidedanti viduje katilo susideda iš karbonatų nusi- 
sėdusių po to, kaip karboniškojo acido duja įšvaikyta tapo viri- 
nimu. Įdėjęs kalkių vandenin, gausi effektą panėšų kaip virindamas 


„ vandenį, nėsa kalkės susijungdamos su karbono dioxidu, kurį 
" palaidai laiko bikarbonatai, atpalaiduoja karbonatus, kurie iš eilės 
 nusisėda. 


Kietumas permanenčiai kietame vandenyje priguli nuo būties 


druskų, kalkių ir magnezijos kitokių negu karbonatai. DPermanentį 
"kietumą padaro taip-gi geležis ir alūnas. 


Vardens, turintieji vienatinai laikiną ar seaioenii kietumą, 


"retai teužtinkami. Paprastai laikinasai ir permanentis kietumas 


vienu laiku atsitinka ir pagamina tai, ką vadiname vandens istisu 


kiefumu. | vandens kietumą turime kreipti domės todėl, kad 


kietas vanduo daro nuoskaudos namams, beje eikvoti reikia prau- 


silas, o katilai ir rynos prisiteršia ar apželia pluta. 


Minkštieji vandens esti minkšti todėl, kad juose esti nedaug 


„mineralinės medžiagos. Kuomi vanduo panėšesnis lietaus vande- 
p S 2 "i + = + = = . Lelija kė 

niui, tuomi jis yra minkštesnis. Augštažemių paviršiniai vandens. 
„būna labai minkšti, bet-gi taip tieji, kaip ir požeminiai vandens. 


prideria nuo dirvienos ir sluogsnių, per kurius teka. 
Sunkenybė su minkštu vandeniu atsitinka sampiluose ir išdali- 


"nime dėliai to, kad jis turi galią šviną tirpdančią ir paveikia šviną. 


Šviną tirpdančią galią pažymiai turi durpėtieji vandens iš 


"pelkėtų versmių ir tatai priguli nuo to, kad tokie vandeniai esti 
„ rūgšiųs dėliai būties juose acidų, vadinamų durpėtais acidais (k. a. 
„ huminis, ulminis, krėninis, ir apokrėninis acidas), kurie pasidaro. 
„ baktėrijoms „paveikiant durpes. Be tos galios šviną tirpdyti tūli 
„ Vandeniai turi dar galybę išgriaužti šviną, - ir todėl esti šviza- 
"griaužūs. Vandens effektas visumet labiausiai pasižymi, kada 


smarkios liūtys ima siausti po ilgokai sausrai, ir tad paplukęs 


„ Vanduo neša su savimi acidus, susirinkusius durpėse. 


Organiškoji medžiaga labiau prisibijoma kaipo užtarša negu 
mineralai. Ji esti ar animalės ar vegetalės kilties, ir ją vanduo 


 pasigriebia nuo paviršių, ant kurių krinta, ar prisideda prie van- 
" dens, tekančio ar nutekėjusio į vietas, kurios esti jo rankiumi. 


Tikšdamas ant stogo, vanduo pasiima vegetalę medžiagą ar 


„Paukščių išmatas; krisdamas ant žemės, pasigriebia mėšlo ar 


95. 


 matomis, o kur toki maurai esti, ten paprastai randasi mikrobų 


„skaičių; tačiau dauguma jų prisideda vandeniui posiekus dirvieną.. 


kitų rūšių užtaršas. Tekėdamas per žemės paviršį, jis taip-gi gali: 
susibiauroti, o tekėdamas vagoje ar viršuje ar apačioje dirvožemio 
kaipo sriautas ar upė, arba susirinkęs į šulinius, ežerus, rezervuarus 
ir kas tam lygu, jis gali paimti į save suteršas iš mėšlynų, sru-: 
tynų, ar iš nuotraukų pamazgų ar išmatų taip blogai pastatytų, kad | 
jų įtalpa išsiveržia laukan. j 

Būtis organiškosios medžiagos, kaip chėmiškoji analyzis pa-. 
rodo, visumet primena suteršimą su skretenomis, puvėsiais ir iš- 


perai. 
Perai. — Gamtoje, praktiškai imant, vandens be mikrobų“ 
perų mes nežinome. Lietus krisdamas iš oro pasiima tūlą jų. 


Paprastoji govėda esamųjų vandenyje organizmų visai nieko ne- 
kenkia, ir ten randasi keletas rūšių, kurias retai kitur kaip vande- 
nyje teužtiktum, ir kitos rūšys, kurias paprastai rasium ore. | 

Pilningas mikro-organizmų skaičius vendenyje randamas įvai-: 
riuoja pažymiai, ir nors kartais esti nustatomas stovinys baktėrijų 
talpai, iš tikros teisybės nėra galima sakyti vandenį ėsant čysią 
vienatinai suskaičius jame baktėrijas. Reikalinga sužinoti rūšis 
ėsamųjų ten baktėrijų ir, kiek galima, jų versmė ir kiltis, ir kadangi 
baktėriologiškasai išbandymas suteikia tokią informaciją, tai jį ir 
vadiname delikatniausiu čystumo išmėginimu. Svarbiausieji patho- 
gėniški organizmai, vandenyje randami, tai mikrobai enterities, 
choleros, dysentėrijos, ir bene diarrhoeos; tačiau, kadangi vandenyje 
randasi daug baktėrijų, tai dar negalima pasakyti, kad pathogė- | 
niškieji mikrobai ten atsiranda. 2 

Lietuvoje reikia labiausiai saugoties mikrobo V ačinūmo B. fy- 4 
phosus; vienok kadangi jisai labai sunkiai izoliuojamas, tai pa- 
prastai manoma jį vandenyje ėsant, kada randame kitus grobų ar: 
sutrynų mikrobus, labiausiai B. co/. Būtis šito organizmo taip 
mažame tūryje kaip 1 ar 2 c. c. paprastai esti skaitoma mostu, : 
kad ten esti srutynų užkrėsta. Taip-gi s/rep/fokokkai ir B. enferi- 
fidis sporogenes laikomi esti prirodymu tokio užteršimo. 

Ligos užkrečiamos vandeniu. — Svarbiausios ligos, už- 
sikrečiamos vartojant vandenį, paeina nuo mineralinės ir organinės 
medžiagos ir mikrobų augščiau minėtų. i 

Šnekant apie mineralinę medžiagą, užsinuodijimas švinu“ 
bene bus svarbiausias, nors reikėtų prisiminti, kad vandenis sU“ 
priemaišomis, verčiančiomis jį kietu, neeina plotan daugokai žmonių. 


96 


grobų liegšana, labiausiai diarrhoea, kartais nuo jų pašoksta, o 
"geležis vandenyje daugelyje atvėjų sužadina galvos sopėjimą taip-gi. 

Akmenukų (calculi) susimetimas gali prigulėti nuo būties mi- 
neralų vandenyje, ir manoma, kad gurk/a/igė ir krėtinizmas paeina 
„bent dalinai nuo chėmiškų nešvarumų. 

Minkšti vandens, sako, pagamina rhachitį, nors tūli tatai neigia. 

" Kamša, netinkamas valgis, nebūtis šviežio oro ir saulinės šviesos 
esti be galo svarbesni veiksniai. 
Užsinuodijimas švinu. — Dėliai užsinuodijimo švinu reikia 
"pasakyti, kad lieknų paviršutiniai vandens linkę yra paveikti metalą. 
“Švinas patenka vandenin labiausiai iš švino vamzdžių ir švinu 
išklotų rezervuarų, nors švinu kloti ar nituoti indai, katilai ir virimo 
"priemonės gali taip-gi primesti tūlą daugį. Srityse, kur durpėti 
vandens, sugebanti paveikti šviną, esti patiekiami, įtekinamasai 
"vanduo turi dažnai savyje švino: Vanduo pirmiausiai įtekinamas 
"rytmetyje, pastovėjęs rynose visą naktį, paprastai turi daug švino, 
"ir to dėliai visumet linkėtina, kad pirmasai nutekinimas nubėgtų šalin 
. nevartotas. 

Kadangi minkštas rūgštėlus vanduo labiausiai paveikia šviną, 
tai norint tatai įspėti, reikia ar sukietinti vanduo pridedant kalkių 
"ar neutralizuoti rūgštį pridedant sodos ar kitų alkalių. Neretai ir 
 alkalinizacija ir sukietinimas įvykinami esti pridedant miešalą kalkių 
| ir sodos. 

Kalkės labiausiai paveikia švino tirpimą, o graužančioji galia 
. vandens pasilieka nesumažinta, net bene padidėja. Tačiau ji neesti 
"taip svarbi kaip tirpdomoji veikmė, ir labiau pažymima ant čysto, 
" šviesaus paviršio švino. 
Srityse, kur vandenį žinome turint švinui tirpdomąją galią, 
" švinines rynas reikia vartoti kiek galint mažiau.  Švinu išklotų re- 
„ Zervuarų dabar paprastai nebeužtinkame. 
Vartojant organiškai suferšią vandenį, apninka diarrhoes ir 
„kiti paliegiai įsimeta į grobų kanalą. Visų pavojingiausias vanduo 
. tai ans, kuris suterštas m2ikro-organizmais, sugebančiais rasti sau 
"kelią vandenin ir palaikyti savo gaivumą jame ilgiau ar trumpiau. 
| Paprasčiausiais mikrobais šituose atvėjuose būna mikrobai 
„ cholėros, žarnų šiltinių, ir dysentėrijos. Gana jau ėsame šnekėję 
"apie tų ligų pašokimą iš vandens, ir todėl užtenka čion tatai vos 
"prisiminus. 
Tūli kirminai ir jų kiaušiniai arba lervos sugeba gyventi itin 
"ilgai vandenyje, ir užkrėsti žmogų, aną geriantį. Bi/harzia hae- 
7 
97 


1 
1 - 
M das r p. 4 L L AL k 


matobia (Schistostomum haematobium), taip dažna Aigypte ir D, 
Afrikoje, Oxyuris vermicularis ar siūlakirmės, ir bene Ascaris /um= 
bricoides arba apskritieji kirminai, taip dažnai užtinkami Lietuvoje, 
galima paminėti kaip pavyzdžius. 

Kaip elgiamasi su vandeniu. — Vandenį prisieina taisyti, 
kada jis esti ar per minkštas ar per kietas ar būna baktėriologiškai 
nešvarus. 

Kaip ir kodėl kietu būna vanduo, jau mes aprašę ėsame. 

Suminkštinamas vanduo esti tiktai, kada jis būna labai kietas 
ir kada per tatai jis tramdo namų ir išdarbystos vyksnius. Ka- 
dangi net vidutiniškai kietas vanduo nėra per daug peiktinas, tai 
čion retai tėra reikalingas įsikišimas. . 

Paprastai esti pridedama gesytų kalkių (calcii hydratum) ir 
pavartojamas C/arko procesas arba jo pamainą Porter — Clarko 
mėthodu. 

Sulig C/arko mefhodu kalkių įdeda ir smagiai jas sumaišo 
su vandeniu. Kiek deda, tai priguli nuo laipsnio kietumo, vis-gk 
šiaip ar taip dedama esti tiktai tiek, kiek reikia susiurbimui anglia- 
rūgštinės dujos; kitaip — kietumas padidės, o ne pasimažins. Gerai 
sumiešus ir drumzlams pasidarius, nuosėdoms leidžia nugulti. 

Porter — Clarko methode, ažuot leidus nuosėdoms žemyn 
nugulti, vandenį sunkia per sulankstytą drobulę ar drobę, ir kalkės 
nusikošia. Tokiu būdu daug laiko esti sutaupoma, nors toks pro- 
cesas esti brangesnis už aną kitą. 

Šitie methodai palyti tiktai laikinąjį kietumą, o norint suma-: 
žinti permanentį kietumą, reikia pavartoti sodą. 4 

Suminkštinimui esti vartojami prietaisai, miešiantieji kalkės ir 
sodą su vandeniu, bet juos vartoja paprastai tik išdarbystose, ir 
čion nėra reikalo apie juos rašyti. 

Su baktėrijų suteršomis galima apsieiti keleriopu būdu.  Virž 
nimas žinoma būtų geriausias ir tikriausias 54, bet netinka dide- 
liam mastui. 

Seniausiasai meihodas yra šiandien paprastai vartojamas, tai 
košimas (filtracija). 4 

Paprastoji koštuvo rūšis — tai sluogsnis aštrios smilties bent 
dvi pėdi storas, užpiltas ant lysvės žvirgždų ir akmenių, vis di= 
desnių, iki pasiekia koštuvo dugną, kur įstatytos nuleidimui ryno 

Vanduo iš rezervuaro esti užleidžiamas ant smėlio lysvės į Ž 
ar 5 pėdas gilumo ir duoda jam pa/engvė/e sunktiesi per ją. Sun 
kimosi rata esti didelės svarbos ir reikia ji rūpestingai reguliuoti 


"Paprastai ji imama nuo 5 iki 5 gorčių į valandą ant ketvirtainės 
"pėdos košiamojo paviršio. Savo tekėjime, jeigu jis nėra per sku- 
bus, vanduo apsivalo nuo didesnės dalies mikrobų, bent nuo tų, 
"kuriuos žinome ėsant pathogėniškais. 


ar daug vi/alis procesas, priklausantis nuo ko nors, bene augmenių 
"pasidarančių ant paviršio ir pačiame koštuve. Tatai esti prirodoma 
taja aplinkybe, kad pieskos neįsigija savo veiklumo maximumo be 
"pavartojimo jų per dvi ar Iris dienas. Toliau, pieskų koštuvus ne- 
"reikia nuolatos vartoti, nėsa pasirodo, kad valantiemsiems veiks- 
"niams reikia duoti poilsis laikas nuo laiko. Ir kadangi akytės 
(poros) viršutinės pieskų dalies sugeba užsikimšti, tuos sluogsnius 
"reikia nugramdyti, nužarstyti, ir nuskalauti protarpiais. 
Kaipo įžanga į košimą vandens sampilas ypatinguose rezer- 
„ vuaruose bent keturioms savaitėms esti labai patartinas, ir tinka 
"ypatingai vartojant upės vandenį. Kartais čion sunkenybių atsi- 
"randa dėliai augimo dumblių (algae), galinčių perkeisti spalvą ir 
"skonį vandens. Tačiau, be to viso, gaunami esti stebėtini rezul- 
tatai ir netiktai dingsta bacilliai šiltinių, bet susimažina mikrobai 
. visatinai. 2 
Prieš įleidžiant sampilan, vanduo gali tekėti per mažus rezer- 
 vuarus, pasilikdamas juose po vieną parą, kad bent rupesnėsės 
"nuosėdos galėtų nuslūgti.  Sampilo rezervuare, žinoma, didelė dalis 
nusisėdimo įvyksta. 
. Apsivalymas vandens, kokį matome vykstant sąmpilo rezer- 
 vuare, įvyksta taip-gi ežeruose ir kituose prigimtuose vandenynuose. 
Ir-gi upėse esti palinkimas apsivalymop. Tais atvėjais apsivaly- 
mas pareina nuo vandens praorinimo (aeracijos) ir nuo stovėjimo 
saulės šviesoje ir nuo kariavimo baktėrijų su kitos kitomis. Be 
„ baktėrijų tur-būt augmenys ima savo dalį apvalyme. Anot Hous- 
„tono, bacillus typhosus paprastai dingsta visiškai į vieną mėnesį, 
nors laikas čion šiek-tiek priguli nuo temperatūros: juomi šaltesnė 
pagada, tuomi palengvėlesnė kaita prapuolimo arba dingimo. Sam- 
4 pile taip-gi dingsta organiškieji nešvarumai ar bent susimažina 
daugume, kaipo rezultatas labiausiai oxydacijos. 
4 Kartais ažuot vienų pieskų košimo guoliuose, vartojama pies- 
kos maišytos su kitais dalykais, pvd., ge/ežies karbidas, akyta 
geležis, arba polari/as. Kartais pieskos ir kitos medžiagos esti 
" suguldomos pakaitiniais sluogsniais, ir tokiu būdu gaunami esti 
geri rezultatai, labiausiai su rusvais durpių dažytais vandenimis, 
7* | 


99 


i i P k Lia SL 77 A LVL Vv, 7170 šių L lašia 4 VST a L a kai 
kiai kai Is iki k ias o ia aid In ak aaa D ŽIA 


Šits apvalymas esti dalinai mechaniškas, bet podraug ir maž 


"e. 


"tuose vandeniuose, kurią tai įtaką galima dideliai padauginti mai- 


kurie netik apsivalo, bet dar praktiškai imant pasidaro be= 
spalviais. | į 
Dauguma koštuvų turi šiek-tiek įtakos į švino tirpimą durpė- 


šant klintą ar kreidą su pieskomis. - 

Vienas priekaištų smilčių koštuvams tai tas, kad jie palengvįs.. 
Kad tokį priekaištą išvengus, mechaniškieji koštuvai tapo įvesdinti“ 
kurie, be to, užima mažiau vietos. Daugumoje jų nors filtruojan= 
čioji medžiaga vis dar pieskos, be košimosi, vandenį paveikia chė- 


——————<7+—- 


—---—-- 2 —--—-—-- Vanduo 


OKUSIKIS (ATI ytū> 
Kunai molia 
Košimo rezervuaras. 


mikalai k. a. aluminiumo sulphatas, alūnas, geležis, ar imiešalai jų.“ 
Chėmikalai pagamina į drebučius panėšintį precipitatą, kuris įpai- 
nioja baktėrijas ir nelemtąją organinę medžiagą, ir galiaus pats“ 
įkliūva akytėse filtruojančiosios medžiagos, kada vanduo per ją“ 
varomas esti. į 

Šituose koštuvuose apvalymas smėlio, kuris labai greitai su- | 
kimba, įvyksta pervarant vandenį per jį atbuloje linkmėje ir drumz- 
džiant jį su pagalba besisukančių žastų arba pūtimu suslėgto oro. 
Gerai žinomu pavyzdžiu šitokio prietaiso esti Be//io mechaniška-: 
sai košfuvas. 1 

Koštuvas Candy gan plačiai esti vartojamas, ir skiriasi nuo: 
kitų tuomi, kad jokių chėmikalų nededa filiruojaman vandenin. Ap-: 
valymas įvyksta prisotinant vandenį oru po spūdu ir paskui per-: 
varant jį per ypatingai prirengtą košiančiąją madžiagą. 2 

Mechaniškuosius koštuvus labai plačiai vartoja Amerikoje sri- 
tyse su gan didele populiacija, siekiančia kartais 400.000. DPrityri- 
mas parodė, kad nors juos pigiau galima įtaisyti negu pieskinius 
koštuvus, jų užlaikymas kainuoja daugiau. 4 


100 


| Chėmiškasai valymas. — Chėmikalai patys sugeba apva- 
lyti vandenį, ir vienur juos vartoja nuolatos, o kitur iš bėdos. Tūli 
jų vandenin įdėti, veikia maž-daug n echaniškai, nunešdami dugrian 
"baktėrijas ir kietmenas ir tokiu būdu nuskaistindami vandenį. Kaipo 
"pavyzdžius tokių medžiagų galima paminėti s/Zną, kalkes ir gele- 
'žies sulphatrą. 

Manoma, kad bent dalinai taip pat veikiąs po/fassiumo per- 
manganatas, kuris oxiduoja organiškąją medžiagą ir esti ger- 
"micidu. 
| Vario sulphatas (krišpolas) sutenėdina ir suklekina, ir skai- 
tosi labai naudingų nusmelkdamas alges ir augmenis, kurie daro 
keblumą sampilo rezervuaruose tuomi, kad vanduo ima atsiduoti 
"ar neskanus darosi. Prikiša tam germicidui, kad reikia vartoti ne- 
„maža jo daugį ir kad todėl galįs būti pavojus vandens vartotojams. 
Šiaip ar taip, žmonės būna atkari chėmikalų dėjimui į vandenį, 
"ypačiai jeigu skystimo išveizda ar skonis susigadina. . 

Įdėjimui Aypochlorifų, apie kuriuos kalbėjome rašydami apie 
grobų šiltines, paprastai prieštaraujama dėliai šitos priežasties. Tuomi 
"nemažiau hypochloritų procesas turi ateityje galimybių, ypačiai kad 
jis esti pigus methodas apvalymui vandens, užmušant perus. 

Pavartoja hypochloritus ar kalkių (ba/finimo milteliai) ar so- 
dos. Kalkių hypochloritai yra pigesni, ir Londono vandenims juos 
"su pasisekimu vartojo tūlą laiką. Daugis vartojamo chlorino įvai- 
"riuoja, tačiau dėl vidutiniško paprasto vandens galima imti 0,5 —1 
dalei ant miliono. Tūlose vietose, kur. šitasai methodas buvo var- 
"totas, užtinkame ypatingus prietaisus prašalinimui chlorino po kon- 
taktui. Košimas per anglis buvo siūlomas tai lietai taip-gi ir gerai 

pavyko ten, kur bandytas buvo. 
. Elektriškai padirbtas ozonas buvo siūlomas kaipo vandens 
" sterilizuotojas, ir jį vartoja tūluose Europos miestuose. Nors rezul- 
„tatų susilaukta neblogų, vienok tasai methodas brangiai atseina. 

Ultra-violetiniai spinduliai, kurie apvalo vandenį užmušdami 
jame mikrobus, vartojami esti Marseillėse ir kitose vietose. Spin- 
dulius gauna perleidžiant elektros srovę per gyvsidabrio garus, 
uždarytus putnago lempose. Lempas įstato į vandenį, kuriam dau- 
giau nieko nedaro kaip tik rupiai filtruoja. 

Naminis vandens apvalymas. — Kur sanitarinė valdžia 
„neprižiūri vandenių, ten nėra atvangu jisai vartoti be tam 
„tikro apvalymo, ir tai lietai prasimanyta prietaisų ir methodų pa- 
„vartojamų ten, kur valymas nėra vykinamas ant plačiosios skalės. 


- 


101 


Virimas geriamojo vandens bene geriausias visų apsisergė- 
jimų, ir kur esti nužiūrimas vandens versmių netinkamumas, ten 
jis reikia virinti bent dešimt minučių. Vandeniui atvėsus, dėliai jo 
praorinimo ir kad prašalinus stilbumą, reikia jis gerai suskalan- 
duoti arba pilti iš vieno sūdyno kitan, jeigu galima, per sietelį. 

Jeigu vanduo virinti nėra paranku, tai pasigaunama kitų me- 
ihodų. Galima panaudoti tūlus chėmikalus, pvd., potassiumo per 
manganatas, vienok nedaugelis žmonių tenori rizikuoti dėda ni 
tokias medžiagas į geriamąjį vandenį. | 

Košimas jeigu tinkamai atliekamas ir jeigu koštuvas esti pri 
žiūrimas bei valyvai laikomas, bene bus methodu mažiausiai pa: 
priešinamu. Geriau bus vengus anglies koštuvų dėlto, kad jie veikiai 
labai prisimurziną, ir jeigu nebus dažnai verdančiu vandeniu ap- 
valomi, tai sugeba tapti užsikrėtimo versme. 

Geriausieji koštuvai esti padirbami iš miešalo porčelanos ir 
molio, ir nužiedžiami į žvakes. Tas žvakes įdeda į metalinius 
cylinderius, kuriuose jas galima sujungti su vandens vole. 

Kadangi reikia spūdo pervarymui vandens per tokį koštuvą, 
tai pavartojimas tų koštuvų nedidutis teesti.  Akytės koštuvo mėe , 
džiagoje bėgant laikui užsikemša, ir daug reikia atydumo palaikant 
juos tyrais ir čystais nuolatiniu mazgojimu, šveitimu, ir virinimųu. 
Geriausieji šitos rūšies košiuvai tai Pas/eur- Chamberlando ir 
Berkefeldo. 4 

Vandens apvalymas armijoje. — Vandens apvalymas ka- 
reiviams lauke tai dalykas nemenko svarbumo, ir šalia Rošimo pg 
gurguoles košimo žvakių, esti patariamas virinimas. 

Dėja, nė vienas šitų methodų nėra lengvus įvykdinti. Žvakė 
reikia nemaža domės, o košimo procesas vyksta palengva. Virinimo: 
atvėjyje, nors daug įdomių mašinų tapo sumanyta ir išmėginta, 
klapatas esti su šilimos versme, ir kuras nevisumet esti po ranka Ė 
arba jo gali pristokti kritingiausiu momentu. 

Chėmiškasai valymas regimai nevisumet patenkina, taikan i 
jį dideliame apėmyje, nors neseniai rezultatai itin geri tapo atsiekti 
pavartojant kalkių chloridą ir košimą. Vartojant chlorinuotąsias 
kalkes, palaidas chlorinas sunaikina baktėrijas, ir esti manoma, kad 
tiekis tokių kalkių, kiek duotų vieną graną dujos, sunaikintų per 19 
minučių netikusiąsias baktėrijas 14-koje gorčių vandens. Kiek: 
reikia dėti, galima nuspręsti pasijieškant palaido chlorino su pa 
galba potassii iodido ir skrobylo. Jeigu žydra spalva pasirodo: 
miešiant chlorinuotą vandenį su pot. iodidu ir skrobylu, tai tūlas 


102 


“ daugis chlorino dar tebesiranda nesusijungęs su organiškąja me- 


džiaga, ir todėl nėra reikalo daugiau dėti.  Nepasirodant žydrai 


"spalvai, dar reikia palaido chlorino, ir daugiau chlorinuotų kalkių 
“reikia pridėti ir mėginimą paantrinti. Protarpis 15 minučių turėtų 
" prabėgti tarp pridėjimo kalkių ir tarp bandymo. Norint prašalinti 


“ chlorino skonį esti patariama pridėti sodos thiosulphatą. 


Laikas nuo laiko buvo mėginama rasti atatinkamą chėmikalą 


“ padalinimui tarp kareivių, bet su mažu pasisekimu, ir kokį procesą 


tepanaudotum, viens tiek reikia išaiškinti kareiviams rizikavimą 


Ė savo sveikatos ir pavojų kitiems dėliai jų neatsargumo su vandeniu. 
Daugumoje kampanijų, ypatingai senesniais laikais, daugiau ka- 
“ reivių dingsta ar paliegsta dėl ligų, labiausiai grobų, negu nuo 


" kulkų ar sužeidimų. To-gi dėliai taip svarbu, kad niekas, kas 
sumažina ligų skaičių, netaptų pražiopsota. 


Dabar primygtinai esti peržiūrinėjamos vandens bonkos, išda- 


 linamos kareiviams, ir tai sveikas proias pasako, kad šitos pro- 
" cedūros nereikia apleisti. 


Vandens ekzaminavimas. — Iš vandens išveizdos, skais- 


. tumo, ir skonio, dar nėra galima spėlioti, ar jis tinką gėrimui ar 
"ne. Vanduo labai pavojingas gali būti taip pat skaistus, šviesus, 


* 


ir šviežias, kaip ir ans, kuris yra tikrai čystas | 
| Taip-gi būtis nuosėdų ar mažai ką sako arba nieko, ir van- 
denyje parudusiame gali nebūti nieko blogesnio kaip dažai nuo 


“durpių ir jis gali būti sveikas geriant. 


Pirma negu išvadas darytum, reikia vanduo nuodugniai iš- 
ekzaminuoti chėmiškai ir baktėriologiškai ir rezultatus stropiai 
apsvarstyti. 

Tokį ekzaminavimą reikia pavesti specialistams, chėmikams 
ir baktėriologams. Jie tars savo žodį nevien išekzaminavę van- 
denį, bet apsvarstę žinias apie versmę jo, padėtį, ir aplinkinę šulinio 
ar kito duburio, iš kurio jis pasemtas tapo. Siunčiant vandens prabą 
ekzaminavimui, visumet reikia tokią informaciją, suteikti drauge. 

Renkant prabas chėmiškam ekzaminavimui, imk didelę bon- 
ką, kurion telpa bent pusė gorčiaus, o kuri užkimšta turi būti stik- 
liniu kamščiu. 

Prieš imant prabą bonką reikia išplauti vandeniu, kurį semsi, 
o atvėjyje šulinių, upių, ežerų, ir rezervuarų, ekzaminavimui' van- 
denį reikia pasemti panardinant bonką giliau nuo paviršio. Imant 


iš volės, pirmąją pritekintąją dalį reikia nulieti šalin, kad neįsigautų 


vidun nešvarumai iš dūdos. 


105 


.. T-r p MB 
"A 
G * 


užteršiančios medžiagos iš lauko, vandentraukiai reikia uždengti. 


wai PPV, Aja 


Mažesnio kiekio tereikia baktėriologiškam ekzaminavimui, 
Žinoma, vanduo: reikia semti steriliais indais ir tuosius laikyti, jei 
galima, leduose, iki ekzaminavimui. Patartina susižinoti su bak=- 
tėriologu, kuris vandenį tyrinės, nėsa gal-būt jis panorės prisiųsti 
ypatingus sūdynus vandens pasėmimui ir persiuntimui specimėnų, : 

Apie patį ekzaminavimą ir methotus vartojamus chėmikų ir 
baktėriologų neprisieina daugiau ką sakyti, kaip tik kad jie atlieka“ 
tyrinėjimą kvalitatyvį ir kvantitatyvį  Chėmikas ekzaminuoja, ar“ 
randasi mineralų, metalų ir organiškosios medžiagos, ir apskait- 
liuoja, kiek jų ten yra, o taip-gi kietumo laipsnį ant gorčiaus.. 
Baktėriologas apskaitęs, kiek organizmų iš viso ten būtų, dar ypa- 
tingai ieško, ar yra grobų ir sutrų organizmų. ) 

Vandens distribucija. — Rezervuarai, kuriuose vanduo ben- 
druomenei esti surenkamas, paprastai įrengiami gan augštoje lyg-. 
malėje, kad distribucija įvyktų per gravitaciją (svermę), ir kartais, 
didelėse srityse pridėfiniai naudojimo rezervuarai, kuriuosna van“ 
duo įleidžiamas esti atvirais ar uždengtais vandentraukiais, dar“ 
įtaisomi įvairiose vietose, kad palengvinus distribuciją į tūlas“ 
sritis. Kartais prisieina vanduo pumpuoti į tuos rezervuarus, bet“ 
kaip darytina bus, priguli nuo srities gėographijos. E. 

Paprastai vandenį košia pirma jo distribucijos, ir jeigu sam-“ 
pilas nėra skirtas apvalymui, tai vanduo pirmiausiai eina į koštuvą, * 
Iš čion jis teka į nusistojimo kūdras, o iš čion vandentraukiais į. 
didžiuosius kanalus ar naudojimo rezervuarus. į 

Jeigu galima, kad išvengus vandens nubėgimą ir neįleidus“ 


Taip vad. vandens vyriausieji kanalai esti visumet uždengtos dūdos * 
ir eina po žeme. Praktiškai visumet jos dirbamos iš geležies, kad * 
atlaikytų spaudimą, ir susideda iš ilgų dūdų įvairiuojančio diametro, | 
stropiai ir tikrai sunarstytų su švinu. 

Sunarstymas yra labai svarbus dalykas, labiausiai pakeliais, “ . 
nėsa ten srutų ir gazo dūdos esti paprastai netolymais, ir jeigu | 
tose atsitiktų prakiurimai, tai dirviena prisigers, o vanduo tekantis | 
per didžiausias dūdas sugeba susiurbti medžiagą iš dirvienos nors * 
ir per labai mažus plyšius. 

Iš didžiųjų dūdų vanduo naudojimo dūdomis išdalinamas esti 
įvairiuosna namuosna.  Dūdos paprastai esti dirbios iš švino, 
nėsa švinas lengvu apdirbinėti ir nuvesti į jeib kurią namų vietą, “ 
kur reikia vanduo suteikti. Vienintėlis netikumas, kaip jau buvo 
minėta, būna tas, kad šviną paveikia minkštasai vanduo. 


104 


Vandens sampilas namuose. — Kadangi miestų valdyba 
leidžia vandenį nuolatos, ir tik išimtinuose atvėjuose sustabdo jo 
| tekėjimą tūlam laikui protarpiais, tai cisterna (ar bakas), kaipo na- 
“ minis sampilas neesti būtinai reikalingas. Sąprotaujant, kad van- 
4 denį nuolatos leidžiant daug jo eikvojama, o cisternai ėsant vanduo 
„ geriau apsaugojamas, ir prireikus užsukti vyriausiąją dūdą, namas 
vis-gi be vandens nepasilieka, daugelis sričių cisternos ar bakų. 
“namuose būtinai reikalauja. 
Vaudens cisternos. — Nors tokia rizika gali būti perdėta, 
" tačiau vandens bendrovės esti labai galingos, ir jeigu cisternos rei- 
kalaujama, ji turi būti įtaisyta. Tokiame alvėjyje ji reikia tinkamai 
"pastatyti, tinkamai pridengti, kad neprileidus purvų ir suteršų, ir: 
“gerai bei reguliariai išvalyti; todel cisterna turi būti be kliūčių pri- 
"einama. Cisternoms geriausia medžiaga esti be abejo galvanizuota: 
" geležis, nors kartais matome kubilus iš graphito ir švino. Kadangi 
" graphitas linkęs pleišėti, o švinas gali tapti pavojingu, tai nė viena 
"nė kita tu medžiagų, tikrai nepatenkina. Šiaip ar taip, pridengi- 
mas, valymas, ir prieinamumas cisternų, kaip sakyta, nereikia 
"leisti pro pirštus. Vietinė vyresnybė paprastai įsako domėtiesi tais 
"dalykais, ir gerai daro. 
Kiekviena cisterna turi būti aprūpinta pertekėjimo dūda, iš- 
leidžiančia vandenį laukan, taip kad ji būtų rodykliu, ar tvarkoje 
"esti dangčiai ir kiti įtaisai. Dūda neturi įeiti kiton dūdon, o tuomi 
„mažiau vandens nuolaidon. 
Ar su nuolatine ar su protarpine systėma visumet turi būti 
bent vienas latakas ar volė kiekvienuose namuose, tekinimui vandens 
iš didžiosios dūdos dėl gėrimo. Tai svarbu todėl, kad cisternas liuob- 
"pražiūrėti, nepaisėti jų. 
Net ten, kur vanduo nuolatos leidžiamas, reikia turėti mažos 
„cisternos naudojimui sąryšyje su kiekvienu vaterklozėtu, irgi vieną 
pritekinimui katilo, kuris duoda karštą vandenį namams.  Šnekant 
"apie klozėtų cisternas, reikia pasakyti, kad vandens bendrovės nu- 
„mato net didumą kiekvienos cisternos, ar kitaip sakant vandens 
„eikvojimo perspėtojo. Paprastai joje telpa 2 ar 3 gorčiai. 
Kadangi karštojo vandens cisterna lengviai apleidžiama esti 
ir karštas vanduo sugeba paveikti švinines dūdas greičiau 
„negu šaltasai, tai jo niekuomet nereikėtų vartoti virtuvės rei- 
"kalanns. 
Įstatymai dėliai vandens turėtų pasirūpinti apsergėjimu van- 
"denių nuo suteršimo. 


105. 


teismai tokiuose atvėjuose neturėtų nuolaidųs būti. 


smalingas nuo pušyno. Naujasai šaltinis „Viktorija“,  prigulintis 


Nemūno upėje. Sezonas nuo 15/V iki 20/VIIĮ. (Dabar nuo I. VI 


terių ir nervų ligose, chroniškuose išbėrimuose ir t. t. (Encyklopėdiji 


Vietinė vyriausybė turi būti įgaliota parūpinti ir įstatyti re- 
zervuarus, ir kitokiąs priemones reikiamas įsigijimui gero vandens, 
Visi gyvenamieji namai turi viduje turėti geriamąjį vandenį, 
ir vyresnybė turi priversti gyventojus pasigaminti. ) 
Visoj Lietuvoj nereikėtų leisti naujus namus statyti, iki netaps; 
įgytas liūdymas nuo sanitarinės valdžios, kad užtikrintas yra van- 
dens užvedimas. 
Kaimuose vietinė vyresnybė turi žiūrėti, kad visi gyvenamieji 
namai turėtų savo šulinius atatinkamame atokume nuo suteršimo. 
Ypatos ar fabrikai, kurie teršia vandenius žlugtu, markomis, 
sutromis ir t. t., turi mokėti dideles pabaudas. i 
Šuliniai ir cisternos, kur vanduo užterštas, reikia uždaryti, i 


PRIEDAS. 


Birštonas. Klimatas sveikas, gan pastovus. Oras čystas, 


prie vandenių virtuvinės druskos, su temp. 9,20 C., ir trys „seni“ 
šaltiniai su klinties vandeniu, subėganti į vieną bendrą rezervuarą, 
su tem. 9? C. — vartojami esti gėrimui ir tynėms (vonėms). Beto, 
yra mineralinis purvas, kuris anot I. Radeckio — galima su nauda 
vartoti purvo tynėms. Įstaiga tynėms su 60 kabinų.  Maudyklėi 


iki 15. IX). Gyvenimas nebrangus. Birštono vandens pavartoji 
mas skiriamas romatizme, geltligėje, anaemijoje, rhachityje, mo- 


praktičeskoj mediciny. Laida Brokhaus - Efron (Petrogradas 
1908). Vertimas prof. V. V. Podvysockio ir d-ro L. I. Jakobsono) 

Druskininkai prie įtakos Rotničankos į Nemuną, 200 m. virš 
jūrinės lygmalės. Nemuno krantai perstato dvi terrassi: vienojė 
(4 m. virš upės lygmalės) išteka mineraliniai šaltiniai, ir čion pal | 
randasi įstaiga mineralinių vandenių ir parkas; ant kitos išsiskėtęs 
pats miestelis. Klimatas tiek minkštas, kad čion auga laukinia 
kaštanai, lazdynai, ievos ir topeliai. Vidutinė temperatūra: gegu 
žyje 12,80, birželyje 179, liepos mėn. 18,5?, rugpiūtyje 179, rugsėjui 
12,80, metinė — 6,60, — 19 šaltų versmių iš silpnų vandenių virtt: 
vinės druskos, su temp. nuo 9,5? iki 12,50. Šaltiniai Nr. 1 ir Nr. 
2 vartojami gėrimui, nuo Nr. 6 iki 12 ir Nr. 16 (arba Konstantini 


į 


106 


"tynėms; Nr. 13, Nr. 14, Nr. 15 Saldotų ir Sieros, o taip-gi Nr. 18 
“ (Svetimžemių) nevartojami. 


" Analyzis Druskininkų vandenių, padarytas D. G. Pavlovo 1381 m.: 


1000-je dalių žĖz Tau AS šž.nĖz š 
vandens | |šš5| £ | Z | ž | ž) 5 BšSkšN 
| 
KCI. 0,0458 0,0605| 0,0109) 0,0218) 0,054 0,0155, 0,0422 0,0359) 0,0300 
Na Cl 4,5798| 4,5116| 21953) 5,6032, 5,9002 2,7278| 2,9200, 27507 2,5911 
Mn Cl, . 2,8417|2,8009) 0,5964| 09108) 1,0900) 1,1980, 2,5703| 1,1489 0,5849 
£ CaCl 1,8586) 1,6040| 1,5946| 1,5723| 1,9866) 1.6066) 1,2407| 1,5177) 0,6762 
| Na Br... |0,01890,0211|0,0111)0,0180) 0,0182, 0,0125, 0,0124| 0,0094) 0,0057 
k caso, 0,1751| 0,1647| 0,1845| 0,5028) 0,2251|0,2615) 0,2263| 0.2168) 0,2454 
Ca SO,. 2,8075| 27507) 0,7881) 0.9440) 1,2708| 1,2499| 2.0241) 1,4570, 0,4789 
Fe CO,. 0,0120| 0,0075) 0,0018) 0,0042 0,0016| 0,0038| 0,0030, 0.0050) 0,0058 
Moliažemis 0,0100) 0,0089) 0,0024) 0,0061, 0,0102) 0,0069) 0,0098| 0,0054, 0,0058 
H, Si O, . |0,0520) 0,0296 0,0132 0,0141) 0,0226) 0,0240) 0,0184! 0,0218 0,0070 
Suma kietų sudė- 
tinių dalių . . | 12,1494| 11,9891|5,1918, 7,5925, 8,5757| 7,0975| 9,0672, 7.1681, 4,4215 
Liuosas CO, ku- 
biškame cm. 
ant 1 litro . . |250,7 |600,4 |143,9 | 259,0|281,5 |217,5 |258,2 |292,2 |175,5 
Temperatūra . . | 11,8? | 10,49 | 10,6? | 9,6? | 10,29 | 1289 | — | —- | — 
| Specifinis svoris |10091/1,0092 10052 10060 1,0075) 1,0061|1,0070 |1,0060 | 1,0051 
Prie temperatūros | 15,29 | 11,19 | 110 | 12350 | 199 | 150 | 1259 | 190) 148 


Motyninis skystymas turi (anot Voiničiaus, 1896 m.) litre: Mn, 

Br. 4,57 gramų, Na Cl 21,01, KCI 1,69, CaCl 27619, Mn Cl, 
 200,09, išviso 503,55. Druskininkų druskoje yra: Mn Br 0,977 grm. 
„Mn Cl, 0,874, Ca SO, 0,221, CaCl 1,886, Na Cl 95,742, išviso 
„99700. Pardaviamas skystimas anot A. Lėsch'o — turi litre: Na 
Br 4,275, Na Cl 19,552, KCI 1,580, CaCl, 266,79, Mn Cl, 184,52, 
"suma kietų substancijų 476,697, spec. svoris 1,322 prie tempera- 


tūros 18,130. 


8 klasių ir atskira atdala dėl vaikų sanitarinės kolonijos. 


1896 m. pastatyta nauja gydymo įstaiga su tynėmis 


107 


- 


E 
(PR 18 


P A ĖS rr nida o 


ų 


Tynės garinės, mineralinės, sūrios, geležėtos (priemoningos),. 
su pušių extraktais. Dušai. Gydymo gymnastika ir masažas, 
Kumys, Kefir, pasukos (pieno karvių, avių, ožkų). Upėje maudy- 
masi Rotničankoje ir Nemune (dieną 160 — 230). Gyvenimas ne- 4 
labai pigus. Du viešbučiu. Vaikų kolonija Draugijos Apsergėjimo į 
Liaudies Sveikatos. Sezonas — nuo 5 d. gegužio iki 15 rugsėjo 
— dalinasi į 3 gydymo kursus: 1) nuo 5/V iki 15/VI, 2) nuo 15/VI 
iki 1/VIII ir 3) nuo 1/VIII iki 15/IX. Netolymais Druskininkų ran=“ 
dasi Tatjanos „geležiniai“ šaltiniai. Tinka ligose: gelta, rhachitis, 
romatizmas, neurasthenia, anaemia, ligos kaulų ir narių, ligos šir-. 
dies, moterių, nervų; tulžies diegliai; kataras dvėsavimo kelių; ato- 
nija grobų, dyspepsija, nutukimas, podagra. 


A 
A , 
„8 
fe. 

5 


į 


„ag Likėnų Smardonės analyzis daryta Chėm. Kontrol. stoties 
R prie Polytechnikos Rygoje 1890 m. 1 
A Kvalitatyvis tyrinėjimas. 12 d. gegužio 8 val. rytmetyj. 
. vandens temperatūra 7,2? C. prie orinės temperatūros 10, 89C. Nors 
vandens reakcija silpna, bet vis-gi žymiai rūgšti. Spec. svoris 1,0021-: 
Netapo rasta vandenyje ammonijos, azotinės ir azotiškos rūgščių 
Er Kvantitatyvis tyrinėjimas. Ant 10,000 dalių vandens pasi- 
“lieka: po išgaravimo vandens 22,615 dalių. Po įkaitinimo liekanų“ 
ir pridėjus (NH,)2CO, dėl atnaujinimo prapuolusių prie įkaitinimei 
karbonatų mes gavome ant 10,000 dalių: 
liekanų po įkaitinimo. . . . . 20,539 dalių 

a nuostoliai po įkaitinimo. . . . 2076 „ 


22.615 dalių 
10,000 dalių vandens gramuose turi sudėtinių dalių: 


7 kinės 1 as a SB dali: 

ka maghčzijod: cy Ža AO 

o Pe AAS AS T 

. a Pi“ A A S a MA Km 

- Na akyse A al 2 

Angliarūgšties karbonatų sp ns O BBA 4 4 
Sierinės rūgšties . . . . . . 10128 „ . 
i MS da e ka USA S 
A AK a A E L GS 

= k AAA PA k A I a 

. 25,974 dalių 

2 Atskaitant ekvivalentą ClIJO,. < 0,024 „ 


23,250 dalių 


Sujungus rūgštis.su alkaliais paprastuoju methodu, mes gau- 
"name ant 10,000 dalių vandens: 

Ba Cl r EO Dida 

Na 0 Mo AA LA S 
E- 26 Be S a A o AA IEA 
AO) raiaks ua Tas T 4061 

CAD Uk A as I OAS 9 

ME-C0, ANT TA La S B 

26 ABA E oi SUS a 

HES Aa Sa a a ALMA 
SB r Ag a are a UL SAS 


. 23,250 dalių 
 oxidacijai esamųjų 10,000-yje dalių organiškųjų medžiagų reikia 
0027 dalių oxygėno, kas atsako: 

Organiškoms medžiagoms — 0,548 dalių. 

Kietumas vandens lygus 923 laipsniams, beje Vokiečių laips- 
„niams kietumo. 


* a Ž/ 4 46 Lė ar | Lt L - A 4 2 S LŽ ė O Adėuų MLE arr A 
is iii mais po aa S Sub r ati ra T a LŽ 
i « - J ( „ , c "7 > ž 3 > = ' * XI 


D 


TTT 
a 


- 


B 4 
* 


y ENA o a 


- 


1-0 o 
m LAA 
- 4 


LAU LIR NMĖY 


* 


k esė 
K 


110 


IX, 


MAISTAS. 


Hygiėnišką svarbumą tinkamo peno galime įvertinti tik išma= 
nydami, kad nuo peno priguli gyvūnų augimas ir jų audinių atiial 
symas, o taip-gi išteklius jų energijos. 

Paskaidymas valgomų daigtų. — Šalymais inorganiškų 
organiškų druskų bei vandens, mitinančios peno dalys susideda iš 
protėinų, riebumynų, ir karbohydratų. " 

Iš protėinų kūnas gauna nitrogėną (azotą), ir todėl jų taip 
reikia kaip augimui kūdikio audinių, taip atitaisymui nusidėvėjusii Į 
per veiklumą organų. Protėine visatinai randasi 16?/, nitrogėno 

540/, karbono, 220/, oxygėno, 7?/, hydrogėno, ir apie 19/, sieros 
Protėiną sumaumojus veikiai paseka išsunkimas tam tikro daugio 
nitrogėno, labiau lytyje urėos. Rodos, kad vos protėino nuotrupos 
pene užtenka atitaisymui nudėvėtų audinių, ir kad amido-acidai, 
kuriais protėino molekiūlos virsta virškinimo procese, esti susiur- 
biami, ir po perėjimo per jaknas tiesiog išsisunkia per inkstus, 
Tikrai žinome, kad perviršis protėino valgiuose įręžia ir nuvargina 
jaknas ir inkstus. Oxydacija nenitrogėniškos dalies protėino mo- 
lekiūlos suteikia šilimą ir energiją.  Raumenių įtemptas darbas labai 
padaugina išsunkiamą daugį karbono dioxido, bet mažai ar nieko 
nepadaugina urėos. Šaltinis raumenių energijos matomai glūdi 
karbohydratuose ir riebumynuose. 2 

Karbohydratai, išėmus laktozą arba pieno cukrų, kįla daugu- 
moje iš augmenių. Be 6 karbono atomų, juose yra hydrogėno r 
oxygėno prietaikmėse tokiose, kaip kad vandenyje. Monosakcha- 
ridai tai aldehydai hexatomiškųjų alkoholių, ir gliukoza arba vyn- 
vuogių cukrus tai žinomas jų pavyzdis. Disakcharidai pasidaro 
susijungiant dviem molekiūlom monosakcharido su netekimu vandens 
—pvd. CG; Hs, 0, +>C; Hs O, = C> H> O, + KO. 

Dekstroza  Laevulioza Nendrės cukrus 
C; Hs O. -C; Hs O; = C> Hp Os +H,0. 


Dekstroza Dekstroza Maltoza 
C; Hs 0; +- C; Hs O. = Cs H> O, + EO. 
Deksiroza Galaktoza Laktoza 


i Ada S ad Ask ed EPT <. TA Aki L kd d A TT A kai 1,1] TU“ 


Polysakchariduose, atstovaujamuose skrobylu ir dekstrina, di- 
delis skaičius monosakcharidų molekiūlų esti drauge susimezgę — 
"pvd. (C,H,40,) = skrobylas. 
CH; (Cs H;, 05), - 8H,O — 5HC,„ H, O, > C,H; (OH), 
Tripalmitinas Acid. palmiticum. == Glycerina 
Riebumynai tai kombinacijos trivalenčio alkoholio glycerinos 
"su trimis molekiūlomis monobazinių acidų, labiausiai stearinio, pal- 
„mitinio, ir olėinio. Kaip karbohydratai, ir-gi jie neturi nitrogėno, 
"0 tik karboną, hydrogėną ir oxygėną, ir proporcija oxygėno nej- 
sitenka susijungti su visu hydrogėnu beėsančiu, kad padarius vandenį. 
| Riebumynai ir karbohydratai suteikia kūnui daugiausia šilimos 
"ir energijos. Karbohydratai apsčiai įeina į peną beveik visų žmo- 
"nių būdami pigįs ir lengviai assimiliuojami, tačiau jie negali pil- 
"ningai atstovėti riebumynus maiste, nepakenkę sveikatai. Iš kitos 
"pusės, kur ištekliaus karbohydratų nesama — pvd., pas Eskimosus 
.— sveikata gali išsilaikyti penu susidedančiu iš protėinų, riebumynų 
"ir druskų vienų.  Vis-gi, jeigu pasipina pioga, žmogus instinkty- 
„viai valgo peną, kuriame randasi visi trys mitinantieji gaivalai. 
Druskos gausiai įeina chėmiškojon kūno sudėtin, ir kad atpil- 
" džius tas, kurios laukan išsisunkia, išteklius turi būti teikiamas 
„pene.  Kolloidinėje tumoje (masėje) sudedančioje animalį kūną 
" elektrolytams pripuola svarbus vaidmuo vaidinti.  Sodii chloridum 
„palaiko skiedinyje globulinus, ir esti versme hydrochlorinio acido 
"skrandyje. Kalciumo (klinto) druskos, labiausiai phosphatai, rei- 
| kiami narvelių augimui ir kaulų lydymui. Į skystuosius audinius 
" gaus'ai įeina sodium, o į kietuosius — potassium (kali) Geležis 
| yra būtinas gaivalas sudėtyje haemoglobulino. Druskos organiš- 
" kyjų acidų (laktinis, tartarinis, citrinis, malinis, acėtinis) oxiduojasi 
"į karbonatus, ir jų užduotimi esti palaikyti alkalinumą arba gėlumą 
"kraujo. Vifaminai tai substancijos neapsčiai besirandančios švie- 
"Žiuose maistuose, ir jie reikiami normaliam metabolizmui (medžia- 
gos pasikeitimui) ir augimui. 

Iš vandens susideda */,-daliai kūno svorio, ir kadangi kas- 
dieninis jo netekimas per odą, plaučius ir inkstus yra didelis, tai 
 prisieina atatinkamą jo daugį paimti su penu.  Išgaravimas van- 
"dens prakaitavimu svarbus esti sureguliuojant kūno temperatūrą. 
Maistinė vertybė valgomų daigtų. — Penas yra versme 
„ kūno energijos. Energiją galima matuoti reiškiniais šilimos vie- 
„neitų. Yra galima paversti energiją jeib judančio kūno į šilimą — 
„pvd., kada kanuolės kulka, mesta iš augšto bokšto, užgauna žemę, 


111 


"protėinas nepilnai oxyduojasi, išsisunkdamas iš didesnės dalies 
„ kaipo urėa, kuri substancija sudegdama duoda įžymų šilimos daugį. 


„daug sveria, jeigu kreipiame domę į ypatingą peno daigtą. 


atžvilgio ant protėinų, riebumynų, karbohydratų, tai lengvu rasti“ 


TATE 


12 


judėjimo energija pavirsta į šilimą. Įtemptąją arba potencialę ener- 
giją randamą byle pene, galima aprėpti sužinant šilimos daugį pa- 
gamintą jo pilningu sudegimu kalorimėtre. Šilimą matuoja ka/oriais, 
Kaloris tai šilimos daugis reikiamas sušildymui 1 gramo vandens: 
ant 10C. Didysis kaloris, kuris visumet mintyje turimas išreiškiant 
mitinančią vertybę peno, esti 1,000 mažų kalorių, arba šilimosi 
daugis reikiamas sušildymui 1 litro vandens ant 10C. | 

Karbohydratai ir riebumynai sudega kūne pilningai, tačiau 


Atsižvelgdamas į nepilnai oxiduotus produktus, Rubneris sprendžia, 
kad sudegant 1 gramui protėino ir karbohydrato kiekviename atsiti- 
kime gaunama 4,1 kalorių, o sudegant 1 gramui riebumynų gau- 
nama 9,5 kalorių. Bene pridėjus 109/, į peną užteks, kad atpil- 
džius dalis nesusiurbtas iš grobų ir nepilnai metabolizuotas. Reikia: 
atsiminti, kad energija ėsančioji pene teturi vertę po jo suvirškinimo“ 
ir susiurbimo, taip kad lengvumas ir pilningumas assimiliacijos 


Rubneris surado, kad energijos daugis, beilsinčio Žmogaus 
eikvojamas pavidale šilimos ir vidujinio darbo visokeriopų systėmų,. 
yra 2,500 kalorių. Kada žinome procentinę sudėtį byle peno iš 


skaičių kalorių, kokį tam tikras daugis to peno turės duoti. Kad: 
pavertus gramus į uncijąs, reikia padauginti ant 28,54. Viena un- 
cija (52 gr.) protėino ar karbohydrato duoda 28,54 X 4,1 = 116 ka-: 
lorių. Tą patį daugumą energijos duotų 12.47 gramų arba 0,44 
uncijos riebumynų; kitaip sakant, 1 uncija karbohydrato, ir 0,44. 
uncijos riebumynų esti isodynamiškos. 

Tinkamai sutaisytas maistas turėtų duoti gana energijos atli- 
kimui darbo tiems, kurie tą maistą suvalgo. Virto nusistaiymu 
penas žmogui, dirbančiam sunkų raumeninį darbą, ir potencialė 
energija besirandanti jame, šiaip persistato sekančioje tobelėje: 


Kaloriai. 

105 gramai assimiliuoto protėino X 4,1 — 460,5 
56 gramai riebumynų. <. . X 9,56— 520,8 
500 gramų karbohydrato. . . X 4,1 = 2050,0 
3000 


Dėl smarkaus įtempimo bene pakaks šito peno? Neseniai, k 
norint kareiviams apskelbti lauktarnystės porcijų skalę, du exspe-| 
rimentaliu maršu buvo atlikta po priežiūra Med. Patarimo Komi“ 


112 


PAL 101 kra am A k o aa Gladas a f 4 71 


„sijos Britų armijos. Vienai kuopai kareivių energijos žvilgsniu 
vertybė porcijų buvo 5,465 kalorių, o kitai 4511. Kareiviai su 
mažesne skale peno prarado svorį, o kiti su apstesne skale truputį 
laimėjo, ir tie kareiviai išsižiūrėjo beėsą daug geresnėje padėtyje. 
Rezultatu bandymo buvo tai, kad Armijos Taryba užgyrė padidinti 
lauktarnystos porciją taip, kad ateityje ji bus 5 svarai svoryje ir 
prilygs 4,500 kalorių, 


150 gramų protėino. . <. . X41— 615,0 
85 „ riebumynų. <. X95— 7905 
750 „ karbohydraftų. |. X 4,1 —8075,0 
4480,5 
Atsinešimas tarp šilimos ir darbo. — Energija tai suga- 


"bumas dirbti darbą. Energija, reikiama sušildyti 1 gramui van- 
dens 19C., pakeltų svorį 425,5 gramų 1 metru augštyn; arba 425,5 
gramų vandens, krisdami žemyn 1 mėtrą, pakelių temperatūrą 
1 gramo vandens 19C. Mechaniškas ekvivalentas kalorio reiškinyje 
gram-mėtrų ir pėda-svarų esti gaunamas padauginant kalorį ant 
425,5 ir 5,077 sulygmiui.  Mechaniškoji energija 1 gramo mitinančių 


“ dalių peno esti štai kokia: 
Kilogramo-mėtrai 


Profėinas “4 4. 1 4,194 X 4985,5—1;784 
Riebumynai (|. . . 9,5321 X 425,5|— 5,966 
Karbohydratai <... . 4,116 X 4255 —1,751 
Todėl mechaniškoji energija besirandanti Virto pene bus 
tokia: — 

3 Kilogramo-mėtrai | 
Protėinas. <. . .„ 105 X1,754— 184,170 
Riebumynai (|. |. |. 56 X6,966— 222,096 
Karbohydratai . . . 500 X 1,751 — 875,500 

1,281,766 


Kitaip sakant, mechaniškoji energija, gaunamoji iš šitokio 
peno, esti aplink milionas su ketvirtdaliu kilogramo - mėtrų, arba 
devyni milionai pėda-svarų. Paprastose apystovose žmogus 
perkeičia mažiau negu !/; dalį energijos gaunamos iš jo peno į 
darbą, likučiai gaišta lytyje šilimos. 

Kad nustačius phyziologišką diaitą (ar diėtą) buvo nustatomas 
kasdieninis netekimas karbono ir nitrogėno. Žmogus 70“ kilo- 
gramų svorio išmeta kasdien, vidutiniškai, 20 gramų nitrogėno ir 
300 gramų karbono. Buvo rasta, kad nitrogėnišką ekvilibriumą 
"galima palaikyti su labai įvairiuojančiais protėino daugiais. Chit- 
8 Ė 

115 


2 


PA 


"= Liana, 


tenden, iš bandymų rezultatų, kur žmonės buvo maitinami penu, tu- 
rinčiu truputį daugiau negu pusę paprastojo daugio proteino, daro 
išvadą, kad tokis sumažinimas protėino ėsąs naudingas sveikatai 
ir pelningas oikonomijai. Kokios turi būti sulygmiui proporcijos 
mitinančių dalių, dar nėra galutinai nustatyta, tačiau bene geriau- 
siose diaitose proporcija protėino prie karbohydrato bus 1:5, ir) 
riebumyno prie karbohydrato 1:8. 

Kokią skalę porciją neimtum, būtinai reikalingas įvairumas. | 
Randame didžiausią skirtumą diaitose įvairių tautų, ir esti galimu 
daigtu, kad nitrogėnu bėdinas penas Bengalų ir diaita turtinga 
protėinu mėsaėdžio Brito yra turėję nemaža įtakos į pagaminimą jų 
tautiškųjų ypatybių. 

Apskaitliavimai diaitų. Darbininkui daviama diaita, suside-" | 
danti iš 9 uncijų mėsos, 18 uncijų duonos, 16 uncijų bulvių, 16 un- 
cijų pieno, 2 uncijų sviesto ir 5 uncijų avižinių miltų. Kad apskait- 
liavus daugį mitinančių dalių ir energijos pene ėsančios, būtinai. 
reikalinga tobelė, parodanti sudėtį įvairių ingrediencijų — pvd.: 


Ant 10 dalių. 


šią) I 
* Protėinų | Riebumynų Karbohydratų | Druskų | 


Ealia mėsa 1 S 20,5 85 — 15 9 
Vištos kiaušiniai. „|. || || 15,5 11,5 -— 10. 4 
Karvės pienas... | | | 4,0 85 4,5 07 
MAS a 15 88,5 1,0 15 
Li LA AA MES 28,0 23,0 1,0 7,0 
Mat k AA ja 8,0 0,5 30,0 | 1,5 
i aa ESS 2,0 0,1 21,0 | 10 
Avižiniai miliai |. || | 12,6 8,5 68,0 80 


'Paprastoje proporcijoje, aišku yra, kad daugis mitinanči d 
dalių viršuj padėtose skaitlinėse bus tokis: 


o 

o 2 [š' [4] 26 "a o 

0 o E = E. f 

23,55 |5ž 58 | E8 E8£ >. 

3E|25 |22 | Ea aš „SE, T 
Broieinas 1 i ŽLT8B 144 0590. 0.64) 0,05 | 0,578|| 4,658 
Riebumynai |... 24 210605) 009) 0016! 056) 1,67) 0160) 5101 


Karbohydratai. „| 2 | — 9.00 5360! 0,72, 0,02) 1,990|14,090 


114 


"Atatinkama energija esti 46 X 41 X 285 — 535 kalorių iš su- 
teikiamų protėinų; 
31 X 9,5 X 285 — 815 kalorių iš su- 
teikiamų riebumynų; 
ir 14 X 41 X 28,5 — 1624 kalorių iš su- 
teikiamų karbohydratų, 
"kas duoda visų viso 2972 kalorių arba praktiškai imant 5000 kalorių. 
Protėininis penas: jautiena. Daugumą protėino paprastai 
„suteikia jautiena, turinti aplamai 209/, protėino, 59/, riebumynų, ir 
750/, vandens. Turi didelę mitalinę vertybę. ir prilyginamai lengviai 
suvirškinama, jeigu galvijas tinkamai paskerstas, tinkamai atvė- 
„sinftas ir pakorintas, beje laikomas, iki pastyrimas (rigor mortis) 
„pareina, tinkamai išvirtas ir tinkamai sukramtytas. | 
Vyriausias protėinas, myosinas, randasti raumenių valaknoje; 


| ir-gi visokių brangintinų druskų, beje potassii phosphas, ir nepodaug 
sodii chloridi, kalkių ir magnėzijos. Ekstraktai, kaip kreatin, krea- 
tinin, xanthin, ir t. t, tai derivatyvai protėinų ir randasi virale 
"(buljone), jie veikia padirgindami nervus ir gelbsti virškinti valgį. 
Ir normaliais laikais jautiena tai brangokas penas. Perkant 
„paltis ir rėžinius (čopsus) daugiau užmokama už kaulus negu 
verta. Net griežiniai kepimui (bifštėkas) kartais mažai apsimoka 
„dėliai nemokėjimo jų paruošti. Atšaidymas jautienos nepakenkia 
mitalinei jos vertybei. DPalties ir griežinių vietą pas bėdnuomenę 
. užima „mėsgaliai“, liesi šmotai, gan pigūs. 
Tūli valgomi vidujiniai galvijų organai, pav. jaknos, yra pi- 
"gės, maistingi, ir lengviai suvirškinami. Blėkai taip-gi pigūs, o 
"gerai išvirti, lengviai suvirškinami. 

Veršiena netiek maistingas penas, sunkiau suvirškinama negu 
mėsa suaugusio galvijo, ir nepigi.  Veršių jaknos pigios, maistin- 
"gos ir lengviai suvirškinamos. Kuomi jaunesnis veršiukas, tuomi 
„mažiau maistinga jo mėsa; neišmanėliai pardavinėja vieršieną 
"dviejų ar trijų savaičių seną, kartais mėsą net negyvais paturėtų 
ūr išsimetusių veršių; tokį pardavinėjimą reikia būtinai drausti, 
„Iuomi labiau, kad tokia mėsa greitai genda ar bent duoda tinkamą 
„būveinę pūdantiems mikrobams. 

Aviena maistingume mažai kuomi skiriasi nuo jautienos, esti 
pigesnė, ir kaipo lengviau suvirškinama, geriau tinka žmonėms 
daug sėdintiems, 

3 Gėriukai prilygsta avienai, kaip veršiena jautienai. 

8 ) 

115 


„be to dar esti a/buminai visokių rūšių iš kraujo ir sėrumo. Esti 


17 


“ suvirškinama negu jautiena ar aviena. Lašiniai gan brangūs, kaip“ 


„visi reikiamieji gaivalai — protėinai, riebumynai, ir karbohydratai, 


 protėininiai penai esti per brangųs. Si/kės, šviežios ir sūdytos | 


r. MB 


Kiauliena turi daugiau lašinių, sunkiau sukramtoma, mažiau 
ir kumpis. Anglai mėgsta lašinius su pupomis, dėlto kad ten randasi 


Paukštiena yra brangoka, nors maistinga ir lengviai virški- 
nama, tik bėdina riebumynais ir karbohydratais. Už tai paukštienon | 
deda rebumynų ir visokių sosų — dažinių ar padažalų. Mėsa me-- 
džiojamųjų paukščių esti kietesnė ir mažiau suvirškinama negu 
paukščių liuobtų ir nupenėtų valgymui. 1 

„ Žvėriena pavidale fruškių ir kiškių esti visų mylima. 

Meškiena, stirniena, vos retkarčiais valgyti pasitaiko. : 

Žuvis visatinai esti maistingas penas ir lengviai suvirškina- 
mas, ir lengviai galėtų būti vartojama plačiau žmonių, kuriems kiti 


(rūkytos ir džiovintos) ir makrelės, dėlto, kad mėsoje jų nemaža 
būna riebumynų, bene mažiau suvirškinamos negu baltamėsė žuvis, : 
pvd. menkė, melianga, ir net treska, kuri daug riebumynų turi 
savo jaknose. Mėsa lašišos daug turi riebumynų, tačiau kaip ir 
mėsa visų raudonmėsių žuvių esti labai labai maistinga. Kodėl: 
mes neturime žuvienos iš jūrių? O-gi dėliai apsileidimo! 1 

Lukštgyviai (austerės, mušeliai) nepavirkįs virškinti ir pa- 
prastai netinka užvaduoti kitiems valgomiems daigtams. Mušeliai 
kartais turi alkaloidą — my7i/o/foxiną, kuris tūluose atvėjuose buvo 
priežastimi mirties. Ta buitis, kad pilvo sugedimas, urticaria, ir. 
net kraujo užnuodymas, paprastai supuola su vartojimu jų kaipo 
maistas, ir kad minkštgyviai gali būti išnešiotojais žarnų karštinių: 
bei kitokių mikrobų, neturėtų būti pamiršta: ausierės neretai augi- 
namos esti užterštuose pajūrių plotuose. 2 

Kiaušiniuose esti nemaža protėino pavidale albumino, la- 
biausiai baltyme. Trynis susideda apsčiai iš riebalo pavidale alie- 
jaus ir iš nukleo-albumino. Protėinas taip-gi esti kaipo vitellinas, 
o randasi tūlas daugis ir phosphoro bei geležies. Imant visą kiau= 
šinį, jame rasi 749/; vandens, 149/, protėino, 11?/, riebumynų, ir 
0,89/, druskų. Paprastai vištos kiaušinis sveria 2 unciji. Anties 
kiaušinis yra sunkesnis ir turtingesnis riebumynais. Tirpale Ž 
uncijų druskos puskvartėje vandens geri kiaušiniai skęsta, 0 sent 
plauko. Kiaušinius galima rezervuoti neįleidžiant oro į vidų apie- 
pus pokostu, silikono dioxido ar titnago tirpalu. 

Pienas yra pablanda (emulsija) riebumynų vandenyje, su tir“ 
palu protėinų, karbohydratų ir druskų.  Riebumynai randasi pavidalt 


116 


gumulėlių; vyriausiais protėinais esti kasėinas, sėrumalbuminas ir 
" globulinas, o karbohydratu — pieno cukrus. 

Karvės pienas turi apie 49/, protėinų ir 4,59/, cukraus. Le- 
“ galis riebumynų nustatymas svetur esti 6*/,, nors vidutiniškai būna 
E 3,50/9 Žmogiškame piene protėinai siekia 2— —8?/,, riebumynai 4?/,, o 
. cukrus 6,5*/,. Specifinis svoris karvapienio esti apie 1,032, o žmog- 
"pienio 1,027. Vandens nuošimtis esti maždaug apie 83/, abiejuose, 


Kadangi pienas turi savyje visus reikalingus gaivalus, tai jis 


yra tokia lytimi peno, kurio, kad ir jį vieną vartojant, užtenka vi- 
į soms audinių reikmenėms. Suaugusiems, berods, jo nepakanka 
dėl to, kad neturi gana cukraus ir yra brangus; bet vaikams pienas, 
" ypačiai žmogpienis, yra tobulas maistas, kuriame randasi viskas, 
"ko reikia audiniams. Karvės pienas, turintis daugiau protėino negu 
| kūdikis sugeba suvartoti, o mažiau riebumynų ir cukraus, negu jam 
„reikia, turi būti pakeistas, dalinai įpiliant vandens, iki jis pastoja 
„ tinkamu, ir pridedant grietinės. Labai didelis skirtumas tarp žmog- 
pienio ir karvapienio tai tas, kad žmogpienis suvirškinamas 1 — 


„14, valandų, pakeistas-gi karvapienis į 2—3 valandų, o žalias | 


 karvapienis į 4 valandas. 
Be brangumo, sunkenybė su karvės pienu, bent miestuose, 
"esti ta, kad labai sunku gauti jį švarų ir tyrą ir geros rūšies. Bū- 


Karvių tvarto typai. 
A, čion karvės saitas yva prie sienos, o B tai moderniškesnis 
typas: yra mat perėjimui vieta —liuobos takas —ir niekas nesosia 
karvių jas įliuobiant, o taip-gi yra vagutės sutroms, švaros 
palaikymui, ir praorinimas geresnis. ) 


"damas typišku penu kūdikiams, jis esti puikus tarpeklis augimui 
„mikro-organizmų ir paprastu įrankiu plitimo tuberkulozies, grobų 


117 


4. 


šiltinių, škarletinos ir diphtherities. Tuomi nemažiau jis esti nuo= 
latos imamas nuo karvės netinkamose ir net purvinose apistovose,: 
| taip nerūpestingai čiupinėjamas ir talaškuojamas vežant vieton, kur 
Ev. “jį suvartos, kad paprastai jis bjauriai susišmeižia ir susiteršia. 
"Dėlto, kad įstatymų nėra žiūroma ir atsargumai dėliai šva- 

rumo esti nebojami, pienas gaminamas kaimuose dėl miesto rinkos: 
“  netiek atvangus, kiek pienas iš kūtės miestų, kur jos dar randasi. 
Ežio „Rods čion į karves žiūrima tik kaipo pieno davėjas, paima jas po 
„ apsiveršiavimo, kada jos duoda pieno daugiausiai, ir palaiko per 
“metus, o potam atiduoda paskersti. Vis-gi kol jos esti kūtėje, je 


galima prižiūrėti; tvartą tinkamai valyti; kas geriau maitina, labiau: 
“sausu ir dirbtinu pašaru, gerai liuobia, jų tešmenį čystai laiko, ir 
artas, kas jas melžia (Anglijoje ir Amerikoje vyrai), taip-gi va- 
.-  lyvai užsilaiko. Turima tinkamus prietaisus išvalyti milžtuvėms,: 
- 5 pieną perkošia ir laiko šaltai, kas stabdo greitumą pasiptatiiešją 
“mikrobams. 
2 Ak, yra pieninės ir kaimuose (dvaruose), kur netrūksta reikia 
4 lingo atsargumo, bet tai retenybė. Yra pieniai labai švarąs, jie ir“ 
karves ištiria tuberkulinu ir naikina tas, kurios reaguoja, o vis-gi. 
pieno kaina dėliai to viso nepakįla. Lletuvoje pieno ūkis dar labai: 
“atsilikęs ir apleistas, ir dar reikia daug mokintiesi ūkininkams, iki: 
| išmoks suprasti ir savo ūkio reikalus, ir pieno vartotojų naudą ir, 
“ atvangą.- | 
9 Be tinkamos atsargos pienas greitai surūgsta. Kad taip. 
“nebūtų, ima dėti antiseptikus, kaip acidum boricum, formalinas, 
“dr hydrogėno peroxidas. Bet tokį pieno būrimą civilizuotų šalių 
2 vyresnybės uždraudė po gresme sunkių pabaudų, ir todėl pieno. 
vertelgos ažuot chėmikalų dabar pavartoja šilimą, taip sakant pag 
p steurizuodami pieną. 
K Inspekcijos žvilgsniu pas/eurizacija, beje užkaitinimas pieno 1 
12 «iki 820 C. ir jo laikymas toje temperatūroje per 20 minučių, yra 
daug geresnis meihodas už kitus ir tai norint pieną ilgėliau laikyti. 
I ar tai nuo baktėrijų jį apsergstintt Nors baktėriologiškai pienas ir“ 
P būtų atvangus, bet tai nepadaro jį tyru ir šviežiu, o. juk cysiėi 
šviežio pieno visi pageidaujame. 

Kad gavus šviežią pieną, reikia uždrausti netik chėmiški 
prezervatyvus, bet ir kaitinimą pieno. Kad gavus čystą pieną, bū 
tinai reikia švarumo visu metu ir melžiant ir išdalinant. Vienintėlė 
atsarga ūkininkų, kurie siunčia pieną tolumon, tai košimas ir atvė- 
sinimas su tam tikrais įtaisais. Tatai nėra atkalu nė atkragu, ir. 


£ 


118 


duoda gerus rezultatus. O dar geresnius rezultatus galima gauti, 
„jeigu šalia paprasto švarumo, slėpsnius karvei sudrėgnintum ir 
tešmenį numazgotum tuojau prieš melžant; jeigu milžėjai vilki čystas 
drapanas ir nusiplauna rankas prieš melžant, ir vartoja uždengiamą 
milžtuvę. 

Nors tos visos priemonės yra naudingos, daug daugiau reikia, 
norint pieną apsergėti nuo išnešiojimo tuberkulozies. Banda juk 
turi būti apvalyta nuo tuberkuliozinių karvių, o tai yra taip didelis 
ir sunkus apsiėmimas, kad daugelis metų praeis, iki bus tatai ban- 
doma daryti didesniu motu ar mostu. 

Tuom-gi tarpu dėliai rizikos, pienas 
daviamas kūdikiams ir vaikams reikia 
atvirinti, nėsa tai lengviau ir pavirkiau 
išpildomaą namie negu pasteurizacija. 

Darkymas pieno. — Pienas netik 
sugeba susiteršti ir tinka mikrobams 
veistiesi; svarbiausioji valdžios pareiga 
neleisti sužagti pieno kokybę. 

Vyriausia sudėtine dalimi pieno, žiū- 
rint peno žvilgsniu, tai riebumynai. Ka- 
dangi jie turi nemažą pininginę vertybę ir 
lengviai nuimami, ar per centrifugalizaciją, 
ar nugraibymu, tai pieno darkytojai labiau- 
siai juos puola. 

Legalis stovinys riebumynams esti 
30/;; ir kuomet yra verteivos, kurie parduoda * Pagerintas pieno kibiras. 
pieną tokį, kokį gauna, yra ir daugelis  Škylei ėsant šone, dulkės ir 

G Ė | Ė 4 h "k purvai sunkiau vidun 
tokių, kurie norėdami daugiau pasipelnyti | įs briauja. 
— rūpinasi niekumet neparduoti kitokį, 
kaip tiktai nustatyto stovinio ar truputį žemiau jo. Paprastai 
tai padaroma rūpestingai maišant pieną su nugraibytu (separuotu) 
pienu, ką vadina koloritą jam duodant. Primaišymas vandens yra 
rupus darbas ir lengviai susekamas. O kolorito davimas su vargu 
atidengiamas, ir labai prityrę analyzuotojąi dažnai apsigauna. 

Dariniais pieno nudarymas. — Kad apgavus su kokybe 
pieno, paprastai jį nudažo augaliniais dariniais, vadinamais an727a//0 
(Annatto ir annotto tai raudoni dariniai ar dažai Bixos Orellanos). 
Pridėjus, kiek tinkant, pienas įgauna gelsvai smetoninę išžiūrą ir 
nuduoda, būk praba esti turtinga riebumynais. Kartais ir geros 
firmos svetur yra priverstos vartoti annatto, kad galėtų lenktyniuoti 


119 


Br „„A- * va "PV LAT 


"1171 + 50 


p 
h. 
Ė. 


šu firmomis, kurios pardavoja vienatinai nudarytą pieną. Annatto | 
apsčiai vartoja nudarymui sviesto. 

Pienas netekęs dalies savo riebumynų paprastai parsiduoda iš 
kaipo nugraibyfas ar separuofas pienas. Nugraibytasai pienas, 
nugraibius jį ranka, turi daugiau riebumynų, apie 10/, negu sepa- | 
ruotasai, kur cenirifūga pilningiau tai padaro. Čion riebumynų | 
pasilieka vos apie 0,259/,. 

Centrifūgą kartais pavartoja kaipo įrankį apvalymui pieno. 
Sukimasi šitame atvėjyje, sako, nors užtektinas esti nusmelkti purvui i. 
į nuogulas, nėra gana stiprus, nėgi ilgai gana patenkantis atskirti | 
grietinei. 4 
Sutirštintas Atorideiikotusai) pienas dažnai bėdnuomenės 4 
vartojamas esti svetur kaipo substitutas šviežio pieno, ir labai pa- | 
prastai penėjimui kūdikių. Esti trys įvairumai: 1) sutirštinias be | 
pasaldinimo čielas pienas, 2) sutirštintas pasaldintasai čielas pienas, Ė 
ir 6) sutirštintas pasaldintasai nugraibytas pienas. Iš visų trijų 4 
pirmasai yra geriausias. Praskiedimui imk vieną dalį ant trijų | 
vandens. Trečioji rūšis pigiausia, ir todėl ją vartoja bėdnuomenė; | 
tatai paaiškina, kodėl vaikai bėdnuomenės taip dažnai esti rhachi- | 
tiški ir šleivi, perkorę ir sukumpę. | 

Sutirštintas pasaldintasai čielas pienas turi per daug cukraus 
dėl kūdikių. Už tai jis per daug tukina, ir jo vartojimas paprastai | 
taip-gi veda rhachitin. 

Pienas esti sutirštinamas nugarinant didelę vandens dalį iš 
paprasto pieno. Sako, jis perstatąs trissyk mažesnį apėmį šviežio pieno. | 
Cininės dėžės su nugraibytu ar separuotu pienu turi būti taip ir | 
pažymėtos, sulig įstatymais (Anglijos). Tik gerai žinomas rūšis | 
tereikėtų vartoti, o dėžės ramčiuotos arba iš kurių aiodė išsunkos | 


ar lipnumas, reikia mesti šalin. 


Džiovintą pieną apsčiai vartoja kūdikiams penėti, ir daugelis E. 
gydytojų prisiūlo jį ypačiai laike šiltųjų „diarrhoeos“ mėnesių. Su | 
juomi lengvu apsieiti ir jis esti sterilis, nėsa yra buvęs ant didelio | 
karščio. 

Grietinė yra geras penas, ; nors būdamas riebus, esti sunkokas. Ė 
virškinti. Šiek-tiek grietinės reikia visumet, jei galima, pridėti prie 1 
ėdmenės ar ėdos bonka penimo kūdikio.  „Nusistojusioji grietinė“, - 
beje kuri pakilo natūraliu būdu ir tapo ranka nugraibyta, lengviau 2 
susivirškina negu separuotoji rūšis. a 

Grietinė labai paprastai esti prezervuojama. Anglijos įstatymai | 
leidžia prezervatyvų dėti tik jeigu riebumynų tūris yra 359/, ar * 


120 


sai Asai, 2 Ac A Us ik A asi ga Ga I a S Ak ai aus aks 


i | 


daugiau.  Nėsant tiek, prezervatyvos draudžiamos. Leidžiama yra: 
pridėti acidum boricum, boraksą, ar mišinį jų, arba hydrogėno 
"peroxidą. Visos prezervuotos grietinės turi būti paženklintos kaipo 
"tokios, ir prezervatyvas turi būti įvardintas. Jeigu acidum boricum 
"pavartota, tai maximumas jo turi būti pažymėtas nuošimčiais (The. 
"Public Health Milk and Cream Regulations, 1912). 

į Pasukos (maslionkos), pienas pasiliekantis sviestą sumušus, 
turi nemaža laktiško acido ir šiek-tiek riebalų. | 

Protėinai esti lengviai sųvirškinamoje lytyje, ir todėl pasila“ 
kartais vartoja kaipo laikiną ėdą delikatniems kūdikiams. 
Varškėčiai, suminkius varškę šaukštu, sutaiso tešlą, su skle- 
i „nyčia išspaudžia, sudeda varškę, ir verda. : Siernikus ir kepa ir 
„verda. Sūris dirbamas esti iš varškės. 

Sviestas paprastai daromas iš šviežio pieno ar sidijės su- 
"kant jį tinkamoje temperatūroje. Jis susideda beveik visai iš riebu- 
"mynų ir, kadangi sukimas sutruškino apdangalus riebumynų gumu- 
lėlių, esti lengviai suvirškinamas. Taip-gi randasi šiek-tiek protėino. 
"(kasėinas). Kuomi geriau sviestą išmazgosi po sumušimo, tuomi 
geriau jis laikosi, ir tuomi mažiau jis gyžta, laiškus arba gižus. 
darosi. Pasūdymas turi tokį pat effektą. Legalė riba vandeniui 
svieste nustatoma 169/,. 

Rinkoje parduoda keletą sviesto užvaduotojų. Tūli vartojami 
esti sužagimui sviesto ir nemaža vertelgystė jais eina ir GiaB“ 
„pelnai pasidąromi iš tokios sudarkytos medžiagos. 

Margarinas ir sviestas jauktas su pienu tai žinomi substi- 
"tutai ir dažnai pašlaviami pirkėjams kaip sviestas. Guvesnis pri- 
 gaudinėjimas daromas pridedant šiek-tiek margarino į sviestą, arba 
sviestą sumiešiant su vaokeriopalą aliejais, pav. kokosinių riešutų 
aliejus. 

Margarinas menamai dirbamas esąs iš animalių riebumynų, 
"tačiau dauguma margarinų susideda iš kokosinių riešutų ar palmų 
"aliejaus. Jis yra pigus ir, diaitėtišku žvilgsniu, gan geras substi- 

tutas sviestui, nors jis neturi delikatno kvapo ir skonio kaip kad 
"sviestas. Legalis nustaiymas vandens daugumo yra 169/, kaip kad 
„sviesto atvėju. Apsisaugojimui nuo apgaulio, reikia viską, kas. 
" nėra sviestu ar pienu pablęstu sviestu, skaityti margarinu, ir par- 
duodant turi būti paženklintas kaipo tokis. 

Pienu pablęstas sviestas dirbamas sumiešiant pieną su. 
„Sviestu. Jis pigesnis už sviestą, bet brangesnis už margariną. Le- 
"galė riba drėgmės yra 24?/,, kas padaro jį neoikonomišku kaipo maistą. 


121 


77 PRN M a as T LAA ji RAV t 16 TP "PTI | isl E i lai a kasi a 14 * 241 ii Al 1 av 2 al | a 
- p, | 4 Ė “ * A k į i J 4 4 


Pigiausiu ir geriausiu substitutu sviesto, tai jautienos užkulas 
Daug vartoja jį bėdnuomenė, ir ne be pelno. k 

Taukai, vidujiniai riebumynai kiaulės pilvo, labiausiai est 
vartojami viralui, o žąstaukiai pyragams uždaryti, žirnių blynams 
kepti, skryliams daryti. Čysti taukai turėtų būti liuosi nuo vandens 
ir svetimų riebalų, kaip jautienos taukų ir medvilnių sėklų aliejaus 
šitus dažnai vartoja taukų sužagimui. ž 

„Sūryje randame kasėiną, sutenėjusią ar suvarškėjusią pie 4 

Tt dalį, daug riebumynų, ir druskų, nublokštų pridedant teliuko pilvel 
 Geriausiąjį sūrį dirba iš čielo saldaus ar rūgusio pieno. Daugumė 
rūšių yra vykęs ir pigus penas, nors truputį nevirškus. 

Legalio stovio dėl sūrių nėra. Tešla, susidedanti iš lajaus, 
baryto ir geležies oxido, kartais esti vartojama apdangalu tūliems 
sūriams, pav., gorgonzolai, be abėjo dėl to, kad manoma daugiai | 
pelnyti iš sūrio. 

Augalinis penas. — Vyriausia sudėtine dalimi peno, gaunamo 
iš augmenių karalijos, esti skrobylas (krekmolas); bet javai, kviečiai, 
avižos, miežiai, kukuruzas arba kornas, ir ryžiai, visi turi be tc 
dar šiek-tiek protėino ir riebumynų.  Tūluose javų miltuose protė- 
inas randasi lytyje g/u/eno, kuris, sumieštas su skystimu, padaro 
lipnią, tįsią tumą arba masę. Katruose miltuose randasi užtektinai 
gluteno, iš jų galima duoną kepti. 

Miltai ir duona. — Kvietiniai miltai turi 89/, — 199/, gluteno 
(lipnios medžiagos,) ir todėl labai tinka duonai kepti. 

Tam reikalui esti nemaža rūšių miltų gaminama ir naudojama. 
Jų išveizda ir — anot nekurių — jų mitalinė vertybė priguli nuo to, 
kiek čielo grūdo juosna įeina. 

' Dėl geriausių duonų, ir dėl pyragaičių, miltai gali būti išsijoti | 
taip, kad atliktų tik branduoliai. Dėl pigesnių duonų miltus mažiau 
sijoja, ir todėl jie tamsesnės esti spalvos. Gerieji miltai ir iš jų 
iškeptoji duona viršyja kitas tuomi, kad, mažą dalį grūdo teišme- 
tant, pasilieka duonoje dauguma riebumynų ir beveik visas protėinas. 

Dauguma baltesniųjų miltų esti ba//inami ir pagerinami. Bal: 
tinant vartoja nitrogėno peroxidą, padarytą elektriškai ar iš am- 
monijos. Tūlose šalyse, tarp jų Amerikoje, Australijoje, ir Švei- 
carijoje, miltų baltinimas esti uždraustas todėl, kad pavartojamieji 
nitratai gali dėliai geroko daugio pakenkti sveikatai Suva riaižiją 
Tas pats reikia pasakyti apie „pagerinimus“. 

Iš kvietinių miltų kepa sikes, karvojus ir paprastus pyragus. 

Iš piklevotų rugių miltų kepa duoną, sikes, ragaišį. | 


129 


| Be paprastų miltų, yra garsinami „ypatingi“ miltai kepimui 
"neva maistingesnių duonų. Tūli tokie miltai turi ašakas, sėlėnas 


"ar kiautus grūdų sumaltus labai smulkiai, kituose rasis priemaišų | 


salyklo, Iešiukų miltų, ar bananų miltų. 
Savitai kilantieji miltai paprastai dirbami pridedant sodii 
„ bicarbonas ir rūgštinį calciumo phosphatą. Žemesnės rūšies phos- 
"phatai turi nemaža calciumo sulphatų, kas yra peiktina. 
Žagimas miltų ir duonos nėra taip labai paprastas. Gali 


| “būti pridedami pigesni skrobylai prie miltų, tačiau skrobylas turį 


KVIEČIA! AViŽOS 


Pakso) išžiūra tūlų skrobylų. 


„ atskiras savo ypatybes, ir galima jis mikroskopiškai atskirti nuo 


„anų, kurie pareina iš kitokių šaltinių. 

Makaronus (lakšenus) ir Vermičėllius daro iš miltų kvie- 

. finių, labai turtingų glutėnų; jie labai maistingi ir sulyginamai pigūs. 
Avižiniai miltai esti brangesniu penu, kadangi juose viduti- 

niškai esti 13 —149/, protėino, ir 6—77/, riebumynų. Neturėdami 


“gana glutėno, jie netinka duonos kepimui, bet pyragaičiai ir putra 
“ iš jų labai maistingi ir pigūs. Iš avižinių miltų dirba kisielių, iš- 


verda, ataušina, ir valgo dažydami su saldžiu vandeniu (syropu). 


| Taiso blynus Rusai gavėnioje; gardūs. 


Darant patentuotus avižinius miltus, kurie esti minkštesni ir 
mažiau erzina digestyvį kanalą, avižas nemala ir nekaitina, bet vo- 


 lioja ir kočioja. 


Miežiai mažai turi glutėno, bet ganėtinai (109/,) kitos nitrogė- 
niškos medžiagos. Netinka duonos kepimui, nors retkarčiais už- 
tinkame miežinę duoną ir miežinius pyragėlius. Miežių vandenį 


“kartais prisiūlo kaipo užvaduotoją vandeniui praskiedžiant maistą 
kūdikių iš bonkos penimų. Jo gerumas esti tame, kad padaro 


* 


varškę, sukrekėjusią iš pieno skrandyje, kuokštuotesnę ir lengviau 
"suvirškinamą. Nelengvu jį tinkamei padaryti, ir ilgam nesilaiko. 
Bene būtų atvangiau jį nerekomendavus vartoti bėdnuomenei? 


125 


"+ 


Miežių kruopų deda į vėdarą, miltų ruginių, kraujo kiaulienos, 
riebalų, ir įkiša į storąją žarną. Košę (tyrę), kruopas taiso ir verda, 
kepa pyragą — ragaišį, miežainį. Kleckus verda. Žmonės geria 
alaus vietoj rūgštų miežių skiedinį, raugalą. Dirba gručę plestojes 
išvalo, ir verda su pupomis ar žirniais. 

Kukurūzai (Amerindų korna/) ir maistingi ir pigūs, ir daug zi 
vartojami Amerikoje ir Anglijoje visų klasių lytyje kornų miltų, 
kurie yra netekę tūlos dalies protėino ir riebumynų miešiant juos 
su silpnu sodos skiediniui  Kornų miltus kartais priblendžia prie“ 
paprastų miltų daugiau ar mažiau (Amerikoje ir Anglijoje) dėl 
darkėsio. Kornus išvirtus valgo čielus su tarpintu sviestu. | : 

Ryžiuose yra daugiau skrobylo, o mažiau protėino ir riebu-“ 
mynų negu kituose javuose aprašytuose. Jie pigūs ir tinka vartonei. 
bėdnuomenės. Dažnai grūda ryžius su talkum'u, kad pagerinus jų 
išveizdą; tik bėda tame, kad žmogus perkantis nublizgintus ryžius,. 
paprastai įsigija taip-gi nemaža minėralinės medžiagos. Be to la- 
bai nušveisti ryžiai nebeturi taip vad. „vitamino“, kuris randasi 
labiausiai išviršiniame grūdo apdangale, ir beri-beri, kurią ligą“ 
ilgai manė supuolant su valgymu išimtinai ryžių maisto, dabar sako * 
pareinant dėliai trūkumo vitamino. BRyžius deda į viralą, su pienu 
verda ir kepa su obuoliais ir be obuolių ir t. t. 

Bulvės. — Tiktai ketvirtadalis apėmio bulvės susideda iš“ 
kietos medžiagos ir svarbiausioji sudėtinė dalis tai skrobylas. Kaip | 
visos daržovės taip ir bulvės, turi vitamino, kuris — sako — ap=: 
gina nuo škorbuto, o gal ir nuo kitokių negerovių. Protėino ėsama 
labai mažai kietose dalyse, taip kad bulvės, nors brangintinos, tegalį 
sudaryti vos dalį diaitos. Diaita iš bulvių ir pasukų (šitose mat yra 
protėino ir riebumynų), sako, sugebanti palaikyti gyvybę ilgam laikui. 

Bulves į duoną deda, kad nesužiedėtų; bulviniai blynai ska- | 
ns su lašinėliais, kleckus verda, ar kukuliukus. Kepamos bulvės | 
ugnyje, po pečiumi, su lupena. a 

Labai dažnai bulves vartoja neoikonominiu būdu. Lupeną | 
paprastai nuskuta prieš verdant, ir numeta šalin, kas yra tikru | 
eikvojimu, kurį galima būtų įspėti įdedant lupenas į valgymą. Beneg 
geriau būtų verdant bulves nenuluptas, su lupenomis. 

Kitas daržoves, kaip va: svogūnus, germoles (morkus), ropes, * Ė 
kopūstus ir t. t., daug vartoja ar paskaninimui viralo ar kaipo pri- 
dėčką prie bulvių. Svogūnai ir germolės paprastai būna pigūs ir | 
įvertintini, nėsa duoda daugiau maisto negu kopūstai.  Burokus | 
išvirę deda sugrūdę į duoną, kad nesužiedėtų. 2 


124 


Žirniai, pupos ir Iešiukai (ervum lens) turi daug protėino, 
ir galėtų vartojami būti kaipo mėsos pavaduotojai. DProtėino žir- 
"niuose ir pupose esti 21 — 259/,, Džiovintos rūšys turi daugiau 
Ė negu žalios, nors rasi jos truputį sunkiau virškinasi, ir jas priseina 
"mirkyti per keletą valandų, ir rūpestingai išvirinus valgyti reikia 
“su riebiais dalykais, kaip lašiniais, užkulu, lajaus pudingų. Kadangi 
| juose trūksta skrobylo, galima ryžius su jais maišyti. Žirnius 1u- 
"šina po pečiumi, druskos pridėję, čiulkinį dirba iš virtų žirnių, pri- 
deda cibulių, pipirų, druskos, ir sutrina, sumuša su šaukšiu, ir su- 
. taisę kukuliukais valgo. 
| Lešiukuose labai daug protėino; jie maistingi ir pigūs, o len- 
gviai suverda ir susivirškina. Tešlą sutaiso, suvolioja barankė- 
 lėmis, supiausto, ir sudžiovina pečiuje. Taiso saldų vandenį ar su 
"pienu, ir valgo. 

Sago ir kasavos šaknų miltai (tapioka) susideda labiau 
„ iš karbohydratų ir brangesni už ryžius, verda su pienu ir sviestu, 

įdeda prismokų (kiaušinių etc.); pasidaro pudingas. 

| Vaisiai turi tūlą mitalinę vertybę, labiau dėl cukraus | juose 
" ėšančio.  Trūputį jie nesuvirškinami, bet išvirtus juos lengviai per- 
"dirba digestyvės sultys. Be maistingų ypatybių juose randasi ne- 
„ maža vitalių ir prieš- škorbutinių ypatybių. 

Karbohydratai. — Cukrus labai svarbus diaitoje daigtas, 
"ir dauguma žmonių vartoja nendrių ar burokų ir svyklos cukrų 
“ pasisaldinimui. 

Laktoza arba pieno cukrus paprastai siūlomas kūdikių mai- 
tinimui, bet brangesnis ir ne taip greitai tirpsta kaip paprastasai 
<ukrus. 

Medus nedaug tevartojamas esti. Bėdnuomenė jo niekados 
neperka, nors jis labai saldina, ir kartais galėtų būti oikonomin- - 
gesnis už cukrų. Kepa piernikus, deda į avižienį kisielių, taiso 
tokį vandenį. Garstyčias taiso su medumi, deda į saldinius pyragus. 

Marmaliadas (košės ar tyrės iš uogų: aviečių, obuolių, vyšnių, 
“ raudonųjų slyvų) ir konservai bei konfirūros duoda daug maisto, 
“ dėliai cukraus juose ėsančio. Ne tiek oikonomingi kaip sviestas, 
margarinas ar užkulas. Iš rabarbarų daro kisielių, marmaliadą, 
verda sriubą. 

Syrupas ir malasas ir klevo sulos syrupas dažnai pavaduoja 
marmaliadą, ir labai tinka prie pudingo. Cukrų ir kitus saldumy- 
nus dažnai sudarko, sužagia, dažnai geresnį ir brangesnį cukrų 
pavaduodami pigesne cukraus rūšimi. 


125 


ks PAT >- 


| k T * *u-" A“ a i A4 k ka "M i "La AT ala Ad L ŽĖ "724 17 ks 
ASM SL S SL ad AR 
, = r 4 a A Vs „5 7 


Demeraros cukrus, nendrinis cukrus, rusvas ar gelsvas, ir: 
drėgnas, labai esti mėgiamas bėdnuomenės dėl jo saldumo. Dažnai 
pavaduoja jį paprastu svyklos cukrumi, gelsvai nudažytu. a 

Sakcharinas yra chėmikalas, bet jokis maistas; todėl jis, 
vartot netinka, nors yra daug sykių saldesnis už cukrų. L 

Valgių gaminimas. — Valgius sutaisoma taip,“ kad penas“ 
būtų skanus ir ėskeną skudrinantis; be to reikia jis sterilizuoti ir. 
paversti lengviai suvirškinamu, kadangi šiltas valgis lengviau susi-: 
virškina negu šaltas; tūlas kietas substancijas reikia suminkštinti,“ 
ir labiausiai augaliniame maiste prisieina I gaasis karbohy=. 
dratus paversti į labiau tirpstančius. 1 

Vyriausieji mėthodai valgį gaminant esti: kėvtinis ant skau=: 
rados, ant žarijų, pečiuje; virimas, šutinimas, ir spirginimas. 

Kepimas neapsieina be eikvojimo, jeigu virėjas bus netikęs: 
ne kiekvienas virėjas nusimano gerai kepti duoną ar kepsnį. 

Virinimas geresnis už šutinimą, nes šutinant mėsos valaknos. 
persisunkia riebumynais ir dažalais ar sūrymais ir tampa nesuvirš- 
kinamos. Minkštą vandenį reikia vartoti. 2 

Spirginimas šiek-tiek panėši į šutinimą virškinimo reikale,. 

Garu šutinimas—geras mėthodas žuvį ir daržoves prirengiant. 
Ypačiai bulvės gerai gare iššunta savo lupenose, nėsa veik niekas 
ten nepradingsta. Žali augalai palaiko savo spalvą šutinami. Vi-“ 
rinant tas pats būna, jeigu juos paliksi nepridengtus iki išverdant. ; 

Permainos diaitoje. Kiekis ir pobūdis maisto  valgomo ar.“ 
reikiamo įvairiuoja su amžiumi, su sveikata, su užsiėmimu, su kli- 
matu, ir su meto laikais. 3 

Amžiaus atvėjyje reikia pastebėti, kad diaita kūdikių ir vaikų“ 
reikalauja stropios domės.  Sulyginamai daugiau protėino ir kar- | 
bohydratų reikia vaikystoje negu pilname amžiuje. Riebumynai 
dažnai nepatinka vaikams ir kartais su vargu priverstum juos“ 
valgyti. Sviestas, riebus pudingas, ir gerai išvirti lašiniai esti 
naudingi valgyti. Tūlose ribose ir, jeigu būtų valgomi ne tuojau 
prieš einant gultų, geri saldainiai nepakenks. " 

Kryptis subrendusio amžiaus linkusi padauginiman maisto kie-- 
kybės; tačiau geriau būtų sumažinti, o ne padauginti valgomąjį | 
kiekį. Moterims paprastai pakanka dešimtdaliu mažiau peno negu 
vyrams. 

Užsiėmimas ž žymiai paveikia diaitą, ir visatinai šnekant, kuomi | 
uolesnis darbas, tuomi daugiau protėinų imasi. Smagenymis dir- | ; 
bančiam lengviausias ir lengviai virškinamas maistas labiau atatinka. 2 


126 


' Šaltuose klimatuose ir laikmečiuose, riebumynai ir kiti kaitrą 
gaminanti daigtai reikėtų padauginti. Šiltuose klimatuose ir laik- 
mečiuose riebumynai ir protėinai reikia sumažinti. | 
Gėrimai. Vandens, ėsančio kietuose diaitos daigtuose, pa- 
"prastai nepakankant, reikia dar pridėti skystimų. Pieno, daugumoje 
„susidedančio iš vandens, kūdikiai paprastai gauna užtektinai, tačiau 
"kartais jie esti ištroškę, ir todėl „verkia. Troškuliui gesinti tyras 
"vanduo ar miežių vanduo esti geresnis negu pienas dėlto, kad ne- 
apsunkina virškinimo. Kūdikiams, penimiems vienatinai iš bonkos, 
"vanduo su trupučiu apelsinų ar vynuogių sulčių bene būtų nau- 
"dingas. Šalia vandens kūdikiams nereikia duoti jokio kito gėrimo, 
nė-gi vaikeliams bent iki šešių metų. Alkoholinių gėrinių nieka- 
dos nereikia duoti sveikiems, o ligoje tiktai tuomet, kada įsakyta 
"gydytojo, ir įsakytame daugyje. Arbatą ir kavą tiktai labai ma- 
"žame kiekyje tereikia duoti, praskiedus su pienu. Kakao, mažiau 
„padilginantis gėrinys negu arbata ar kava, yra labai geru pava- 
"duotoju. 
Gėriniai suaugėliams. Suaugėliams vanduo tai vienatinis 
" gėrinys tikrai reikalingas, o kitoki yra geriami dėlto, kad jie turi 
skanumą, ir labiau padirgina. 
Arbata savo skonį ir kvapsnį skėli tūliems lakiems daigiams, 
„ ištraukiamiems iš lapų, užpylus karštu vandeniu. Ji paskudrina ir 
" pagirtina todėl, kad ten randasi alkaloidas thėinas, ir dėlto, kad 
"karšta geriama. Kartus skonis pareina nuo tannino, ir todėl pie- 
nas ar grietinė viena, arba pienas ar grietinė ar cukrus, esti pri- 
| dedami, kad jį paslėpus. Malonus skonis 4avos pareina nuo ex- 
traktyvų, o jos paskudrinanti galybė nuo alkaloido, vardu ka/feinas. 
Kakao gali būti pavaduotoju ir kavos ir arbatos. Ji mažiau 
padirgina negu anos, nors joje randasi stimuliantas vardu /Aėo- 
„ brominas. Ji daugiau duoda peno negu arbata ar kava dėlto, kad 
joje randasi protėinai, riebumynai, ir karbohydratai. 

Alkoholiniai gėriniai. Alus, vynas, ir degtinė esti veria ja 
dėlto, kad jų skonis netiek nustalbęs kaip skonis vandens, dėliai 
„ būties tūlų aromatinių daigtų, ir dėlto kad mano juos labiau esant 
“ paskudrinančiais dėliai alkoholio juose besirandančio. Daugumoje 
"jų berods esti rūii gryni maisto gaivalai, reikiami audiniams, tačiau 

alkoholis juose ėsantis trikdo audinių veikimą, ir todėl jie nėra 
“ Patenkinanti diaitos dalykai. Kad alkoholis sugebėtų veikti kaipo 
penas, daugelis paabėjoja, nėsa audiniai nesugeba suvartoti jį ar 
: tinkamai oxiduoti kitas 1inkamesnes substancijas alkoholio būtyje. 


127 


"Tūli tėmytojai sako, kad alkoholis branginamas kaipo penas, nės, 
jeigu jis pats ir nesuvartojamas, tai jis neleidžia eikvojimą kit 
„substancijų; vienok ir šitie sutinka, kad norint susilaukti gero iš 
alkoholio tėsą galima imti tik mažus jo kiekius, ne daugiau dviejų 
"uncijų į 24 valandas. Alkoholio kiekis visokiuose alkoholiniuos ę 
„gėriniuose įvairiuoja nuo 59/, aluje iki 609/, degtinėje. Sveika an 
„žmogui tikrai nereikia alkoholio, ir kadangi vartojimas jo gam 
-<daug negerumų, žmogui geriau be jo. 
Paskelbime armijos, po kuriuo pasirašę yra kilnųs nariai 
-dikų profesijos Anglijoje, štai kas pasakyta apie alkoholį: 
Jis sumažina galią paregėti signalus; 
Jis sumizgina ir sujaukia ūmų oiiAgaSiai 
Jis sugadina tikrumą šaudymo; 
Jis paskubina nuovargį; 
Jis sumažina atsparumą ligoms ir nušalimui ; 
Jis padidina padrebinimą ir sutrenkimą nuo žaizdų. 
Rodos neabėjotina, kad pasekmės taip pat rimtos alkoholio 
pagaminamos esti civyliame gyvenime. Ta buitis, kad aršėnikai 
buvo rastas ir dar kartais randamas esti aluje daugyje užtektinamė 
užnuodinti gėrimenę, reikėtų ir-gi nepamiršti. Šaltiniu nuodų dau: 
gumoje atsitikimų buvo prirodomas cukrus, vartojamas alui 
„daryti. A 
Uždaras valgiams. Valgių uždaru vadiname tokius daigtus, 
kaip druska, pipirai, garstyčios, krienai, uksusas, indiškoji sunka 
(sutaisyta iš pipirų, česnakų ir kitokių stiprių prietaisų), ir tūli 
prieskoniai, labiau vartojami paaitrinti valgiui, ėdmeniui paskudrintis 
Išskyrus druską, tur-būt jie nė nevaidina kitokio vaidmens. Val- 
gius gaminant, prieskonius reikia pridėti baigiant procesą, nėsė 
pridedant juos anksčiau, jie netektų savo aitrumo. Žagimas prie- 
skonių yra itin paprastas. Pipirus ir garstyčias, pvd., kartais pra- 
skiedžia pridėdami neveiklius skrobylus.  Uksusą dažnai praskiedžia 
vandeniu, ir menkesnės rūšys užvaduoja uksusą, padirbtą rūgstani 
vynui ir alui. k 
Prezervacija maisto. Jeib kokis maistas genda dėliai to, 
kad jį paveikia mikro-organizmai ar ėsantieji pačiame maiste arba 
+en įsikraustę iš lauko. | 
Plačiai šnekant, prezervacijos methodas smelkiasi ar sustab- 
dyti veiklumą organizmų jau beėsančių ar įspėti puolimą pašalinių 
mikrobų. Tūli methodai panaudojami atsiekimui abiejų siekinių 
bene bus svarbesniais už kitus. 


a AT 


128 


Mikrobų mirtis ar prašalinimas, ar abudu rezultatu, galima 
atsiekti panaudojant šaltį, panaudojant karštį, sudžiovinani, ar pa- 
"vartojant chėmiškus prezervatyvus. 

Šaltis. Buitis, kad pieną atšaldome norėdami sustabdyti 
veiklumą jame esančių mikrobų, jau buvo pažymėta. Prezervuojant 
maistą, ypačiai mėsą ant didesnės skalės, šaltis labai plačiai pa- 
vartojamas, ir didelė mėsos daugybė esti kasmet atvežama iš di- 
delių tolumų ir išlaikoma nuo sugedimo niekuomi daugiau kaip tik 
žemyn pavarant temperatūrą. 

Mėsos atvėjyje esti du mėthodu pavartojamu, beje atšaldymas 
ir atvėsinimas. A/ša/dan/, mėsą padeda temperatūron apie — 12? C. 
tuojau po gyvulio paskerdimo ir pirma negu rigor mortis, pasty- 
rimas, pareina. Ir laiko ją tokiame šaltyje, iki sunaudojimui. Daug 
„ sušaldytos mėsos Anglijon atveža iš Jungtinių Valstybių Amerikos 
ir iš Argentinos. Sušaldyta aviena atvežama iš Australijos ir 
Naujos Zėlandijos. Taip-gi daugybę sušaldytų truškių parveža, iš 
naujokynių laivais. 

Atvėsinanf mėsą, temperatūrą laiko tarp — 10 ir 6.50 C. 
" Atvėsintą jautieną atveža didesnėje dalyje iš Argentinos. 
Vežiojimui sušaldytos ir atvėsinios mėsos įrengiami ypatingi 
sandėliai ant laivų, dalyvaujančių pirklyboje, ir sukrovimui jos, 
„ kada atveža, įtaisytos yra ypatingos krautuvės daugelyje sričių. 
Išveizda sušaldytos mėsos yra atžymi. Dvėsla arba maita 
„yra sausa, kieta ir šalia, kada palyti; jeigu ranką uždėjęs ilgiau 
palaikysi, ji drėgna. Mėsa esti palša, nublankusi, o lašiniai labai 
„balti ir be kraujo dėmės. Atvėsintoje maitoje mėsa štyva ir šalta, 
"bet truputį drėgna. 

Žuvis esti dažnai perzervuojama su pagalba šalčio. : Sužve- 
"jojamas žvejų laivais sudeda į skrynes su ledais, ir jokia žuvis ne 
esti siunčiama pirkliams tolumoje kitaip, kaip leduose. Daugybė 
„ sušaldytų lašišų iš Jungtinių Valstybių, Kanados, Rossijos, Sibė- 
"tijos ir net Japonijos taip atvežama Anglijon. 

1 Prezervacijai obuolių ir kitų vaisių, dabar paprastai vartojamas 
aišaldymas. Temperatūra krautuvėse laikoma tarp 1,5 iki 2*/,0 C. ir 
„vaisiai geriau užsilaiko, jeigu jie esti įvyniojami popieron sąkrovoje. 


Karštis ar namie ar krautuvėje paprastai vartojamas esti. Ūki- | 


n.nkė, virdama pieną ar žuvį ar ką kitą, kad „ilgam laikytų“, pasi- 
„ naudoja šitaja rušimi prezervacijos. Nors paprastas virinimas at- 
palaiduoja nuo mikro-oganizmų, vis-gi nevisai apsergsti nuo pūvimo. 
Mat, baktėrijos gali apnikti išvirtą daigtą. Skardinėn“ sudedant 
9 : 

129 


maistą, negana kad jį verda, bet dar apgina nuo pašalinių mikrobų, 
ir skardinę užlipdo, kad nesusiterštų. Jeib kokis maistas tokiu būdu gali 
būti apsergėtas. Taisant mėsą į skardines, sudeda pirma parinktą 
mėsą ir tad skardinę pripilia padažalu ar sūrymu. Antvožą užlipdo, * 
palikdami vos skylutę, kad garas išeitų bevirinant. Pavirinus tūlą “ 
laiką, irtą atvarą užtaiso su luitu ar suvirintu metalu. „| 2 
Daugelį dalykų, atvežamų Anglijon skardinėse, pav., liežuvius, 2 
iškrausto po jų atvežimo ir sudeda į stiklinius indus. 
Vaisius dedant į skardines, prisotintą tirpalą cukraus ir vandengj Ė 
įpilia pirma negu virina. 
- Kad ne be pavojaus sveikatai esti valgiai skardinėse sudėtiejii ) 
gerai visi žinome, ir kad skardinėse laikomas valgis esti mažiau su- | 
virškinamas, netiek maistingas ir mažiau brangintinas kaipo penagą g 
o ir daugiau kainuoja, taip-gi nėra paslaptimi. Ą 
Džiovinimas kaipo prezervacijos methodas kartais vartojamas 

dėl mėsos, žuvies ir vaisių.  Žuvį galima džiovinti ant saulės ore 
arba tam tyčia pastatytose krosnyse.  Džiovinimą ir rūkymą dažnai: Ė 
sujungia žuvies ir mėsos atvėjuose.  Amerindai ir Anglai turi. 2 
pemmikaną, kepsnį iš džiovintos ir grūstos mėsos primaišani tir- | 
“ pytų taukų; pridėjus švokšlių dėl pagardinimo dedasi keleiviai į* 
kelionę. „Biltong“ tai raižinys ant saulės džiovintos mėsos. Apie“ 
džiovintą pieną jau ėsame minėję, ir džiovintos ar sudžiūvusios 
daržovės, redisai ir t. f., galima lengviai visur gauti. 
Chėmiškieji prezervatyvai. — Prezervacijai mėsos ir žuvies“ 
paprastai vartojama esti druska, ir namie ir pirklyboje. Ė 
Sūdytą jautieną ir kiaulieną pritaiso įmerkiant į sūrymą ar 
tirpalą salietros. Šviežia mėsos spalva tokiu būdu šiek-tiek dingsta, 
bene mažiau su salietra negu sūryme. Mėsa netenka šiek-tiek“ 
irgi maistingumo, pasidaro kietesnė ir sunkoka suvirškinimui. 
Kiti chėmikalai kartais pavartojami tai — acidum boricšjj 

ir formalinas. bi 
Acidum boricum galima pabarstyti ant mėsos, ir f. t, O 
formaline galima medžiagą mirkyti. Kartais prezervatyvų įšmirk= 
ščia. į maitą. Taip retkarčiais pavartoja alūną, formaliną L 
druską. 
Prezervuojant kiaušinius, chėmikalų tirpalai ar skiedinidi 
kartais pavartojami esti, bet tai daroma, kad prašalinus orą, kiau= 
šinius įmerkiant į sūrymą ar kalkių vandenį. Lukštą aptėpliojant 
taukais ar sviestu, kaip tik kiaušinį višta spėjo padėti, turime panėšų 
effektą. 


150 


' 77 Lia.) Ka g 7 rai 277 7+7177040777 > 15 k said a, 2. 
B ias Sai 0S AAS, i id Kd el, 4 p) a is 3 2 . A 
ai ' 1 AŽ 5 
> 4 ' 


Gal-būt išskyrus tik druską, visi prezervatyvai turi savo keb- 
„ lumus, ir maistas prezervuotas chėmikalais, jei ;bent išskiriant 
tą, kuris druska pasūdytas, reikia visumet priimti su nepasi- 
tikėjimu. 
Maisto adulteracija. — Plačiai šnekant, maistas, kurį pa- 
prastai mėgiama žagti, tai produktai pieninės. Pienas, sviestas, 
grietinė, ir sūris lengviai sudarkomi, sužagiami ir kartais taip gu- 
 viai, kad be stropios analyzies sunku esti susekti sužagimą. 
Tačiau pieninės produktai neesti vienintėlė rūšimi žagiamo 
„maisto. Nedaug kas išsisuka nuo tos šelmystės, ir paprastu ža- 


„gimu esti pridėjimas medžiagos, kuri panėšauja į tikrąjį daigtą | 


„arba lengviai susiblendžia ir susimiešia su juo, ir būna pigesnė. 
Pasekančiame sąraše sudėstyti dalykai, pavartojami kaipo 
maistas ar priedas prie diaitos, ir paprastai sužagiami, ir paminėti 
darkalai maiste užtinkami: 


„Duona. . . . Mineralai, pav., alūnas ir calcii sulphas. Bulvės beveik 
be išimties vartojamos kepant duoną, kad ją padarius 
„lengvia“. 


„ Sviestas . . Vanduo virš saiko, svetimi riebumynai, pvd., marga- 
| rinas. Prezervatyvai, pvd., borax ir acidum boricum. 
„Kava .;. . Kitokios pupos, susivartojusios pupos kepintos su 
«cukrumi, cikorija, žirniai, sėlenos, rugiai, miežiai, ro- 
2 pės, datulių kauliukai, ąžuolų gilės, pienės ir t. t. 

„ Marmaliada Vartoja pigėsnius vaisius; obuolių minkštimai paprastai 
vartojami padauginimui apėmio. Obuolių sultis pa- 
prastai prideda, kad marmaliada geriau stingtų, jeigu 
vaisiai n'esti visiškai švieži. 

Pienas . . . Nugraibymas riebumynų, pridėjimas vandens ar nu- 
graibyto pieno. Prezervatyvai: kreida, sutirštintasai 
pienas maišytas su vandeniu. 

„ Garstyčios . Kvietiniai miltai, kurkuma (geltonasai imbieras), kuku- 
rūza ir bulvės, ankštpipiris (raudonasai pipiras), su- 
doklis ir molis. 
„Cukrus . . . Dažai, smiltys, sierinis acidas, ar kalkių chloridas. 
„Arbata .. . Mineralinė medžiaga, geležies ir misingio piaulai, smil- 
tys, išsivadėję lapai, lapai kryklės (laukinės slyvos), 
šeivmedžio, ir gluosnio, borax ir sodii carbonas, mie- 
šalas gypso ir mėlio, ir t. t. 
Maistas skardinėse esti lengviai ir dažnai sužagiamas. Ką 
„Parduoda kaipo lašišą skardinėse, pav., dažnai n'esti visai lašiša, 

0* 

131 


bet treska ar šiaip paprasta kokia jūrinė žuvis, nudažyta su ko- 
šinilės dažyve. | 
Dešros esti labai lengviai darkomos, ir dauguma jų susideda | 

iš duonos plutų su mėsa, o kartais duonos esti daug daugiau negu | 
mėsos. lr prezervatyvų paprastai prideda. ž 
Tokioms adulteracijoms nėra galima papriešinti, nėsant sto2i 
vinio nustatyto dešroms ir mėsai ar žuvei skardinėse. Uždrausti 
galima tiktai, kada randi maistą ėsant ligotą ar nesveiką, o me- 
thodus ištyrimui jų nesveikumo aprašysime vėliau. 
Maisto inspekcija. — Šalia mėginimų surasti maiste adulė 
teraciją, vartojama dar esti maisto inspekcija, kad neleidus, kiek 
galima, pardavimą ar nesveiko ar ligūsto peno. Suprantamas daig- 
tas, kad į mėsą yra kreipiama daug domės. d 
Mėsa. — Sveika mėsa privalo būti raudono dažo, ir nė: 

per tamsi nė per daug blanki, nublyškusi. Mėsa jaunų gyvulių 
esti visumet palša spalvoje; senyn einant gyvuliui, ir varsa eina 
tamsyn. Mėsa jaučio-tekio esti tamsesnė ir rupesnė negu jaučio. 
Taukai privalo būti kieti, balti ar palšai gelsvi, nors Džėr- 

zės ir Gurnsey galvijų spalva būna tamsesnė ir pas tuos, kurie“ 
penimi sėmenių išspaudomis.  Dėliai plonų taukinių sluogsnių 
raumenių audiniuose pasidaro išmarginta išvaizda. | . 
Mėsos paviršis turi būti itin kietas ir: palšai raudono dažo.“ 
Kvapas turi būti silpnas ir ne nepriimnas, ir neturi būti blogo 
kvapo, kada mėsgalį grūdi ar trynioji inde su karštu vandeniu. 
„Mėsa privalo būti kieta palytint ją ir tampri, ir spaudant ne- 
turi likties duobučių. Jokis skystimas neturi sunktiesi spaudant. 
Reakcija turi būti rūgšti. - Galutino sprendimo nėra galima daryti, 
iki rigor mortis ar sustingimas neįvyko pilnai, kas paprastai pa- 
sidaro į 12 valandų. 
Mėsos inspekcijos pirmuoju siekiniu esti surasti, ar ji kuomi 
nors skiriasi ar nesiskiria nuo aprašytų ypatybių, ir taip-gi su- 
rasti, ar joje apsireiškia, ar ne, bent koki ženklai ligūstumo. 
Suradimas blogumo mėsoje paprastai nėrą dalyku labai sunkiu,. 
ypačiai jeigu pūvimo atmainos jau vyksta.  Ankstybuose laips- 
niuose tai sunkiau padaryti. Mėsa, greitai gendanti, dažnai esti 
tokia, kuri kilo iš gyvulio kritusio nuo alinančios ar uždegąmos 
ligos, ar kuriam šio arto dėliai nenuleido užtektinai kraujo. Šitais 
atvėjais mėsos išvaizda būna tokia: 
Mėsa gyvulio, kritusio nuo alinančios ligos, yra palšai ar 
baltai raudono dažo. Riebumynų daugis taip-gi yra sumažėjęs: 


1 


182 


Mėsa gyvulių, kuriems neganėtinai kraujo nuleista, yra tamsi, ar 
net raudonai tamsi. Melsvumas nurodo prasidedantį pūvimą, O 
"vėliau spalva persimaino į žalią. 
Taukai blogoje mėsoje gali būti tamsios spalvos ir minkšti, 
 Gyvuliui kritus nuo inflammatorinės ligos, mėsa tamsi, blogai su- 
stengusi, gležna ir drėgna. ant paviršio. 
Blogas kvapas gali būti pirmu ženklu pūvimo. Jį pirma pa- 
tėmysi prie pat kaulo, ar jo smagenyse, suminkštėjusiose, ir su- 
tamsėjusiose spalvoje. Geriausiai surasi blogą kvapą įbesdamas 
gelažtę ar virbalą į mėsą, ir pavuostydamas įrankį, kada ištrauksi 
„atgal. Blogas kvapas lengviai pažįstamas mėsą grumdant stikli- 
„nėje su karštu vandeniu, ir kapotą mėsą bei dešras paprastai mė- 
gina tokiu būdu. 
Bloga mėsa esti minkštesnė už gerą mėsą, ir pašlampa spau- 
dant. Mėsa gyvulių kritusių nuo inkstų ar širdies ligos esti labai 
"šlapia (putmeniuota). Reakcija gendančios mėsos esti alkališka. 
Ligota mėsa. — Čion paprastai susiduriame su tuberku- 
liozimi. Dėliai ligos svarbumo žmogui ir dėliai galimybės užsi- 
krėtimo valgant tuberkuliozinę mėsą, stropiai esti daroma inspek- 
"Čija dėliai ženklų li- 
gos uostuose,ir kitose 
vietose, kur  maitą 
"examinuoja. 
3 Be to, dar ran- 
"dame anihraxą, akti- 
„nomykozį, trichinozį, 
trematodus, kiaulių 
virus ar cysticerko 
ligą, visokeriopas in- 
flammatorines ligas, 
pvd.,puerperalę karšt- 
ligę,  pleuropneumo- 
Nitį, nagų bei snukio 
ligą, ir kiaulių karš- 
tines, 


Priešakinė jautienos šlaunis, parodanti džiovą 
pleuros ir plaučių. 


Tuberkuliozis. — Tuberkuliozis labai paprastai randama 
pas kutėje penimus galvijus, ir pas kiaules. Avys retai teserga 
tuberkuliozimi. Liga gali būti suabelnėjusi ar rastiesi plaučiuose. 

Plaučių pleuroje, pilvo peritoneume (su Rep NTA, lymphatinėse . 
liaukose, jaknose, kauluose, ar tešmėnyje. 


186 


„AS 


"dininkai, taip-gi teisman traukti neprivalo privatus Žmogus. 


"nies. Organas esti daug minkštesnis negu normaliai, ir pripil- 


"134 


Pleurai ar perifonėumui ėsant labai apimtam, paprastai | 
randi stambius mazgelius kartais sumizgusius, kaip vynvuo- 
gių kekė. 

Labai dažnai liaukos, vos apimtos liga, iš dalies esti padi- 
dėjusios, ir gali būti varškėtos. Kartais jų vienų struktūra teesti 
ligūsta, o pas kiaules liaukos apie kaklą labai paprastai ligūstos. 
Jaknos esti dažniau ligotos negu kokis kitas abdominalis (pilvają 
organas.  Tešmens ligos dažnai užtinkamos. E 

Žinodami, kad tuberkuliozies būtis esti priežastimi uždraudimo: 
pardavinėti dalį ar visą maitieną, mėsininkai dažnai prašalina ženk-- 
lus ligos: liaukas išpjauja ar pleurą nuplėšia, vidujiniai organai“ 
prašalinami, ar tešmenį nupjauja. Tuberkuliozinė mėsa netinka 
žmogui valgyti, ir kada ją užtinka sanitaras, ją atima ir Aunaiišjją 
ar kitaip su ja apsidirba. | 

Asmuo besisavinantis ligūstą mėsą reikia teisman patrauktių 
ir jeigu randame, kad jis su žinia parduoda ar pastato pardavimas Ę 
reikia sunkiai nubausti. Užgrėbti gali tiktai specialiai įgalioti val- 


Anthrax. — Čion ypatybė akin krintanti tai padidėjimas bluž- 


dytas lyg akynos (juodųjų serbentų) kisieliaus. Mėsa drėgna ir 
blanki, išskyrus ten, kur įvyko kraujo tekėjimas. Mėsa stingsta iš 
lengvo ir blogai. Kraujas pasilieka skystas daug ilgiau negu nor- 
maliai ir kribžda nuo B. anthracis. Stervieną reikia čiupinėti su 
dideliausiu atsargumu. Mėsa visai netinka maistui, ir turi būti su- 
naikinta be atidėliojimo. | | J 

Aktinomykozis. — Dėliai palinkimo aktinomykoziškų mazgų: 
almėti ir suminkštėti, per klaidą ligą palaiko tuberkuliozimi. Kau- 
lai ir jaknos kartais ligos apimti. Ligotos dalys maitos reikia: 
sunaikinti kaip netinkamos maistui. | 

Trichiniazis arba trichinozis. — Žmogus užsikrečia frichi- 
nella (frichina spiralis) paprastai valgydamas užkrėstą kiaulieną. 
Liga pas mus retai atsitinka pas žmogų ir gyvulius, tačiau nemaža 
atsitikimų buvo neseniai užtikta Amerikoje; ir Vokietijoje, kur kiau= 
lienos dešros ir kumpis maždaug žali esti paprastai valgomi, se- 
niau dažnai atsitikdavo. Įvedus stropų ekzaminavimą kiaulienos, 
trichinozis suretėjo.  Raumeniniai audiniai plėkšnies (diaphragmos) 
paprastai ligos apimti pas kiaulę, bet susirangę krepšelyje kirminai 
užtinkami ir kituose raumenyse. Kirmino lerva neišeina iš krepšelio 
ir nesubręsta, iki mėsa nepasiekia grobų. 


Po kopuliacijos patinas stimpa. Lervas padeda pataitė lym- 
phų kanaluose grobų sienelėse. Iš čion jos pasklinda po visą kūną, 


galiaus randa kelią į raumenius, kur jos imasi naikinti valaknas. 


ir darytiesi kapšelius. Jos kartais pasilieka cyste gyvos per ilgą 
laiką, net per 30 metų. Tačiau paprastai jos nudvesia trumpu laiku, 
ir visas Mmazgutis sukalkėja. Trichinuotą kiaulieną visumet reikia 
sunaikinti. 

Trėmatodų liga, apninkanti jaknas ir paeinanti nuo kirmino 
Distomum hepaiicum, paprastai užtinkama pas avis. Sergančiose 
jaknose tulžinės rynos išsipūtusios ir jose randasi daug kirminų, 
Cirrhozis paties organo įvyksta, ligai 
ilgam patenkant Paprastai vien 
jaknos esti sunaikinamos. 

Kiaulių drognės ar Cysticer- 
kinė liga apninka labiau kiaules, 
jaučius ir avis netiek dažnai. Cysti- 
cerkai (Cysticercus cellulozae) tai 
embryonai kaspininkų, ir išauga į 
subrendusius kirminus, kada nueina 
į grobus. 
| Kiaulės cysticercus tai papras- 
čiausia liga. Ji atsitinka raumeniuose 
lytyje mažyčių cystų, kiekvienas dy- 
džio kaip špilkos galvytė. Raume-  Distomum hepaticum ir ovum 
nys užsikrečia nurijus medžiagą su 
kaspininko kiaušiniais, kurie plėtojasi grobuose ir iš ten patenka į 
raumenius liežuvio ir pečių. Čion jie susiraičioja ir padaro cystus. 
Žmogui-raumenį suvalgius, cyklius užsibaigia, embryonui išsiplėto- 
jant į kaspininką. Cysticerkų lengviai užmuša karštis, tačiau užkrės- 
toji kiauliena reikia sunaikinti kaipo netinkama maistui. 

Kaspininko rūšis, paeinanti iš kiaulės cysticerkaus, tai Taenia 
soliurn. 

" Išveizdoje jaučio cysticerkus (Cysticercus bovis) panėši į 
kiaulės cysticerkų. Jis pagamina Taenią mediocanellarą. 

Arkliena. — Pardavinėti arklieną kaipo žmogaus maistą esti 
draudžiama Anglijoje, jeigu ant krautuvės nėra iškabos su pažy- 
mėjimu tos buities. Arkliena yra maž daug lengvu atskirti nuo jau- 
tienos, nors kartais mėginama šitos vieton anąją įkišti. Ji esti 
tamsesnės spalvos ir šiurkštesnė.  Pastovėjusi mėsa įgauna žydrą 
žibėjimą, ir kvapas nėra toks priimnas, kaip nuo kitos mėsos. 


185 


Po oda taukai esti skaisčiai lig auksas geltonos spalvos ir minkšti, 
"o jaučio baltesni ir kietesni. Arklys, reikia prisiminti, turi 18 gru- 4 
čių šonkaulių, o jautis 13 gručių. Pas arklį radius ir ulna jun- 1 


giasi, o pas jautį ulna yra žymi ir atskira. Arklys turi fibulą, o 
jautis neturi; arklio liežuvis glotnus, platus ant galo; jaučio-gi lie- 


žuvis šiurkštus ir smailus. Arklio jaknos turi tris skVetūs; pas 
jautį tai viena tuma su mažu skvetu ant viršutinio ir užpakalinio 


paviršio. 


valo būti maž-daug štyva, ir laikant už galvos neturi nusvirti per 


gležnai. Mėsa turi būti tvirta ir netrupi, ir ne perlengviai nuo 
kaulo atsiknioti. Akys turi būti šviesios ir iššokusios, o ne van- | 
gios ir įdubusios. Pažiaunės privalo būti raudonos ir ryškios. 


Gliaumės ir kraujas turi būti skaistūs. 


Ekzaminavimas kitų valgomų daigtų. Žuvis sveika pri- : 


Žvyniuotų žuvių žvyniai neturi lengviai luptiesi. Kvapas ne- 


turi būti smardus, bet priimnas; paprastai pirmieji pūvimo ženklai i 


matosi apie pažiaunes, ir čion blogas kvapas lengviausiai, ir grei- 


čiausiai užtinkamas.  Kuomi greičiau žuvis išskriodžiama, vidu- | 
riai išimami, ir ledan įdedama, tuomi ji ilgiau laikosi. Lašišos 
užkrėstos cysticerku (Bothriocephalus) latus užtinkamos ėsą Bal- | 


tijos jūrėse. Tokios netinka maistui. 


Kadangi /ukšfgyviai (molliuskai) linkę tapti labai pavojiogaia į 
kada genda, tai reikia juos gerokai saugoti.  Mušeliai ir austerės | 
gęsdami paprastai atsidaro; varlėdėžės (cocles) net. gendančios | 
pasilieka uždaromis, tačiau jas atidarius, išrodo plonos ir sausos. 
Krabės ir vėžiai gęsdami netenka spalvos po „prikyšte“ ir uodega. | 

Paukščiai kartais serga tuberkuliozimi, įgrobti esti gerklė | 
ir pilvo organai. Liesi sukūdę paukščiai reikia visumet pažiūrėti, 
ar neturi ligos ženklų. Mazgeliai pasidarę esti smulkučiai ir gel- | 
svos spalvos. Kokcidialė liga jaknų dažnai atsitinka; paeiną nuo | 
Coccidium oviforme, kuris pagamina mažyčius gelsvai baltus 


mazgelius ir padaro jaknas (nors ne visą paukštį) netinkamas maistui. 


Taip-gi žriuškius apninka Coccidium oviforme. lr čion nukenčia | 


jaknos, ir jos pridera išmesti. Kartais katę pakiša ažuot triuškio, - 


žinoma, nupiaustę uodegą, naguotas kojas ir vidujinius organus. 


Tiktai su galva sunku, už tai prideda triuškio galvutę ir stropiai ją 4 


prisiuva. 


156 


„- 


Kiaušiniai. — Daug kiaušinių atveža Anglijon iš Lietuvos, + 
Latvijos, Rossijos ir Sibėrijos, ir dažnai jie būna negeri. Papras- 
tai galima atskirti geras kiaušinis nuo blogo tėmyjant jų elgėsį į 


2 


1! 


"sūriame vandenyje; geras kiaušinis skęsta, o blogas plūkioja. 
"Kiaušinių pirkliai bet-gi daugiau atsideda ant švitinimo jų, beje per- 
"žiūri juos prieš žiburį ar ant elekriško žiburio. Geras kiaušinis 
"skaistus ir neturi plėmų, šlakų, ir trynį galima lengviai matyti. O 
"blogas kiaušinis esti šlakuotas, taškuotas, ir skaistus esti tik stor- 
"galyje. Taškai šlakuotame kiaušinyje paeina nuo augimo musų, 
"pelėsių, ant vidujinio paviršio lukšto. Sako, tokia dėta pasidaranti 
nuo sukrovimo kiaušinių drėgnuosna šiauduosna. Šlakuoti kiau- 
"šiniai netinkami maistui. 
Maistas skardinėse. — Čion visumet lengvu pasakyti, ar 
talpa - neatidarytos skardinės tinka maistui ar ne. Skardinė pri- 
valo visumet būti pilningai uždaryta, o jeigu esti ženklai ' patakų, 
"tekėjimo, tai labai 
„galimu daigtu yra, 
"kad mikrobai radę 
yra įeigą ir kad ge- 
"dimas prasidėjęs. 
Nelygumai ir išsi- | Z Z / —a | 
'gaubimai pasidaro | Nut a u—— L. 44 SARDINĖS E 
ant paviršio skar- | SS N AS "Ž 
"dinės, jeigu tūriui : 
gendant pasidarę . Skardinukės išpūstos, ir jų įturis yra sugedęs; 
„yra dujos. Jeigu viduj randasi dujų. 
"randasi daugiau p 
"negu viena luito dėmė, galima nužvelgti, kad skardinę kas-nors 
"čiupinėjo, mėgindamas išleisti dujas sugedimo. Skardinės, kurių 
„vidurkis užluituotas, reikia atmesti, nėsa matomai toji dalis tapo 
4 pradurta po to, kaip skardinė buvo pripildyta, ir vėl sulopytą potam 
"luitu. Blogai pripildyta skardinė ir ta, kurioje randasi dujų, išduoda 
duslų balsą, kada ją stuktelsi su kujuku, o talaškuojant skardinę, 
" pasigirdės talaškavimo balsas („tilšku-talšku“). 
i Ligos, kilančios nuo maisto. — Diaita ir sveikata. — 
„Skriauda yra galima padaryti sveikatai ir kūnui visatinai ydinga 
" diaita, ar tai maisto neužtektinumu ar netinkamu penėjimu.  Ženk- 
"lus nepakankamo peno itin dažnai matome vaikuose, lankančiuose 
"elementarines mokyklas dideliuose miestuose. Tokie vaikai yra bu- 
kūs, atliekuonys, vangūs, anaemiški, be energijos ir užskurdę ūgyje. 
Pas suaugusius ženklai pasilieka tie patys. 
. Netinkamas maitinimas. Ant laimės, daugelyje atsitikimų 
" ženklai pastebimojo nubadėjimo ne tiek priklauso nuo tikro trū- 


157 


kumo peno, kiek nuo netinkamo penėjimo ir neužtektinumo vienę 
ar kito esimo diaitos. Daugumoje atsitikimų trūkumas profėinį 
diaitoje mažiau pakenčiamas negu trūkumas ar riebumynų ar kar 
bohydratų. O trūkumas riebumynų esti pavojingesnis negu kar 
bohydratų trūkumas. į 
Nubadėjęs kūdikis galėjo gauti peną tinkamdme daugumę 

bet nevykusios rūšies; perpenėtas kūdikis, labiausiai iš bonko 
penėtas, neretai atrodo lyg nubadėjęs. 
Paprastoji padėtis, randama tarp neužtenkamai ar netinkamai p 
nėtų kūdikių, tai rAacAifis. Rhachitiški vaikai tai paprastai iš bonką 
penėtieji vaikai; tai tie, kurie šalia blogo maitinimo, nėra turėji 
gana oro ir saulinės šviesos. DPaliegęs vaikelis dažnai išrodo tuk 
lus, papampęs, tačiau audiniai minkšti ir atsparumas labai sumen: 
kėjęs. 12 
Škorbutas, kaip kad rhachitis, tai peno trūkumo liga, ir da- 

bar manoma, kad pareina nuo nebūties vitamino diaitoje. DPavei- 
kimas vaisių ir jų sulčių, pav., citrinos, nors dažnai susekamas 
aciduose ir druskose jų, numanytinai bene priklauso nuo substan: 
cijos tokios, kaip vitaminas. 3 
Beri-Beri, kitoje peno trūkumo ligoje, taip- gi priselina 1 

prie nebūties vitamino. 
Perpenėjimas, — Kūno audiniai tereikalauja tūlo daugi6 
peno, ir jeigu kemši daugiau negu jiems reikia, jie atmeta, Ir ga- 
liaus apmaudą reiškia. Kiek galint, medžiaga nesuvartojama au: 
dinių, esti sukraunama, vienur — jaknose, kitur — kaipo riebum |- 
nai, o kita dalis išmetama laukan drauge su nuodėvenomis. Per- 
“ penėtasai žmogus tai paprastai silpnutis žmogus. Perpenėti kūdi- 
kiai dažnai turi mažiau atsparos negu tie, kurie negauna gana peno. 
Nuo perpenėjimo pareina /u/žies ligos dėliai jaknų apsunk E 
nimo per didele našta, Zyspepsija dėliai įręžimo digestyvių organų 
vidurių užkietėjimas, podagra ir kiti apipenai, pareinantieji nu 
sulaikymo pašalinių padarinių virškinimo. . 
Maistas ir ligos. — Plačiai imant, penas cali pagaminti 
blėdį ar tam tikrą ligą a) dėlto, kad jame randa prieglaudą orga 
nizmai, ar baktėriški ar parazitiniai, b) dėlto, kad jis genda, arba 
turi mikroorganizmus ir iš jų išdirbinius — toxinus, ar c) dėlto 
kad jame esti visokeriopi nuodai ar susiurbti ar tyčiomis pridėti. 
a) Baktėrinės ligos. Baktėrijos, sugebančios patiekti tai 
tikras ligas, įeina į kūną, nors nevienatinai, bet vyriausiai su anti 
maliu maistu, ir ten būna ar delto, kad įgyvulys valgomasai buvė 


188 


"paliegęs, ar dėlto, kad penas tapo suterštas per nerūpestingą čiu- 
pinėjimą ar bereikalinga stovėjimą lauke, po veikme oro. 

Nemažą ligų skaičių dedame klasėn užsikrečiamų ligų, ben- 
“ drų ir Žmcgui ir gyvuliams. Dėliai to, kad jos pirma apninka tū- 
Jus gyvulius, ir esti perdaviamos žmogui ir kitiems gyvuliams, jas 
kartais vadina epizoo/finėmis ligomis. Svarbiausiosios ligos, per- 
“ daviamos maistu, tai tuberkuliozis, anthrax, ir nagų bei nasrų liga. 
Bene dar reikėtų ton grupėn pridėti diphtheritį ir škarlėtiną ir Tarp- 
"žemines arba Maltos karštines, pareinančias nuo pieno ožkų, užsikrė- 
"tusių taja liga. 

Daugelį ligų, kuriomis gyvuliai serga, galima perduoti paly- 
“ tėjimu ar susidūrimu ar inokuliacija, bet ne valgymu maisto, kiek 
"esti žinoma, paeinančio: iš jų, pav., aktinomykozis, įnosės (ma- 
Ileus) ir farciminum (eguinia), vakcinia ir t.t: Šitos ligos padaro 
užkrėstąją dalį ar ir visą maitą netinkama žmogaus maistui. Tas 
“pats reikia pasakyti apie daugelį ligų; kurios išrodo tikrai neuž- 


krečiančiomis žmogų, pav., kiaulių šiltinės (typhoid), gyvulių ma- 


“ras, pleuropneumonitis ir t. t. 

Iš prirodytųjų epizootikų, tuberkuliozis esti visų svarbiausia, 
"ir nors galimas daigtas, kad rizika užsikrėsti tuberkuliozine mėsa 
L yra nedidelė, didelės daugybės tokios mėsos esti sunaikinamos. 
Vokietijoje mėginama taupyti tūlą dalį pasmerktos tuberkuliozinės 
mėsos, įsteigiant taip vad. „Freibank“. Visas maitas, prirodytas 
ėsant tuberkuliozinėmis, siunčia į tuos sandėlius po to, kaip iš- 
" piaustė ir prašalino visus tuberkuliozinius pažeidulius. Čion tą 
mėsą sterilizuoja garu, ir potam parduoda ypatingose krautuvėse 
kaipo prastesnę mėsą. Taip pat apsieina ir su kitomis ligūsiomis 


mėsomis, pav., su tomis, kuriose randasi parazitai kaip cysticer- . 


kai, trichina, ir t. tt To nereikėtų Lietuvoje leisti! 

Suterštas maistas. — Ligos, galimos perduoti suteršus 
maistą mikrobais, tai grobų šiltinės, škarlėtina, diphtheritis, cholera, 
ir epidemiškoji diarrhoea.  Akyplėšria priežastimi suteršimo esti 
neatsargus čiupinėjimas ir neganėtinas apsaugojimas, ypačiai 
daigtų, kurie ar esti verdami prieš juos valgant, arba valgomi šalti 
po to, kaip tapo sunešvarinti. 

Parązitinės ligos užsikrečiamos valgiu sudaro gan žymią 
grupę. Kirminus, kurie tų ligų kaltais esti, mes ėsame aprašę ki- 
toje vietoje. | 
| b) Užnuodymas maisto baktėrijomis. Čion priklauso visi 
" atsitikimai ar išsiveržimai maisto užnuodymų, paeinanti nuo maisto 


169 


k 
I 
L 


„50 io. 


„mos mėsos. Mušeliai, bulvės, sūris, grietinė, pav., pyragėliuose, 


„-bacijos laikas esti trumpas, ankstybus symptomus bene pagamina . 


užkrėtimo baktėrijomis, kurios ar prieš maistą suvalgant ar jį s 
valgius pagaminą substancijas, nuo kurių symptomai priklauso. | 

Daugumoje atvėjų maistas užnuodytas tai paprastai esti mė- 
sos, neprezervuotos ar prezervuotos skardinėse ir t. f., ar sudary-- 
tos į tam tikras lytis, pav., dešras, paštėtus, ar puaduose laiko-- 


ir ledinė grietinė („ledas“) nesykį susitelkia su išsiveržimu ligos, 
kurios akyplėšrios dėmės esti skrandžio ir grobų sujaudinimas, 
širdies pykimas, vėmimas, karštis, slopulys, ir visokeriopi nervų“ 
symptomai, kartais pasibaigianti mirtimi. 

Mušeliais užnuodymas pareina nuo mušelių apgedusių pa= 
sidarant chėmiškiems nuodams per veikimą baktėrijų, randamų. 
sutrose. Kokios ten baktėrijos veikia ir kokiose sąlygose jos 
nuodus pagamina, nėra dar žinoma. Buvo manoma, kad nuodais: 
ėsąs ptomainas vardu myti/ofoxin, bet ar jis toks ar kitoks, nėra 
dar nustatyta. J 

Sūriu užsinuodymas yra itin paprastu dalyku, ypačiai Ame-: 
rikoje.  Tūluose išsiveržimuose sūrio ištyrimai parodė būtį grobi- 
nių organizmų, pav., B. co/i communis, ir apipenui siūloma duoją 
vardą fyro-foxicon. 

Bulvėmis užsinuodymas buvo seniau manoma ėsąs che 
mišku savo gimtyje, bet dabar nustatyta, kad paeina nuo pas 
rijų. Bulvės turi peną labai tinkamą baktėrijų augimui. 3 

Grietine ir „ledais“ užsinuodymas be abėjo paeina nuo 
užkrėtimo medžiagos baktėrijomis, tur-būt labiau iš grobų kilusiomis.: 
Baktėrijos gerai veši grietinėje, ir veikiai ten padaro savo toxinus. 

Symptomai maistu užsinuodymo seniau būdavo priskaitomi 
toxinams, kuriems duota vardas p/omainai, bet dabar juos atse- | 
kame daugumoje atsitikimų veikime baktėrijų. Tą veikimą jų ga- | 
lima šiek-tiek parodyti pačiame maiste, bet labiau jis vyksta kūne. | 
Mėsoje mikrobai tur-būt eikvoja savo energiją besiveisdami, be= 
sidaugindami skaičiuje; o kūne labiau gamina toxinus. Laikas 
nuo suvalgymo užkrėsto peno iki pasirodymui symptomų žymiai | 
įvairiuoja. Kartais esti gana pusiauvalandžio; kartais: keletas va- | 
landų patenka, ir net keletas dienų. Protarpio ilgumas tur-būt pri- | 
guli nuo skaičiaus suvalgytų mikrobų, o tais atvėjais, kur inku- | 


toxinai, jau ėsanti maiste. | 
„ Mikrobai, paprastai randami ar nužvelgiami, yra kilę iš grobų. 
Gali būti tūla lytis B. co// communis, vienok dabar vyriausiu | 


140 


" kaltininku skaitomas taip vad. Gaer/nerio bacillus. Kad tas or- 
 ganizmas esti priežastimi, kalba ta buitis, kad daugelyje atsitikimų 
"užsinuodymo maistu, kamantinėjant jį su ligonio sėrumu, buvo at- 
rasta, kad jis į kupstus ar kruvas susibėga tokiu pat būdu, kaip kad 
„B. fyphosus, paveikiamas sėrumu ligonio žarnų šiltinėmis sergančio. 
Gaerthnerio baciilus gali pareiti iš grobų gyvulio, maistui pa- 
„ mušto, ir gali būti pasėtas ant maisto, kada mėsininkas išdarinėja 
"gyvulį; arba jis gali pats būti mėsoje, jeigu gyvulys sirgo liga 
"prieš paskerdžiant. Pas žiurkes Gaertnerio bacillus labai mėgsta 
"viešėti, ir kartais bene užkrečianti mėsa bus suteršta buvusi šitų 
 nenaudėlių. 
Atsitikime paruošto maisto, užteršimas gali įvykti vėliau 
„maistą prirengiant. Juk ten progų nemaža randasi: gaminant py- 
 ragaičius, padažalas ar drebučiai. pridedami, kada mėsa tapo iš- 
„virta tešloje, o tyrinėjimas šiur-tur yra parodęs, kad drebučiai lai- 
„ komi esti netinkamose vietose, kur juos lengvu užkrėsti iš išei- 
"namų vietų, šiukšlynų ir t. tt Kur drebučiai nebuvo pridedami py- 
. ragaitį pagaminus, buvo rasta, kad mėsa nebuvo gerai išvirinta ir 
todėl mikrobai galėjo sveiki ir gyvi išlikti. Be to, reikia pašakyti, 
„ kad toxinai tur-būt neesti įgrobiami karščio, vartojamo valgymams 
“virti. 
Atsitikime mais/o skardinėse mikrobas tur-būt įlenda, suradęs 
„ kokią nors kliautį skardinėje, ir reikėtų stropiai paieškoti, ar skar- 
„dinės nėra prakiurusios ar kaip kitaip ydingos. Taip-gi nereikia 
"užsimerkus būti ant galimybės neganėtino išvirimo ar blogo užda- 
„ rymo skardinių, ir reikia nepamiršti, kad Gaertnerio baccillus at- 
; Sparus esti itin augštai temperatūrai. Pasidarymas dujos, su išsi- 
" pūtimu skardinėlės ir su talaškavimusi pakratant ją, jau paprastai 
nurodo, kad išsidėstymas vyksta, ir kad tūris yra pavojingas. Be 
"to, mėsa šiaip gan šviežia ir liuosa nuo gedimo gali būti užkrėsta 
„ Gaertnerio bacilliu ir žmogus ją suvalgo be jokio nužvelgimo. 
Tarp substancijų, pagaminamų veikiant pūvimo mikrobams, 
esti taip vad. p/omainai. Šituos laikė ir tebelaiko pavojingomis 
"substancijom's sugedusioje mėsoje, ir atsitikus užsinuodymui maistu, 
Žmonės paprastai tebevadina užsinuodymo ptomainais. Bet mokslo 
" žvilgsniu grupė Gaertnerio bacillių ir toxinai jų pagaminami kūne 
reikia kaltinti už užnuodymą. 
Reikia nepamiršti, kad drebučiai atšaldyti esti sustingę, štyvi, 
bet jeigu skystėja, tai jau ženklas, kad baktėrijos veikia, ir jų reikia 
! pasisaugoti. : 


141 


2 PT aut TA i USA "T bn „12 "17-17 21 L 65 151 8 L ių. 5 L „e EPT *. * ko ar 


TK AN DS ID NASA VAS DAS 


 W ž s 148 į Č A a 


Mėsa labiausiai pagabi įsiveržimui pūvimo mikrobų, tai ta, 
kurią gauname nuo galvijų sirgusių ar stipusių kokia-nors inflam= 
matorine liga. Už tai paprastai tokia mėsa pasmerkiama. : 

Botulizmas. — Užsinuodymą dešromis vadina botulizmų, 
kurio vyriausieji symptomai atsineša į centralinę nervų systemą;“ 
neretai užsibaigia mirčia. Tatai pareina nuo mikrobų, vadinamų: 
Bacillus bofulinus bene iš kiaulės grobų. Dešros tą ligą patie= 
kiančios tai paprastai jaknų ar kraujo dešros, valgomos žalios. 
Bet ir sūdyta ar rūkyta ir prezervuota mėsa skardinėse kartais esti 
sumizgūsi su botulizmu. | 

Dešrose užtinkame be boinližmųo dar kitokias buitis. Dažnai 
nelabai rūpestingai parenkama mėsa dirbimui dešrų, o prieskoniai 
vartojami dažnei paslepia gedimo ženklus, o neužmuša mikrobų, 
kurie pagamina užnuodymą. 

Todėl norint išvengti taip nemalonių maistu užsinuodymų, 
reikia linkėti, kad valdžia gerokai pridabotų vietas, kur maistas yra 
ruošiamas, sukraunamas, ar pardaviamas, kad apsaugojus gyven= 
tojų sveikatą nuo pavojaus užsinuodymo. 
. c) Ligos nuo susiurbtų ar pridėtų apipenų. — Nuodai, 

kurie susiurbiami ar ištirpdomi imaiste, būna paprastai metaliniai. 
Svarbiausieji bene bus švizas, nors randame ir aršeniką bei varią, 
kuriuodu paprastai prideda iš netyčių, kaip va į alų, kur aršenikas: 
randa sau kelią drauge su cukrumi. Dabar retai jį bevartoja nu- 
dažymui saldainių ir t. t., nėsa jo vietą užėmė augaliniai dažai.“ 
:Varią randame daugiausiai žirniuose, sudėtuose skardinėse ar bon- 
kose, ir jį deda norėdami prezervuoti žalią nudažymą. Paprastai“ 
vartoja cupri sulphas, ir sako, būk daugis suvartojamas nedarąs“ 
žalos. 3 

Švinas kartais randamas esti aluje, o taip-gi imbierinyje aluje: 
ir kituose aeruotuose, praorintuose vandeniuose, ir paeina nuo“ 
vamzdžių arba dūdų, per kurias anie pereina priruošimo metu.“ 
Skystimai metalą tuomi labiau įveikia būtyje karboniškojo acido“ 
dujos.  Aeruoiuosna vandenysna švinas gali patekti iš viršūnės 
siphono. Reikia dar priminti, kad švinas mėson gali patekti nuo 
verdamųjų indų. „2 

Pridedamaisiais nuodais paprastai esti prezervatyvai, pvd.. 
borax, acidum boricum, formalinas, ir acidum salicylicum. Dėti. 
prezervatyvus į pieną esti uždrausta (Anglijoje, Amerikoje), o deš-- 
ras ir valgius skardinėse ir puoduose dar tebeprezervuoja pridėdami 
acidum boricum. 


142 


GM a E“ METŲ M OS PSAS A Arto TD 
' 7 4 d 


Daugeliui žmonių acidum boricum nėra pakenčiamas, ir todėl 
nelinkėtina, kad praktika dėti jį maistan plistų tarpžmoniais. 

Acidum salicylicum kartais vartoja pridėdami pvd. vynan, citri- 
nos sultysna, ir t. t., bet tai nemalonus įdėlis ar maistan ar gėrinyn. 

Skardis (cina) seniau randama buvo valgiuose skardinėsna 
„sudėtuose, bet šiandien ten retai teužtinkama. Neseniai Amerikos. 
vyriausybė uždraudė įvežimą maistų, kuriuose atsirastų daugiau 
negu 2 granu stanninių (skardies) druskų svarui. 

Įstatymai dėliai maisto. — Įstatymų dėliai maisto tikslu pri- 

valo būti: a) neleisti sužagimo ir b) neleisti parduoti daigtus ligūstus, 
nesveikus, ar netinkamus Žmogui valgyti. 
Žmonės nusikalstantieji prieš tokius įstatymus privalo būti 
„baudžiami. Kad įspėjus tokį nusikaltimą, reikia alų ėmus duoti 
„laboratorijai ištirti. Bet ir prabas imti turėtų sanitarai, paskirti 
gydytojai ir rinkų inspektoriai. Šiaip žmogus turėtų pranešti tiems 
valdininkams apie nužvelgtą pardavinį. 

Reikėtų nusistatymą turėti dėliai statomų fabrikų; surašyti pra- 
'moninkus, ir tuosius perspėti dėliai vartojimo prezervatyvų ir šiaip 
sužagiančios medžiagos. 
| Reikia nustatyti stovinius sudėčiai maisto; pav., pienas, tu- 
rintis mažiau negu 39/, riebumynų ir mažiau negu 8,59/, kitų pieno 
„kietmenų nėra tikras ir geras. Nugraibytas ir separuotas pienas 
privalo turėti nemažiau 8,7 pieno kietmenų, nepriskaitant į tatai 
"riebumynus. Reikia nustatyti stovinys drėgmės piene ir margari- 
noje (16?/, kaipo maximum), ir svieste mieštame su pienu (maxi- 
mum 249/,). 

Sanitarai turi būti įgaliojami apžiūrėti gyvus ir negyvus gy- 
vulius, ir drausti pardavimą liguistų ar nesveikų maistų, netinkamų 
"Žmogui valgyti. Jie privalo būti įgaliojami atimti tokį maistą su 
teismo leidimu ir skųsti teisman žmogų, kuris netikusį maistą pri- 
„laiko ar parduoda. Kad įspėjus atvežimą nesveikos mėsos iš sve- 

tur, reikia tam tikrų reguliacijų muitinėse ir uostuose. 


145 


sdšia AK aa UM a k TD AMS O DLP L oo aa A a Visi EA a Si 


S dos GP in kaka ai Assia Žė SakS 
9 L pra X 


2 
AMATŲ LIGOS ir INDUSTRIALĖ HYGIĖNA. 


Į žmogaus amžiaus ilgumą veikia jo užsiėmimas. Statistikos 
visokių šalių tikrina, kad žemdirbiai ir laukų darbininkai, ore daug 
"laiko praleisdami, gyvena ilgiausiai. Paskui eina pirkliai ir profe 

sionalai, tarp kurių kunigai ir advokatai bei teisėjai ilgiausiai 9 į 
vena, mat rūpesčių mažiausiai turi. Gydytojų ir žurnalistų amžit 
vidutiniškas esti 55 metai, slaugytojų 60 m., ašis, per 40 metų 
rūpesčiai labai trūmpina amžių. 

Žmonės, labiau rankomis dirbantieji, ierėtai išstato pava 
sveikatą ir gyvybę, tą pavojų sudaro: 1) darbavietė, 2) apdirbamoji 

medžiaga, ir jos apdirbinėjimas. - 

Darbavietė, kurioje žmogus triūsiasi, aiškiai turi savo svar- 
bumą, ir reikia kreipti domę į sanitaciją, apšildymą bei pažibinimą, 
vėdinimą, oro erdvę, ir vandentiekį, jeigu norima nesugadinti Žž k 
gaus darbingumą ir jo jėgą. „+ 

Medžiaga padaro žalą ar užnuodymu nuodingais metalais, 
(pvd. švinas), nuodingųjų dujų tvaika (pvd. smalkiai, carbono mo- 
noxidas) ir nitrozinė tvaika, ar suerzinimu arba sunaikinimu audinių 
tūlomis druskomis ar žvirgždais tūlų uolynų. 

Nuodingi metalai, nuodingos dujos ar erzinanti tvaika skal 
tosi tarp apdirbamų medžiagų labai svarbūs, ir čion domė krei- 
piama labiausiai į šviną, phosphorą, aršėniką ir gyvsidabrį. 

Pramonė, kurioje tokie metalai vartojami, skaitosi labai ne- 
sveika ir pavojinga, ir gydytojai turi nemaža darbo su žmonėmis, 
užsinuodijančiais darbavietėse, ir privalo tokius atsitikimus prane- 
šinėti darbo inspektoriams. 2 

Užsinuodymas švinu — dažnai atsitinka, nes šviną vartoja: 
daugelyje pramonių. Pavojus užsinuodymo kįla, kaip tik tokis dar- 
bas prasideda. Švino kasyklose nėra ypatingo pavojaus, bet šviną 
farpinanf pavojus kįila darbininkams nuo smalkių ir dulkių kūrė: 
nantiems ir prižiūrintiems žaizdrią krosnį. | 

Zinko ir misingio darbininkai, ypačiai liejikai, šveitikai 
glitintojai, ir pieluotojai, išsistato pavojui, lyginai kaip ir dirbantieji. 
švino lakštus, švino dūdas, ir kulkas, taip-gi šviniai ir švinliejai-“ 


Ir. 


144 


Spaustuvėse, zeceriai, stereotypininkai ir linotypininkai; ir 
pielų drožikai, kurie drožimą atlieka ant guolio švino, ir pielų už- 
grūdintojai, kurie grūdo jas įmerkdami suvirinto švino . prausykloj, 
kartais neišvengia užsinuodymo. 

Skardžiai (cinuotojai) ir geležies pa/ivofojai vartoja miešalą 
skardos ir švino, ir nėra metų, kur Nenstaeių užnuodytų 
darbininkų. 

Dirbantieji su raudonšviniu ir bleivu (white lead) užsinuodina 
švino druskomis lengviai persigeriančiomis; ir kadangi daugelyje 
dažų yra bleivo, tai ir dirbantieji dažus, ir fapikliai, anuos varto- 
jantieji, neišsisuka nuo užnuodymų. 

Puodų išdarbystoje švinas vartojamas esti daugelyje pro- 
cesų. Žmonės, čiupinėjantieji palivą, pirma negu ją ugnin deda, 
pvd., maišytojai, samstytojai, ir padirbinių švarintąjai, esti dideliamę 
pavojuje nuo švino dulkių. 

Stiklą piaujant ir gludenant (poliruoiant) esti nedidelis pa- 

vojus, bet dirbant e/ektriškus akkumnuliatorius didelis pavojus dėlto, 
„kad prisieina čiupinėti daug švino kaipo švinglėtę ir raudonšvinį, 
ir kadangi rankų darbą nėra galima užvaduoti mašinomis, tai sunku 
apsisaugoti. 
Be paminėtų svarbiųjų pramonių, yra daug kitų užsiėmimų ne 
be pavojaus, pvd. dirbimas pakinktinių įtaisų, užgrūdymas resorų 
ir plunksnų (sprendžinų) įmerkiant į suvirintą šviną, dirbimas kau- 
čuko, metalų išskirstymas ir švino čiupinėjimas, stiklo dirbimas, ir 
vartojimas gijų dažytų su geltonu švino chromatu. Žmonės dir- 
bantieji išlauk fabrikų ir darbaviečių pvd. pliumberiai (šviniai) ir 
namų tapikliai (dažytojai) neišsisuka nuo pavojaus. 

Pramonės sutvarkyme švinas patenka į kūną labiausiai per 
tvaikos ar dulkių įalsavimą, nors yra galimybės metalui burnon 
patekti nuo pirštų ir nuo maisto, užteršto pirštais. 

Moterys lengviau apsinuodija švinu negu vyrai; ir nors tokie 
atsitikimai dažniau įvyksta pirmu bei antru metu tarnybos, priimb- 
lumas (susceptibilitatė)labai pridera nuo kūno būklės. Žmonės su 
„ kliaudingais dantymis yra labiau paveikiami. 

| Ženklai ir symptomai. Bene ankstybiausiu ženklu yra mė- 
" lyna linė dantų smagenyse, ir paprasčiausiu symptomu tai diegliai 
ir smarvė iš burnos. Vėliau jau nervų sysiėma dažniau įgrobiama, 
ištinka enkephalopathija su galvos sopėjimu ir priepuoliai panėšus 
į epilepsiją, riešo nudribimas etc. Inkstų cirrhosis su albuminuria 
'“ yra paprastu dalyku. Apie du milligramu kasdieniniame dose — 
10 


145 


+ 


"sujungtu su vėduokle. 


t 


įalsuojant dulkėmis ar tvaika — bėgant laikui susikrauna kūne ir. 
pagamina chronišką plumbizmą. 
Apsaugojimas nuo švinu užsinuodymo pramonėje. — Kur: 
galima švinas užvaduoti kitu metalu, reikia švino vengti. Palivą * 
be švino dabar daug“ 
vartoja puodininkys-“ 
tėje, ir dažūs dirbant“ 
dabar dažnai vartoja“ 
zinko oxidą ažuot. 
bleivo. Kad apsau-“ 
gojus nuo dulkių,“ 
dulkėtas darbas ailie- 
kamas esti artymais 
exhaust — ar extrakt“ 
— ventiliatoriaus, O. 
vėją daro vėduoklė- 
mis ar kitaip. Jeigu: 
galima darbas atlikti 
po gobiūru, tuomė. 
geriau, ir kiek galima: 
medžiaga nugalanda- 
Exhaustinė ventiliacija virš tekilo. Kįlančios dulkės ma, jeigu jau nė šla- 
esti įtraukiamos į mutvrą-gobtūrą virš tekilo ir | pumoje, tai bent užda- 
dūdas tu muiuru sujungtas. . rytame apparaie. Kad 3 

nuo tvaikos apser- 


gėjus, tinka saiššikoveniilnicija ir atlikimas darbo po gobiūruji 


Vežimus nudažant, ir ten, kur ventiliacija 12 
nepritaikoma, reikia vartoti respiratoriai ant V 
nosies iš batisto, be lanksčios vielos ir apsi- 
švarinimas (nevalgant, nerūkant, primkės ne- 
kremtant darbavietėje)) Daugiur darbdaviai 
duoda valkus (kelines). 

Samdytojai privalo duoti nusiprausimui 
priemones: šilto ir šalto vandens, muilo, 
nagams šepetukus, ir. rankšluosčius. Samdi- 
ninkas apsivalo eidamas namo iš darbo. Kitur . i 
yra maudynės, ir darbininkas privalo bent sykį DaapirAiorius darbinis 
savaitei išsimaudyti. Vyrai privalo dėvėti trum- kų vartojamas tūluosė 
pai nukirptus plaukus ir barzdą skusties. dulkėtuose amatuose, 


i 


146 


Nė rūkyti tabaką, nė alkoholį gerti darbininkams nelinkėtina, 
o ton vieton gerti sanitarinį gėralą: dvi unciji magnesii sulphatis, 
vandens 1 gorčius, pridedant citrinos essencijos paskaninimui. Sako, 
“ kad atskiestas sulphuriškas acidas ir pienas esą gėru gėrimu švino 
“ darbininkais. 

Kadangi moterys ir jauni žmonės ypačiai sugėbi apsinuodinti 
švinu, jų samdymas uždraustas tūlose operacijose. Paliegę darbi- 
ninkai taip-gi lengviau nuodų įveikiami. Įstojant darban ir šiaip 
“ periodiška mediciniškoji inspekcija yra labai įvertintina ir vartojama 
"švino darbuose. Kyvotimai laikomi kas mėnuo, ir ypačiai žiūrima, 
"ar nesiranda mėlyno „brūkšnio ant smagenių. L 
i Phosphoro nuodais apsipėnėjusius fabrike ar darbavietėje 
"reikia pranešti Darbo Inspektoriui. Žmonės, paprastai phosphoru 
apsinuodyjantieji tai dirbėjai degtukų, susidedančių iš geltonojo 
„phosphoro, arba dirbantieji manufaktūroje phosphorinės brundzos. 

Anglijoje 1910 m. tapo uždrausta dirbti ir vartoti degtukus iš 
geltonojo phosphoro dirbtus, todėl ten ir tokių ligonių nebeliko. 
Išleistos tapo namų reguliacijos, kur phosphorinė brundza yra mai- 
šoma ir liejama. Apsinuodymas-gi gelionuoju phosphoru darba- 
vietėse yra labai didelis ten, kur dirbami yra degtukai iš geltonojo 
"phosphoro. Tešla tiems degtukams susideda iš miešalo potašo 
chlorato, klijo, pulverizuoto stiklo, dažyvės, ir phosphoro. Phos- 
„ phoro daugis vartojamas išneša paprastai apie 9“ los ir sunkenybė 
kįila dėliai smalkių, sukeliamų maišymo metu. 

Dirbant atvangos degtukus. phosphoras esti praleidžiamas 
„ tešloje, o kiek vartojama, tai maišomas su įbraukiamąja medžiaga 
ant šono dėžutės. - Dirbant šitus degtukus, vartoja nenuodingą rau- 
„ donąjį ar amorphiškąjį phosphorą, ir nėra pavojaus užsinuodymo. 
“ Įbraukimas vienatinai ant paruošto šono, nėra labai patogus, ir 
„ todėl pirkėjams reikalaujant degtukų jeib kur įbraukiamų, imtasi 
. dirbti degtukus, kurių galvutes paruošia iš tešlos, susidedančios iš B 
" phosphoro sesgui-sulphido, Labiau dega negu raudonoji lytis, 
nėra nuodingi, nors žmonės juos dirbantieji kartais serga dermati- 

tine ir pustuliare ekzema, regimai sukeliama sulphuretiniu hydrogėnu 

 atpalaiduojamu. 
Pažymė phosphoro darbininkų tai žandikaulio nekrozis, ku- 
 Tiąja ypačiai apserga jaunuoliai, moterys ir tie, kurių dantys blogi. 
Apsergėjimas. — Vartonė geltonojo phosphoro reikia už- 
drausti, ypačiai gaunant gerų rezultatų nuo sesgui-sulphido ir atsar- 
gos degtukų, taip pat pramonę reikia sureguliuoti: darbavietė pri- 
10* 7 
147 ; 


r * VR 
č Š 54 | 1 
PM LET Ė> ri iš i mi. 4 * * FR ė “id 4 A „ ai 2. PėETVATT OT VA, 


valo būti gerai pastatyta ir vėdinama, tik indai su antvožais reikia“ 
vartoti maišant tešlą, ir reikia prižiūrėti asmeninę darbininkų hy- 
giėną. Dažnai terputiną vartoja antidotu; jis neutralizuojąs efiektą 
nuodų darbo metu, kada terputino garai pasklinda po visą fabriką, * 
kur būna phosphoro tvaikos. K 
Užsinuodymas aršėniku užtinkamas esti pas žmones, kurie * 
užsiima išdarbysta žalio dažo „Paris green“ (vario aceto-arsenitas) * 
ir kitų dažų, dirbimu preparatų avių vilnoms mazgoti ir ištraukimų 
ar išglūdinimu aršėniko; taip-gi užtinkamas pas žmones, kurie čiupi= 
nėja baltąjį aršėniką ar maišo aršėniką su švinu šruotų išdarbys-- 
toje. Puodininkystėje ir stikladirbystėje tūlose phazyse užtinki ar-. 
šėniką. Reikia paminėti, kad tapėtose (popieroj sienoms išmušti). 
seniau būdavo aršėniko ir kad alus daromas iš glukozos ažuot iš 
salyklo gali būti priežastimi užnuodymo. 
Hydrogėno arseniūretu užsinuodymas kartais atsitinka pas. 
darbininkus chėmiškuose ir galvanizacijos darbuose, ir kailiapirkliai: 
bei odų išdirbėjai kartais taip-gi nukenčia. Effektu šitos dujos 
yra sunaikinimas raudonojo kraujo narvelių, o symptomais esti“ 
dyspnoea, gelta, beveik nuolatinis vėmimas, ir haemoglobinūria, 
haematūria, ar net anūria. [ 
Atsitikimas apsinuodymo aršėniku tarp dirbtuvių darbininkų, 
reikia pranešti Darbo Inspektoriui. 
Aršėnikas atranda sau kelią į kūną labiausiai per inhalaciją, | 
nors tūla dalis gali būti nuryjama su suterštu maistu arba gali per- * 
sismerkti per odą. 4 
Vyriausieji apsinuodymo ženklai tai galvos sopėjimas, kond p 
junktivitis, nosies uždegimas ir nosinio septuin'o perforacija, odos | 
irritacija, pigmentacija ir ulceracija aplink gruilius (scrotum) ir kitur, ) 
vėmimas ir diarhoea. Gelta kartais atsitinka, ir urina gali nusi- 
dažyti kraujais, kadangi aršėniką ištrieškia inkstai. 2 
Įspėjimas to viso panėšus yra tam, kas pasakyta švino atsi- 
tikimuose. Tokias priemones priverstinai panaudojant išdarbystėje 
žalio lyg smaragdas dažo, užsinuodymo atsitikimai praktiškai išnyko. | 
Užsinuodymas gyvsidabriu. — Be žmonių, kurie dirba 
iškasant ar tarpinant metalą, tai ypatos linkusios užsinuodimop 
esti tie, kurie triūsiasi procesuose gyvsidabrio junginių išdirbinėjimo, 
pvd., kalomėlio ir sublimato korrosivio; dirbimo baromėtrų, ther- 
momėtrų, merkurinio smalko lempų, ir elektriškų mėterių, ir kim=- | 
šimo, krovimo etc. detonatorių ir pistonų dirbiuvėse explosivų (ekS- 
ploduojamų medžiagų), kur vartoja gyvsidabrio fulminatą. 


148 | i 


Prie progos taip-gi nukenčia veltinių skrybėlių dirbėjai, taksi- 
 dermistai, telegraphistai, photographistai, dirbtinų gėlių gamintojai, 
ir šautuvų dirbėjai. Veidrodžius pasidarbuojant, gyvsidabrį dabar 
rečiau vartoja negu seniau, ir užsinuodymo atsitikimai tarp darbi- 
ninkų retai beatsitaiko. 
Atrasta, kad pašlaksčius darbavietės aslą, kur veidrodžius 
dirba, su agua ammonia, taip kad atmosphėra prisigeria ammonijos, 


monijos permier vartoti, nes šiaip apniks darbininkus ligos paga- 
minamos ammonija. 

Gyvsidabris patenka kūnan labiausiai per įdvėsavimą dulkių. 
" Ženklai ir symptomai užsinuodymo esti metališkas skonis burnoje, 
 akytumas (it pintis) ir nežymi mėlyna linė smagenių, atsimainymas 
- dantų spalvos, apskretimas liežuvio, EišncLą drebėjimas, diarrhoea, 
"ir odos išbėrimai. 

, Apsisergėjimas. — Reikia taikyti priemones jau augščiau 
„nustatytas. Ventiliavimui grinčių, kur smalkiai pasigaminti gali, 
„ atvaros privalo būti artymais aslos, nėsa smalkiai yra sunkūs ir 
greitai žemyn nusileidžia. Medicinišką inspekciją reikia turėti ir 
tuojau gydyti ar perkelti į kitą darbą tuos, pas kuriuos reiškiasi 
"užsinuodymo ženklai. 

. Užsinuodymas Zzinku. — Paprastai zinkas patenka į kūną 
„alsavimo systėmos takais įdvesuojant vaporizuotą zinko oxidą ar 
zinko dulkes. 

Pavojuje randasi zinko virintojai ar apdirbėjai ir. zinko tekin- 
" tojai; misingio liejikai, mat zinkas yra vienu elementu lydinio, į 
kurį gali įeiti keletas metalų, pvd., varias, švinas, antimonium etc.; 
"ir dažų maišytojai bei stiklo dirbėjai, kurie susiduria su druskomis 
šito metalo savame darbe. 

Galvanizavime ir apmisingiavime, beje virinime dviejų metalų 
krūvoje, iki jie sutirpsta, zinkas esti vartojamas, ir smalkas gali 
užnuodinti. . 

Apcinuojant (apdengiant skardžia) blėtines ir skardines, var- 
„ tojamas sudėti mėsai, vaisiams ir t.f., panaudoja skardį (ciną), šviną, 
"ir zinką, ir žmonės tą darbą aitliekantieji gali nukentėti nuo švino 
„ir zinko apnuodymo („šiurpuliai“), jeigu neapsisergės. 


"kvapas, galvosukis, galvos sopėjimas, prakaitavimas, vėmimas, ir 
„ mėšlungis galūnėse. Misingio liejikų drugyje, šiurpuliai ir drebėji- 


149 


„žymiai sumožta blogi merkūro effektai int kūną. Bet nereikia am- 


Symptomai nuo apsinuodymo zinku yra: kosulys, (trumpas 


žlugs 4 E 
L bad. 5-7 

ba Edos 

Tai 


" tojus, ir diegliai bei gastro-intestinaliai sutrikimai. 


"amido — derivativai benzino. 


i u 
mas tai bendri reiškiniai ir paprastai įvyksta nakčia keletą valandų 
vėliau po to, kaip žmogus nuėjo nuo savo darbo. 

Užsinuodymas antimoniumu įvyksta darbuose, kur rūd ą 
virina, raides lieja, misingį lieja, spaudos darbuose, ir amaliavimę, 
(palivojime).  Rods tai vis retėlesni atsitikimai. Pavojus tvylo“ 


dulkėse ir jų įdvesavime. . 
Symptomais būna odos išbėrimai, ypačiai pas naugių tirpin= 


Apsergėjimas nuo apsinuodymo darbuose, kur vartoja zin a 
ir antimoniumą, toks pat, kokį darome švino atsitikimuose. 
Nuodingos tvaikos ir dujos — svarbiausios tai: karbono 
monoxidas, karbono dioxidas, hydrogėno sulphuretas, sulphuro: 
dioxidas, chloro ir hydrochlorinio acido tvaika, nitrozė tvaika, am- 
monia, karbono disulphidas, benzinas ir naphtha, ir nitro — bei 


Karbono monoxidu užsinuodymas užtinkamas esti pas žmo- 
nes dirbančius, kur žaizdrių krosnių dujos ir anglies dujos pasidaro: 
ar vartojamos esti (pvd. geležies tirpyklose), nors atsitinka ir ki- 
tuose užsiėmimuose, pvd., cemento degyklose, koksų krosnyse etc. 

Symptomai priguli nuo jungimosi karbono monoxido su hae 
moglobinu ir nuo susitrukdymo funkcijų haemoglobino santykyje 
su oxygėnu: galvos sopėjimas, galvosukis, ausyse skamba, širdis: 
pyksta, vemia, netenka sąmonės, Karai do bs ir asphyxia. Gye 
ūria atsitinka. | 

Kada ore randasi karbono monoxido proporcijoje 0,059/4, oras: 
darosi pavojingu. Daugelyje atsitikimų kaltas yra apsileidimas, ir“ 
kasmet žymus skaičius žmonių nusinuodyja ar vieni dirbdami ar. 
kitus mėgindami išgelbėti. Daugelis žmonių numirštą nuo žibinamo 
gazo namuose, kur jie iš nežinės užpučia šviesą neužsukę gaiduko, 
arba kada tik gazą prisuka ant nakties. Atmaina gazo presijos Ę 
dūdose ar vėjas užpučia šviesą, ir gazas eina į grįčią su mirtinų 
effektu. Ar dūdose plyšiai pasidaro.  Tvaika ar smalkiai nuo pečių, 
kaimuose taip pat daugelį nugalabija. . 

Užsinuodymas karbonu dioxidu labiau atsitinka pas žmonės. 
dirbančius bravorų įraugimo sklepuose, mielių dirbtuvėse, vandens; 
karbonizavimo dirbyklose, ir eisi darbavietėse. Kasykleiją 
jį žino kaipo „troškųjį gazą“. 

Pavojingas yra ir kartais Tasai kasyklose mišinys dujųs " 
„gaisrusis gazas“ arba hydrogėno karburėtas (CH), kada sumįšta: 
su atmosphėrišku oru proporcijoje 6: 109/, voliumino, exsploduojė 


+ 
Li 


150 


“ smarkiai, kada užsidega. DPavojų prašalina atatinkama ventiliacija. 
Darbininkai nešioja atvangos lempą Siro Humphrey Davy'o, kuri 
“ persergsti apie gazo būtį, ir darbininkai gauna progos pabėgti 
“ pirmiau explozijos. 

Hydrogėno sulphuretas yra labai nuodingas, ir sukelia, kada 
ore yra iki 0,029/,, galvos sopėjimą ir suerzina gleivaplonę kon- 
junktivos, nosies, ir gerklės. Esant-gi ore 0,10/, ar viršiau, žmo- 


“gus netenka sąmonės, ir pargriūva, lyg smūgio užgautas. Atsiti- 


* kimai dažniausiai įvyksta gaziniuose darbuose ir dervos distillyk- 
lose. Kartais-gi užsinuodina žmonės cemento dirbyklose ar kur 
 aršėniką prašalina pavartojant sulphurinį acidą etc. Ir daug susi- 
renka išeinamose duobėse, sarvalynuose etc. 

Kartais atsitinka užtroškimas su/pAuro dioxido duja, bet daž- 
niausiai žala pasidaro kvėpavimo organams bronchities pavidale 
etc. Atsitikti gali žmonėms dirbantiems acidum sulphuricum ir pro- 
cesuose rūdos tirpymo. 

Sulphurozė duja (SO, - H,O — H,SO,) vartojama visokiose 
vertelgystėse kaipo baltinimo veiksnys, pvd., dirbant šiaudines skry- 
bėles ir džiovinant apvynius; dirbantieji dažnai kenčia alsavimo ir 
virškinimo sutrikimus. Leidžiant orui laisvai prieiti, pavojai svei- 
katai šituose užsiėmimuose retai tebūna rimti. 

Chloro ir hydrochlorinio acido tvaika erzina gleivėplonę 
alsavimo takų ir konjunktivos. 

Chloras, nors mažame daugyje pagamina kosulį, dyspnoeą, ir 
bronchų katarrhą, o kur daug chloro būna, tai pasidaro alsavimo 
skurdas ir greitai pareina mirtis. 

Hydrochlorinio acido tvaika daug mažiau erzina, vienok dar- 
bininkai nuolatos išstatyti nors ir mažam kiekiui, be to, kada 
dantų netenka, dar esti nublankę, pilvas sustoja virškinęs peną, ir 
užgūla chroniškas kosulys. | 

Gal-būt dėl chloro būties darbininkai dirbantieji kalkių chlo- 
ridą nusiskundžia dermatitimi ir odos skauduliavimu (ulceracija). 
Atsitikimai dažniausiai matomi alkalių darbuose (sodos dirbimo 
pramonėje), ypačiai nukenčia baltinimo pulverių dirbėjai.  Taip-gi 
darbininkai dedantieji vaisius į skardines, ypačiai uždedantieji „ke- 
puraites“, gauna ulceraciją nosies, ir galiaus perforaciją arba pra- 
kiurimą. i! 

Nitrozė tvaika traukia daug domės savęspi, kadangi ji už- 
tinkama explozivų išdarbystoje. Ją užtiksi taip-gi dirbyklose acido. 
Symptomai labiau atsineša prie alsavimo takų irritacijos, vienok 


151 


(* 


Ša 
i 


js 
a 
dd 
E 
J 2 


žiai ska Ps ris LB kio ln sn Aa ra S 


Pa. 
PS 


pilno effekto tuojau neatjaučia nuo inhaliacijos iš netyčių, ir jeigu | 
darbininkų nepersergėsi, jie dirbs toliau ir įdvesuos mirtiną dosą. 3 

Ammonijos pavojus didžiausias darbuose, kur dirba ammo- 
niją ir ammonijumo druskas, pav., sulphatą. vienok tvaikos išsi- 
veržimas gali atsitikti daugelyje procesų vertelgystės. Nors už- 
troškimas ir mirtis gali ištikti, šiaip paprastai irritacijos ženklai | 


trumpai tesitęsia. 


Karbono disulphidas pakenkia dažniausiai žmonėms užsi- 


imantiems vulkanizacija kaučiuko darbuose ar ištraukiantiems aliejų | 


iš sėklų ir riebių kūnų. Jeigu procesas vykdomas uždaroje grin- 
čioje Ir tvaika prašalinama esti exhaustine ventiliacija, tai effektai | 
apsiriboja pradiniais symptomais, kaip va: kaktos sopėjimas, ana- | 
emia, nedidis proto vangumas (atbukimas), ir sumažėjimas raume- 4 
nių tono. Jeigu nėra jokių varžymų vartonėje medžiagos, labai | 
rimti symptomai gali atsirasti, ypačiai nervų systėma ir kraujas . 


gali nukentėti. 


Apsergėjimas. Kur vulkanizavimas su karbono disulphidu | 
yra daromas, būtinas reikalas yra uždengti. lovį, kur randasi kar- 
bono dioxidas, o tvaiką prašalinti exhaustiniais ventiliatoriais. Už- k 
drausta esti eiti į džiovinimo grinčią ir valgyti maistą vietose, kur | 
vartojamas disulphidas. Darbo valandos taip-gi turi būti ribotos 2 


ir būtina mediciniška ekzaminacija kas mėnuo. 


Sympiomai, kokius matome užsinuodyjime nuo karbono | 
dioxido, panėšūs yra apsipenėjus kitais karbono junginiais. Al- į 
koholių garas, dirbant verniksus (liakerius), gazo tinklelius (man- | 


telius), ir dažus, ir benzino garai chemiškame valyme gali sukelti 


galvos sopėjimą, galvosukį (apkvaitimą), irritaciją augštūtinių oro Ė 


takų ir f. t. 


Nuo ni/roglycerinos pareina smarkus galvos sopėjimas, su- i 
trukdymas ar sumažinimas kvėpavimo ir širdies plasnojimų; naph- | 
„ thoi ir naphthalinas sukeldina galvos sopėjimą, vertimą vemti, kok- | 


tumą, vėmimą, ir ekzėmą, o terputino aliejus — galvos sopėjimą, 
galvosukį, drebulius, ir akių bei gerklės irritaciją. 


į Užsinuodymai benzinu ir naphtha atsitikti gali pas žmones, 4 
dirbančius benzoliaus varyklose. Benzino daug vartoja sausuose | 
valymo procesuose, ir darbininkus apninka galvos sopėjimas, gal- | 


vosukis etc. 


Greitai džiūstantieji dažai turi savyje naphthos, ir žmonės Ą 
vartojant juos uždarose grinčiose kartais nukenčia nuo tvaikos. | 
Apkvaitimas žmonių, dažančių aeroplanų sparnus, pridera nuo įdve- 


152 


Ž 


k 


"savimo garų tetrachlor-ethano, kuris esti sudėtine dalimi ap- 
kvaitinančio vernikso. 

Apsisaugojimui nuo šito -apsinuodymo reikia mediciniškos. 
ekzaminacijos ir reikia darbavietes aprūpinti gera ventiliacija, at- 
skirai nuo vietų užimtų kitais darbais. Tarnautojai čion privalo 
dirbti trumpas valandas ir be viršdarbio, ir apkvaitimo procesas 
"privalo pasikaičioti su kitu darbu. 

Benzino, nitro-ir amido — derivativai, tarp kurių papras- 
tai įvardina dinitro-benzolių, paranitro-chlorbenziną, anilino- 
aliejų, tetrylių (tetra-nitro-methyl-anilin), tri-nitro-toliuolių (T. N. T. 
ar trotylių), lengviai sugeriami kaipo tvaika ar dulkės, arba per odą. 
Visi jie veikia kraujuje paversdami haemoglobiną methaemo- 
globinu. Paprasti ženklai ir symptomai tai — snaudulingumas, 
"galvos sopėjimas, ekzėma, ėskenos (apetito) netekimas, ir vėliau 
kyanosis ar net gelta, dyspnoea ir koma. Pripuolamai apsirgti 
„gali darbininkai explozivų dirbtuvėse. 

Anilino dažų lytėjimas gali sužadinti dermatitį ir ekzėmą, 
kuri, kaip ir pas ypatas susiduriančias su T. N. T.,apninka gymį, 
žastus, pažastes ir kitas prakaituojančias dalis. Atsitikime explo- 
zivio tetryliaus (tetra-nitro-methyl-anilin'o) sukeltoji ekzėma labiau- 
siai užgūla konjuktivas, šnirpšles, ir smakrą. 

Apsaugojimui žmonių, gaminančių explozivus, būtinai reikia 
prisilaikyti tūlų reguliacijų Svarbiausia tai medikalė supervizija; 
„valgymas darbo grinčiose uždraustas; reikia parūpinti apsimaz- 
gojimui patogumus, ir darbininkai privalo vilkėti valkus, galvos. 
uždangalus, ir gumines pirštines; priemonės dulkių ir tvaikos pra- 
šalinimui reikia parūpinti, ir nereikia ilgai darbe pristatytam būti. 
Kad ekzėmą įspėjus reikia vartoti ricinos aliejaus ir lanolino mostį. 
Amžius regimai turi įtakos į galimybę užsinuodyti nitro-ir 
„amido-derivativais: žmonės mažiau 20 metų amžiaus ir viršiaus 50 
metų nukenčia žymiai daugiau negu protarpiniame amžiuje. Al- 
koholį vartojantieji labai rimtai nukenčia. | 

Amatų odos ligos. — Skauduliavimas nuo smalos. Dau- 
gelyje užsiėmimų žmogų užninka odos paliegiai.  Smala, ypačiai 
dervinė smala gazo darbuose, kaipo atskirai nuo žaizdrinių 
krosnių smalos, esti dažnai priežastimi dermatities ir ulceracijos 
ir karpų ant odos augimo. 

Fabrikuose, kur vartoja patentuotą kurą pavidale brikėtų, 
Aurinčių savyje smalos, skauduliavimas nuo smalos atsiranda. Ap- 
Sisaugojimui reikia, kad darbininkai, kiek galima, neliestų tokios 


185 


A MA PAN PAS ENN A NY Pr PPS raj Sea TS 


medžiagos, ir reikia sumanyti priemonės dulkių prašalinimui. Rei. 
kia prausyklų ir maudynių, bet kadangi po apsiprausimo išėjus 

ant saulės ar vėjo žymus skaudėjimas jaučiasi, daugelis darbininkų 
labai priešinasi praustiesi. Sako, kad smalą palaistant formalde - 
hydu esąs prašalinamas palinkimas į irritaciją. E. 

Chromo uleeracija ar ėhromo skaudūliai pasitaiko pas 
žmones dirbančius potašo bichromatą, ar vertelgystėse, kur jų 
vartojamas, pav., dubinant odas ar blizginant francūzų būdu. Bicl 
romatas apninka ir sunaikina bet kokią odos dalį, kur tapo nug >5- 
tas paviršutinis raginis sluogsnis. Sykį pasidariusi, perforacijė 
prasitęsia kono pavidale iki valaknuoto audinio. Skauduliai 
labai opūs, ypačiai nakčia, ir gyja palengvėle. 2 

Žmonės dirbantieji chromatus ir bichromatus ir būnantie ji 
jų dulkėse, neretai susilaukia prakiurimo nosies sepiumo. Tatai 
galima įspėti užkemšant šnirpšles ar nudažant septumą paraifinu, 
Nepatogumas dėliai perforacijos regimai taip mažas, kad darbi- 
“ ninkai neliuob apsisergėti. + 

Švarumas ir vartonė disinfektantų, pav., koka R a 0- 
rido ar cyllino ar mosties cyllino, mineraliniai taukai ir paratfino 
vaškas, esti naudingi apsisaugojimui nuo chromo ulcerių. . 

Kiti darbininkai linkę užsitraukti dermatitį ar ulceracijas tė 1 
tie, kurie sūdo silkes ar sūdo grobus dėl dešrų, per druskos vei- 
kimą; ankščių (šabalbonų) sūdytojai; žmonės dirbantieji su ters 
putinu; žmonės dirbantieji tepalą; inžinėriai ir inžinėrijos darbuosė 
veikiantieji ir lytintieji tepalą ar aliejų miešalus, kuriuose yra ter“ 
putino etc.; čiupinėjantieji explozivus T. N. T. ir tefrylių liuob ken= 
tėti nuo ekzėmos. 4 

Dulkės. — Dulkėtuose darbuose dirbantiems labiausiai grė- 
„sia pavojus plaučių paliegio, ir kartais tuberkulozis. Tas pavoj S 
nevienokis, pridera nuo dulkių rūšies, ir štai kas galima tame rei- 
kale pasakyti: 

1) Visatinai dulkės tuomi pavojingesnės, kuomi labiau jų chė - 
miškoji sudėtis skiriasi nuo sudėties žmogaus kūno ar nuo e g 
mentų, iš kurių kūnas normaliai susideda. 

2) Animalės dulkės, jeigu jose nėra pathogėniškų mikroorganiz“ 
mų įdvėsuojant mažiau pakenkia negu augalinės ir mineralinės dulkės 

3) Augalinės dulkės, įalsuojamos, sugeba sukelti krūtinė 
ligas taip vad. asthmatines. Paliečia tabakonistus, cigardirbius; 
medvilnių darbininkus („pneumonie cotonneuse“, Coetsem, 1836, 
linų  mynėjus, popieros dirbėjus, audėjus, medžio tekintojus, ma“ 


1 
+ 


154 


ATR A0EIC EPA TSV PATS PATI PNATEV ANT AET 
> ; 1 . a) 


"lūninkus ir javų elevatoriuose dirbančius; šepečių dirbėjus, škur- 
"lių sortuotojus („rag-sorters disease“, Hadernkrankheit, bene — 
anthrax?), yra ir panėši „wool sorters disease“ (vilnų sortuotojų liga), 
4) Iš minėralinių dulkių mažiau kengsmingos tai dulkės klinto 
druskų. Stiklo galąstojai ir tekintojaj, girnakmenių piovėjai, puo- 
"džiai ir porcelianos dirbėjai; šiferninkai (graphito dirbėjai), brang- 
" akmenių galąstojai; metalines dulkęs geria kalviai, vinių dirbėjai, 
" peiliadirbiai, adatų polišuotojai, pieladirbiai, spyninkai, šaltkalviai. etc. 
5) Įdvėsavimas mineralinių druskų, kur nėra liuoso silikono, 
"pagamina viršutinių oro takų irritaciją ir alsavimo ligas kitas negu 
"phthizį. 
6) Įalsavimas mineralinių dulkių, kuriose yra liuoso silikono, 
" jungiasi su phthizies galiojimu, reiškią: darbas, kur apdirbamas 
akmuo turi silikono žvirzdų, pagamina džiovą. 
Vertelgystė, kūr yra daug dulkių, jeigu darbininkas ir išvengtų 
džiovos, vis-gi ten paprastomis ligomis esti: laryngitis, chroniškoji 
„ bronchitis, emphysėma ir asthma. Kepėjai, vailokų dirbėjai, kailių ir 
skrandų dirbėjai ypačiai linkę prie kosulių ir bronchities. Žmonės 
dirbantieji prie cemento kenčia paliegius augštutinių alsavimo takų, 
"ypačiai kosi rytmetyj ir daug skrepliuoja. Druskos dirbėjus veikia 
"dulkės druskos, ir neretai atsitinka perforacija nosies septumo. 
Dulkėtuose darbuose nosies ir ryklos gleiveplonė ypačiai 
" nukenčia ir neretai atsitaiko jos atrophija. Taip anaisthėzija daž- 
"nai matoma dalyse dulkių įveikiamose. 
Apsergėjimas nuo dulkių vertelgystėje kartais labai sunkus. 
Kiek galima, reikėtų tokius darbus atlikti štapiai, ir reikėtų darbo grin- 
čiose įtaisyti vėdykles, kurios dulkes varytų ir trauktų laukan. Tokiuose 
“ darbuose dirbantieji privalo nešioti šiokius ar tokius respiratorius. 
Akių ligos. — Nystagmus tai virpantis (oscillatoriškas) 
" judėjimas akių obuolio ir kartais galvos sopėjimas bei nerviški 
" symptomai. Manoma, kad pareinąs nuo dirbimo blogoje šviesoje 
ir akimis nusuktomis vienon pusėn, ir tai paprastas paliegis pas 
" kasyklų darbininkus. Kartais jį užtinki pas žmones nuolatos akis 
“ įbedusius ir spoksančius darbe, pav., moteris su mašina siuvančios, 
“ ar elektriškų lempų dirbtuvėse išdėstant metališkus siūlelius, kaip 
jie iš presos išeina, ar išbandant lempas. 
Paprastai manoma, kad tai pareina nuo nuvargimo išlaukinių 
akies raumenių, ir pas jaunus Žmones greičiau ateina negu pas 
senus. Kartais judėsiai tokie būna smarkūs, kad trikdo matymą, 
“dr todėl dirbimą. 


188 


Graviruotojai, laikrodininkai, ir siuvėjai linkę yra į artiregystę, 
amaurozį, ir konjunktivitį. £ 

Katarakta ar kiti lęšies pakitėjimai užtinkami esti ypačiai pas. 2 
darbininkus stiklo dirbtuvėse, labiausiai-gi pas bonkų (butelių) | 
“ dirbėjus. | 

Ausies negalės. Svarbiausias čion dalykas tai apkurtimas. 
ir žmonės, kurių girdėjimas dilsta, tai tie, kuriems prisieina dirbti“ 
nuolatiniame trukšme, ūžime, bildėsyje. Katildirbių glušumas gerai | 
žinomas, arba ir tų, kurie kala metalo lakštus ir cylinderius, ar“ 
kurie muša milą, drobę, varo lokomotyvus, šaudo iš kanuolių ar“ 
vartoja pneumatiškus įrankius. 

Kurtumas tuose atvėjuose užtinkamas pareina ne nuo trūkimds 2 
ausies būgnelio, bet nuo sugedimo nervinių galūnių ausyje, ką: 
prirodo buitis, kad tokie žmonės kamertono garsą ar laikrodėlio 
taksenimą geriau girdi iš tolo per orą negu kada kamertoną ar: 
laikrodėlį prikištum prie kaukolės artymais ausies. Visatinai imant, * 
augštųjų garsų girdėjimas paprastai esti labai kliaudingas, ir manoma, 
"kad žalą padaro pas kujais kalančius skambus perveriąs balsas, o 
pas ammuniciją dirbančius trenksmingas traškantis šautuvų balsas.“ 

Kalviai dažnai gerai girdi kalbinami, kada kalimas eina, negili 
kada viskas tyku. Ę 

Kad apkurtimą įspėjus, esti siūloma užsikimšti ausis su kau= 
čuku ar medvilnėmis, galima jeigu norima — patepant su vazelinu.“ 

Abnormalės oro sąlygos. Žmonės, kuriems prisieina dirbti | 
apylinkėse, kur sąlygos temperatūros, drėgnumo, ir slėgimo esti 
abnormalės, gali paliegti, jeigu neapsisergės. Ė. 

Temperatūra. — Be nesmagumo, augšta temperatūra gali 
dar žalos pridirbti sveikatai, ir todel fabrikuose ir dirbtuvėse rei- 
kalaujama tam tikrų priemonių, kad patiekus ir užlaikius atatinkamą | 
temperatūrą grinčiose, kur dirba žmonės. Bet-gi kokia tempera- 
tūra yra atatinkąma, nėra pasakyta, nors rodos fabrikų inspektoriai: 1 
linksta nustatyti 15!/,0C. 

Pervirš augšta temperatūra atsitikime ugnegėsių, pečkūrių“ | 
garlaivių etc., plieno ir geležies apdirbėjų (liejikai), be kataraktos ir“ 
žalos akims, gali pagaminti kaitrrosmūgį ir nubloškimą ir sutrikimus * 
" raumenių bei nervų systėmų. Ir širdis gali nusilpti, ir odos bei 
plaučių ligos dažnai atsitinka tokiose verteivystėse. Virėjai ir kepėjai * 
serga reumatizmu ir ekzėmos išbėrimais ant rankų ir veido. 3 

Žemos temperatūros taip-gi gali sukelti pavojų sveikatai. Žmo- | 
nės dirbantieji refrigeratorių sankrovose dėl šaldomos mėsos prie 


+3 


156 2 o 


temperatūros — 9? C., ir dirbantieji grinčiose atšaldytose iki — 16 
"ir — 259 C. dėl šviežiai pamuštų gyvulių maitos, ar samdininkai ledo 
dirbykloje ir ledo sandėliuose, kur temperatūra esti 09 ar — 30 C., linkę 
"yra sirgti bronchitimi, reumatizmu, lumbago, diarrhoea ir neuralgija. 
Reikia taip-gi paminėti tą buitį, kad jie gali užtrokšti nuo 
. ammonijos, jeigu atsiras kliautis aparate. 

Apsigynimui nuo šalčio reikia įsigyti tinkamas drabūžis; asla 
privalo būti gerai užlaikoma ir reikia klumpėmis avėti, jeigu yra 
drėgna ar šlapia; tinkamai apšildyta grinčia pavalgymui yra bū- 
"tina; ir kad iš netyčių neuždarius žmonių šaltose grinčiose, durys 
privalo būti atidaromos iš vidaus kaip ir iš oro, ir priemonės su- 
sinešimo varpeliu ar kitaip turi būti įtaisytos kiekvienoje grinčioje. 

Alkoholikai šaltį labai blogai pakelia ir nereikia, jei galima, 
„jų ten samdyti, 

į Drėgmė. — Medvilnės audžiant ir kitokius audinius, manoma 
„ aimospherai privalant būti šiltai Ir drėgnai, ir paprastai garą ar 
vandenį įvezdina į pašiūres, kur darbas yra dirbamas. 

Žmonės, būnantieji atmosphėroje, kur yra drėgmės perviršis, 
"ypačiai jeigu temperatūra augšta, kenčia pažymų nepatogumą, ir 
„tie, kurie dirba 'dirbtinai pridrėkintoje atmosphėroje, rodos, linkę 
„yra į bronchitį ir kitus sveikatos sutrūkdymus. 

Ar padrėkinimas yra būtinas, nuomcnė nėra vienokia, bet anot 
autoritačių, jeigu domė kreipiama į ventiliaciją ir drėgnabuožio (wet 
"bulb) temperatūra laikoma apie 210C., dauguma pavojų esti išven- 
giami. 

Oro slėgimas. — Čion turime mintyje kėssono (caisson) 
"ligą. Effektai atjaučiami žmonių dirbančių kėssonuose po suslėgtu 
„Oru — vieni įvyksta, kada slėgimas yra vykinamas, o kiti, svar- 
„ besni, kada dekompressija (ataslėgis) yra daroma ir po to. 
Vyriausieji suslėgimo symptomai tai galvos sopėjimas, kvai- 
„ tulys, ir skausmai aūsyse kartais su plyšimu ausių būgnelio. Pulso 
rata susimažina, ir alsavimai virsta gilesniais; jie rambesni, Ie- 
„tėsni. Didi bėda tai lygsvaros netekimas tarp įtempimo dujų 
kraujuje ir įtempimo ore, ir vos tik žmogus prisitaiko prie pa- 
keistų sąlygų ir, lygšvarai atgautai tapus, symptomai dingsta. 

Jeigu ataslėgis esti vykinamas per greitai, vėmimas, dyspnoea, 
 Ssvaigulys, smarkus raumenių ir sąnarių sopėjimas, ir kraujotekis 
"iš nosies gali atsitikti Žmogus gali netekti sąmonės ar gauti 
paralyžių ar net numirti nuo vidujinio kraujotekio.  Kartajs symp- 
„ tomai nepasirodo per tūlą laiką išėjus iš kėssono.  Apsaugojimas 


157 


"A 


grobų valymas, blėkų virimas, taukų tirpymas, mėšlo dirbimas, 


“ nant, medvilnių sėklų aliejus, dažnai ten vartojamas, iyška iš skau- 


" kila bekaitinant ir besausinant linoleumo lakštus. 


sai 2r "tar KAS as * i 1 ss | 17275 | d EA, 4 > Ass ša ai Lia ji T At ika - 
k >; 4 [2 [ 


nuo kėssono ligos priguli nuo didelės domės kreipiamos į ataslėgį 
(dekompressiją): reikia jis vykinti labai penis laipsniškai, kad 
lygsvara atsitaisytų iš lėto. į 
Aviatoriai kartais pritiria symptomus, kokius augščiau apra- 
šėme, po io kaip buvo lakioję didelėse augštybėse, škiėTĖ šian= 
dien jie paprastai pasiekia. i 
Priklūs amatai. — Visatinai šnekant, medžiaga prikliose 
verteivystėse pareina iš animalės karalijos, arba yra toki, kurią jei 
neapžiūrėsi, tai laikui bėgant ji darosi įkyri ir prikli. Tarp tokių 
amatų skaitosi; kraujo virimas, kaulų virinimas, muilo virimas, 


pirklyba skūromis, kailių išdirbimas, klijų dirbimas, ir žuvių spir- 
ginimas. Be to čion priguli kaučuko dirbimas, vernikso dirbimas, 
ciratų ir linoleumo dirbimas, ir popėros dirbimas. < 

Pirmoje grupėje išdarbystės nemalonumai gali kilti nuo ne: 
tinkamo svirnuose sukrovimo žalios medžiagos, kada ji esti ap- 
dirbama, arba nuo nevykusios globos namų išdarbystės, kas aiš= 
kiai matoma atsitikimuose kraujų ir kaulų virinimo, muilo virimo, 
ir taukų tarpinimo. 

Žuvis spirginant kįla nemalonumai didžiausi, kada, bespirgiė 


rados į ugnį ar ant krosnies ir išsidėsto karščio dėliai. 

Bet ir kituose darbuose atsitinka nemaža išlakų nemalonių, 
pav., kaučuko dirbtuvėse kįla labai nepriimnųs kvapai, kada vi- 
rina ir mazgoja komercialę gumą ir ją vaišina visokiais chėmikeė 2 
lais, kurių daugelis turi savyje sieros. Medžiaga dirbant linoleumą | 
vartojama: sumalti korkai, linų aliejus, sakai, ir guma, ir smarvė 


Dažnai nusiskundžiama nemalonumais nuo gyvu.ių laikymo, 
Kiaulių tvartuose smarvė dalinai kįla iš kiaulidės, kur gyvulius 
laiko, ir dalinai iš lovių, kur ėską joms supilia, ar iš sūdynų, kur 
ėdalą sutaiso. 

Tirštai apgyventose vietose (miestuose) laikyti jeib kokius 
gyvulius artymais gyvenamųjų nėra linkėtina, pvd., karvės, paukš- 
čiai ir triuškiai, labai dažnai šunys. Juk kįla nemaža smarvės, mėšlo, 
vabzdžių ir gniusų, į ką reikėtų kreipti domė vyriausybei. Žmones 
kartais erzina gaidžių giedojimas, šunių lojimas (lyginai kaip ir 
varpų skambinimas, būgnų mušimas). 2 

Gyvulių skerdimas. Nemalonumai kįlanti iš skerdyklų ir 
kuinų kiemų, kur seni arkliai ir kiti gyvuliai superkami ir pamušamė 


1 
4 


158 


tikslams kitiems negu žmogaus maistui (pvd. šunims maitinti), gali 
"pareiti nuo klegesio atvedamų gyvulių ir laukiančių paskerdimo 
 gulyklose ir garduose, kur jie laikomi esti prirengiant paskerdimui. 

Nemalonumai gali taip-gi kilti nuo krūvų purvo ir mėšlo, nuo 
" sąšlavų etc., leidžiamų susirinkti ir išsidėstyti, ar nuo nešvarumo 
"ir apleidimo namų ir apparatų. Dažnai ir taukų virimas ir kitos 
"verteivystės atliekamos esti tuose pačiuose namuose ir sudaro dar 
naują šaltinį nemalonumų. Papiktinimas gali dar kilti, jeigu namai 
pastatyti ten, kur skerdimą gali matyti publika. 
. Vietomis, kur tokie nemalonumai gali kilti, tai skerdyklos ir 
 kuinakiemiai privačių žmonių savastyje. Norint Išvengti tokius ne- 
„ malonumus reikia uždrausti privačias skerdyklas ir jas užvaduoti 
"viešomis, sulig srities reikalais. Vienas ir kitas reikia gerai užžiū- 
" rėti vyriausybei, kad būtų gerai pastatytos ir tinkamai vedamos. 
„ Skerdyklos privalo būti bent 100 pėdų nuo gyvenamųjų, turėti oro 
"bent iš dviejų pusių, gerai būti vėdinamos, kad nebūtų po žeme, 
kad ant užlų nebūtų gyvenama, ir kad nebūtų įsinama per kieno- 
„nors gyvenamasias. Namas privalo būti gerai grįstas, paviršis-gi 
pašlitas į grabę su žlūga; pageidaujama, kad būtų po atviru oru.. 
Sienos privalo būti lygios, kietos ir nepermerkiamos. Privalo būti 
"geri vandentraukiai ir gera drėnažo systėma, ir vieta, kur skerdžiami 
gyvuliai, neturi susijusi būti su jokia išeinamąja vieta ar užkaboriu. 

Kad priežiūra būtų tinkama, sanitarams ir gydytojams prieiga 
turi būti leista jeib kokiu laiku. Sienos, aslos, drėnos etc. privalo 
„būti tvarkoje. Sienas ir aslas reikia apšvarinti nuo apsitaškymų į 
o valandas po paskerdimo, ir sienas reikia iškalkinti bent 5 kart 
metams. Šunų ten nereikia laikyti visai, nė-gi kitų gyvulių ilgiau 
kaip tik prirengiant paskerdimui, ir tai vienatinai atatinkamame 
"garde. Rykai nepermerkiami turi būti dėl atmatų etc., ir juos reikia 
ištūštinti ir apšvarinti kasdien. 

Taip pat reikia pasielgti su kuinanamiais. 
Dūmų slėga. — Kad dideli kamuoliai dūmų, kįlančių oran 

miestuose iš dirbtuvių ir namų kaminų, yra kalii rimtų nemalonumų, 
trikdo liuoną ir sveikatą, visiems yra žinoma, ir todėl didžiulių miestų 
valdybos yra susirūpinusios apsisergėti nuo juodų dūmų daugumo 
ore iš kaminų. Paprastai mažosios išdarbystos čion esti daug kal- 
tesnės. Žinoma ir šiaip namų dūmai nėra malonumu, nors jie greičiau 
nusėda negu dūmai ir skretenos iš augštių kaminų fabrikuose. 
| Apsergėjimui nuo dūmų įkyrumo reikia domę kreipti į parin- 
kimą ir pastatymą krosnių, garinių katilų ir kaminų ir jų kūrimą, 


159 


4 I kasė I 


„Žįsta, kad netiesioginiu būdu rods sveikatai kenkia, kad gadina 


ir jeigu galima, relkia elektrybe ar gazu užvaduoti anglis kaipo 
spėkos šaltinį. Privačiuose namuose vienintėlė išeitis tai įvedimas 
kūrenimo gazu ar elektrybe virimui valgių ir namų apšildymui ažuot 
malkos, durpių ar akmeninės anglies. Pastaraisiais metais Me 
Laurin Škotijoje išrado taip, vad. MacLaurin'o procesą darymui li 
bedūminės anglies: akmens anglys per viduiinę kombustiją netenka 
dervos produktų (phenolių, paraffinų etc.) ir jau paskui dega be 
dūmų, tik gražiai liepsnodamos. Glasgowe dabar tokis fabrikas 
per dieną priruošti gali apie 8000 tonnų bedūminių anglių, ir mane 
laikui bėgant toji industrija gerokai išsiplėtos industrijos centruos ė 
kur dabar namai apsmilkę ir surūkę stūkso. | 

Ar dūmai kenkia sveikatai? Nors žmonės išstatyti ant 
effluvijų ir dūmų kaltina juos visose alsavimo takų negandose, tai 
visgi smarvių ir dūmų įtaka į sveikatą yra pažymi. Vyriausyb ė 
vis-gi dvejoja, aš iš tiesų smarvės ir dūmai ėsą labai pavoji gi 
sveikatai, ir todėl nenoriai kišasi į effluvijų nemalonumus; pripa- 


smagumą, kad negalima langų atvirų laikyti, kada smarvė eina 
vidun, ir kada atskirus žmones padaro priimbliais visokių ligų 
mikrobų užgulimui. Ant kitų psychės blogą įtaką palieka, ir liegsta 
jų virškinimas, vemia, kas ypatingai nėščioms moterims gali tapti 
pavojinga. Jeigu effluvijų šaltinis esti animalė organiška medžiaga 
ar namai, kur esti gyvuliai laikomi, ten esti galimybė nemalonią 2 
ir pavojaus nuo musių. 
Žinoma, pavojus nuo dūmų esti netiesioginis. Dėliai užne- 
švarinimo namų dūminguose distriktuose visi langai laikomi esti 
uždarais, kas žinoma labai peiktina ir neleistina yra. 2 

Kad žala kįla alsavimo organų audiniams nuo suodžių ir gal. 
žvirgždų dūmuose, reikia pripažinti: juk plaučių ligos pas gyven- 
tojus tirštai apgyventų miestų ir distriktų yra paprastu dalyku, bet. 
ten ne vieni dūmai orą sušmeižia, prisideda ir kitos aplinkybės, 
pav. blogas namuose susitalpinimas, susikimšimas etc. 

Įspėjimas nesmagumų. — Jau gana pasakyta apie veriei= 
vysčių nepatogumus, kad vyriausybė, leisdamą atidaryti darbavie- 
tes, žiūrėtų, kad viskas tinkamai įrengiama būtų; jeigu ne, teismai 
gali sunkokai bausti. Tas pat pasakyti reikia apie nusižengimus 
prieš reguliacijas. Ir jeigu gydytojas patikrina, kąd tūli procesai 
yra kenksmingi sveikatai, tai galima bylą iškelti žmonėms tokia 
vertelgysta užsiimantiems. | 


160 


L ar. 4 A" ad V K ia De LVU TT a MTL LS SIR A J a KT L a AO 1 4. A A LA 
£ Kes ai * Žr | "1 7 >'Ua LV ATS “ n AA ia ieva 
4 "2 = Lt > A < H + 18 

5 - Ž “+ 474 + " „1 | 


XI 
ASSĖNIZACIJA ARBA SARVALŲ IŠVALYMAS. 


Assėnizacija paeina nuo prancūzų žodžio assainir, apvalyti 
"nuo nešvarumo ar išmatų. 

į Žmonių gyvenimas kaimuose, o dar labiau miestuose, neiš- 
" vengiamai rišasi su visokeriopų išmatų susikrovimu, kaip va: a) 
* žmonių. išsituštinimas, b) gyvulių mėšlas, c) virtuvės pamazgos, 
purvinas vanduo mazgojant gyvenamas trobas, skalbiant baltinius, 
“ maudanties ir t.t., d) sambėgos fabrikų ir darbaviečių, skerdyklų, 
* lietaus vanduo etc., e) namų ir virtuvės, taip gi kiemų purvas ir 

maurai, f) negyvėliai — žmonės ir gyvuliai. 

Kad sužinojus, kiek visokeriopų išmatų susirenka tūloje vie- 
toje, reikia domėtiesi gyventojų skaičiumi, kiek jie vandens suvar- 
toja, ar mąžai ar daug išsiplėtojusi pramonė, etc. Berods čion 
skaitlinės ir sąmatos tegali turėti vos atnašią vertybę. Pats žmo- 
"gus kasdien išmeta apie 3!/, uncijų mėšlo ir 40 uncijų urinos, iš- 

viso per metus apie 1.100 svarų.  Mėšlas iš didesnės dalies 
susideda iš vandens ir nesuvirškinto ar dalinai suvirškinto maisto; 
"sulig svoriu 77,29/, yra vandens.  Urinoje-gi yra apie 96,37/, van- 
dens. Tad apskritai žmogus išmeta mėšlo gryno 80—85 svarų, 
„ mįžalų 1000—1100 svarų, išmatų-gi virtuvės, naminių maurų ir 
šiukšlių ant kiekvieno gyventojo vidutiniškai imant galima skaityti 
* 600—800 svarų metams, murzinų-gi vandenių — apie 2 viedru 
„ant žmogaus kasdien. Naminiai gyvuliai duoda daug išmatų or- 
ganinės rūšies: karvė iki 16.000 svarų, arklys iki 12.000 svarų 
metams. 
Iš ko susideda išmatos? 


1) Hygiėnistui pirmiausiai rūpi organinės rūšies daigtai, da- 


linai nitrogėniški dalykai. Mėšle nitrogėno-azoto randasi 2,29/,, 
mįžaluose — 1,5?/,, tai daigtai turtingiausieji organiniais dalykais. 
Virtuvės paplavos paprastai prasiskiedžia murzinais vandenimis, 
ypačiai mazgojant grindis, prausiant kūną ir t.t. Pramonės išma- 
tose randame ar itin daug organinių dalykų, pav., skerdyklų van- 
deniuose, šerių bei vilnų plovyklėse, cukraus ir alaus darytuvėse, 
ar itin "mažai, pav., vandeniuose sodos įstaigų, pirčių, skalbyklų 


11 
161 


- 


mažrro 14 


r 


"sugeba miešalas mįžalų, mėšlo ir virtuvės pamazgų, ar maudynės: 


kenkti gyventojų sveikatai daugeriopu būdu: i 


162 


ATA I iskų 
T dekai 


R. 


ir t. t. Suteršimas šių vandenių su smulkmenomis tyrinėti čion 
nepavirku. 

29) Išmatose randame daugelį visokeriopos rūšies ir lytiesą 
mikro-organizmų.  Saprophytai čion randa gausiai maisto ir šiaip“ 
labai tinkamas gyvenimui sąlygas. Jie dirba naudingą darbą iš- - 
dėstymo ir naikinimo viso, kas organiška, kas atlieka nuo žmo- 
gaus gyvenimo (pūvimas, rūgimas, oxydacija). Labai greitai pūti“ 


vandenių. Čion nitrogėnas greitai virsta į ammoniją ar anglia- 
rūgštųjį ammoniumą. p 

Žmonių ir gyvulių išmatose nuolatos randasi gaminančios“ 
ligas baktėrijos: anthraxo, piktųjų putmenių, ir piktšašių. Į namų 
vandens santykius gali patekti baktėrijos typho, tuberkuliozies, 
diphtherities, dyzentėrijos, pneumonities, choleros ir kt.; bet žema. 
temperatūra ir būtis karingų saprophytų dažnai neleidžia daugin- 
tiesi pathogėniškiems mikrobams ar bent užsilikti jų virulentumui, 
Manoma, kad choleros vibrionas išmatose gyvuojąs iki 20 dienų... 
typho baktėrija iki 3 mėnesių. Šiaip mėšle, anot Gaertnerio, typho | 
baktėrijos gyvuoja apie savaitę, o vasarą, mėšlui įkaistant (iki 60— 
709), jos darosi nežalingomis. Žmogaus laimei užsikrečiamoji, 
medžiaga vandenyje randasi labai labai praskiesta ir todėl gyve- 
nimo praktikoje, kaip žinome, dažnai tie suteršti vandens laistomi | 
esti kieman be jokios tvarkos, nors gali pagaminti nemaža žalos. | 

Žmonių išmatos, miestuose kaupais susikrovusios, gali pa- 3 


1) Išsidėstant organiškiems dalykams išmatose, pasidaro smir- 
dančios dujos. 1 kub. mėtras išeinamųjų duobių į 24 valandas gali 
duoti, pvd., 18 kub. mėtrų smirdančių dujų (10 kub. mėtrų lakių, 
riebių rūgščių ir karbohydratų, 5—6 kub. mėtrų — CO,, 2—5 kub.“ 

m.— ammonijos, 20 litrų — sulphurėtinio hydrogėno ir t.t.). Dalis tą 
dujų gali patekti į kambarius. 

2) Išmatos užteršia dirvieną ir dirvienos vandenį (apie ką jau“ 
buvo gana kitur kalbėta). 

3) Epidėmiologišku žvilgsniu labiausiai -pavojingos išmatosa 
šviežios, koncentruotos, valandoje kada išsimeta iš ligonio orga- 
nizmų (džiovininkų prakaitas, išmatos ir mįžalai typhu sergančiųjų, - 
gliaumės iš ryklos diphtheritimi sergančių ir t.t). Infekciją perduoti | 
gali maisto daigiai, ypačiai žali (vaisiai, vanduo). Bet išmatos iš- 
vežtos į užmiestį, į tam tikrą sąvalką, gyventojams miesto nebe- | 
pavojingos, jeigu sąvalka tinkamai užlaikoma. | 


Grįžtant prie gyvenamųjų trobų, ten susirenka trįs rūšys išmatų 
ir nuodėvenų, beje — 1) mėšlas, 2) sudėvėti vandens ir vanduo 
sušmeižtas nuo virimo, skalbimo ir t.t., ir 5) valgio atmatos, dulkės, 
kuro pelenai, ir kas tam lygu; ir tad reikia pasirūpinti tai vis su7- 
rankiofi, išmėžii ir išvartofi. 

Nešvarumų išvalymas įvykinamas esti dvejopu būdu: 1) kur 
esti užtektinai vandens, ten esti vartojama systėma sutrų ir sarvalų 
nuplovimo; nuodėvenos visos krūvon surenkamos į sutryną ar sar- 
„valyną; 2) kur vandens trūksta ar kur nėra priemonių sarvalyno 
nuplovimui, ten vartojama systėma išvežimo, išliuobimo, iškuopimo. 

Kas tiks vienai vietai, tas gali netikti kitai. Kiekvieną kartą 
reikia ištirti ant vietos dalyką ir pažinti sąlygas ir reikalavimus. 

Ūkininkas gali manyti apvalęs ėsąs ūkį ten, kur tikros ap- 
saugos nuo ligos perų ar nemalonumų nesiranda. Gali nebūti 
smarvės, o nemalonumai vis-gi rasis. Juk ligos perus nešioja dau- 
gelis veiksnių ir jie nejučiomis įsigauna kartais aplinkiniais keliais 
"į Žmogaus kūną. Užsikrėsti galima nuo besisukinėjančių geležin- 


Nesanitariškas tvartas ir pieninė. Artymais mėšlų krūva ir 
visokeriopų aimatų pilna. 


kelių dulkių, nuo susidūrimo su laikinais ar chroniškais ligos ne- 
šiotojais, nuo žalisų auginamų daržuose, laistomų maurais ar 
žmogaus mėšlų, nuo maisto pagaminto ar palytėto nevalyvomis 
rankomis ar aplankyto musių ar vabzdžių, nuo pieno čiupinėto 
ligūstų ar nešvarių pienių, nuo pienpuodžių, milžtuvių ir sūdynų 
117 


168 


2 1- 


. 
L 
Akla 


+ 
S Ar +—. 


aklas 


"pasibaisėtinus rezultatus, kurie pasiekti gali neapmąstytą darbą,“ 


kaborių, ir išmatos nė kam-ko padergiamos aplink namus. Šime: 


„elgimasi ir tokios sąlygos esti beveik visoje šalyje. Reikia prašalinti! 


"į užleistus šulinius ar kokį patogų upelį. Tokis elgimasi yra ne- 
"gražus ir neatvangus. Ir jis nereikalingas, o turėtų būti skaitomas: 


„Min; RVGVaM“ 4 TT m Hard LTL/a 4 LM, PA AS a M 
i MU ATI r kų 3 1 reke 4 MT E A Kea, Par 72 EA A sb LT 3. Miao 1 
bo d “ ( 1 ati Oa " 4 “r. a 


mazgotų užkrėstu vandeniu, ar iš cisternų, šulinių, šaltinių, rezer= 
vuarų, ir irrigacijos grabių, sriautų, ar ežėrų, į kuriuos suteka pa- 
viršių sąmazgos ar požemių drėna iš maurais suterštos žemės. | 

Gal jokia kita epidėmija Amerikos historijojė taip nenušviečią* 


kaip pašokimas žarnų typho Plymouthe, Pa., 1885 m. Sausyje ir 2 
vasaryje to meto išmatos tūlo Žmogaus, sergančio žarnų typhu,“ 
piliamos buvo ant sniego arti jo namų. Tokios nuplautos, pava- 
sario pašalui tirpstant, į viešąjį vandens santakį pagamino epidė- 
miją, besitraukiančią nuo balandžio iki rugsėjui. Iš visų gyventojų 
apie 8.000 skaičiuje, 1104 ypatos persirgo liga ir 114 pasimirė! 

Neatvangus elgimasi. Šimtuose mažų ūkių nėra jokių už- 


tuose kitų ūkių užkaboris taip murzinas ir apleistas, kad samdi-“ 
ninkai, ar svečiai, eina į artymas pašiūres, laukus ir krūmus. Tokis“ 


Reikia griežtai papeikti seną paprotį nuleisti išmatas ir maurus 


priešingu šalies įstatymams. "A 
Taip pat pavojingas ir dar bridkesnis senas paprotis su žmo- 
gaus mėšlais ar maurais įmėžti daržų žemę. Jokiu būdu nėra“ 
leistina tokias nuodėvenas pavartoti ant žemės, kur auginami esti“ 
salierai, salotos, ridikėliai, agurkai, tomatai, kopustai, dynios, ar 
kitos daržovės, uogos, ar pažemiais auganti vaisiai, kuriuos žalius 
valgo. Ligos perai ar žemės dalelės pilnos tokių perų, gali pri- b 
gulti prie daržovių ir vaisių žievelės ar odelės ir užkrėsti valgytoją. 3 
Ukiuose reikia išliuobti išmatų nuodėvenas ne per toli nuo 
gyvenamųjų esančias. Sugebėjimas ir galimybė musių nunešti ligos: . 
perus tiesiog ant valgomojo stalo, virtuvėn ar kamaron, gerai vi- 
siems žinomi. Kirminai, katės ir šunys, paukščiai, ir galvijai gali“ 
paplatinti tokius perus. Dėliai tų priešasčių, ir dėliai smarvės, ūkio 
maurai neprivalo būti atvapai laikomi. 2 
Atvangumo priemonės. — Reikia nuolatos rūpinties čystumu. 
vandens išteklių. Juk seklieji šuliniai paprastai esti bjauriai priteršti 
nešvarumais, patekusiais į požeminį vandenį. a 
Geriausiu apsergėtoju esti čysta dirviena ir atstumas šulinio 
nuo galimų takų nečysto drėnažų vandens. Neužtenka šuliniui ar. 
šaltiniui atstu būti 50 ar 150 pėdų nuo sarvalų, nors ir augštesnėje 
padėtyje būtų. Dirvienai ėsant akytai, per rumbuotus plyšius žemės: 


K 


164 | ; 


p 


A 


sali sb pastyi aa ja ias a i K a D i A aaa 
A 4 a 2 4 + 2 | £š 


 sklypui nuolatos užsiteršiant, suteršimo juosta eis vis platyn, ypa- 
čiai kada vanduo yra žemas dėliai sausros ar smarkaus pumpavimo. 

Sarvalynų ar nečysto drėnažo vanduo niekumet nereikia nu- 
leisti dirvienon, iš kurios maitinasi šulinys, šaltinis, ar šiaip kokis 
vandens išteklius, nė į apleistus šulinius, skyles, uolynų lindynes 
ar plyšius. Kokia bebūtų systėma sarvalų valymo, sarvalai privaja 
būti atskirti nuo vandens išteklių. 

Tai-gi; 

1) Neleisk ūkio sarvalams ar almatojiė, kad nors ir nedaug 
jų būtų, pasiekti maistą ar vandenį žmogui ar galvijams reikalingą. 
2) Tokius sarvalynus niekados neatidengk taip, kad juos lan- 
„ kytų musės ar kiti ligos perų išnešiotojai. 

3) Nevartok tokių sarvąlų įmėžimui ar palaistymui augmenių 
daržuose. 
| 4) Niekumet nenuleisk ar neišmesk tokių sarvalų upėn, kū- 
 dron, ar apleistan šulinyn, nė grabėn ar plytomis iškloton drėnažo 
 systėmon, kuri natūraliu keliu galėtų patekti į tūlą vandens tėkmę. 
Duobėtasai užkaboris. — Nukeliamas arba pernešamas duo- 
" bėtasai užkaboris galima pavartoti ten, kur yra gana ir pigios 
"žemės. Pakanka, su mažiausiomis išlaidomis ir maža liuoba, nu- 
„ žiūrėtos nedidutės vietos ištuštinimui išmatų, kur maurai negali 
būti žmogaus trypiami, gyvulių išnešiojami, musių pasiekiami, nė 
lytaus nuplaujami. 

Užkaboris yra lengvas, pigus, ir pastatomas virš duobės 

žemėje. Duobei prisipildžius iki pusei ar iki */,, užkaborį nuveža 
ar nuvelka į naują vietą. Duobė privalo būti lėkšta, bent negilesnė 
2!/, pėdų ir niekumet neprivalo gulėti drėgnoje dirvienoje ar uoly- 
„ nėje, arba kur paviršis ir jo sluogsniai šliodninasi linkon šulinio, 
šaltinio, ar kitų versmių naminio vandens išteklių. Be to, gulėdama 
žemumoje duobė niekumet neprivalo būti arčiau šulinio ar šaltinio 


kaip 200 pėdų. Sausumas duobės būtinas, ir žemę ant 10 ar 12. 


colių reikia sukaupti ir sutrypti aplinkui iš visų pusių, kad atlai- 
kytų lytaus vandenį. Apkaupimas taip-gi prašalins muses. Jeigu 
žemė smiltėta ar žvirgždėta, duobę galima išpėrinti lentomis ar 
garadais, kad neleidus užgriūti. Užkaboris reikia lentomis sklan- 
džiai apipėrinti, ir reikia padaryti atvaras, sieteliais užtvertas, dėl 
ventiliacijos ir šviesos: Visa sėdynė privalo būti atkeliama dėl 
nuvalymo. Truputį liuosos sugeriančios žemės reikia kasdien įberti 
ant išmatų duobėje, o duobę apleidžiant, reikia ją tuojau užpilti 
"sausomis žemėmis augštokai, kad lytaus vanduo gautų šalin nutekėti. 


165 


2 = 
1 2. Ar 


-TLnd 
43 


Duobėtasai užkaboris, nors dažnai perkeliamas, nereikia skai- 
tyti atvangiu.  Esti pavojus, kad susikrovusios nuodėvenos gali li 
viršyti valančiąją žemės galią ir prakiurimai pasiektų šulinius ar 
šaltinius. Dirvienos nuožiulnumas tai dar nėra apsergėjimu: apsi- - 
sergėsi dirbdamas užkaborį toli — toli nuo vandens pritekliaus ir 
kiek galima žemiau. 4 

Sanitarinis užkaboris. — Sanitarinio užkaborio pastatymas 
turi būti tokis, kad maurams ar perams nebūtų galima pasklisti pa 
žemės paviršį, išprūsti prakiurimais po žeme, ir kad neprieinamas 
būtų musėms, kirminams, vištoms ar gyvuliams. Be to, jis reikia 
valyti ir švarinti, kitaip jis liausis buvęs sanitariniu. Kad tai vi 
atsiekus, sanitarai yra sumanę nemaža užkaborių typų su uždaro- 
mais sūdynais. Atsižvelgiant į pigumą ir vertingumą tūlų jų, reikia 
gailėtiesi, kad maža jų tesimato pas mus. 

Sūdynas sanitariniam užkaboriui gali būti mažas, pvd., gal- 
vanizuotas katilukas ar išmatų kibiras, dranka vadinamas, išneša- 
mas laikas nuo laiko rankomis; jis gali būti ir didelis kaip bačka. “ 
ar metalinis katilas ant ratukų 
dėl išvežimo; arba gali bū i 
storas požeminis metalinis kati= 
las, ar duobė iš plytų išmūryta, 
Kas reikalaujama nuo sūdyno,. 
tai tas, kad vanduo nepersi Ž 
sunktų ir neužterštų šulinių bel“ 
šaltinių. Mediniai viedrai ar“ 
skrynutės su plyšiais, neturi būtį | 
vartojami. Kur yra išmūryta. 
duobė, ji privalo būti Iėkšta, 
kad lengvu būtų ištuštinti if“ 
išvalyti. Be to, jeigu sūdynas“ 


S RAAS 23) 4 
"B | 


Ž 
-FH-LK—- 

> Žž = 
Ž, 


"4 P>2. 

I Tuo | būtų  prakiuręs, geriau, kad 
“R i skysčiai bėgtų į dirvienos paž ' 
= viršį, kur oro ir baktėrijų - ye 

£ pakaktinai. 
Klozėtas su mulve arba dumblu. „Sanitariniai užkaboriai skir“ 


stomi sulig methodu liuobianit 

išmatas: į sausos žemės, chėmiškus, ir suskystinančius užkaboriūša 
Sausos žemės užkąboris. Viedrų typas. — Labai pavir- 

kus tokis užkaboris. Vėdinimui jo pritaikinta systėma, kuri pasi=“ 
rodė tinkama kūtėse ir kituose trobėsiuose čion ir svetur. Vėdykla“ 


i 
"a 


166 


su atvaru 16 colių eina nuo pakalos sėdynės ir baigiasi ant čiu- 
kuro grintužėlės. Prie vėdyklos prikergtas trumpas pagelbinis 
duktas, 4 X 15 colių, kad prašalintų smarvę užkaborio augštumoje. 
Viršutinėje dalyje, išilginės sienutės grintužėlės esti atviros, kad 
oras liuosai tekėtų vėdyklos augštumoje; jos taip-gi atviros žemai 
pagal patį stogą. Šitos atvaros, su vertikaliu oro tekėjimu, 
leidžia orui liuosai sravėti augštyn per grintužėlę Bendrai 
imant, pūtimas vyksta nuo apačios sėdynės ir per viršutinę dalį 
 užkaborio. Vėdykla esti 2 X8 colių pas sėdynę ir 4 X4 colių 
viršuje. 

Sulig planu užkaboris yra 4 X 4'/, pėdų didelis.  Sienojukai 
prikalti prie stiprių šulų, įbestų apie 5 „pėdas į žemę.  Lentomis 
apipėrintas, 'ir visos 
skylės bei langai pri- 
valo turėti sietelius, 
kad prašalinus vabz- 
džius. Sėdynė yra 
ant zoviesų, tad lei:  W i | 
džia išimti sūdyną ar | | 7- 
apvalymą ir numaz- NH TM 


T . + [/ 0/; V TA. / 17 M 111 47 
gojimą apačios sėdy- Sako mil JUMEIUNINAMŲ LIGA 
nės ir prašalinimą Patogumai sąryšy su systėma apsaugojimo 
vorų ar kitų vabzdžių, j nuo gędimų. 


kurie veša tamsiose 

nečystose vietose. Sūdynas sunkus Žalvanizuolės geležies sąšlavinis 
indas. Indą galima iškloti stora ruda popiera pigiu būdu, ir tai 
gelbsti indą užlaikyti švariu ir palengvina jo išvalymą. Galima nuda- 
žyti juodu asphaltu, kuris indą apgina nuo rūdyjimo. Įturiui pater- 
šus — užšalus, truputis šilimos atlydį padaro. Tarp neužšalančių 
skiedalų, sūrus vanduo ar su kalkių chloridu gerai veikia. Vieno 
ar kito 5 svarai, ištarpinti vandens gorčiuje, nužemina užšalimą 
skiedinio iki beveik nuliui. 

Denaturuotas alkoholis ar medžio alkoholis 25?/, skiedinyje 
taip pat turi žemą užšalimo punktą ir, be to, neišgraužia metalo. 
Sūdyną reikia dažnai ištuštinti ir įturį palaidoti po velėna ar lėkš- 
toje vagoje toli nuo šulinių bei šaltinių. Kur būna grobų ligos, 
reikia sūdyno įturį sudeginti ar verdančiu vandeniu sterilizuoti ar 
su kokiu chėmišku disinfektantu sumaišyti. 

Užkaboriui nesunku tinkama vieta rąsti, ir aplinkui vijuoklėmis 
ar krūmais apsodinus paslėpti nuo akių. 


ai ans ki saus a kana a a S | adilioni Ba ĖS A 


— * 


Duburių typas. — Primityvis, bet-gi pavirkus, trisėdis sausos 
žemės užkaboris tapo pastatytas 1817 m. ūkyje pas Westboro, Mass, * 
Amerikoje. Duburys, plytomis išmūrytas, buvo 6 X5 pėdų, o dug- | 
nas buvo 1 pėdą žemės gilumoje. Plytos buvo sujungtos cementu, B 
o požeminė dalis buvo plesteriuota iš vidaus. Duburio išorinė - 
dalis buvo apšviečiama saulės, ir apsupta oru iš visų keturių pusių. * 
Išilgui ilgąjį duburio šoną užpakaly buvo anga aukštyn pakeliama, 
pro kurią išmatos buvo prašalinamos du ar tris kartus metams, * 
paprastai pavasarį, vasarą ir rudenį, ir išvežamos į artymą No 
kur jas suversdavo į vagą priešakyje plūgo. 

Kreipiame domę į duburio lėkštumą ir lengvumą darbo išva- 
lant jį. Pakeliamoji anga užpakalyje palengvina pabarstymą sausos | 

. žemės ar pelenų ant įturio duburyje, tokiu būdu išvengiant prinešimą 
maurų ir dulkių į trobėsį ir nugulimą dulkių ant sėdynės. Sitas“ 
užkaboris buvo vartojamas per beveik 100 metų be atnaujinimo ar * 
taisymo. Kada matėme pastaru sykiu, pirmapradinė sėdynė, kurią | 
visumet laikė nudažytą, neturėjo žymių pūvimo. Šiandien statytu- | 
mėme tokį užkaborį iš neperšlampamo betono, su vėdinimu ir perci 

“ tvaru, su sėdyne, turinčia atvožą ant zoviesų. 

Chėmiškas užkaboris. — Typas sanitarinio užkaborio, ku- | 
riame išmatos patenka tiesiog į nepermirkstamą sūdyną su chė- | 
miškais disinfektantais, gauna malonų pritarimą dėl liogerių, parkų, - 
viensėdžių, mokyklų, viešbučių ir geležinkelių stočių. Šitie taip 

vad. chėmiškieji užkaboriai | 
dirbami esti visokeriopų for- | 
mų ir visokiais vardais vadi- | 
nami. Prasčiausioje formoje * 
metalinis indas esti įstatomas | 
į metalinę ar medinę skry- | 
nutę, ir užkaboris užlaikomas | 
taip pat, kaip paprastas viedro | 
užkaboris. Šitie užkaboriai | 
yra labai prasti ir susprausti | 
(kompaktiški), neblogos iš- - 
vaizdos, ir lengvūs įtaisyti — 
ar nukrausiyti iš vietos į vietą. * 
Kitas typas — tai chėmiško | 
„lovio užkaboris; čion sūdynas tai geležinis lovys nejudomai | 
N pritaisytas po žeme ar sklepe. Lovys talpina apie 130 gorčių | 
dėl sėdynės, turi menturį, ranka krutinamą, maišymui chėmikalų į 


Užkaboris su pamūryta duobe. 


168 


Žadį : 
za T „4 
ATA 4 3 
" brAsV i Lo ko 


atmatas, ir įturis iškraunamas, išpumpuojamas, ar išmėžiamas laikas. 
nuo laiko. | 
Chėmiškasai užkaboris, kaip ir kiti užkaboriai privalo būti 
gerai įtaisytas, švariai operuojamas, ir dažnai ištuštinamas, ir nuo- 
: dėvenos privalo būti atsargiai užkastos. Išskyrus dažną ištuštinimą, 
tas pat reikia pasakyti apie chėmiškųjų lovių užkaborius. Abiejose 
 užkaborių formose pilninga ventiliacija arba vėdinimas yra būtinas, 
"ir tatai atsiekiama sujungiant užkaborio atsidvėsimo vamzdį su 
kamino traukiu ar prailginant jį gerokai augščiau trobėsio čiukuro. 
Talpos indas visumet privalo būti palaidotas žemėje ir apsAug SE 
nuo labai žemos temperatūros. 

| Koki germicidiški rezultatai pasiekiami esti chėmiškuose už- 
„ kaboriuose, neturime daug žinių po ranka. Dizinfektinė sąkrova 
"gali nesterilizuoti daugiau kaip ploną paviršutinį sluogsnį depo- 
 nuotų kietmenų. Bandymai d-ro Alwah H. Doty su visokiais pa- 
tartinais veiksniais ir vartojamais ligonių išmatų sterilizacijoje 
parodė, „kad po 20 valandų veikimo dizinfektantų vos '/„ colio. 
" fekalės masės tebuvo dizinfekuota“. Aišku tad, kad panaikinimui 
baktėrijų ir parazitų gyvybės chėmiškuose užkaboriuose trijų dalykų 
"reikia: 1) labai galingo veiksnio; 2) kad veiksnis permerktų fekalę 
masę; 5) kad veiksnis palaikytų savo galingumą ir potenciją, iki 
" permirkimas įvyksta. Miešalai (mixtūros) paprastai vartojami chė- 
„ miškuose užkaboriuose esti dvejopų rūšių: viena, tokie, kur tūli 
anglinės dervos prodūktai ar kiti aliejiniai dizinfektantai esti pavar- 
" tojami sunaikinimui perų ir smarvės, paliekant kietmenas mažai 
pakitėjusioj formoje; antra, veiksniai kaustikų (degilų) klasės, ištar- 
pinanti kietmenas, kurie, ganėtinai galingi ir permerkdami visas 
dalis, turėtų sunaikinti bent daugumos, jeigu ne visų, baktėrijų gy- 
vybę. Itin dažnai laukiama, kad čchėmiškasai skiedinys atliks 
" dizinfekciją, deodorizaciją ir redukciją į skystimą ar pusskystimį. 
Šitie užkaboriai su atsidvėsimo vamzdžiu ir kitomis priemo- 
„nėmis įvertinami esti į 200 litų, o chėmiškųjų lovių užkaboriai į 
600—800 litų už sėdynę. Žmonės, įvesdinusieji chėmiškus užka- 
„ borius, kartais nusiskundžia dėl smarvės arba ir dėl brangumo“ 
chėmikalų. 

Suskystinamieji užkaboriai. — Kitame type sanitarių užka- 
„borių, vadinamų suskystinamaisiais užkaboriais, pavartoja baktė- 
rijų veikimą pagelbėjimui išvalymo. Išmatos sukrinta į akliną su-- 
ž dyną, puspilnį vandens, kur rūgimas (fermentacija) ir išdėstymas 
„(dekompozija) didelę dalį organiškųjų kietmenų išdėsto į skystas 


169 


kabo 
4 „*4 


57 


L „R, 


taip kad sarvalų apymis itin susimažina. Daug ar maž netirps- 


„mažiau darbo reikalauja, negu išmėžimas nepraskydusių išmatų. 


„šutinėje dirvienoje ir lėkštuose guoliuose, pripildytuose zindromis, 


-užakimas išlaidos ar ištakos priedangčio, ar nepakankamumas van- 


stogo. Ištakos dūda neturėtų būti mažesnė kaip 4 coliai diamėtn 


ir dujines lytis. Dauguma skysčių išgaruoja o dujos išsidvo a 


tamų ir nevirškinamų nuosėdų, vadinamų mąyrais, pamaži susi- 
krauna ant dugno sūdyno, kuriuos laikas nuo laiko prisieina iš- 
mėžti. Išvalymas dalinai nusistojusių skysčių ir. maurų vis-gi daug 


| Suskystinamieji užkaboriai buvo vartojami daugelį metų su 
patenkinimu. Sūdynu kartais esti aklina plytų suskliauta, bet daž- 
niau bačka ar bosas su vienu galu beveik lygmalėj su žeme. Ant 
šito esti pastatoma sėdynė, kartais turinti geležines atramas apa. 
šioje, kad išvengus nočių su mažais vaikais, ir visuma esti prigo: 
biama nedideliu iš lentų nameliu. Suskliautą ar bosą paprastai i 
išmėžia ar išpumpuoja du ar tris kart į metus. 

Ūkiuose, kur nuošliodnumas, dirviena, ir drėnažo sąlygos 
atatinkamos esti, išsunkos iš suskystinamųjų užkaborių galin a 
nuleisti ir pravėdinti su. pagalba drėnažinių koklių, įguldytų pavir= 
koksu, žvirzdais, ar akmenukais. - 
Nepritekliai ar kliautys suskystinamųjų ieškai tai smarvė, 


dens suskliautoje, kad vyktų tinkamas baktėrijų veikimas. Vėdi- 
nimui vamzdis turėtų kyšoti iš po apačios sėdynės iki augščiau 


o sietelis priedangčio nemažesnis kaip '/, colio. Įturį suskliauto ; 
reikia vandeniu praskiesti protarpiais, sulig tuo kiek žmonių var ž 
toja užkaborį ir kaip greitai išgaravimas vyksta. Praskiedimą gė - 
lima padaryti įpiliant 1 ar 2 gorčiu su viedruku, ar dūdukę gali ia 
įvesdinti nuo paliepinio loviuko užkaboryje į suskliautą. 4 

Ištekančios srutos gali būti šviesios spalvos ir matomai nė: 
kenksmingos, bet vis-gi tai sarvalai, ir todėl išdalinimo trūbos ne- 
privalo būti vedamos artymais šulinių ar šaltinių. 

Dizinfektantai ir deodorantai. — Dizinfekcija tai naikikiė 
mas ligų perų. Sterilizacija tai sunaikinimas visų perų ar baktė: 
rijų, ir kenksmingų ir naudingų. Antisepsis tai stabdymas ar SU 
laikymas baktėrijų augimo. Deodorizacija tai sunaikinimas smarvėš 
Dėja, praktikoje nė vienas fų procesų neįvyksta pilnai.  Veiksnyi 
gali būti prastesnės kokybės, ar gal bus netekęs potencijos arbė 
galios, ar gal-būt visai nepasieks masės dalis. Dizinfektantas 6 
germicidas, tai veiksnys sugebantis sunaikinti ligų perus; antisep“ 
tikas tai veiksnys vos įstengianiis PasiapayA baktėrijų veisimą 


ki 


ir augimą, ir gali būti paskiestas dizinfektantas; deodorantas, tai 
veiksnys sugebantiš prašalinti smarvę, ar tai ją susiurbdamas, ar 
paslėpdamas ją po kitu priimnesniu kokiu kvapsniu. 

Iš dizinfektuojančių veiksnių liepsnos šilima, karštas garas, 
ar verdantis vanduo esti tikriausi. Šilima, pagaminta gesinaut 
kalkes, veikia su geru effektu ant nedidutės išmatų tumos; geriau- 
"siai daroma taip: imk gana karšto vandens (1207—1400 F.), kad 
apsemtų išmatas sūdyne, tad įmesk šmotelius šviežių ir stiprių 
kalkių, kad pripildytum maž-daug '/, dalį vandens apymio ir iš- 
matų, kruvoj imant, uždengk sūdyną dangčiu ir leisk stovėti bent 
1!/, val. ar ilgiau. 


Iš chėmiškųjų dizinfektantų stiprus skiedinys sodii hydrojis | 


(kaustinė ar gailioji soda) ar potassii hydroxidi (kaustinis arba 
gailusis potašas) labai gerai veikia ir esti naudingas ištarpinant 
taukus ar kitas organiškas substancijas. Abu chėmikalu esti gan 
brangiu, nors kaustinė soda, yra pigesnė už kaustinį potašą. Chlo- 
rinuotos kalkės (calcii chloridum, baltinimo milteliai) ar skiedinyje 
ar miltelių pavidale esti vertinamos.  Dizinfekcijai išmatų ligonių, 
sergančių pilvo typhu, galima rekomenduoti štai kas: ištirpyk !/, 
svaro kalkių chlorido viename gorčiuje vandens ir leisk tam skie- 
“ diniui ant mėšlų pastovėti bent 1 valandą. Skiedinį reikia laikyti 
“ gerai užkimštoje. bonkoje ir pavartoti ilgai nelaukiant, bent į 2 ar 
Š dienas. Cupri sulphas (krišpolas) 5 - procent. tirpale — imani 1 
svarą ant 2!/, gorčių vandens — yra geru, nors nepigiu, dizifek- 


tantu. Žinoma, čion paduotos formulos nėra pastovios, bet tik | 


apytikrės. Sąlygos gali pakeisti proporcijas, o visumet pakeis 
rezultatus. Reikia atsiminti, kad chėmiškieji dizinfektantai nepilnai 
dizinfektuoja ir sterilizuoja dideles išmatų tumas, jei bent veiksnį 
panaudotum pakartotinai ir dosniai arba mechaniškomis priemonė- 
mis gerai sumieštum. 


Tarp deodorantų tūli džiovinanti milteliai turi šiokią tokią 


dizinfektinę galybę: kalkių chloridas, nors atsiduoda nemaloniu 
“ dvoku chlorino, labai dažnai vartojamas.  Kalkės lytyje ir gesintų 
kalkių ar kalkinio pieno taip-gi daug vartojamos ir geras dizinfek- 
tantas.  Kalkių pieną taip padirbk: mažą vandens daugį iš lengvo 
“ pilk ant šviežiai gesintų kalkių šmotuose. Kada kalkės apgesin- 
tos, pridėk vandens 4 kart daugiau negu buvo kalkių, ir gerai 
išmaišyk. Jeigu norėsi pavartoti nubaltinimui, iai kalkių pieną 
praskiesk kiek reikiant su vandeniu ir gerai išmaišyk.  Nesigailėk 


pavartoti kalkių pieną suskliautoje ar srutyne; tai nors jis nedizin- |. 


171 


2 7 
Žas g 
+ KNM 
, 
4 
. K. 


Asi r 
+ i 4, 


PTE 


fektuos įturio, vis-gi sustabdys baktėrijų vįsimą ir prašalins smarvę, | 
Kad gautum gerą rezultatą, reikia dažnai vartoti, pradedant tada, 
kada suskliauta ar srutynas yra tuščias. Ferri sulphas (kupervo- | 
sas) dėl giminingumo su ammonija ir sulphidais esti vartojamas | 
kaipo laikinas deodorantas suskliautose, srutynuose, ir nuolaidose | 
(drėnose), įdedant 1 svarą į 4 gorčiūs vandens ir gerai išmaišant, | 
Tad trumpai imant, kad užkaboris nedarytų nemalonumų, rei- 
kia šitokių priemonių: 2 
1) Pastatyk užkaborį nuošaliui ir atskirai nuo gyvenamųjų trobgia 
9) Padaryk sūdyną ar suskliautą nedidelę, lėkšią, lengviai 
prieinamą, ir vandens nepermarkiamą. 4 
3) Išvalyk suskliautą dažnai.  Nelauk, iki išmatų daug prisiži 
rinks ir išsidėstymas pagamins stiprią ir smardžią dvoką. 2 
4) Pabarstyk į suskliautą kasdien palaidą sausą Žemę, pe- 4 
lenus, kalkės, piūvėnas, gypsą, ar susmulkintas durpes ar anglį. 
Šitie dalykai susiurbs skysčius ir smarvę, nors gal-but nesunaikins 
ligos perus. 12 
5) Siatyk užkaborio namelį neperlyjamą;; vėdink jį gerai, ir 
visas atvaras sieteliais užtverk. : 
Vis-gi neapsieis be priekaištų visos šitos priemonės, ir štai: 
1) Lieka be įveikimo virtuvės sąšlavos ir pamazgos ten, kur 3 
vartojama vandens spaudimo systėma. 
9) Nekuštinti pasilieka maurai ilgoką laiką su galimybė. 
smarvės ir sugebanti užkrėsti ligų perais. Ė. 
3) Reikia prie jų daugiau asmeninės domės ir paslankos 
negu paprastai žmonės yra linkę kreipti, 


J 4 MT aa 

Fa Wi 

A ir B — šiukšlėms indai. C — šiukšlėms indas prie namų 
sienos pritaisytas, su pakeliamu antvožu. 


Labiausiai patenkinančiu methodu iki šiolei pramanytu praša- 
linimui sarvalų, tai vandens priteklius ir nuplovimas šalin visų“ 


+ 


172 


nuodėvenų, kaip tik jos atsiranda, pro neperšlampamą dūdų sys- 
tėmą vietosna, kur tie sąrvalai esti galutinai išvartojami ir iš- 
mėžiami. 

Virtuvės atmatos, — Kaimuose ir miesteliuose mažai domės 
kreipiama į virtuvės atmatas, kurių juk metų bėgyje, ypačiai vasaros 
metu, nemaža prisirenka: lapai, lupenos, žuvies kaulai, mėsgaliai etc. 

Atmatoms reikia kieme, toliau nuo gyvenamųjų trobų, ar tin- 
kama skrynė ar geriau dar cementuotas sampilas pastatyti. Skrynė 
turi būti su aklinu | 
antvožu, kurį kilste- 
lėjus galima būtų iš 
viršaus atmatas įmes- 
ti; išmėžimui-gi reikia 
iš galo padirbdinti du- IB aoaias m. 
rys, kad atsidarius bū- ZA porno AN 
tų lengvu skrynia iš- | 
luobti. Sampilas ge- 
rai turėti bent 5 — 10 
pėdų diamėtro ir bene 
7—10 pėdų gilumo, ir < PELENŲ SE žEN 
sampilo sienos bei | SS 
asla privalo būti ar | SS Ni 


plytinės ar cementuo- “"Y “ —— LI S 


tos. Žinoma, sampi- 
las privalo būti sklan- 
džtai uždaromas iš viršaus sunkokomis durymis, kad vaikai žaisdam! 
jų neatkeltų. 
. Tokias skrynias ir sampilus reikia aklinai uždengtus laikyti, 
kad musės ir kiti vabzdžiai ten lizdų nesidarytų ir nesiveistų, ir 
reikia dažnai valyti, — kitaip jie virs nepakenčiamais savo smarve 
ar taps sveikatai pavojingais. Išliuobiant, geriausia ar žemėsna 
giliau įkasti, ar ant dirvos įmėžti, ar ugnyje sudeginti. 
Septiškasai rezervuaras. — Kur namuose yra įvesdintas 
vanduo, ant augšto bakai iš šulinio pripumpuojami, taip kad vir- 
tuvė juo naudojasi, išeinamoji vieta nuskalaujama, ir maudynė 
įrengta, fen nuleidimui pamazgų, sarvalų ir skalbimo bei maudy- 
mosi vandens nubėgimui reikalas yra užnamyje — kiek galima 
| atokiau — įtaisyti septiškasai rezervuaras su nubėgimu skysčių į 
"žemę. Tai kietmenų ir skysčių sampilas sureguliuojamas ir su- 
kontroliuojamas. 


Sekcija atmatų ir sąšlavų destruktoriaus miestuose. 


175 


"1 


Visuose sarvalų ir srutų rezervuaruose, kokio dydžio jie be- 
būtų, dalis kietmenų, ypačiai jeigu sutrose yra riebalų, plūduriuoja. 
kaipo sankrekos ar suovaros ant viršaus skysčių. Sunkesnėsės | 
kietmenos nugrimzta į mulvyną ant dugno, o smulkųs drumzlai lyg | 
emulsija pasikorinę lieka viršuje. Jeigu mulvynas. ant dugno re- | 
zervuaro virsta skysčiais ir dujomis, tai tad ir turime septiškąjį 
rezervuarą ir RroceaBA vadinasi septicizavimu, kirmydinimu ar 
pūdymu. 

Septiškasai rezervuaras neprašalina smarvės ir nesuriaikijs 
visas organiškas kietmenas, ir bent '/; dalis plūduriuojančios me- 
džiagos nuteka SU 
nuotekomis, */; pasiži 
lieka rezervuare, ir. 
1/, virsta skysčiais ir: 
dujomis. Nuotekos * 
dvokia ir pavojingos. 
dėliai vešėjimo bak- 
tėrijų. Tat reikia Žiū- 
rėti, kad neužkrėtus: 
artymų šulinių ir šalti- 

Sutrų koštuvas. nių. Tai lietai vartoja 

Sutros sunkiasi per išgrąžyias vagas (A), ir Derino filtraciją: rupios pies- 
šusios per košiuvą (B), eina į ryną (O). kos, žvirzdai, susmul- 

kinti akmens, šlakas: 

etc. Bet filtravimas juk yra procesu oxydavimo, reikalingu Oro, 
ir tatai retai kur daroma. Bet ir taip filtruoios suiros nėra be 


pavojaus šuliniams ————- MV SA ES A 
ar šaltiniams ar =Fkas A =“ VA 
ŽŽ 2 V 


upėms, ir todėl jas p. XN-52 
suleidžia per sub- Ž K = ŽŽ 
irrigaciją ant ly- Ž a 
gumų. 

Tokia systė- 
ma tad susideda 
iš: 1) installacijos 
iš namų į rezer- 
vuarą, 2) iš rezer- 
vuaro iš dvieių ka- A 
merų, 3) iš srutų einančių iš rezervuaro į sugeriancią žem 20 
4) iš sugeriančios Žžer: ės. 2 


4 TTRSNNS 
NS ja G 


ON K P X LN v 
NN 
p 8 B - 2 
Sutrų leidimas žemėn. A, Protarpinė žemyn - link 2 
filtracija; B, plati irrigacija. E 


174 


Rezervuaras kuomi toliau nuo namų, tuomi geriau, tik near- pu 
čiau kaip 50—100 pėdų. Jei galima, iš namų trūbos tegul tiesioję || | 
„ linėje eina pašlitos nuožiulniai į rezervuarą, gulintį pėdą vieną ar i 


Sarvalų duobės konstrukcija. 
„Pastebėk perkertamąjį žiūgą tarp nuleidimo ir duobės. 


7 


1 

2. 

V4. 

* VŽ 7 
42 Eds PAP AR VIVO P7FP7AAS 

Pamazgoms klozėtas. 


7Z7) 
"a 
ŽŽ 
LALLNTTITTATATTNĄ J, 
UAZ 


kitą žemiau (ant 100 pėdų ilgio) negu namų uksas ar salpas. 
Trūbas reikia imti 5 ar 6 colių, kad ne taip lengviai užsikimštų. 
Trūbas reikia gerai sujungti ir sujungimo vietas dervuotomis pa- 


175 


4 (4 47 lt AL LEP T Da B 4 isto I šu“ 
p L weas oi TI A PR 2 T i) Viandi į inasy ias - > 17“ -=-2RB 


+; 


2 
-— 4 „S 
ž A 2 S 


kulomis grūstinai užkamšyti ir užcementuoti. Trūbos užsikemša 
dažniausiai popiergaliais, škurliais, šlamštais, riebalų sankrekomiija 
Nereikia dėti žlūgos šitoj installacijoj nė-gi ją jungti su nuoleidi- 
niais lytaus vandens. Ž 

Mūsų klimate reikia, kad rezervuaro viršus būtų po žemė 
bent 2 pėdi, taip kad srutos būtų vienokios temperatūros ir ne- | 
įšaltų žiemos metu. Viršus reikia aklinai uždaryti ir žemėmis užą 1 
pilti, kad nedvoktų, ar musės neišnešiotų ligos perų, ar vaikai 
"kartais neįkristų. Rezervuaras statomas iš plytų, koklių, betono, 
ar cementinių kaladžių. Rezervuaras susideda iš dviejų kamerų; 
viena nuosėdoms ir septicizacijai kietmenų — tai padugnių kamera; 0 
kita periodiškam įtekėjimui srutų su pagalba automatinio siphoz 
(vamzdžio skysčiams tekinti) — tai siphoninė kamera. 

Trūbų ilgumas iš septiškojo rezervuaro į sugeriantįjį laukė | 
priguli nuo to lauko padėties ir jo pakrypumo. Distribucijos lau- 
kas privalo būti sausas, purus, lengviai drėnuojamas, — taigi tin= 
kamiausias bus pieskuotas, žvirgžduotas, ir lengvi šlyna, be medžių 1 
ar krūmų, kad saulė ir oras gerai prieitų, bent 300 pėdų žemiau: 
šulinio ar šaltinio. 


r 


176 


"XII. 


NUMIRĖLIŲ LAIDOJIMAS. 


Dabar visatinai pripažįstama, kad negeistina lavonus ilgiau, 
negu reikia, laikyti tarp gyvųjų, ir kad, kiek galima, reikia lavonus 
prašalinti iš gyvenamųjų namų. 

Kūnų prašalinimas iš namų retai kuomet jungiasi su kokiu 
klapatu, nors kartais pas vargšus, jau tai dėliai vargingumo jau 
tai dėliai prietaringų apeigų, prisieina pavartoti prievarta. Lietuvoje 
laidojimo reikalai įstatymais visai nėra sutvarkyti, ir dažnai žmo- 
nės miršta be gydytojo priežiūros. Kartais reikalinga lavonas 
padėti viešan mortuariuman ir palaidoti bėgyje paskirto laiko, kad 
apsergėjus sveikatą gyvenenčiųjų tūlame name ar tūloje grintelėjė; 
ypačiai užkrečiamųjų ligų atsitikime neleistina lavonui ilgai gulėti 
miegamose ar gyvenamose grinčiose. Atsitinka, kad numirėlį nė 
kapinėsna nepriima bažnyčių atstovai, ir ilgas laikas užsitęsia, iki 
vieta palaidojimui suieškoma. Didesnės betvarkės, kaip katalikų 
šalyse, niekur nerasi pasaulyje net numirėlių palaidojimo reikaluose. 

Laidojimas. — Vyriausieji laidojimo methodai tai pakasimas 
į Žemę, kremacija, ir laidojimas sklepuose. Laidojimų tikslas tai 
užtikrinimas galutino pilno ir greito lavonų išnykimo, arba jų iš- 
sidėstymo į sudėtinius elementus. Sanitariniu žvilgsniu Žiūrint, 
nėra didelio skirtumo tarp visų laidojimo būdų, jeigu tik bus domė 
kreipiama į būtinumą, kad būtų vengiami pavojai gyviems nuo 
oro užkrėtimo mikro-organizmais lavono ar nuo dujų pasidarančių 
išsidėstymo procesuose, ar nuo suteršimo vandentiekių, šulinių ir 
šaltinių, ar ir nuo suteršimo dirvienos artymais gyvenamųjų namų. 

„ Laidojimas žemėje yra sęnas ir labai plačiai vartojamas 
methodas. Šnekama, kad tai ėsąs prigimtinis methodas ir kad 
kūnas, supūdamas, duodąs ką tai žemei, kas ją praturtinąs. Prieš 
tatai atsakoma, kad niekas nėsą laimėta praturtinant žemę kapi- 
nynų, ir kad po teisybei galima prikišti rimtai, kad išsidėstymo 
produktai pareina į dirvožemį, kur jų pasiskirstymą yra sunku su- 
kontroliuoti. 

Dėliai galimų įvykti pavojų, reikia labai susirūpinti parinkimu 
vietos kapinėms: kaip toli nuo gyvenamųjų, kokioje augštumoje, 


12 
177 


FA 
E 


kokia žemė ir kuria kryptimi eina jos drėnažas. Reikia kreipti * 
domę į kasamą duobę, jos didumą, o ypačiai jos gilumą, į karstą, . 
kurin lavonas įdedamas ir kuriame nuleidžiamas į žemę. 2 
Kapinės ir laidojimų žemė privalo būti kuomi toliausiai nuo + 
gyvenamųjų namų ir jokiame atvėjuje kapinės neturi būti arčiau - 
gyvenamųjų, kaip bent 200 mėtrų. Kapines reikia apsupti mūrų“ 
ar geležine tvora ar bent tuinais augštokais, ir reikia apsisergėti tinkamu - 
drėnažu, kad nesuteršus vandenį ir žemę aplinkėse, o kur galima nu- | 
leidus jį į sutrynus. Sausa žemė tinka kapinėms, o šlyna bene taip | 
gera nėra. Molis netinka dėlto, kad drėgnas ir sugeba sutrukdyti iš- 
sidėstymą, supleišėja sausros metu ir taip praleidžia karboniškąjį | 
acidą ir kitus dujėtus išsidėstymo produktus. DPuri žemė labiau 
tinka, o žvirgždynas ar pieskynas nevisai tinka, jei bent būtų nu- | 
gulęs ant gilaus molinio sluogsnio ar kitos neperšlampamos me- | 
džiagos. 4 
Kapinių didumas priguli nuo daugumo populiacijos ir nuo 
galimybės jos padidėjimo distrikte. Paprasta yra imti pusę hektaro 
ant 1000 gyventojų. R 
Žėmės drėnažas privalo būti aprūpintas pirma negu ivyksl 
kokios pakasynos.  Rūpestingai reikia sužinoti gilumą požemigiūjs 
vandens. Tasai turėtų būti bent 10 pėdų nuo žemės paviršio, ir. 
bent 2 pėdi turi įsiterpti tarp lygmalės požeminio vandens ir dugno | 
kapo duobės. Medžius bei krūmus reikia pasodinti, kad gelbėjus 
nusausinti žemei ir sugerti karboniškojo acido dujas, kurių juk vi- | 
sumet gausiau randasi kapinynų ore negu paprastame atmosphė= | 
ros Ore, 
Kapo dydis augusiems privalo būti bent 4 ketvirtainiai mėt= | 
rai, o vaikams 2 ketvirtainiu mėtru. Be teisių specialiai įsigytų, 
nedaugiau kaip vienas lavonas, išskyrus narius tos pačios šeimos, | 
teprivalo būti palaidotas vienu laiku kape. Jeigu laidojama, tai | 
karstai privalo būti atskirti bent viena pėda žemės. Trumpiausias | 
laikas as kapo — jeigu vaikų nesulaukusių 12 metų — tai 
aštuoni metai; o jeigu augesnių kaip tiek, tai keturiolika metų. 
Žemėje palaidojus, išsidėstymą pagamina dalinai organizmai, | 
esantieji kūne, dalinai-gi pareinantieji iš žemės, kurie esti skaitme- 
ningesni ir veiklesni augštutiniuose sluogsniuose, kadangi ten 
oxygėno didesnė gausa yra. To-gi dėliai karstai vaikų iki 12 metų 
amžiaus reikia laidoti 3 pėdas gilumoje, o žmonių virš 12 metų | 
amžiaus 4 pėdų gilumoje po žeme.  Conseil d' Hygiene Publigue | 
turėjo akyse šitą priežastį, kada 1871 m. rekomendavo ėsant gė- 


178 


riausiu būdu pasielgti su aukomis Franko-Prusiškosios karės pa- 
liekant juos ten, kur krito, pridengiant žemės sluogsniu ne stores- 
niu kaip 15 ar 20 colių. Žemė pylimėliui privalėjo būti sunešta 
nuo atstumo 1 iki 2 mėtrų, kad ne drumzdus ar maišius žemę ir 
padarymą apkasų palei pylimėlį. Kūnai, su kuriais šitaipos pasi- 
elgta, pranyko labai skubiai. Didžiausioje-gi karėje, kur tokis 
methodas nebuvo pritaikomas, buvo gautas leidimas Prancūzų Val- 
džios į pelenus paversti kūnus žmonių ir gyvulių, po to kaip jie 
buvo apšlakstyti specialiu dervos preparatu. 

Karstai sunkaus medžio, pav. ąžuolo, arba iškloti zinku ar 
padirbti iš zinko, sutrukdo išsidėstymą ir privalo būti užvaduoti 
tokiais, kurie padirbti iš pintinių žagarų, šiaip lengvaus medžio, ar 
net popėros. 

Išsidėstymo produktai vyriausiai šitie: karboniškas acidas, 
ammonija, hydrogėno sulphurėtas, ir organiški junginiai. Išskyrus 
anthraxo bacillių, pathogėniškieji organizmai labai greitai išnyksta 
kūne po palaidojimo, gal-but dėlio, kad esti didelis skaičius kitų, 
nežalingų baktėrijų. 

Baromėtriškas slėgimas, regimai, paliečia išsidėstymų negy- 
vėlių; pvd. šv. Bernardo prieglaudoje, augštose Alpose, kūnus 
numirėlių nelaidoja, bet išstato ant oro, kur jie džiūsta, surunka, ir 
darosi mumifikacija ažuot pūvimo ar trešimo. 

Tūli užsiėmimai, sako, padaro atmainas audiniuose, kurios 
nepasiduoda gedimui. Taip, dubininkai ar odadirbiai, sako, atsi- 
„ spiria galutinėms atmainoms audinių ilgiau negu žmonės kitų už-. 
siėmimų. Shakespeare's duobkasys Hamlete sako: „Kailiadirbis 
jums pateks devyneriems metams“. Lavonai žmonių užnuodintų 
phosphoru, aršėniku, sulphurišku acidu, ar korroziviu sublimatu, 
taip-gi genda netaip sparčiai kaip tie, kurie miršta nuo limpamųjų ligų. 

Visi tie audiniai gali virsti adipokėru (vašktaukiais), bet dide- 
lėje daugumoje atsitikimų tik taukai ir jungiamieji audiniai pasi- 
duoda tokiai atmainai. 

„Krėmacija. — Šituo methodu išsidėstymo procesas viduti- 
niškai užima vos vieną valandą, ir įvyksta be jokio pavojaus 
gyviemsiems ar nuo baktėrijų ar nuo dujų. Kada krėmacija užsi- 
baigia, beliekti nežalingi pelenai be kvapo, kuriuos galima supilti į 
kropą ar puodą, kuris užima nedaug vietos, ir galų gale nėra 
reikalo turėti didelių plotų laidojimams. 

Vienatinai jausmais ir religiška neišmintimi ramstydamiesi 
žmonės priešinasi šitam, sveikatos žvilgsniu tinkamiausiam visų 

19* ' 
179 


re MTEP 


methodų. Tarp kitų priekaištų keliamas esti vienas vertas pa- 
svarstymo, tai tas, kad galima čia paslėpti kriminalą. Kad apsau-- 
gojus nuo tokios galimybės, paprastai šalyse, kur krėmacija var-“ 
tojama, rūpinasi atsargumu, ir esti reikalaujama, kad prieš sudeginant | 
reikia pristatyti du medicinišku paliūdymu nuo atatinkamų gydytojų, 
kurie yra matę iavoną, ir tad potam reikia gauti leidimas nuo 
apskrities gydytojo, kuris gali daryti autopsiją pirma negu duoda: 
leidimą. 
4 Laidojančios įstaigos ar draugijos gali pastatyti krėmatoriją. 
su sąlyga, kad ji nestovės arčiau kaip 200 mėtrų nuo gyvenamų 
namų be pritarimo jų savininkų, nėgi arčiau vieškelio kaip 50 
mėtrų.  Krėmatorija nereikėtų imti vartojiman pirma negu vieta ir 
planai tapo užtvirtinti per Sveikatos departamentą. 
Žmoninguose distriktuose krėmatorija be abėjonės yra labai: 
oikonomingas methodas laidojimo: mažai tereikia piningų ir žemės. 
Žinoma galima pasakyti, kad ir kapinės nėra pilninga dykuma, 
nes kol vartojamos tai esti atvira erdvė, o vėliau galima jas pasa 
versti viešais sodnais ir žaislų laukais. 
Apparatas, vartojamas krėmacijoje, tai didoka metalinė skryž 
"nelė, į kurią - lavonas ar išimtas iš karsto (grabo) arba gulintis. 
lengvaus medžio karste esti įkeliamas po paprastų apeigų ant | i 
vietos. Karštis nuo 850—1200?9 C., paprastai esti gaunamas nuo 
dujų liepsnos, kuri apsiaučia metalinę skrynią. 
Dujos, pagamintos deginant lavoną, iš krosnies eina į augštėi 
oralaidę, bet pirma negu į ją patenka, pirma pereina per krosnį, 
taip kad nėra jokios galimybės pasprukti kokiai nors smarvei, k 
Laidojimas sklepuose ar kryptuosę. — Tokiam laidojimui“ 
skiepai privalo būti stipriai pastatyti iš plytų ar akmenių, taip-gi i 
karstai turi būti padirbti iš tinkamos medžiagos ar užcemn eri 
bėgyje 24 valandų. i 
Laidojimo sklepai bažnyčiose ar atvirame ore reikėtų už- 
drausti. Išsidėstymo dujos išlaksto tiesiog į orą be perkeičiančio 
įveikimo dirvienos, ir dažnai virsta nemalonumų, jei dar nėra Ža- 
lingos sveikatai. Laidojimas sk'epuose ar kryptuose nėra galima 
rekomenduoti nė šiokiu nė tokiu atvėjais. 
Įbalzamavimas yra daromas tokiuose atsitikimuose, kur dėl vie2 
nos ar kitos priežasties lavonas reikia išlaikyti ilgesniam laikui. | 
Amerikoje įbalzamavimui kreipiama daug domės, ir ypačiai giriamas 
yra meihodas, kuriam nedaro kliūties viduriai. Panaudojamasai | 
skystimas susideda iš formalino (409/, formaldehydo) 12,5 cc., bo- 


k 


180 


"rakso 5,0 gramų, ir vandens gana, kad padarius 100 cc. Šito 
„ tad skystimo tiek, kiek išneša 150/, kūno svorio, įšvirkščia, tūlą 
dalį į kiekvieną femoralę ir brachialę artėrijas ir į bendrąję karotidą 
vienos pusės. 

Atsitikime karotidos mažas nuošimtis yra kreipiamas linkon 


" galvos o didesnis daugumas linkon širdies: Paviršį kūno numaz- 


goja, o burną ir kitas atvaras užkamšo su vilnomis pamirkytomis 
 skystime. Kad kūno paviršis neuždžiūtų, siūloma gausjai įtepti 
" vazelinu ir potam raikščiais apvynioti. 

| Anglijos laidotojai, jeigu kūnas tereikia vos keletą dienų pa- 
"laikyti ilgiau negu paprastai, visatinai pasitenkina įšvirkšdami kę- 
letą puskvarčių formalino į vieną brachialę artėriją. 

Laidojimas mūšio lauke. — Po mušio, palaidojimas už- 
 muštųjų kartais virsta gan kebli problėma. Naegeli siūlo šitokį 
laidojimo methodą: Pasirinkus vietą laidojimui, velėną ir sluogsnį 
"hūmaus — dirvienos nuima nuo ganėtinai didelio paviršio ir su- 
verčia ant vienos pusės. Lavonus tad sukrauna ant apnuogintos 
„vietos ir lavonų sluogsnius perskiria smiltymis, žvirgždais, ar 
smulkiais žabais. Tad apkasą iškasa aplink šūtį — krūvą numi- 
"rėlių ir žemės (apkasų) užpila ant lavonų, iki jie apdengti tampa 
gilumu 1 mėtro, kada hūmų ir velėnas užverčia ant viršaus. Tai 
duoda sausą kapą, kur pūvimas greitai įvyksta, ir lavonai greitai 
subyra į dulkes. Taip pat galima pasielgti lykiavų (epidėmijų) 
metu, kur mirimų skaičius esti per didelis, kad galima būtų palai- 
"doti negyvėlius atskiruose kapuose. 


181 


XIII. 


MOKYKLŲ HYGIĖNA. 


Mokyklos statyba. — Mokyklos vieta turėtų būti augšta, 
iškili, ir ganėtinai didelė, kad galima būtų turėti atvirą, perpu-- 
čiamą oro, žaidimui lauką, kur bent 30 ketvirtainių pėdų tektų || 
kiekvienam mokiniui. Dideliuose miestuose kartais sunku yra 2 
įsigyti net tokią vietą, ir todel žaidimo vieta esti įtaisoma ant mo- 
kyklos lėkšto stogo. Trobesiai privalo stovėti kiek galima atst 1 
viens nuo kito, kad netramdytų mokyklos apšvietimą ar negadintų 
orą alsuojamą vaikų, ir vieta tarp purvinų, triukšmingų ir neramių 
gatvių neturėtų būti mokyklai parenkama dėliai pavojaus vaikų 
sužeidimo ir dėl nervų įtempimo, kurį sukelia triukšmas. p. 

Trobesio didumas. — Nėra lukėtina, kad vienas žmogus 
galėtų sukontroliuoti daugiau kaip 4—500 vaikų, ir todėl vientisa 
mokykla susideda iš dviejų ar daugiau skyrių ir kartais prisieina. 
skirti mokyklai daug didesnė vieta. B 

Trobesio augštumas pridera nuo vietos dydžio ir mokyklos: 
apėmio, bet kad sumažinus skaičių trepų, kurie įręžia vaikus ir“ 


Miestuose užuot kieme vaikams rengia žaidimui vietą ant 
mokyklos stogo. 


esti pavojingais gaisro metu, ant dviejų augštų pastatyta mokyklė 
yra bene ganėtinai augšta. Mokykla neprivalo būti augštesnė 
kaip 5 augštų. R. 


- 


eta r SPC orai aa uk 0 Aa aki 4 Adi T ai) SPA 
"4 „ - Ė o - ž 7 1 +" +5 d 


Mokyklos planas. — Piešiant mokyklai planą, reikia pirma 
apskaityti klasių grinčias.  Rengiamų klasių skaičius prigulės nuo 
mokinių skaičiaus ir nuo skaičiaus klasių, į kurias juos skaidoma 
bus. Nustatoma esti vienai klasei viena grinčia, kurioje telpa 
nedaugiau kaip 40—45 vaikų, skiriant 15 ketvirtainių pėdų kiek- 
vienam. Pradinėse mokyklose kartais vaikus sukemša taip, kad 
išeina tik po 10 ketvirtainių pėdų. 

Pavidalu klasės grinčia privalo būti maž-daug pailga, kadangi 
apšvitinti ir užžiūrėti vaikus tokioje galima geriau negu ketvirtai- 
nėje grinčioje. Siūlant pailgą grinčią, kur tilptų 48 mokiniai, 
ilgis jos bus 9—10 mėtrų, plotis iki 7 mėtrų ir aukštis 4—4!/, 
mėtrų. Tokioje grinčioje kiekvienam mokiniui teks po 15 ketvir- 
tainių pėdų erdvės ir truputį viršaus 200 kubiškų pėdų oro erdvės. 
“Klasių grinčios neprivalo būti augštesnės kaip 12 ar 16 pėdų, 
dėlto kad sunkenybės ventiliacijos ir Sp variaono didėja su padi- 
dėjimu augščio. 


Grinčių paskaidymas priguli nuo to, ar susirinkimų salė bus 
centralinė ar iš šono (latėralė). Jeigu salė bus centre, tai kila 
keblumai ventiliacijos ir salės- bei klasių grinčių; o jeigu susirin- 
kimų salė bus lateralė su klasių grinčiomis po vienai tik pusei, 
kurių langai tebus iš vieno šono, tai galima: užtikrinti gerą venti- 
liaciją ir salės bei klasių grinčių. 


Be klasių grinčių, reikia dar drapanoms kambarių. Tie kam- 
bariai visumet privalo būti atskiri nuo klasių grinčių, kad galima 
būtų prašalinti nemalonų drabužių kvapsnį ir jeib-kokį užsikrėtimą 
juose besirandantį. Jie privalo atsidaryti iš koridorio ir gerai būti 
švitinami ir ventiliuojami, ir duoti vietos bent 150 ketvirtainių pėdų 
dėl bent 50 mokinių. Vagiai ar gembės skrybėlėms ir apsiaustams 
"privalo būti pavirkiame augštume, ir tarpai tarp atskirų vagiukų | 
gali būti 12—15 colių. Skėčiams ožiai su tinkamu nuobėgiu la- 
šams esti naudingi, ir šilto vandens radiatoriai nereikėtų pamiršti, 
kad sušlapę drabužiai galėtų greičiau išdžiūti. 

Koridoriai privalo būti 10—12 pėdų platūs, ir gerai nušvi- 
tinti ir pravėdinami pro langus, Šviesa gali būti skolinama iš 
klasių grinčių, tačiau joki klasių grinčia neturi švitinama būti iš 
koridorių. Sienos privalo būti lygios ir šviesiai dažytos, o aslos 
iš kietos medžiagos ar asphaltuotos. Gal-būt dar geriau būtų 
sienas ir lubas nudažyti, ar pakalkiuoti, patraukti kalkėmis, kad 
oras lengviai perlįstų. 


. 185 


Laiptai (trepai) privalo būti tvirtai pastatyti, lengviai prieinami, - 
su atlošomis šone ir gerai apšviesti, bent 5 pėdas platūs, ir 
palaipos trumpos ir stačios su platforma ant 10 ar 12 pakopų, 4 
kiekviena-gi pakopa neaugštesnė kaip 6 coliuš ir 12 ar 18 > 
colių plati. 4 Ė 

Durys į grinčias privalo būti bent 5 pėdas 6 colius plačios; | 
durys gali atidaromos būti ar į vidų ir išlauk, arba tiktai išlauki- 
nėn pusėn. Įeiga į mokyklos namą turi būti plati iš tykios | 
gatvės. 3 

Šviesa. — Langai. — Langų area pritaikmiui prie grinčios | 
didumo turėtų būti vienas ketvirtis ir nemažiau '!/, dalies aslos | 
erdvės. Langai duodantieji vyriausią šviesą, reikia taisyti po tai | 


Klasės kambarys mokykloje. 


Suolai dvisėdai ir viensėdai su staleliu priešais. Langai atatin- 
kamai įleidžia šviesą. 


pusei grinčios, kuri bus iš kairės mokiniams. Langai-gi iš kitos | 
pusės — papildomos šviesos langai — nors gelbsti vėdinant | 
grinčią, sugeba jeigu per dideli, gaišinti vyriausiai šviesai. Jeigu | 
bus kokie papildomi langai, tai tik po dešinei mokinių.  Spindė- | 
jimas iš langų priešakyje vaikų apjakina jų akis, o iš langų už- 
pakalyje meta paunksnį ant mokinių darbelių. Augštutinė šviesa | 
nėra patenkinančia ir ja nereikia naudotiesi. r 


184 


PPV AVA AS, P PCNNTS TNA 
i 


Langai privalo būti platūs ir ne per toli nuo vienas kito, ir 
"turi kiek galima eiti artyn lubų, kad gavūs kiek galima spindulių 
krintančių iš augšto žemyn. Lango sija privalo būti aplink 4 pė- 
das augščiau aslos ir stiklo rūtos (šybai) neturi būti susmulkintos 
medžio išdirbiniais. Grinčia bus netinkamai apšviesta, jeigu ne- 
"galima jeib kampe paskaityti smulkų druką, laikomą tolumoje 
: 12—16 colių nuo normalės akies. Jokie lankai ar karančios brylos 
(karnizai), užtamsinanti grinčią, nėra leistini ant langų. 
. Dirbtiną švitinimą geriausią duoda elektrybė, bet jeigu elek- 
"tros nėra, antroje vietoje stovi gaisrusis gazas, o jau kiti žibu- 
riai aršesni.  Žiburius taip reikia sutvarkyti, kad visa grinčia būtų 
gerai apšviesta ir kad šešėliai nekrisių ant mokinių darbo. 
Ventiliacija. — Kadangi mechaniški methodai yra brangūs 
"ir sunkūs sukontroliuoti, tai reikia pasikliauti prigimtiniu methodu: 
langais, durimis, ugnevietėmis. Be prigimtinių atvarų, ventiliavimo 
pagalbai vartoja dar priemones, kurias kitur aprašę ėsame; tarp 
"kitko — lango ventiliatorių systemos Bury. 
Šildymas. — Didelėse klasių grinčiose garo ar karšto van- 
i dens dūdos, surengtos pavidale radiatorių, beveik esti būtinomis, 
ir geriau yra turėti kelis mažus radiatorius ažuot vieno didelio. 
kiekvienoje grinčioj ir pastatyti juos priešakyje oro įlaidų, kad ši- 
lira įtrauktų šviežio oro podraug jį sušildydama. Dūdos aplink 
„ grinčią einančios sienų pažemiais esti purvinos, ir nieko negelbsti 
ventiliacija. Be garo ar karšto vandens radiatorių, linkėtina įtai- 
"syti ugniavietę kožnoje grinčioje, kad kaminas trauktų laukan ne- 
„valyvą ir dvokiantį orą. 
| Klasių grinčioje kaipo darbo teinperbikia geriausiai tinka tarp 
15'/, ir 187/, C., ir visumet privalo būti termomėtras kiekvienos 
klasės grinčioje, ir mokytojai turi laikas nuo laiko žvilgterti į jį | 
klasės posėdžiui beveikiant. 
| Baldai. — Svarbiausiais klasės baldais esti suolas sėdėti ir ra- 
" šykla rašyti. Pradinei mokyklai atskira pritaikoma kėdė ir rašyk/a—be 
" abėjonės geriausia — netaisoma dėliai jos neva brangumo ir todėl, 
kad užima daugiau erdvės negu suolas ir rašykla dviem ar trims. 
mokiniams. Patogumas jos tas, kad galima pritaikinti kūdikiui ją 
užimančiam, o rašyklą galima pritaikinti įvairiems pratimams, ku- 
"riuos prisieina atlikti. Su duale sėdyne ar daugiau nėra galimybės. 
sėdynę pritaikinti prie kūdikio; nors rašykla ir pritaikoma būtų, tai 
"vis-gi visiems vaikams, prie jos dirbantiems, augštumą jos nenu- 
taikinsi. 


185 


ej = | 147 A o | LLS TT +++“ "m 4 
< Šš V ip Ai asi "AT 


Pritvirtintos ir nejudomos sėdynės ir rašyklos niekumet gerai 
nepritaikomos.  Sėdynių atsitikime reikia, kad atloša ir sėdenė ga-- 
lėtų būti pakeliama ir nuleidžiama, taip kad kojutės sėdinčio ten 


Vaikų amžiui 


vaiko rymotų lygiai ant aslos, o ne tabalotų ore, 0 
loša atsiremtų žemiau peties menčių.  Rašyklų atsitikime reikia, kad: | 


S 


S 


| 
j 


TRS ių 
|| 
i 


—“ 


|) 


=— 
Ką daro augštas rašistalis vaikams? O- -gi 


sukraivoja stuburkaulį. 


186 


„ATVIRA PS TAS SN MIT BR 
* š. ar A p avę 
į 


pritaikomas mokyklose sėslas ir raštstalis. 


vi? 4 AMS. 12 "412 


jo pakalai at2 


pakeisti būtų galima aug- 
štumą ir tolumą, beje erdvę 
tarp briaunos sėdynės ir 
pryšakinės' briaunos ra- k 
šyklos. Sėdynės-gi ir ra-- 
šyklos turinčios tik vieną“ 
nustatytą tolumą veda prie: 
akių įtempimo ir stuburio. 
išlinkimų ir prie kitokių 
iškrypimų.  Sėdynes ir ra- 
šyklas reikia taikinti sulig 
kūdikio augalotumu, o ne 
sulig jo amžiumi ar pager- 
bimu klasėje. k. 

Sanitacija. — Nauj 
jausios sanitarinės priEa 
monės tegalima vartoti“ 


k 


4 


14 (TEAM ii ei Ik al DAC kė PAN K AT V TA TSPMI 
PAE Uniks i; *. A k 2 7 į 4 Ti Sei L 


mokyklose; drėnažas reikia tinkamai įrengti ir jis privalo būti 
nepermerkiamas nė dujoms nepereinamas. Išeinamos vietos reikia 
taisyti pagirtiniausio tipo, ir ten neturi stokoti apsimazgojimui sū- 
dynų, vandens, prausilo, ir rankšluosčių. 

Seniau sanitariniu patogumu skaitėsi /ovys, bet tasai jau eina 
iš mados ir jo vietą pradeda užimti atskiras nup/aujamas k/ozefas 
su atskiru nuplaujančiu rezervuaru. 

Skaičius klozetų pridera nuo mokyklos didumo, bet kas maą- 
žiausiai vieno reikia dėl 15 mergaičių ir vieno ant 20 berniukų. 


Rindos klozėtas. 


Be to, dar reikia urinalių patogumų berniukams, ir reikėtų įvesdinti 
„ne graphito plotves, bet baltus glaziruotus indus. 
Apsiprausime sūdynai reikia padėti artymais sanitarinių pato- 
gumų ir jie privalo būti taip apstūs, jeigu ne apstesni dar kaip 
MUSKVLAVIMO SLAITAS 


Nuskalavimo klozetas. 


VANDENS 
ĮLAIPA 


patys patogumai.  Taip-gi 
rankšluosčiai reikia patiekti, 
bet kadangi beskridinėjanti 
ant skridinio rankšluosčiai 
gali platinti odos ligas ir 
akių paliegius, reikia vartoti 
atskirus rankšluosčius ir daž- 
nai juos keisti švariais. 

Be šitų palogumų, ga- 
lima dar pasiūlyti pasinar- 
dinimo ar trykštančią iš aug- 
što maudynę. 

Vanduo. — Nereikia 
vartoti vandenį iš abėjotino 


šaltinio. Geriamos fontanos privalo pavirkiai būti įrengtos ir skait- 
meningos, ir jeigu vaikams leistum gerti iš metalinių puodelių, juos 


187 


reikia pamokinti — kad išvengus plitimo ligų kaip diphtheritis—gerai 2 
išskalauti puodelį prieš vartojant, ir mirkyti lupas tiesiok į vandenį 
negu sučiaupti kraštą puoduko tarp lūpų. Fontanos, kur vanduo | 


esti švirkščiamas augštyn iš vamzduko ar krano į vaiko burnelę | 


ir jokis puodukas nėra vartojamas, yra 8 


Cc B 


ane Vau ip, „labai siūlytinas, ir Amerikoje bei Anga 
E 


joje vartojamas. 
Valymas. — Kad apsisergėjus | 


valymas reikia reguliariai ir nuodugniai | 


Kaip kąs mėgsta siūlyti pavartojimą | 
visokeriopų disinfektantų mokyklose, bet | 
jeigu gana muilo ir vandens pavartosi, 


tai nuolatinis disinfektantų vartoja 
darosi bereikalingu. 


nos. Tūluose atsitikimuose defektai | 


taip su mokyklomis, kiekvieną reikia svarstyti suligjų užpelnu, ir lig 
nėra galimybės sąlygas pataisyti, tai nė nupeikti galutinai neprisieis. | 


Mokyklos darbas. — Čion tegalima palytėti vos dalelę mo- | 4 
kyklos darbų ar patvarkymų, galinčių įgrobti vaikų sveikatą, ir 


nurodyti keletą ydų. 

Be nurodytų jau užsikrečiamų ligų, svarbiausias pavojus tai | 
gadinimas akių ir regėjimo. 

Akių ydos, labai dažnai užtinkamos pas vaikus mokyklose, | 


ir galima sakyti, kad apie 159/, vaikų, dar tik sulaukusių 8 ar 94 


metų amžiaus, jau Šakaliai gydymo. 


188' 


nuo plitimo limpamų sėklų per dulkes, * 4 


daryti, ir pašlakstyti, mazgoti ir šepe- | 
čiais šveisti klasių grinčias, koridorius, 
drabužių kambarius, lavatorijas etc.“ 


ir mazgojimą, šveitimą ir išdulkinimą 
nuodugniai ir rimtai atliksi diena į dieną, - 


Dabartinė mokykla. — Kas aug- | 
ščiau pasakyta, tai kišasi naujų mokyk- | 2 
lų, tačiau reikia atsiminti, kad daugelis | 
esančių mokyklų tolimos yra nuo hygiė- i 


gali būti pataisomi, pvd. kur yra susi- 
Mokykloms vandens fontana. kimšimas, kliaudinga sanitacija, nušvi- | 
Vanduo švirkščia augštyn ir tinimas ir vėdinimas, kuomet kitur ydos 2 
vaikai geria tiesiok iš sriauto. galį būti taip blogos, kad reikia pilnin- | 
gos rekonstrukcijos. Kaip su namais, | ž 


"8 


Be labai paplitusios trachomos, skaitymas, rašymas, siuvimas 
ir kiti darbai, įtempianti akis, reikia peikti dėlto, kad per arti pri- 
sikišę prie akių tai atlieka. 

Skaitymas spausdinių. — Vadovėlių spausdiniai privalo būti 
tokie, kad nereikėtų knygos arčiau akių laikyti kaip 10 — 12 colių 
atstu. Pas mus neretai galima nusiskųsti spaudos darbu, ypačiai 
kur raidės yra per smulkios vaikučiams. Raidės privalo būti aiš- 
kios ir užtektinai tarpo tarp žodžių kiekvienoje eilutėje tarp raidžių 
kiekvieno žodžio. Taip-gi tarpas tarp linių privalo būti ganėtinai 
platus, ir linės ne perilgos. Spalva popieros privalo būti gera ir 
paviršis neblizgąs ir lygus. 

Rašymas ir rašomoji medžiaga. — Šiferio ar graphito 
tobelių ir graphito paišelių (grifelių) nereikėtų vartoti. Popiera ir 
paišiukai ar plunksnos yra švaresni ir, kadangi gaunamas geresnis 
kontrastas, akys mažiau įsitempia. Vaikams, kurie negali dar ko- 
ordinuoti raumenių rašymui, krajonai (piešiamoji kreida) ir rusva 
popiera, ar kreida ir juodoji lenta, daug yrą gėresni už paišelius 
ar plunksnas ir popierą. 

Juodoji lenta neprivalo būti toliau pastatyta, kaip 10 metrų nuo 
toliausio mokinio. Lenta privalo būti aklai juoda neblizganti. 
Rašant ant lentos, raides ir figūras reikia rašyti itin dideles, ir gan 
storai, kad lengvu būtų matyti iš tolimiausių grinčios vietų. Ne- 
seniai tapo įžiūrėta, kad juoda raidė ant balto dugno galima matyti 
iš toliau negu balta raidė ant juodo dugno. Tad būtų naudinga 
akims mokinių, jeigu juodąją lentą ir kreidą užvaduotumėm baltąją 
lenta ir juodu krajonu. Europoje vienur - kitur toks planas įvy- 
kintas tapo su patenkinimu. 

Rašymo pamokos privalo būti trumpos dėlio, kad rašymo 
pastova gali būti kalta už regėjimo keblumus ir stuburio iškrypimus. 

Siuvimas ypačiai gamina regėjimo kliautis ir todėl esti smer- 
kiamas, kad adata, siūlas, ir medžiaga vartojama gali paskatinti 
darbo priartinimą prie akių ir pamasinti akių įtempimą. Todėl 
kūdikių mokyklose dabar siuvimas nėra priverstinas Anglijoje. 

Kiek reikia laiko mokymui atidėti. — Kūdikių nereikia 
ilgai tą patį dalyką mokinti ar ilgai laikyti toje pačioje pozicijoje. 
Pratimus reikia dažnai pajvairinti.  Ypačiai pradinėse mokyklose 
nereikia vaikų protą apsunkinti ilgomis valandomis mokyme, ar 
per ilgai tęsti tuos pačius pratimus. 

Vaikus nereikia atidavinėti mokyklon pirmiau negu baigia 7 
metų. Tarp 7 ir 9 metų vaikus nereikia ilgiau prie mokymo pri- 


189 


L a OS INIT 1-4 AA ias 4 ss 
PAL Te aa aaa kė Šios NETTO a a klano ka da ži 1: 


— 


laikyti kaip po 5 valandas dienai; nuo 9 iki 12 metų galima skirti i 
po 4 valandas, o nuo 12 iki 16 metų protiškai lavinti galima 5 ar - 
6 valandas dienai. Tai neženklina, kad vaikus galima be paliovos | 
tiek valandų prilaikyti prie mokymosi, bet ženklina, kad nėra rei- 
kalo juos versti ar jiems leisti ilgiau mokintiesi negu pasakyta, 
Manoma, kad tiek gali atlaikyti dauguma vaikų, ir tuo reikėtų va- 
dovautiesi visose mokyklose, kur norima geriausių rezuliafų pro- 
tinėje vaikų pažangoje su mažiausiu sveikatos išeikvojimu. Eikvo- 
jimas mokymuisi daugiau laiko, negu sakyta, beveik tikrai sužalos | 
kūną. „Truputį mažiau smagenių, o truputį daugiau raumenių“ | 
duokite mūsų vaikams, galime drąsiai reikalauti nuo legislatorių 
ir mokyklos autoritačių. 2 
Gymnastiški pratimai privalo būti dalimi kasdieninės rutinos 
visos mokyklose. Šitie pratimai privalo vykti, kiek galima po | 
plynu dangumi. - Žaidimą, šokinėjimą, ir siautimą, juokimąsi ir dai- | 
navimą reikia padrąsinti, pakurstyti, o ne varžyti prigimtąjį palin= | 
kimą į trukšmingą žaidimą. Ypačiai linkėtina, kad mergiotės da- 
lyvautų tokiuose pasilinksminimuose.  Troškimas daugelio tėvų, | 
kad jų mergaitės elgtųsi kaip merginos, pirmiau negu jos bent 10 
"metų susilaukė, labai peiktinas ir net pasibaisėtinas. Moličre' s 
satyriškas išsitarimas: „Il n'ya plus d'enfants“ iš tiesų lyg būtų | 
mūsų gadynei pasakytas. 3 
Vaikai su ydomis ir medikalė inspekcija. — Idėalas, prie 
kurio reikia eiti Auklėjimo Komisijoms, tai užtikrinimas medikalės š 
inspekcijos ir kvotimo visų vaikų įstojant mokyklon ir prieš pat | 
išeinant iš mokyklos. Pas mus tokių vaikų amžius esti nuo 7 iki | 
12 ar 13 metų pradinėse mokyklose. Rezultatai kvotimų privalo | 
būti įtraukti į tam tikras knygas. Gera dar būtų kvotimas padaryti | 
trečias, tarpinis, kada vaikų amžius yra tarp 9 — 10 metų. Į tokius | 
kvotimus reikėtų kviesti taip pat tėvus ar globėjus. 
Kiekviename atvėjyje reikia užrašyti augalotumas ir svoris, ir“ 
pažymėti regėjimas, girdas, vaiskumas, drabužiai, penas, ir būtis ar. 
nebūtis pažaidų širdies ir kitų organų. Vidutiniškai gydytojas sU- 
spėja iškvosti aplink 10 vaikų į valandą. Paprastai, sąlygos užtin- | 
kamos tokios, kad jas galima gan lengviai pataisyti. Vaikų 
skaičius, reikalingas gydyme, paprastai esti randamas gan 
pažymus. Pa i 
Nosies ir gerklės paliegiai labai dažnai pas vaikus užtin- | 
kami, ir gydyti prisieina adenoidus ir padydėjusius kibykščius 
(tonsillius). Nemaža vaikų mokyklose neprigirdi dėliai adenoidų. | < 


2 


190 


Išlaukinės akių ligos visai nėra retenybė, o be o/orrhoeos, 
“ ausių ligos ne taip dažnai užtinkamos. 

Ypačiai reikia atsiminti, kad artiregystė (myopia) baisiai eina 
didyn mokyklose nuo vis didėjančio įtempimo regėjimo organų. 
Priežastis tos negandos tai bloga šviesa mokyklose, blogas oras, 
perkaitinimas grinčių, blogas rašyklų pritaikymas, kur vaikai prie- 
„ kyn pasilenkę rašo ar skaito, ir blogas knygų spausdinimas: smul- 
"kios raidės, bloga popiera ir bloga spauda. 

Stuburkaulio sukreivojimas užtinkamas pas itin daug vaikų, 
lankančių mokyklą, daug dažniau pas mergiotes negu berniukus 
Iš nežymių sukreivojimų pareina mets po meto didesni, kūda mo- 
kyklų sėdynės nėra tinkamai įtaisytos. Kieno raumens silpnesni 
- ir kada jie persikreipę sėdi, tai ir „pripranta“. 

Bene didžiausias skaičius keblumų būna su dan/ymis, nėsa 
„mokyklose išimtinai mažai vaikų teužtiksi be išpuvusių ar išge- 
dusių dantų. 

Tuberkulozis pas mus yra gan paprastu dalyku; blogas oras 
"ir trūkumas peno dar pabloginą padėtį. 

Tarp nerviškų ligų gal-būt paprasčiausia bus cŽorea, nors 
neramumą, trūkčiojimą, nuilsimą neretai galima matyti nuo persi- 
dirbimo vaikų namie ar mokykloje. 

Nervų sutrikimas nėra retenybė. Galva dažnai skauda nuo 
 neužtektinos ventiliacijos, netinkamo peno, blogo virškinimo ir per 
didelio mentalio įsiręžimo, įsitempimo. Bloga šviesa čion savo 
prideda, akis nuvargindama. 

Mokytojai turi kreipti domės į limpamas ligas ir neleisti, kad 

per mokyklą jos plistų po šalį. Kur serga kas-nors nąmie raup- 
“ lėmis, diphtheritimi, škarlatina, drognėmis etc., iš ten vaikai nepri- 
valo lankyti mokyklą, iki pasveikimas įvykęs yra, bent per 4 sa- 
vaites. Jeigu liga tapo mokyklon užnešta, reikia, vaikus namon 
paleidus, mokyklą išrūkyti sulphuru ar iššlakstyti formalinu, 
ir mokyklą išmazgoti. — Neatėjus mokiniui į mokslą, blogai 
daro mokytojai siuntinėdami kitą mokinį pasiklausti, kodėl 
neatėjo? nes dažnai liga prisimeta ir sėbrui einančiam ligonį 
aplankytų! 

Odos paliegiai dažnai atsitinka, dedervinės ypačiai esti šal- 
“ tiniu susirūpinimo ir įkyrumo, kaip ir visokie odos nupuškimai ir 
nubėrimai (saldžioji votis, eczema), tūluose galvos apšašimuose ar 
nupleiskanavimuose gali vaikai dėvėti kepuraites ar jarmulkas, ir 
lankyti mokyklą, bet dažnai yra abėjotina, ar paliegusiems ir spau- 


191 


„sias ks K kd Las L ri ala ala Lai niai Ria a d ka aa OS mly dan „ny 


guotiems vaikams leistina mokyklon eiti ar ne. Ypačiai nuo niežij 
reikia apsergėti sveikuosius vaikus. 

Kvočiant vaikų men/fa/es sąlygas galima užtikti įdomių reiš 
kinių. Daugelis vaikų, skaitomų „atbukusiais, vangiais ir atsili= 
kusiais“ pasirodo ėsą tokiais dėlto, kad jie neprigirdi ar turi regė- 
jimo ydas. Yra ir žodžio akli dėliai defektų nujėgimo ir nuvokimo 
centrų smagenyse, K 

Vaikai su proto kliautymis reikalingi ypatingo mokymidj r 
tokiems vyriausybė turėtų įsteigti ypatingas mokyklas. 2 

Gydymas. — Kai kur auklėjimo vyriausybė sudaro ypatin- 
gas sutartis su tūlomis įstaigomis, ir vaikai reikalingi gydymo 
esti siunčiami į vietinę ligoninę. Kitur tam tikros ambulatorijos 
įsteigiamos ir specialiai gydytojai paskiriami. Dantų klinikos esti 
ypatingai reikalingos, ir svetur vyriausybė skiria mokykloms dan- 
tistus.  Dedervinėms ir šiaip odų ligoms neretai tam tikros ambiją 
latorijos esti įkūriamos. 

Specialės mokyklos. — Šalia mokyklų vaikams su proto 
kliautimis, svetur esti steigiamos atskiros mokyklos reišiems, kū“ - 
protiems, ir šiaip turintiems kūno defektus vaikams. 

Mokyklos po plynu dangumi vaikams, sergantiems džiovėi 
įeina madon. Išskyrus nepagadą, tokiems vaikams pamokymas esti 
daviamas lauke, ne grinčioje, ir laikas esti taip suskaidytas, kad 
mokiniai gauna protarpius atsilsėjimui. 4 

Galiaus pridursiu, kad norint mokyklą tinkamai vesti hygiėnos. 
žvilgsniu, mokytojai turi būti kvočiami iš hygiėnos mokslo.  Abe- 
jonės neturiu, kad mokytojams susipažinus su hygiėnos principais 
labai daug pagerės taip-gi mokinių sveikata. Tėvų komitetai 
ypatingai privalo kreipti domę į reikalingumą šitos innovacijos. 


I 


192 


XIV. 
KALĖJIMO HYGIĖNA. 


Nors baisus mirtingumas, kurį seniau laikydavo lyg palydovu 
nuteistojo gyvatos, pabaigoje 19-to amž. žymiai sumažėjo, mirimų 
rata pas kalinius vis dar labai viršyja mirtingumą žmonių to paties 
amžiaus ėsančių ant laisvės. 

Stebėjimai ir darbai Jono Howard'o, pasiaukojusio philanthropo 
pastarojoje pusėje 18-to amž., ir Elzbietos Fry, pirmutinėje pusėje 
19-to amž., nukreipė legislatorių domę reiklingumop reformos ka- 
lėjimų vedime ir pasielgime su kaliniais. Kaipo pasekmė darbų 
šitų reformatorių, principai kalėjimų drausmės tapo pilnai išplėtoti 
bėgyje 19-to amž. per tyrinėtojus "socialio mokslo visur, ir tapo 
suformuluoti keli nustatymai, kurie daugiau ar mažiau atsigarsi 
šitos srities įstatymdavystėje. Trumpai suglaudus, štai šitie 
nustatymai: — 

Kalinius reikia atatinkamai suskaidyti sulig prigimčia jų pra- 
sikaltimo ir dūravimu kalėdinimo. | 

Abidvi lyti reikia griežtai perskirti, ir neduoti progos susimai- 
šyti kolek kalėjime. i 

Moterys — kalinės privalo turėti išimtinai moteriškas prižiū- 
rėtojas ar priiarnautojas. Vyriški sargai ar kiti pritarnautojai nėra 
galima leisti į moterių kalėjimo atdalą. 

Visus kalinius reikia laikyti užsiėmusius tūlu rankų darbu, 
nz būtinai dėl pelno, bet kaipo veiksnius moraliame kalinių 
pataisyme. 

Baudimai už drausmės laužymą ar neužlaikymą netvri pereiti 
saiką. 

Nuolatos reikia pastangas daryti, kad kalinius atjunkius nuo 
jų gyvatos prasikaltimo ir piktadarystos. 

Valstybė privalo rūpestingai užlaikyti sveikatą ir gyvatą 
kalinių, nuo kurių Valstybė atėmė laisvę tir progą savimi pasi- 
rūpinti, 

Atatinkama kalinių klasifikacija, sulig laipsniu jų kriminališ- 
kumo; prigimtis prasikaltimo, kurio dėliai jie tapo nuteisti, ar laiko 

16 
195 


+ 


ilgumas, kuriam jie tapo pasmerkti, esti primygtinai reikaiaujami 
visų, kurie tyrinėja kalėjimų drausmę. Čion tuos dalykus vos pri- 
mename, kadangi tas dalykas liečia socialius ar legalius saniykius 
kalinių labiau negu jų sanitarinius reikalus. 

Atskyrimas lyčių, prievolė moteriškų pritarnautojų pas kalinęs. 
tos pačios lyties, kalinių užsiėmimas, ir moralis atitaisymas kalinių, 


taip sakant naujas jų auklėjimas, taip-gi pridera labiau prie socialio | 4 


klausimo ir ne reikalauja būti svarstomi šitoje vietoje. 
O nustatymas reikalaujantis, kad Valstybė privalo susirūpinti 


kalinio sveikata, priguli prie eilės klausimų, kuriuos mums išpuola | 


nuodugniai gvildenti rašant opie hygiėną. 


Dabartiniu laiku bendrai visi sutinka, kad Valstybė atimdama B 


kokiam-nors žmogui laisvę, neturi teisės išstatyti Žmogų taip pa- 
smerktą pavojun ligos ar mirties. Kitaip sakant, Valstybė neturi 
teisės patrumpinti gyvatą prasikaltėlio, nuteisto kalėjimu. Šits nu- 
sistatymas reikalauja, kad Valstybė rūpintųsi kalinius gerai maitinti, 
gerai dengti, ir sveikame name laikyti; kad kalinys būtų gerai slau- 


comas, kada serga, ir kad rakui jo įkalinimo pasibaigiant, jis taptų Ė 


į laisvę išleistas, vien su tokia lukestimi gyvatos, kokios būtų su- 
silaukęs nuo paprasto sveikatos susidėvėjimo. 
Reikia pripažinti, kad valstybė toli-gražu neatsiekia šito tikslo. 


Kalinių mirtingumas, bent geriausiai reguliuotuose kalėjimuose, kur s. 


ypatinga domė yra kreipiama į sanitarinės reikmenes tokių trobėsių, 


esti tris kart taip didelis kaip tarp darbininkų kasyklose, kuris 


darbas juk esti pripažįstamas labai pavojingu. Jeigu apdraudimo | 
kompanijos užsimanytų apdrausti gyvatas kalinių, kompanijoms 
prisieitų, kad apsisergėjus nuo pragaišties, išstatyti prėmijas toly- | 
gias pažengimui amžiuje ant dvidešimties metų priekyn; beje, kad | 
laisvas žmogus 20-ties metų turi lūkestį gyvatos tokią, kokią ka- | 


linys turintis 40 metų amžiaus. Domę vėl reikia kreipti į tą būtį, 
kad čion šnekama apie sąlygas geriausiai pastatytų ir kilniai ve- 
damų kalėjimų. Kokie yra rezultatai kitose įstaigose, netaip kilniai 
pastatytose ir vedamose, galime matyti iš šito trumpo posakio: 


Geo. W. Cable parodė (Century Magazine, Febr. 1884), kad tūluose | 
kalėjimuose pietinių valstybių (Jungtinių Valstybių Amerikos), po | 


nedora persamdymo systėma, mirtingumas esti 8— 10 kartų di- 


desnis negu tinkamai pastatytuose ir vedamuose kalėjimuose kitur. i 
Luizianoje, pvd., 149/, visų kalinių išmirė 1881 m.; o nuteistųjų 2 
kirtimo medžių stovykloje Texuose viena pusė vidutiniško skai- 


čiaus taip parsisamdžiusių 1879 m. ir 1880 m. išmirė. 


194 


Kalinių mirtingumas esti didžiausias antrais, trečiais ir ketvir- 
tais metais jų kalėdinimo. Millbanko kalėjime Anglijoje, mirimo 
rata ant 1000 kalinių buvo 6,05 pirmu metu, 55,64 antru, 52,26 
trečiu, 57,13 ketvirtu, ir 44,17 penktu metu kalėdinimo. 

Ligos dažniausios pas kalinius tai plaučių džiova ir ligos 
sunykimo, pasireiškiančios visatinomis putmenomis.  Džiova duoda 
nuo 40 iki 80?/, visų mirimų. Kadą ligonius užpuola aštrios febrys 
ar epidėmiškos ligos (rauplės, cholėra, dysentėrija), tai mirtingumas 
daug didesnis negu tarp žmonių ant laisvės ėsančių. Tas mirtin- 
gumas pridera nuo anaemiškos ar kachektiškos padėties, vadina- 
mos „kalėjimų kachexia“ — sugadinimo konstitucijos kūno, kuris 
lengviai pasiduoda įsibriovimui aštriųjų ligų. 

Kalėjimai privalo statomi būti ant sveikos vietos, tinkamai 
šildomi ir vėdinami, turėti gausų vandentiekį, ir turėti lengvatas 
sparčiam ir pilningam prašalinimui sarvalų. Maudyklos ar pirtys 
ir prausyklos privalo būti patogiai įrengtos, kad švarumą galima 
būtų prispirtinai palaikyti. 

Problėma kalinių maitinimo reikalinga rūpestingo tyrimo. 
Maisto gausa netik privalo būti užtektina kiekyje ir geros kokybės, 
bet jis turi būti gerai ir mokamai virtas, ir sąrašas padaviamų 
valgių dažnai paįvairintas, kad išvengus pasibridinimo nuo nuola- 
tinės tapatybės. Kaliniai dažnai kenčia nuo koktumo, širdies py- 
kimo ir kitų virškinimo sutrikimų, pagamintų vienatinai monoto- 
niškumu kasdieninio valgio. 

Darbavietėse ir miegamosiose grinčiose, dormitorijose ir cel-- 
lėse, kūbiškoji oro erdvė, atleidžiama kiekvienam įnamiui, neprivalo 
būti mažesnė kaip 20 kūbiškų mėtrų, su tinkama provizija ventilia- 
cijos. Vartojimas tamsių ar drėgnų cellių kaipo vietų įkalinimo tai 
liekana barbarizmo apsiėjime su pasmerktuoju, prieš kurią Jonas 
Howard pakėlęs buvo savo balsą taip smarkiai dar 18-tame am- 
žiuje. Saulės spindulių gausa privalo būti įleidžiama į kiekvieną 
grinčią, kurioje žmogiška ėsybė yra uždaryta. 

Svarbi hygiėnos priemonė tai kasdieninis pratimas atviramė 
ore. Jis reguliariai privalo būti atliekamas priverstinai, ir jo formos 
dažnai paįvairinamos, kad neišsigimtų į atlikimą bet kaip. 

Baudimas už sulaužymą kąlėjimų drausmės reikia atlikti su 
saiku ir be sujaudinimo aistrų, ir vienatinai po tiesiogine direkcija 
valdininko, turinčio atsakomybę Valstybei. Yra klausimas, ar phy- 
ziški baudimai, kaip va: plakimas, privaržymas už nykščių taip, 
kad kojapirščiai vos siekia asilą, žabojimas ir pastiepimas, elektri- 
15* 

195 


"aplinkybių? Įgaliojimas tolygius dalykus daryti bus valdininkų vi- | 
sumet panaudotas ant pykčio. Systėma parsamdanti kalinius pri- 


“netinkamų kilus bausti. 


17. IX. 1999). 


Ša k , E 
R a = Ė b 12 
V Ai DA i ad a V Ga Ja žiskiik Ši ia 12 "atei ad ara PA 


. “ zavimas, ir tolygios barbarybės, begali būti leistini prie jeib kokių 
M 


vatiems žmonėms ar firmoms, kas daroma yra tūlose šalyse, yra E 
be galo didelė nedorybė, dėlto, kad pastato konviktą po kontrole | 
žmonių be atsakomybės Valstybei ir, daugumoje atsitikimų, moraliai | 


(Slg. gražų straipsnį D-ro V. Viršilos: „Kalėjimų hygiėnos už- 2 
davinys“, skaitytą L EareR, Resp. kalėjimų veikėjų suvažiavime, 


1 


ni 


XV. ; 
NAUJASAI NAMAS. 


Regulos statant naujiems namams privalo palypstėti keletą 
dalykų: vietą, kur gyvenamieji ir kiti trobėsiai ketinama statyti; 
dirvienos prigimtį, jos drėnažą ir įrengimą; erdvę paliekamą tuš- 
čia priešakyje ir užpakalyje; pamatų pastatymą; storumą ir struk- 
tūrą sienų; priemones apšvietimo ir vepiiliacija; drėnažą ir sani- 
taciją visatinai. 

Vieta. — Miestuose ypatingai vietos klausimu žmonės domisi 
tik iš biznio pusės, kad būtų lengviai prieinama, o hygiėna mažai 
terūpi ir jos reikalavimai: 1) kad būtų padėtis atvira, 2) pavirki 
drėnažui ir vandens tiekimui, 5) ramioj ir be priekaištų susėdijoj, 
4) ne per daug vėjems išstatyta, ir 5) turėtų švarią ir sausą dir- 
vieną. Vis-gi šitie dalykai yra labai svarbūs: ) 

1) Būtinai reikia, kad padėtis būtų atvira ir kad šviesa bei 
oras rastų laisvą prieigą prie visų namo dalių. Jeigu jau negali 
būti atviros erdvės visai aplinkui, tai bent erdvė priešakyje ir už- 
pakalyje. Juk statymas namų vieni už kitų nėra jokiu būdu gir- 
tinas. Sukimšimas namų matomas Kaune ir miesteliuose, neatsi- 
žiūrint į šviesą ir orą, išskyrus iš gatvės pusės, būtinai nėra 
leistinas. 

2) Aišku rodos yra, kad reikia pavirkumų vandens tiekimui 
ir drėnažui. Juk vieta mažei tinka tokia, kur nėra vandens nedi- 
delėj tolumoje ir kur nėra geėlima į pastatytą namą jisai įvesti. 
Priegtam jeigu skysčiai ir organiškos atmatos iš namų, ir žemės 
drėnažas nėra galima net į sarvalų duobę surankioti, vieta staty- 
mui visai netinka. 

6) Vieta privalo būti toliau kiek galima nuo šaltinių trukšmo: 
ir dūmų ir kitų nepatogumų. Rods išdarbystos srityse dažnai 
nėra galima išvengti trukšmo ir kartais tinkamiausią vietą sudarko 
artumas ar judrios geležinkelių linės ar dūmingos industrijos. Kur 
stovi trobėsiai verteivystės neapsieinančios be žalingų dūmų ir 
smarvių, ten artymais neparanku statyti sveikatinius namus. 

Kur susėdijoje yra didelis trūkšmas, ten atsilsis yra tramdo- 
mas, 0 kur yra artimi smarvės šaltiniai, ten nėra galima namus 


197 . 


A 
A "Pt. 1 id 
+ Cs kad A 


*. a 
TT 


2 S 


vėdinti atidarant langus. Kur susėdijoje yra girtavimas, smurtas ir 
nedorovė, ar kiti priklūs reginiai, ten dėl priaugančios jaunuome- 
nės labo vieta statymui naujų namų netinka. 

Dabartinis palinkimas koncentruoti visokeriopas industrijas 
tūlose miestų dalyse ir atgrasinti gyvenamųjų namų statymą ar- 
tymais anų, yra girtinas sveikatos žvilgsniu. 

4) Vieta neprivalo būti akylandžiai išstatyta: padėjimą reikia 
pasvarstyti, nės kuomet vietai reikia oro, saulės ir perpūtimo, vis- 
gi apsaugoti reikia kiek galima nuo šaltesniųjų Vėjų. Tai svarbu 
ligoninėms, mokykloms ir kitoms įstaigoms, bet-gi lygiai svarbu 


ir gyvenamiems namams. Neuždengtas namas, stovintis ant kal- r 


nelio viršaus, nors patogus šviesos, oro ir drėnažo žvilgsniu, 


vis-gi bus šaltas namas. Kaip stiprios sienos nebūtų, šilima vis-gi | 


per jas išlaksto ir palengva išsiblaško. Idėalis namas tai toks, 
kuris gerai esti apsaugotas nuo vėjų šiaurės ir rytų, ir šiek-tiek, 


bent tūluose distriktuose, nuo spindėjimo saulės iš pietų ir vakarų. | 2 


Medžiai, jeigu ne per arti, duoda puikų pridengimą, ir gera 


medžių juosta iš pusės išstatytos ir šaltos labai brangintina. Vieta | 


"ant šiaurės šlaito kalnelio ar net ant atviros dykos platumos esti 
taip pat bloga dėliai išstatytumo kaip vieta ant kalno viršaus. 


Vieta-gi ant kitų šlaitų beveik tikrai bus patenkinančia, o klonyje 4 


ar slėnyje bene bus per daug uždara. 
5) Dirviena. — Jau pirmiau apie ją gana plačiai kalbėta 


buvo, todėl užtenka pažymėjus reikiant, kad dirviena būtų švari, „| 


ši/fa ir sausa, pirma negu pasirinktum namams statyti. | 


Trobėsių statyba. — Pasirinkus vietą, reikia suplanuoti 2 


trobėsis, ir kaip jis statytinas ant parinktos vietos. Be plano na- 


mas statyti yra nesąmoninga. 
Statant gyvenamąjį namą, „dubą“, reikia kiek galint nusista- 


tyti, kad visos grinčios gautų saulės bent kokioj dienos dalyje, ir 2 
tai bus atsiekta, jeigu namo kampai nukreipti bus į kompasso taš- | 
kus ar rodiklius. Seklyčios ir miegamieji kambariai užims pietų 


— rytų ir pietų — vakarų puses; maisto vietos ir grinčios varto- 
jamos tik tūlais atvėjais, pav. valgomoji grinčia, kamaros, kuriose 
maistas rengiamas ar sukraunamas, ir menkesnėsės miegamosios, 
užims šiaurės — vakarų ir šiaurės — rytų puses. 

Kur namai statomi gatvėse miestų, paprastai nėra pasirinkimo 
krypties trobėsio. Jeigu gatvė eina nuo rytų į vakarus, namai 


kryps į šiaurę ir pietus ir vice versa, ir jeigu sutvarkymu grinčių „Ą 


bus kiek domimasi, tai paprastai tik iš netyčių. 


198 


i 
L Ind 
API PLTRA 


Dalykai šituo žvilgsniu esti blogiausi, kur statomi namai už 
namų ir namai vienoj eilėje. Nestebėtina, kad dabar svetur už- 
draudžia statymą namų už nainų, kurie ar per mažai saulės gauna 
ar vasarą būna per karšti (be atatinkamos ventiliacijos). 

Pamatai. — Daug reikia domės kreipti į namo pamatus ir 
statybos medžiagą. Miestuose yra reikalaujama, kad, uždengus 
namo vietą betono sluogsniu bent 6 colių storu, pamatai, ant ku- 
rių statomos bus sienos, būtų tinkamai pastatyti. 

Paprastai reikalaujama, kad būtų „ganėtinas storumas gero 
betono“, bent 18 colių pamato storumas, ir kad 6 col. užeifų pa- 
kojoje ar papėdėje sienos iš abiejų pusių. 

Betonas privalo susidėti iš miešalo švarių žvirgždų (be pieskų), 
ar trupinių plytų ar akmenių, ir kalkių ar cemento proporcijoje 1 
dalis žvirgždų ant 6 dalių kalkių arba 8 dalių cemento. Betonas 
padirbtas iš cemento yra daug siipresnis negu kad padirbtasai iš 
kalkių. 

Sienos reikia statyti iš akmens ar plytų, bet paprastai ima 
tokią medžiagą koki esti gaunama. 

Plytas paprastai dirba nustatyto didumo: 9 colių ilgas, 4!/, 
<olių plačias, ir 5 colių storas, arba sulig užsakymu. Dabar jas 
paprastai dirba mašinomis, ir jos dirbamos iš molio, sukietinamo 
šilima.  Kuomi plyta kietesnė, tuomi ji geresnė, nors dauguma ply- 
tų susiurbia vandenį ir šiek-tiek perlandomos oro; kuomi jos geriau 
padirbtos ir komi kiečiau išdegintos, tuomi mažiau randasi ženklų 
akytumo ir perlandumo. 

Akmuo statybai privalo būti kietos rūšies, laisvas nuo ydų, 
tinkamai apdirbtas ir „vėdintas“. Guldant į sieną akmenius, ypačiai 
susidedančius iš sluogsnių, beje sluogsniuotus, reikia jie guldyti 
taip, kaip jie yra gulėję savo prigimtame guolyje; taip darant ak- 
mens gyvastis labai prasiilgina. Statant mūrą iš kieto akmens, 
pav., granito, toks atsargumas mažiau privalomas. Daugelyje 
plytinių trobėsių, tūlos dalys, pav., langų kriaunos ir durų slenksniai 
paprastai daromi iš akmens, nors betono kaladės ir plotvės pla- 
čiai vartojamos esti. Betonas daugiur užima vietą akmens statant tro- 
besius tam tikros rūšies, ir kad sustiprinamas esti rėžiniais geležies ar 
plieno (ferro-betonas), labai branginamas, mažiau perleidžia drėgmę 
ir orą negu akmuo ir plyta, ir mažiau įveikiamas pagados ir dūmų 
ir acidų ar dujų ore. 

Trupančių akmenių reikia apsisaugoti, ir pradžiovinimas jų 
trumpesniam ar ilgesniam laikui ant oro reikalingas. 


199 


Sluogsniai plytų ar akmenių laikosi krūvoje su pagalba ce- 
mento ar laisto, miešalo pieskų ir gesintų kalkių ar cemento. 
Sienų stiprumas labai priguli nuo būdo, kaip medžiaga de- 
dama, ir nuo storumo. 7 

Plytų atsitikime esti 5 paprasti meihodai dėjimo ar rišimo 
krūvon: flėmiškas, sen-angliškas, ir bostrinis. Skirtumus parodo 


Plytų surišimas: A. senas angliškas; B, flamandiškas; 
C, bostrinis arba kevėkštinis. 


iliustracija, čion pridėta. Iš paprastų plytų šitie surišimai bus 9 colius 
stori, nes toks yra plytos ilgumas skersai padėtos. Aišku, kad 
norima išvengti, kiek galima, sunėrimas tarp plytų einantis stačiai 


Ž 

> 
> 5 
172 
„94 


2. a- 7-4 LT 
“e FPAMATAS S 
AMILO AŽ 


“ ' | 
KIAURUMA ||| 
SIENOJE isl 


210147 


-* 


pie 


Sienos storumas beveik visai priguli nuo augšiumo, minimum 
esti 9 coliai. Didžiausias storumas esti reikalingas apatinėje dalyje, 
ir papėdėje, kurią padaro išstumdami mūrą — paprastai per pusę 4 
storumo — vienon ar kiton pusėn sienos. K 


kis Kinks i>1udias Lia 


Sandarumas, aklinumas. — Kadangi dėliai kapilliarės 
attrakcijos yra galimybė, kad drėgmė pateks į sieną iš apačios ar 
iš šono, kur žemė susiduria su ja, tai paprastai be betonavimo 
vietos dar griebiasi kiių apsaugų. 

Kad apsaugojus nuo drėgmės iš apačios, tai paprastai į sie- 
nos struktūrą įdeda sluogsnį nepermerkiamos medžiagos kur-nors 
augščiau žemės lygmalės, bet žemiau žemutinio medžių darbo: 
švino lakštą ar sulphatą ar molio indų gruzdų ar graphitą su 
cementu. 
Kad neleidus vandeniui susigerti iš žemės lygmalės, reikia 
žemę -atstumti nuo sienos iki žemiau lygmalės žemiausios aslos, ir 
tą žemę sulaikyti nuo sienos plytiniu mūreliu, paliekant sausą aslą 


AL 
A 


|| ANTI-SIPHBNO 


Vu DŪDA 
us sp SVINO DUDA 
= 2 


1-4) 


Ž 


PLOVAS Zl 


m AKTLSIPNBNŲ 


PAPLAVŲ DIDĄ 


Al J] l GELĘŽINĖ DŪDA 


| OTYVE - 
L L 


SVIMO BŪDA 


AATI- i 0A0 
j DUDA 


| 
jUU 


| PAPLAVŲ B8PA 


-- * i E 


A, nevalumų vamzdis; pastebėk anti-siphono dūdas, ir nevalumo 
vamzdžio sujungimą su požeminiu nuleidimu. B, išjungimai 
nevalumų vamzdžio per žlūgos vagutę. 


(kuri taps vėliau pridengta) tarpe abieju sienų. Kartais sieną staio- 
" kiaurą nuo pakojos iki tūlai vietai virš žemės paviršio ir įdeda du 
" neperšlampamu taku, vieną žemiau žemiausiojo medžio išdirbinio, 
o kitą tuojau virš žemės lygmalės. Ažuot tarpą tarp dviejų sluogs- 
„nių sienos palikus kiaurą, paprastai užpildo jį asphaltu ar kita 


201 


nepermerkiama medžiaga ir taip padaro vertikalį neperšlam-“ 
pamą taką. Ą 

Kad apsigynus nuo drėgmės, ypačiai nuo išstatytosios pusės, 
sienas galima padirbti dvigubas ar padengti cementu arba „rupikis 
liejiniu“ su laistu ir smulkiais akmeniukais, arba nudažyti ar nu- - 
smaluoti. Kadangi laistas liuob laikui bėgant sugaišti, sunėrimai 2 
reikalauja ypatingos domės ir reikia juos paženklinti protarpišiją 
su cementu. 

Dirbant s/ogus tikslu yra gauti dangalą ilgam patenkinantį ir 
nedegantį. Graphito lėkštės ir kokliai (dok ukos) lengvu uždėti, 
tik bėda tame, kad kokliai yra sunkįs. Švinas esti vartojamas | 
stogams dengti ir bene tai geriausioji medžiaga plokštiems stogams.. 
Zinku jį kartais užvaduoja, bet tasai ne taip ilgam patenka. Ce- : 
mento stogai įeina madon. Šiaudais stiegtas stogas, nors vėsus“ 
vasarą ir šiltas žiemą, yra de- 
gantis ir purvinas, ir tręšta ir 
duoda prieglaudą paukščiams. 
bei vabzdžiams. 

Kad apsisaugojus nuo drėg- Ė- 
numo iš stogo pusės, reikia pas“ 
liuosus kraštus sklandos ar“ 
nuolaidumo  pridirbti rynas. 
USTAUS PARBĖMS Šitos surenka lytaus vandenį | 
nutekantį nuo koklių ar graphito 
lėkščių ir nutekina į lytaus van- 
dens rynas Žemyn. 

Be to, kas sakyta, kartaigį 
prisieina viduiinį paviršį padeng t 
ypatingu cementu, Parišku arba. 
Kean'o cementu, kurių abudu“ 
labai sukietėja.ir abudu duodasi 


Nuo stogo lietaus vanduo subėga į van- gr ažiai nupoliruoti, nuglitinfi,. 

dens vamzdį, o B taip-gi maudynės vanduo Keletas substancijų, susidedan- 

ten į gaubą išsipilia, kas bloga yra; mat čių didesnėje dalyje iš Žuvų 

smarvė gali kilti iš gendančių nuosėdų klijo ir vandens stiklo (titnagil 

gaube ar vamzdyje. tirpalo), taip-gi rekomenduoja- 

ma. P/as/eris susidedantis di-: 

desnėj dalyj iš kalkių ar cemento ir labai dažnai vartojamas kaip 
lygus apdangalas sienų iš vidaus ir lubų, yra maž-daug akytas ir 

nesugeba neįleisti drėgnumo. Ž 


LIETAUS VANDENS 
GAVBAS 


Tire TAU) VANDENS 
GAUBAS 


202 


Sienos dalys, paprasiai reikalingos padengimo, tai šelmenys 
(gėvelis) ir sienos požemio. DPožemiai ir sklepai, nors gali apser- 
gėti gyvenamąsias ir miegamąsias nuo žemės ir Žemės oro, beveik 
visumet yra drėgni ir sunku juos apšvitinti ir vėdinti tinkamai. 

Jeigu galima, reikia visos gyvenamos grinčios taisyti viršiau 
žemės lygmalės, o požemį tereikia statyti, jeigu galima tinkamą 
šviesą ir ventiliaciją duoti, drėgnumo neįsileidžiant Jeigu nėra po- 
žemio, linkėtina palikti tuštumą tarp žemės ir aslos grindų, pake- 
liant grindimą apie 6 — 12 colių virš betoną mediniais paramčiais 
pastatytais ant viršaus pakojos. Kad prašalinus žeminį orą, jeigu 
koks įsismerkių į šitą tarpą, ir kad apsisaugojus nuo sauso pūvimo, 
priemonės ventiliacijos pavidale geležinių grotų ar skylėtų plytų 
paliekamos esti sienoje. Tą ventiliaciją vadiname poasline venti- 
liacija ir ji labai labai svarbi. 

Vieta apie trobėsius. — Atvira vieta aplink trobėsius labai 
reikalinga dideliuose ir žmoninguose distriktuose. Priešakyje namo 
plotas mažiausiai 24 pėdų privalomas, o užpakalyje būtinai atvira 
erdvė bent 150 ketvirtainių pėdų, palei visą plotą trobėsio, bent 
10 pėdų gilumo. 

Langai. — Kad pasinaudojus erdve priešakyje trobėsio, reikia 
taisyti langus išlaukinėse sienose. Bent vienas langas yra priva- 
lomas, ir visų langų area, be rėmų, privalo lygintis '/,, daliai aslos 
areos grinčioje. Kiekvienas langas taip statomas, kad viena bent 
pusė galima atidaryti; atidarumas-gi eina iki pačiam lango viršui. 
Jeigu apsisergėsi nuo per didelio atšaldymo oro, tai kuomi didesnis 
langas tuomi geriau. Kad pagelbėjus langui vėdinti grinčią, pri- 
valo ugniavietė su liuktu ar dūmtraukiu būti kiekvienoje grinčioje, 
o jeigu nėra ugnevietės, tai oratraukis ar atvara lygi beni 100 ketv. 
colių. Kad gautum geriausius rezultatus ventiliacijos, langas pri- 
valo būti priešais ugniavietę. 

Kad namą kiaurai perpūstų, langus reikia įdėti laiptuose (tre- 
puose). Langai stoge, arba augštutiniai, sunku laikyti švariais ir 
pagenda ir kartais įkyri dėl drėgnumo. 

Valymo langų atžvilgiu galima pastebėti, kad dideli šybai 
duoda geresnę šviesą ir lengviau apšvarinami, negu maži, ir kad 
stiklo plotvė toli stipriausia ir geriausia. Sparuoti ir patamsinti 
stiklai slėgia dvasę, nors perląuždami šviesos spindulius jie padi- 
dina šviesos daugį ir naudingi blogai švitinamose grinčiose. 

Aslą paprastai grindžia lentomis, gulinčiomis ant skersbalkių 
išilga! ir skersai grinčią. Grindžių suleidimas privalo būti artus, 


205 


'kad tarpuose nesirinktų dulkės ir kad nebyrėtų į tarplubį tarp 
grindų vienos grinčios ir lubų grinčios žemiau. 4 
Pogrindžio skersbalkiai privalo būti atskiri nuo skersbalkių * 
loteliams ir plasteriui lubų apatinės grinčios, kad primarinus ar 
nustelbus balsą, kiek galint. Kad išvengus gaisro pavojų, skers- 
balkiai neturi tęsties apačioje židinio ar bent artymais ugniavietės 
ir kamino širdies. Dar atsargesnė nuo gaisro asla, išklojant len-- 
tomis ar medžio kaladūtėmis ant bėtono ir geležį ažuot medžia, ž 
arba asla iš tikos medžio, kuris ugnei atsipriešina. 
Lubas paprastai dirba iš lotelių ir plasterio, išskyrus kur 
namai nuo gaisro apsaugoti, kada vielos tinklą vartoja ažuot me- 
dinių lofelių.  Pašelminiai kambariai visumet privalo turėti lubas, * 
kad neleistų šilimai išsiblaškyti. E 
Gražinimas. — Paprastai gražinimas etc. neprasideda, iki“ 
trobėsys nėra galutinai užbaigtas ir visos drėnos nėra sudėtos ir“ 
visokios dūdos vandeniui ir gazui ir elektrybei vielos etc. netapo | 
suvestos. i 
Pirmas žingsnis tai išlyginimas sienų ir lubų, ir tai lietai var- * 
toja plasterį, viena kad jis pigus ir lengviai padirbamas, o antra * 
kad juomi lengvu dirbti. 4 
Plasterį uždengia ar dažais ar popiera. Paprastai dažai yra | 
brangesni už popierą, bet jie geriau, ir ilgiau patenka ir lengviau 
valymui.  Numazgojamieji dažai su kiaušinio tryniu, suotena, etc., 2 
labai geri yra, ir gana pigūs bei lengviai uždedami. | 
Tapėtos, s'enų popieros dėl švarumo privalo būti lygios, | 
kiek galint. Glazuotoji ar plaujamoji rūšis linkėtina virtuvei iro 
plovykloms, maudynėms, ir išeinamoms vietoms. Dažuose tapėtų | 
seniau vartodavo aršėniką, nors nedaug, bet kada viešai paskilbo | 
keli nusinuodyjimo atsitikimai iš tos dėkos, tai jo vartojimas su-- 2 
stabdytas tapo. a 


LO 
> 


„XVI. 
VENTILIACIJA. 


Nors namų uždanga turi savo naudingumą, bet turi ir prie- 
kaištą, kad Žmogui atima progą gauti pilną ir tinkamą išteklių 
"gryno šviežio oro, o neleidžia pasprukti sugedusiam nuo alsa- 
„vimo orui. 

Kad tatai galima būtų, pavartoja ypatingas priemones, ir toms 
priemonėms davė vardą: ventiliacija (perpūtimas).  Ventiliacijos 
tikslu yra suteikti namo gyventojams vėją arba orą kiek galima 
tokios pat sudėties kaip kad yra lauke. 

Sunkenybė išlaikyti orą. viduj visumet tos pat sudėties kaip 
kad lauke kįla nuo įnamių, gyventojų, kurie alsuodami juomi ir 
jame mažina daugį oxygėno ir didiną daugį karbono dioxido. Be 
to, jie gadina jį dar pridėdami šilimos ir drėgnumo. 

Daugis, ant kiek jį gadina, visumet apsklembiamas įvertinant 
kiekį karbono dioxido ir paskaitant žalingu orą, kuriame yra tūlas 
daugis šitos dujos. Praktiškiems tikslams riba atvangumo nusta- 
tyta tapo ėsanti 0,6 dalys ant 1000 dalių oro, normalei proporcijai 
ėsant 0,4 ant 1000. Ventiliacijos tikslu yra užtikrinti, kad, jei 
galima, 0,6 ant 1000 niekumet netaps viršyta. Tatai galima užtik- 
rinti įnešant šviežią orą, kuris pavaduotų turintįjį savyje perviršį 
karbono dioxido arba jį praskiestų. Kaip dažnai šviežias oras 
reikia grinčion įleisti, šitaipos numatoma: 

Proporcija karbono dioxido paprastame ore yra 0,4 kūbiškos 
pėdos ant 1000 kūbiškų pėdų; suaugėlis išmeta 0,6 kūbiškos pėdos 
per vieną valandą; kad oras būtų geras, privalo turėti nedaugiau 
kaip 0,6 ant 1000. Tad visas oras bus atimtas nuo žmogaus; 
"prieš jam pridedant 0,2 ant 1000. 

Atiduodamas 0,6 kūbiškos pėdos į valandą, regimai jis ati- 
duos 0,2 viename trečdalyje valandos, o tame laike pakels 0,4 
natūraliai ėsantį. 1000-yje kūbiškų pėdų orą iki ribai 0,6. 

Joks tad žmogus neprivalo vartoti 1000 kūbiškų pėdų ilgiau 
kaip 20 minutų. Kitaip šnekant, jam reikia duoti 1000 kūbiškų 
pėdų šviežio oro 5 kart per vieną valandą, arba 5000 kūbiškų pėdų 
per valandą. Kada vieta, užimama žmogaus, yra 1000 kūbiškų 


205 


pėdų, tekėjimas 5 pėdų į sekundą prives prie pilningo pakeitimo“ 
oro įturio 6 kartus per valandą ir duos 6 reikalingus pakeitimus, . 
kad karbono dioxidas užsiliktų prie 0,6 dalių ant 1000. Dėlto kad | 
tekėjimas 6 pėdų per sekundą leidžia pasikeitimams ivykti nepa 
darant perpūtimo ir nemalonumo ar šiurpulių, tai toji tekėjimo rata | 
skaitosi idėaline. Kadangi su 1000 kūb. pėdų erdvės tekėjimą 6 | 
pėdų į sekundą niekumet nėra reikalo viršyti, kad parūpinus 3000“ 
kūb. pėdų oro per valandą, tai jis taip-gi skaitosi idėaliniu. s 
Šalia užtikrinto prašalinimo karbono dioxido, 3000 kūb. pėdų 
oro per valandą taip-gi prašalins perviršį drėgmės ir organiškos | 
medžiagos ir palaikys temperatūrą vidutiniškose ribose. Dėl ži- 
nomų jau priežasčių, perviršis drėgmės ir šilimos bej organiškų | 
alsuojamų medžiagų esti peiktinas ir nelemtas, o svarbu tai, kad 
ventiliuojant iki 5000 kūb. pėdų oro per valandą, galima ano blo- | Ų 
giems effektams užbėgii už akių. -j6 
Nors visais sumetimais 1000 kūb. pėdų erdvės yra užtektinašis 
ir 6000 kūb. pėdų oro ant žmogaus per valandą patenkinantis, | 
daugelyje trobėsių nėra galima gauti šito daugio. Kad kartais 
neatsitiktų per daug pavojingos redukcijos, tapo nustatyti minimu- 
mai įvairioms klasėms trobėsių. Parsamdomuose namuose, pav., 
900 kūb. pėdų erdvės ant žmogaus tapo nustatyta kaipo minimum 
miegamojoje grinčioje. Reiškia: esti sumažinimas erdvėje leidžia-. 
mas kūno judėsiams; kad oras turi būti keičiamas bent 10 kartų 
per valandą, jeigu norima jį tyru užlaikyti; ir kad 53 pėdas per Se- | 
kundą tekėjimo reikia viršyti ir perpūtimai pasidaro, orui pasi- | 
keičiant. 4 
Nors porcija 5600 kūb. pėdų yra nedidutė, tai vis dar nėra | 
atsiekta žemiausioji riba, nėgi 1000 — nors patenkinantis — maxi- | 
mum. Žemiau padėtoji toblyčia parodo tūlas ribas, ir kaip menko 
daugio esti reikalaujama mokyklose ir valtyse, o kaip gausi yra - 
provizija ligoninėms Anglijoje. a 
Trobėsiai: Erdvė reikalaujama ant im0g.: 


Karštinių ligoninės. 42474 4.4. 2000 — d 
Paprasta ligoninė „||. | ||| | || 444... 1000— 15008 
Kalėjimų ligoninės . |. SN a, AE Ars 850—1200 
Militarės ligoninės (samie)- S ALSS Aa Aa 1200 4 
o t (nEDikauSo ja T i i SS, 1500 
Darakai Akas6rHmės); 6 k i 600 
Paprasti nakvynės namai . |. M p 300 
Prasikaltėlių pataisos namai ISerkbioisa) asla MI 300 


206 


Trobėsiai: Erdvė reikalaujama ant žmog.: 


Parsamdymo namai (gyvenamos grinčios) |. |||. || 300 
- „ (gyvenamos ir miegamos grinč.). 400 
Fabrikai ir darbavietės (dienos metu). |. ||| | | | | | 250 
2 j. (virš laiko) Ula: 400 

> (darbo ir miegojimo Eisioa) 400 

Poženiinė kepykla. (virš taikos: 11 5 500 
Mokyklos: manjošj; 7 7 SE A 120 
2 tSEOBS) T aa TA a i 80 
Valtys kanale . | 2 60 


Kad radus kūbiškąją aa: Eeikia Udiuse DaRdisSiKti augštį, 
"plotį ir ilgį erdvės, ir atitraukti nuo gautosios figūros talpą baldų 
“ir kitą įturį erdvės. Kas kišasi augščio, nėra reikalo dėti kalku- 
liacijon nieko augščiau 12 pėdų, nes oras augščiau ėsantis nenu- 
sileidžia tiek žemyn, kad gyventojai jį sunaudoti galėtų. 

Ventiliacijos systėmos. — Be erdvės orui reikiamos, ven- 
tiliaciją vykdant reikia pagaminti užtektinai atvarų, per kurias oras 
įeiti ir išeiti galėtų, ir be to užsitikrinti, kad bus priemonės jį er- 
“ dvėn įtraukti ir išvaryti laukan. 

Ventiliacijos meithodus dalina į natūralius ir dirbrinus, sulig 
spėkomis tai lietai panaudojamomis. 

Natūralė ventiliacija. — Čion pasitikima gamtos, phyzika- 
lėmis spėkomis: 1) skėtrumas (diffuzibilitatė) dujų, 2) vėjas, 5) 
skirtumai svorio ir krovos tarp įkaitusio ir šalto oro. 

Dujų diffuzija sulygmiui mažai gelbsti, nors plytų trobėsiuose 
“ pasikeitimas įvyksta tarp oro viduje ir lauke. Vėjo veikmė yra 
dviguba ir pridera nuo jo spėkos ir krypties. Jis gali tiesiog pūsti 
į įšravąs ar įlaidas per erdvę ir laukan per išlaidas. Jis gali pūsti 
skersai išlaukinę atvarą išlaidos, ir traukti ar siurbti orą per įlai- 
das ir grinčią ir laukan per išlaidas. Kadangi jis yra reguliaris 
spėkoje ir kryptyje, ir kadangi nėra galimybės jisai kontroliuoti, 
tai vėju nėra galima nė kiek atsidėti dalykuose ventiliacijos. 

Dėliai įtakos skirfumų svoryje ir krovoje tarp įšildyto ir 
šalto oro, reikia sakyti, kad oras įšildytas tampa lengvesnis ir 
apėmingesnis; šaltesnis-gi oras esti svaresnis ir mažesnį turi 
apėmį. Karštas oras kįla o šaltas oras krinta: šito rezultatu sro- 
vės arba tėkmės pasidaro, ir jos leidžiasi iš šaltesnių paviršių ant 
šiltesnių ir atbulai, ir taip palaikoma esti maž-daug nuolatinė cir- 
kuliacija.  Įšildytas, lengvesnis, apėmingesnis oras ieškodamasi 
daugiau liuono, bando pasprukti iš erdvės, kurioje jis telpa. Grin- 


207 


čioje jis spendžiasi prie išlaidų, ir jeigu tos yra augštutinėse da- 
lyse erdvės, oras pasileidžia tekėti pro jas. Kad užimtų vietą, iš- 
tuštintą pabėgančiojo oro, naujas šviežias oras įeina per įlaidas, 
ir ventiliacija arba oro perpūtimas pasidaro., Šilima paliečianti“ 
orą grinčioje gaunama dalinai nuc grinčios okkupantų, dalinai nuo“ 
šildymo ir pažibinimo apparatų.  Šaltis-gi paliečiantis orą ir į 
suraukiantis bei jo svorį padidinantis, tai-gi ir jo cirkuliaciją paž 
liečiantis, pareina nuo langų, sienų, ir durų. ; 

Padėjėjai natūralei ventiliacijai. — Mechanizmai krutinanti 
orą, ir cirkuliuojantieji jį, dabar labai dažnai vartojami padėti vę 
tiliacijai. Elektriška vėduoklė ir elektriški krutuliai, pav., vartojami 
esti padėti srovių padarymui ir cirkuliacija. Kiekvienoje užimtoje: 
grinčioje tinkamai vėdinamoje natūraliai, ateina laikas, kada visi 
paviršiai įšįla ir visas oras esti maž-daug vienokios temperatūros. 
Cirkuliacija tad liaujasi, kūnas priverstas pasilaikyti pažymią dalį 
savo šilimos, ir jaučiasi nesmagumas. Subruzdinimas oro, kada 
taip atsitinka, atitvarko dalykus ir atstato cirkuliaciją, ir žmogus: 


SS gali ilgokai darbuotiesi, nors jokia atmaina 

k ( 2 nėra įvykusi oro sudėtyje. | 
| Kitos prienonės padedančios prigim= 
tinėms spėkoms taip-gi turi tikslu padidinti 
oro cirkuliaciją, bet dauguma jų tai daro 
papildydamos ar įlaidas ar išlaidas, ir padau- 
gindamos dydį oro ar įeinančio ar išeinančio. 
Paprastuose trobėsiuose, langai, durys 

ir kaminai veikia kaip įlaidos ir išlaidos. 
Durys ir Jangai, ypačiai žemutinės atvaros, 
veikia kaipo įlaidos, o kaminai kaipo išlaidos. 
Kiek galint, išlaidos bent turėtų prilygti įlai- 
doms areoje.  Tūlose grinčiose normalės 
atvaros neužtektinos esti, ir reikia jas papil- 
Nikėlų Taiga vėnfiia: dyti kitomis, ar sujungiant su ėsančiomis 
cijos tarp augštutinio ir atvaromis ar padirbant atskirai. Tokių prie- 
žemutinio pėlčiaus, pake- monių pavyzdžiu gali būti a/viri grėdai, 
lian' žemutinį. A, origi- įstatyti į Žemutinę dalį išlaukinės sienos; 
nalinis; B, Hinckes-Bird'o galima pavartoti ir plytas ventiliacijai, pa-— 
PoRo Aatas, prastas plytas, kiaurai PetgračyIoS, kad 
leistų orui pereiti. A 

Jeigu apatinė dalis lango padirbta taip, kad veiktų kaipo 
įlaida, tai apsaugojimui nuo pūtimo lentutė nuo 6 iki 12 colių“ 


208 2 


augščio galima pastatyti išilgai žemutinę lango dalį, arba žemutinės 
lango rūtas galima uždengti iškiša sfiklo sfruk/ūra, kurio viršutinė 
dalis ant tuktos (bėguno) galima pakelti. Lango strakčius taip-gi 
galima panaudoti, ar pakeistas Hinckes — Bird'o meihodas, kur 
Žemutiniai pėlčiai esti nuolatos pakelti ant medžio kaladaitės per 
visą plotį lango, kad liktų protarpis tarp augštutinių ir Žemutinių 
pėlčių, per kurį oras galėtų įeiti. 

Luvruotos lango rūtos (pėlčiai), panėšinčios į Veneciėnų vi- 
duramžinio stogo šonines atvaras dūmams išleisti (atdangčiai vie- 
nas ant kito iš lentelių ar 2 
stiklo atrėžų), ir Cooperio || 
ventiliatorius, kartais esti 
įdedami. 

Išlaidos reikia įdėti 
augštai grinčioje, nes su- 
gedęs šiltas oras kįla augš- 
tyn. Augštutiniai langų 
pėlčiai galima tai lietai že- 
myn nuleisti, ar ypatingas 
atvaras padaryti lubose ir 
stoge. Gazo skrituliai, su- | 
jungti su dūda einančia > 
pro lubas, galima įdėti Langų ventiliatoriai. 
ventiliavimui. (Gazas deg- A, Cooperio; B, augštinis klėikuotas 
damas skritulyje ir paži- ventiliatorius. 
bindamas grinčią, gelbsti 
vėdinti sukeldamas traukimą per dūdą augštyn. Nė vienas šiitų 
mėthodų nėra lengvus pritaikyti namuose, nors salėse ir mokyklose 
juos galimą panaudoti. Šilima nuo ugnies į kaminą lekianti ga- 
lima būtų panaudoti su grėdinėmis atvaromis kamino širdyje. 

Kad pasinaudojus vėjo ir oro srovėmis lauke, galima įlaidas 
ir išlaidas įsitaisyti pavidale Sheringhamo dangtelių (valvų). Jas 
pritaiso ant kiekvienos pusės grinčios apie 5 ar 6 pėdas nuo as- 
los, ir jos yra vidujiniais dangčiais grėdinių atvarų per sieną. 

Štai kas atsiminti reikia vartojant priemones natūraliai venti- 
 liacijai padėii. Geriausia augšiuma vidujinėms atvaroms yra nuo 
. 5—6 pėdų nuo aslos lygmalės. Šitoje pozicijoj pūtimas esti išven- 
giamas. Apie 72 ketvirtainiu coliu įlaidos reikia leisti ant Žmogaus, 
ir tiek pat išlaidos. Keletas mažų įlaidų yra geriau negu viena didelė 
įlaida, ir pasklaidys orą vienodžiau, jeigu bus tinkamai pastatytos. 
14 


209 


ad EB SA kų Abi kaj S E Aa a Ni y i a ara Id > Oi žodis Aa IS 


„TRU NEMO AS PSV TE AA 
a akd d rei al a ar T a a 
1 43 “- 4 t „ATR , 


mą 


Dirbtina ventiliacija susideda iš dirbtinosios ventiliacijos ir“ 


mechaniškos ventiliacijos. 


Dirbtinoje ventiliacijoje šildančios ir pažibinančios priemonės. 2 
esti pavartojamos ištraukti sugedusiam orui iš grinčios, arba, la- 
biausiai atsitikime šildančių priemonių įtraukti orui ir prirengti al-- 


savimo tikslams. 


+ 


Mechaniškoje ventiliacijoje ypatinga . mašinėrija vartojama | 


įvaryti orui į grinčias trobėsio 


GRINČIA 


- 


SATO ORO 


Galtono pryžėda su ventiliacija. 


arba jam ištraukti laukan. Ans 
methodas vadinas propu/sijos ar“ 
plėnumo methodas, o šiis exhau- 
stinis arba 'vacuum- me/hodas.. 
Kartais abudu meihodu esti kombi- 
nuojąmu. a 
Ventiliacija ir apšildymas. 
— Sąryšis tarp apšildymo ir 
ventiliacijos toks artimas, jog 
sakoma, kad šildymo systėma, kuri | 
bent kiek nepadeda ventiliacijai, 
nėra verta svarstymo, ir įvairūs | 
meihodai šildymo sujungto su 
ventiliacija yra vartojami. Jeigu | 
ugnis kūriama, taip vad. ventiliuo- 
jančios ugniavietės esti vartojamos 
pav., Galtono typo. Jeigu pečiai | 
vartojami, tai vienas ar kitas ven- 
tiliuojančių pečių galima pasistatyti. | 

Jeigu pavartoji karšto van- 
dens ar garo šildomąją systėmą, 
šildymas ir ventiliacija gali eiti 
ranka rankon ir garo ar karšto 


vandens dūdos sueiliuotos į radiatorius grinčiose priešais oro įlai- 
das, apšildo orą, kada jis įeina. Arba karštos dūdos gali būti 
pastatytos kitur negu grinčiose, o šildymas ir ventiliacija gali“ 
vykti įvarant grinčiosna orą, kuris apšilo per kontaktą su dūdomis. 
Šitoks sutvarkymas randasi pavidale mechaniškos ventiliacijos, 
vadinamos propulsijos arba plėnumo methodu. | 2 

Anąjį methodą vartojant geriau yra pastatyti kelis mažus ra- 
diatorius priešakyje kelių įlaidų negu vieną didelį priešakyje vienos 
įlaidos. Įlaidos privalo būti padarytos sienoje prieš žemutinę dalt | 
radiatoriaus, kuris esti dedamas į dėžę, kad privertus orą eiti augš- | 


210 


štyn tarpan dūdų, kurios, kad padidintas taptų spinduliuojantis pa- 
viršis, neturėtų būti apvalainos, bet su vagute. Kad apsaugojus 
nuo dulkių ir kitų dalelių, oro įlaidos privalo būti visuose atvėjuose 
apveizėtos grėdeliais ir aptaisytos vielos tinkleliais. Tinklelis turi 
būti lengviai nuimamas, taip kad nuėmus galima apvalyti. Radia- 
torius taip visumet reikia pritaisyti, kad galima būtų aplinkui pri- 
eiti ir iš apačios su šepečiu. | 

Šitai formai ventiliacijos galima prikišti tai, kad nėsą galima 
atsakomybę imti už švarumą teikiamo oro, kadangi oras įeina 
grinčion keliomis vietomis ir iš kelių šaltinių. Bet prižiūrint oro 
įlaidas ir apšvarinant jas atatinkamais protarpiais, tai galima šiek- 
tiek keblumus nugalėti. 

Effektas alsuojant šiltą, sausą orą. — Kitu priekaišiu yra, 
kad oras gali netekti drėgmės.  Sugabumas oro imti drėgmę labai 
pasidina jį sušildant, o oda ir alsavimo takai žmonių grinčioje tai 
vieni šaltinių, iš kurių drėgmė yra semiama. Rezultate oro takai 
išdžiūsta ir suirzsta, ir skaudama gerklė bei katarrhas kįla dėliai 
pasikeitimų išeinant iš šilto, sauso oro grinčios į šaltą, drėgną iš- 
laukinį orą. Šitą linkmę į oro džiūvimą nuo karšto vandens ra- 
diatorių ir pečių žmonės pripažįsta visatinai, ir tai yra vyriausias 
priekaištas šitam apšildymo methodui. Mėginimas tam užbėgti, 
pastatant vandens bliūduką ant šildančio apparato ar artymais jo 
juk yra be vertės, bergždžias. 

Mechaniškoji ventiliacija. — Propulsija. — Atžintas me- 
thodas jungiant šildymą su ventiliacija dideliuose trobėsiuose tai tas, 
kur šiltą orą varo į kiekvieną grinčią, ir visas šildymas tokiu būdu 
yra vykinamas. Tai propu/sijos methodas, ir čion oras, įtraukia- 
mas iš lauko, esti verčiamas su pagalba vėduoklių eiti į grinčias, 
o sugedęs oras per didesnį slėgimą grinčioje bėgti laukan per tam 
tikras atvaras. Didžiausias priekaištas šitam methodui tai jo bran- 
gumas. O jo pirmystė tvylo kontrolėje: temperatūrą galima regu- 
liuofi; šaltinį oro galima rūpestingai pasirinkti; ir orą galima košti, 
drėgninti ar kitaip traktuoti prieš įleidžiant į grinčią. 

Vietos, iš kurių reikia oras traukti, turi būti kiek galint augš- 
čiau nuo žemės. Iš čion tad oras traukiamas esti, su pagalba 
vėduoklės, varomos ' elektrybe ar vandeniu, į specialiai pastatytą 
kambarį, paprastai įtaisytą požemyje. Kad orą apvalius nuo dul- 
kių dalelių ir apšvarinus, jį galima perleisti par kanapinę uždangą, 
kurios pavają galima šlapinti smulkute vandens srove. Išmazgo- 
tas ir perkoštas per uždangą, oras toliau pereina per eilę radia- 

14* 
211 


torių, kur jis apšįla, ir po tam esti išsklaidomas specialėmis ry- 
nomis į įvairias grinčias. 3 

Greitumas įeinančiojo oro neprivalo viršyti 6 pėdas per se- | 
kundą, ir turėtų įeiti keletu smulkių įlaidų padirbtų augštumoje apie 
8 pėdas nuo žemės. Sugedęsis oras galima išleisti pro langus, 
kaminus, etc., arba galima pritaisyti speciales ištraukimui dūdas. | 
Tokiame atvėjyje išlaidos privalo atatikti skaičiui įlaidų, ir turi būti 
pastatytos aplink 6 colius nuo žemės; patartina, kad įtaisomos 2 
būtų toje pačioje grinčios pusėje kaip įlaidos. 4 

Exhaustiniame arba vacuumo methode oras ištraukiamas 
iš grinčios su pagalba vėduoklių arba paprastu išlaidos vamzdžiu | 


šalia skylės dūmtraukio, kurio karštumas gelbsti orui tekėti į viršų. 
Exhaustinei ir plėnumo systėmoms ėsant sujungtoms, spėka vė- > 
duoklės pavidale vartojama esti orui įvaryti, ir taip-gi spėka — ar | 


šilima ar vėduoklė — vartojama esti orui ištraukti iš grinčios.. R. 

Iš augščiau išdėstytų methodų kombinuotasai methodas bene | 
bus labiausiai patenkinantis, po tam jau plėnumo methodas, o ex- | 
haustinis methodas stovi trečioje vietoje. Visi jie dėja brangųs | 
Be to, ir tai bene bus didžiausias priekaištas, jie kišasi į orą ir 
išplėšia jam šviežumą. Tatai galima šiek-tiek valioti, jeigu me- | 
chanizmas esti atatinkamai prižiūrimas ir reguliuojamas ir rynos 
pakamantinėjamos bei valomos reguliariai. 

Ventiliacija praktikoje. — Namų ventiliacijoje esti papras- 
čiausiu dalyku pasikliauti normalėmis atvaromis, langais, durymis, 
ir kaminais, kad veiks kaipo įlaidos šviežio oro, ir kaipo išlaidos 
sugedusio oro, ir pako! jos atatinkamai vartojamos esti, jos savam 
tikslui patenkina ne blogai. g. 

Tūluose namuose, ypačiai Anglijoje, galime užtikti Hinckes- | 
Birdo methodą panaudojamą, ar lūvrą ar Cooperio ventiliatorių 
pritaisytą prie langų. Kartais Tobin'o dūda esti pastatyta arba 
mikos valvos išlaida įstatyta į kamino širdį; bet paprasto didumo 
"grinčiose visų jų nereikia, ir Cooperio bei Tobin'o ventiliatoriai 
gali nepatikti, ans kad surenka dulkių, o šits dėlto, kad be trūkš- 
mingumo vėjuotoje pagadoje, sugeba pasigadinti ir leisti dūmams 
grįžti atgal į grinčią. Žinoma specialių priemonių nereikia žmo- 
gui, kuris pavartoja savo langą ir duris atatinkamai, arba bent 
savo langą. 

Labiausiai nakties metu atviras langas reikia laikyti, ir jeigu 


kūnas esti gerai užklostytas, tai niekam nepasidarys žalos, kada | 


nakties oras pasiaus aplink miegantį žmogų. Kad galima būtų 


212 


. 
. 
. 
. 
1 
) 


Ko: 2iA45ž: ii“ 


tinkamai pavartoti duris, langus, ir kaminus, reikia juos atatinka- 
mai pasistatyti, ypačiai langai privalo būti atatinkamai įdėti ir pa- 
korinti, kad lengviai atsidarytų. O ugnis kad ir nesikūrentų, 
ugniavietė ir kaminas gali savo vaidmenį vaidinti ventiliacijoje, tik 
nereikia uždengti ar užkalti juos vasaros metų. 

Kamša. — Namų reikale labai svarbu yra, kiek vietos yra pa- 
rūpinta, ir reikia žiūrėti, kad užbėgus už akių susikimšimui.  Ypa- 
čiai vargšų namuose kamša tai viena paprasčiausių sanitarinių 
ydų: erdvė. kainuoja pinigą O pinigų nėra, ir todėl vargšai ne- 
įstengia pataisyti ydas. 

Kartais jie berods pablogina dar dalyką užkraudami erdvę 
daigtais nevertais namų vietos, ir iš apsileidimo neatidarinėdami 
langų etc., taip kad Anglijoje tūluose distriktuose įstatymais reikia 
priversti keletą valandų dienos metu atidarus langus laikytį. Taip 
esti paprasiuose nakvynės namuose ir namuose parsamdomuose 
įnamiavimui (lodging — houses, tenement — houses). 

Ventiliacija didelių trobėsių, mokyklų, salių, bažnyčių ir t.f. 
paprastai esti labai sunki problėma Mokyklose Anglijoje kartais 
mechaniški methodai įvesdinti plėnumo ar vacuumo; tačiau dėl jų 
brangumo ir dėlto, kad ten reikia nemaža domės, kartais girdisi 
nepatenkinimas. 

Daugumoje mokyklų pasikliaujama ntūfaliajs methodais, ir 
įtaiso pridėtinės oro įlaidas ir išlaidas. Jeigu normalės ir pagel- 
binės atvaros yra tinkamai įdėtos ir prižiūrimos, itin stambi gausą 
šviežio oro bus gaunama. Be reguliario pritekliaus, paprastai pa- 
tariama atidaryti langus ir duris iki galo protarpiais, kad įvyktų 
smalsus perpūtimas ir užtvindinimas grinčių šviežiu oru. Tatai 
galima daryti, kada vaikų nėra grinčioje ar kada jie turi phyziš- 
kus pratimus. 

Svetainėse ir bažnyčiose labai dažnai ventiliacija esti nebo- 
jama, niekinama, ir įtikima, kad langai, skirti pašvitinimui ar dėl 
architektūros nuožvalgų, atliks viską, kas galima, padedant du- 
rims. Kitais atvėjais s/ogo venfiliaforiai, Tobino dūdos, ir She- 
ringhamo valvos esti pastatytos. 

Theatruose senoviški saulinės šviesos įtaisai dabar esti vien- 
val užvaduojami čiuožiančiu stogu, kas pasirodo naudingu šiltais 


„sausais vakarais. Dėlto kad reikia prašalinti dienos šviesa, tai 


kinematographų theatre yra be galo sunku pasielgti su ventiliacija. 
Didesniuose trobesiuose, tai ar kitai lietai, esti būtinos mechaniš- 
kos priemonės orui įtraukti ar išvaryti. Vėduoklės veikiančios 


215 


1741 774 e Tr ra. "R [A 141 V7 Aki LDS LAA i ia Mrs a LŽ " 07087 a 7 4 jų 4" 4 L 
Mada ili alto mp 2 - ; aero di Aa Aegis a asų AA . BS 
a , - Ki 2 š LA 


sąryšyje su oraleidėmis paprastai vartojamos esti, kaip ir Shering- 4 
hamo' valvos ir Tobino dūdos ir elektriški bruzdukliai ar vė- - 
duoklės. UE 4 
Ventiliacija fabrikų ir darbaviečių. — Čion įstatymai tu- | 

rėtų nemaža domės kreipti. Ir fabrikai ir darbavietės privalo būti 
atatinkamai ventiliuojami ir laisvi būti nuo effluvijų. Kada darbo 2 

metu augšta temperatūra pasiekiama ar dulkių pašidaro, galima h 

nuo savininko reikalauti sumažinti temperatūrą ir prašalinti dulkes, 

Kr Daugiur natūralėmis atvaromis pasikliauja ventiliacijoje, bet | 
“labai dažnai jos pasirodo neužtektinos ar užleistos. Kiek galima, Ą 
2 reikia stengties įvesdinti nuolatinės priemonės ventiliacijos pavidale | 
£ grėdų, Iūvrų, ir t. t., nors darbavietėse labiau negu fabrikuose sun- 
Šo kenybės yra labai didelės pakeliui. Ž 
Su vietomis, kur atskiri darbininkai dirba su gazu įkaitintomis | 
priemonėmis, pav. geležys įkaitintos, prosai, esti ypačiai sunku | 
pasielgti. Net vietos, kur gaziniai pečiai stovi kaitinimui prosų, 
o daro sunkenybės, nes, be gadinimo oro per žmones, vyksta be galo | 
i didesnis gadinimas ir perkaitinimas nuo degančio gazo. Ją 
Kad yra pavojus nuo tokių priemonių, įstatymai Anglijos nu- 

mato bent skalbyklose, ir uždrausta vartoti gazinius prosus smilks- | 
tančius, arba padėti pečius kaitinimui prosų ant prosinamojo | 

stalo ar prosinamoje grinčioje. Rūbsiuvių darbavietėse nėra tokio | 

| uždraudimo, ir tad teliekti rūpintiesi pagerinti ventiliaciją grinčios, | 
r pasirinkti atatinkamą prosą ir pečių. Daug sunkenybių galima | 
| nugalėti vartojant elektriškus prosus, ir daugiur jie dabar varto- | 
jami su nauda. M 
Dulkių dalyke, vėduoklės ir priemonės dulkėms nutraukti ša- | 

lin nuo darbininko kartais esti pastatomos, ir jeigu prižiūrimos | 

kaip reikint, veikia itin gerai. 


budi. Ladės + 


XVII. 
ŠILDYMAS. 


Veiksniai, pavartojami šildyme, tai malkos, ang/ys, koksai ar 
gazas, ir e/ektrybė, garas, šilias vanduo ar oras, kurių kiekvienam 
reikia savo ypatingų apparatų. | 

Viens tiek ką pavartojame, šildymas darosi per konvekciją 
(pernešimą) ar radiaciją (spindulėjimą). 

Konvekcija ženklina pergabenimas, perdavimas šilimos per 
apšildytas daleles, pvd. daleles oro, iš vienos dalies grinčios į kitą. 
RPadiacijoje šilimos spinduliai pareina nuo veiksnio, juos duodančio, 


per orą, kad pakitėtų į šilimą, pasiekę tūlą vietą ar obiekią, kaip ; 


va kokį-nors baldą ar grinčios sieną ar Žmogų. 
Nuo apšildytų objektų tūlas daugis konvekcijos įvyksta, kada 
oro dalelės susiduriančios su jais apšįla ir nešiojasi šilimą su sa- 


"vimi savo judėsiuose. Judėsiai, sujaudinti ore tokiu būdu, vadinasi 


konvekcijos srovėmis. 

Iš šitų dviejų formų, radiaciją paprastai skaito geresneje, ka- 
dangi šilimos spinduliai, pereidami per orą, jo tiesioginiai nepa- 
liečia, ir jo nesudžiovina prašalindami drėgnumą iš dalelių. Kon- 
vekcijos-gi atsitikime, oras, apšildomas nuo kontakto su įšildytu 
paviršiu, tuo pačiu laiku žymiai susausėja. 

Nors priprasta kalbėti apie įvairias formas kaitintojų kaipo 
definityviai radiatorius ar konvektorius, retai teužtinkame tokį, kuris 
veiktų tiktai per radiaciją ar tiktai per konvekciją. Veiksnis gali 
veikti labiausiai per radiaciją ar labiausiai per konvekciją, bet ne 
pilningai. 

Anglių ugnis. ŪUgnys, kūrenamos anglim, yra typiški radia- 
toriai, ir dėlto, kad suteikia radiaciją neišdžiovindamos oro, ir be 


to pasmagina ar pagaivina ar paramina, tai anglių ugnis esti mė- | 


giamaja forma kaitintojo daugelyje šalių pasaulio. 
Prikišti anglių ugnei galima tai, kad ji nepavirki ir purvina, 
eikvoja šilimą ir kūrą, ir nereguliariai gamina šildymo effektus. 


Nežiūrint į šitus priekaištus, kurių vieni yra oikonomiški, o. 


kiti hygiėniški, už tai vien kad pagaivina ir palinksmina, reikia 


abėjoti, ar kuomet nors visiškai iš mados išeis pas žmones. Net 


215 


„VEKS a 
EEA 


gyvenamosiose trobose turtuolių ugniavietė vis tebestatoma. Sta- 
tant ją, reikia žiūrėti, kad nepastatytum ją palei išlaukinę sieną 


dėliai galimybės šilimos išeikvojimo. Jai reikia turėti sau pačiai | 


sieną, ir įeiga į grinčią neturėtų, jei galima, būti tiesiog priešais ją. 
Jeigu jau jai privalu būti priešais ėsančioje sienoje, tegul būna daug 
ar maž į vieną šoną. 

Kokio typo grėdai bus įtaisomi, šiek-tiek svarbu yra, ir yra | 


daugelis žmonių, kurie ypatingais sumanymais stengiasi apgalėti | 


priekaištus daromus ugnei. Modernieji grėdai paprastai esti daug | 


NT 
— R. ką NN 
! NN Nš < NN 


Pamatyk skirtumą tarp senos pryžėdos po kairei ir naujoviškos. 
Naujoviškoje grėdai žemai padaryti ir dūmtiraukis gan siauras. 


žemesni negu senoviškoji forma, Dauguma esti vieną ar du coliu 


augščiau židinio, ir koniroliavimas daugio oro, pereinančio per 
kūrą, esti aprūpinamas judama priedanga ar apsauga. Užpakalis 


ugniavietės įlenkiamas į priešakį, kuomet liukto ar dūmtraukio iš- R 


"laida daroma yra kiek galint angštesnė, kad sutaupius šilimą. Dar- 
bininkų namuose, kur norima suvartoti dūmus ir šilimą einančius 
augštyn į kaminą, grėdai vandens sušildymui kartais esti pritaisomi. 
Ventiliuojant ugnį, kartais grėdai, Galtono typo, esti įrengiami. 
Pečiai. — Anglių ir kokso pečiai yra pigesni negu anglių 
ugniavietės, bet nesmagūs, o kadangi diduma jų šildymo vykinama 


esti konvekcija, oras būna sudžiovintas. Priegtam yra pavojus, | 


kad oras gali susiteršti smalkėmis (karbono monoxidu), ypačiai 


216 


vartojant koksą, jei kartais pečius ar jo dūmtraukis nėra visai 
sveikas. Pečiai, kūrenami anthracitu, yra švarįs ir patogūs, ir 
jeigu atatinkamai prižiūrimi, nors jie ir konvektoriai, duoda paten- 
kinimą. Juos galime matyti Jungtinėse Valstybėse Amerikos ir 
Anglijoje, 

Gazo ugnys. — Gazo ugnis žmonės giria ėsant švaresnėmis 
ir patogesnėmis už kitas kūro formas; bet jeigu jos nebus tinkamai 
įrengtos, tai gazas ir jo degimo produktai gali pasklįsti po grinčią, 
tapti nemaloniais ir gal-būt pavojingais. 

Modernis typas gazo ugnies, sako, šildo daugiau per radia- 
ciją. Vis-gi oras gan sausėja, ir nors šilimą galima sureguliuoti, 
paprastai ji smarkiai didelė. Jeigu ir būtų gazas šildymo tikslams 
daug atvangesnis, reikia žiūrėti, kad degimas vyktų apačioje dūm- 


—T ATS 
O———--=S S STS S 
S 


Jungtinė pryžėda, kurią galima iš grinčios grotų paversti į virtuvės 
pečių.. Šilima su dūmais išsinešdinančioji esti panaudojama šildy- 
mui vandens katile užpakalyje grotų. 


traukio, per kurį gazas ir jo degimo produktai išlėktų oran, jeigu 
atsirastų bent kokia kliautis apparate. 

Garas, šiltas vanduo ir oras esti pritaikomi ten, kur įtai- 
somas antraeilis šildymas, kuris vos dabar tepradeda Lietuvoje 
platintiesi. Mes apie tai plačiau kalbėję ėsame, kada šnekėjome 
apie ventiliaciją. 

Šildymas elektrybe rasi turi mažiausiai priekaištų. Jis 
švarus, patogus, smagus, ir pavirkus. Tik bėda, kad šiandien dar 
pas mus jis nėr pigus, kas yra prikišama. 


217 


ugnies kurstyti galima labiau pridaboti virimą. Nereikia užmiršti, 


Šilima, kurią elektriška ugnis duoda, pasidaro pereinant elek- 
triškajai srovei per vielą, ir kadangi ten nėra, kas dega, tei niekas 
nesukliaudo sudėtį ar švarumą oro. Ž 

Tūlose kaitintojų formose viela paliekama plika, kitose Ji įde- | 
dama į puinagą (kvarcą), dar kitose uždaroma į stiklinį globą, kaip 
degantis siūlelis elektriškame pažibinime. Pirmu du patvarkymu 
galima siūlyti didelėms grinčioms, nėsa daugiau šilimos daviama 4 
esti. Spindėjimas jų paprastas rausvas. Globai, kuriuose yra | 
vielos ringės, vartojami esti taip vad. „lempų radiatoriams“, dabar 
jau beveik užmestiems. Ę. 

Šilima gaunama iš elektriškų ugnių esti beveik visai spindu- | 
lėjanti, ir jos daugumas priguli nuo apparato didumo. Šilimos re- | 
guliavimui visumet esti padirbami jungtuvai, su kurių pagalba | 
srovė gali būti paleista ar nutraukta. 

Elektrybė šildymui tiek daug viršyja kitas formas, sveikatos | 
žvilgsniu žiūrint, kad reikia stebėtis, kodėl jaje daugiau negu da- 
bar nesinaudojama. Gal-būt dėl brangumo, o kada išlaidos at- 
pigs, linkėtina, kad daugiau namų taptų elektriškai šildoma ir pa- 


žibinama negu šiandien. Juk elektrybę lengvu net kaimo ūkyje | 


įsivesdinti. 

Šilima virimui paprastai gaunama iš malkos, anglies, gazo, 
ar elektrybės. Plačiai vartoja anglis, ir kaip yra nemaža žmonių, | 
mėgiančių anglies ugnį gyvenamoje grinčioje, taip pati yra dauge- | 
lis mėgiančių pečių, kūrenamą anglymis, valgiui virti. E 

Prikiša jam, kad nepatogus ir purvinas ir sunkus reguliuoti. 
Reikia nuolatinės priežiūros, ir laikas apverstinas virimui panau- | 
dojamas esti kurstymui, ir virėjo rankos gali gerokai susitepti, | 
Taip-gi labai daug šilimos išsieikvoja, o šiltam orui ėsant viriuvė 
virsta nepakeliamai karšta. | 4 

Virimas ant gazo yra patogesnis ir švaresnis, ir nereikint | 


kad galima orą suteršti dūmais gazo, ir reikia priruošti kokias 
nors priemones jiems surankioti, pav. formoje gobtūro, kuris per 4 
dūmtraukį susisiektų su išlaukiniu oru. Ę- 

Bet ir apparatą kūrenant, palieka viduje liepsną pliką, o dugną | 
neužlipdytą ar neužtaisytą, taip kad oras ir suteršta medžiaga nuo | 
aslos gali būti įtraukta ar įnešta; tai jau nėra leistina. ž 

Virimas su elektrybe. — Daug apparatų plačiai vartojama | 
virimui su elektrybe: virimui, kepinimui, spirginimui, čirškinimui. | 
Juos galima jeib-kur pastatyti be baimės, kad oras taps suterštas. k. 


Su elekirybės pagalba galima virti ir kepti viską, kaip ant 
gazo ar paprastame pečiuje. Ir patogu ir daug švariau. Jeigu 
daugiau mėgėjų būtų tokios systėmos, tai ir pigumas atsirasrų. 

Šilto vandens tiekimas. Namuose, kur anglis vartoja vi- 
rimui, šilima, nebereikiama virimui, išnaudojama šildymui vandens 
katile, pritaisytame prie pečiaus. Ypačiai speiguotame ore čion 
randasi pavojaus explozijos, jeigu systėma nebus atatinkamai 
įrengta ir įtaisyta. 

Kur verdama elektrybė ar gazu, šilima vartojama esti tiktai 
virimui, ir nėra jos eikvojimo. Vandens šildymui reikia kitokis 
apparatas pastatyti. 

Kur vartoja gazą, galima įvesdinti taip vad. geyserį/ ar šilto 
vandens cirkuliatorių. Jeigu gerai įstatyti, jie esti stebėtinai pato- 
gūs, tik reikia nepamiršti, kad yra pavojai su geyseriu. 

O jei elektrybę vartosi, galima vandens kaityklą įtaisyti ū la 
geyseris, ir ji labai patogi. 

Geresniuose namuose, kur verdama gazu ar elektrybe, įrengia 
atskirus pečius ir katilus dėl šilio vandens. Kur būna centralinis 
šildymas, ir pečius esti kūrenamas koksu ar anglimis, ten lengvu 
"yra nuolatos turėti katilas su karštu vandeniu. Ir pigu ir satis- 
fakcija. Galima ten ir maudynę įsitaisius turėti, ir žiemą išsiprausti . 
kaip kad pirtyje. 


219 
P) "Mvv.-C A EP 


XVIII. 
ŠVITINIMAS IR PAŽIBINIMAS. 


Natūralė šviesa. Langai. — Kalbėdami apie ventiliaciją, šne- | 
kėjome apie poziciją ir didumą langų, stiklus etc., kas yra svarbu | 
šviesos žvilgsniu. Netik kad įspėjus susirinkimą sugedusio oro | 
viršutinėse dalyse grinčios, bet ir dėlto, kad čion krinta daugiatia a 


šviesos, reikia lango viršų dirbti kiek galint arčiau lygmalės lubys 2 


nušviečia kampus toliausius nuo lango. 


Žemutinis lango krantas, kaip jis žemai siekia, nėra iaip la- 4 
bai svarbu. Patogumas ir atsižvelgimas į atvangą čion bene bus | 


geriausiu keliarodžiu. 


Langų p/a/umas, žinoma, prigulės nuo tvirtumo sienų trobė- | 
sio; bet jeigu bus du ar daugiau langų grinčioje, linkėtina, kad | 
nebūtų per platus tarpas tarp jų, nes tatai labai kliudo nušvirinimą.. | 

Dirbtinas pažibinimas. — Dirbtini švietikai galima padalinti | 
į dvi klasi: tie, kurie duoda šviesą kaipo degimo rezultatą, ir to- | 


kie, kurie duoda šviesą be degimo. 


Pirmon klasėn telpa veiksniai paprastai vartojami: anglių ga- | 
zas ir visokie aliejai; žvakės ir acetylėno duja rečiau vartojasi; an- | 


tron-gi klasėn priklauso — elektrybė. 


Pirmosios klasės nariai duoda šviesą gan smagiai; prikišti 
jiems galima, kad jie dega atmosphėroje vietos, kurią norime L ; 


žibinti, ir gamina šilimą bei nepatinkamas substancijas. 


Elektrybė duoda šviesą labai lengviai, ir kadangi ji nieko ne- 2 


sudegina, neprideda nė šilimos nė degimo produktų prie atmos- 
phėros, ir nesuvartoja oxygėno. 
Anglių gazas gal daugiau vartojamas negu koks kitas illiu= 


minantas, nors aliejus ir elektrybė netoli teatsilieka; jis susideda iš: ž 
mišinio gazų, ne visų šviečiančių, ir degdamas pagamina, be ši/i- 
mos, karbono dioxidą ir iūlą daugį karbono monoxido, dar taip-gi | 


sulphuro dioxidą ir drėginę. 


Kiekis pagaminamo karbono dioxido išneša 0,52 kūbiškų A 
pėdų ant kiekvienos kūbiškos pėdos suvartoto gazo. Per vieną | 
valandą plokščialiepsnis gazinis degtuvas, duodantis šviesą lygią, | 


220 


14 


O 


15 žvakių, kaip apskaitliuota tapo, sugeba sugadinti riek oro, kiek 
penki suaugę žmonės, o vienas gaisrus žiburys tiek, kiek trys su- 
augėliai. 

Apėmis sulphuro junginių pridera nuo daugio sieros ėsančios 
gaze, ir gali būti pažymus, nėsa prašalinimas yra brangokas. 
Londone vidutiniškas daugis, kaip neseniai nustatyta tapo, ėsąs 
24!/, granų ant 100 kūbiškų pėdų. Kiekis-gi sulphuro dioxido, pa- 
gaminto rezultate suvartoto gazo turinčio tokį kiekį sulphuro, be 
to, kad daug žalos padarė dekoracijoms ir baldams grinčiose, dar 
esti žalingas alsavimo organams. 

Gaisrieji degikliai (burneriai). — Norint apsisaugoti nuo 
priekaištų prieš gazą kaipo illiuminantą, degikliai žuvies uodegos 
pavidale ir kitokie, tapo daugiur užvaduoti gaisriuoju degikliu. Ta- 
sai padirbtas palei principą Bunseno degiklio, kuriame — sumai- 
šytas su pažymia proporcija oro — gazas esti daug pilniau su- 
vartojamas. Liepsna pagaminamoji esti labai karšta, bet beveik 
nešviečianti. Kad gavus šviesą, plonas asbesto mantelis išstato- 
mas ant liepsnos, ir įkaitintas iki gaisrumui duoda šviesos spin- 
dėsį. Degiklis ir mantelis reikalingi daug domės, jeigu norima 
gauti patenkinančius rezultatus. 

Vartojant gazą pažibinimo tikslams, reikia visumet turėti ome- 
nyje kad žalioje padėtyje — tai labai pavojingas junginys. Kad 
nesulauktum nelaimingų atsitikimų, - reikia visas dūdas ir įtaisus 
laikas nuo laiko perkratyti ir išbandyti; tai privalo daryti išlavinti 
toje srityje Žmonės. 

Aliejai. — Paraffino aliejus paprastąi vartojamas esti pa- 
žibinimo tikslams. Šviesa, kurią jis duoda, jeigu tik lempa regu- 
liariai ir rūpestingai prižiūrima, pusėtinai patenkinanti. Bet liepsna 
gali būti purvina ir gali sukelti šilimą ir orą gadinti. 

Acetylėno gazas yra gaunamas kaipo rezultatas veikimo 
vandens ant kalciumo karbido, ir daugelyje laukininkų namuose 
(Anglijoje) įstaigos gaminimui gazo dideliame kiekyje tapo pasta- 
tytos. Turi labai didelę švietimo galybę, ir galima jis pagaminti 
itin pigiai ir lengviai. Žalias gazas yra labai nuodingas ir be 
galo explozivis net ir silpnose atmiešose (skiediniuose), bet ka- 
dangi jis Žymiai ir nepriimniai kvepia, tai patakos lengviai esti 
surandamos. 

Elektrybė. — Šviesa yra gaunama iš elektrybės pereinant 
srovei per plonus siūlelius karbono, platinos, ar kokio kito me- 
„talo. Šilima, pagaminta siūle, dėliai pasipriešinimo perėjimui sro- 


221 


vės, įvaro jį į padėtį gaisrumo ganėtiną jo sunaikinimui, išstačius. 
oran. Kad nuo to apsisaugojus, viela įdedama esti į orui neprei- a 
namą gliobą. Kadangi degimas neįvyksta, ir įkaitimas, pagamį- | 
nantis šviesą. įvyksta be atmosphėros vietos norimos apšviesti, 
tai elektrybė, be vėsumo ir patogumo, yra tikrai švarus, hygiėniš- 
kas pažibinimo veiksnis. 4 

Priekaištai vyriausieji tie, kad ji brangiai atsieina, kad h 2 
akims nemaloni, ir kad nepadeda nieko vent'liacijai. 

Šnekant apie brangumą, tai galimas daigtas, kad kaip kuki 
elektrybė nedaugiau atsieina kaip gazas; bet jeigu kur yra 
jau vielos ir įtaisymai, tai be abėjonės elektrybė mažiau kainuos, . 
nė nesugadins pav. dekoracijų. 4 

Dėliai akių žeidimo galima pasakyti, kad labai lengvu pasi- | 
daryti uždangalai, ir juos gali pritaikyti sau kiekvienas Žmogus 
sulig reikalu. O dėliai ventiliacijos, tai kadangi elektros šviesa 
neįgrobia oro, tai prietaisai ir priemonės, paprastai namuose var- 
tojami, gali atlikti ventiliacijos darbus be jokio trūkdymo, elektrybei 
pažibinant grinčias, kiemą, tvartus ir kitus trobėsius. Tai yra 
tikra „Dievo dovana“ žmonijos laimei ir gerovei. 2 


222 


PP"vNPESV HH PHP VAS ywgvwwvvyyywywwvwrPH> PETN 


Žas 
RASĖS (VEISLĖS) HYGIĖNĄ — EUGĖNIKA. 


Europoje ir Amerikoje šiandien daug rašoma ir šnekama apie 
žmonių veislės pagerinimą ir norima prieš masių sielą pastatyti 
kilnų, galingą idėalą ir parodyti kelią išbridimui iš labyriniho ne- 
pažabotų geidulių - aistrų ir kūniško bei dvasiško sukiuržėjimo. 
Juk teisingai pastebi Šrenk-Notzing: „Valstybė ir bendruomenė, 
kurios dideles sumas aukoja pagerinimui gyvulių rasės, privatinėms 
galvijų parodoms, stropiausiam konservavimui antisocialių asmenių, 
piktadėjų, idiotų ir pamišėlių atatinkamose, gerai įtaisytose įstai- 
gose, rods rūpinasi nežalingiausiais nukrypimais sexualio geidulio, 
— o svarbiausiąjį reikalą veisimosi, pagaminimą būsimosios gent- 
kartės, vienatinį tikslą viso lyties gyvenimo, visiškai palieka smur- 
tui ir patyčioms. Žmogus, kaip M6bius teisingai pažymi, esti jau 
esmėje gatavas, kada pamato svieto šviesą; auklėjimas begali 
ėsamą paglamonėti ar sutramdyti“. 

Amerikoje valstybės stiprybė numatoma nebevien skaitmenin- 
gume gyventojų, o juoba jų išprusinime, rasme, protingume Ir va- 
lios drūtybėje. Netiek mechaniško, kiek parinktinio liaudies daugi- 
nimosi reikia; gana jau — sako — ir net daugiau kaip pakelti ga- 
lima, turime kripių, silpnapročių, venėrikų ir prostitucijos, alkoholikų 
ir visokių palaikių: duokite daugiau sveikų kūnu ir dvase žmonių, 
o ne išsigimėlių ir nenaudėlių. Vokietiją-gi surūpino ir net gąsdina 
gimimų skaičiaus mažėjimas: 1851 —60 m. ant 1000 gyventojų 
gimė 606 gyvi kūdikiai, 1876 m: net 41! Bet tolyn ėmė slinkti nuo- 
lafos žemyn: 1881—90 m. gimė 56,8 gyvi kūdikiai, 1891—1900 m. 
— 66,1, 1901—10 m. — 52,9, vėliau-gi vos 271 Metama už tatai 
kal'ė buvo ant degeneracijos, urbanizacijos (bėgimo liaudies į 
miestus), kompensacijos, liuono ir apšvietos, bet tur-būt gimimų 
reguliacija ir preventyvių ar antikoncepcionalių priemonių naudoji- 
mas bus bene tikriausiaje priežastimi.  Tatai juoba jaudina bažnyčią 
ir jos šalininkus, kurie mato religiją labiau ir labiau nebetenkant 
įsravos į liaudies sąžinę bei sielą. Be to, Vokietija bijosi prilygti 
Prancūzijai populiacijos reikale. 


225 


Tad-gi neužmirštant, kad liaudies skaitmeningumas esti būtinąs Ž 
kaip turtų gamybai, taip apgynimui tevynės nuo užpuolikų, vis-gi | 
augštesniu tikslu yra staromas kiekybinis pakylėjimas, beje sura- | 
dimas sąlygų, kaip galima bus pagerinti ir ištobulinti pagrindus | 
gyvatos ir paveldėjimo, kad ateityje susilaukus žaliūkų kūnu ir mil- a 


> ia 
RL, 


žinų dvasėje. Eugenika tad ir bus mokslas apie sudrūtinimą tau- E 


tos kamieno, kur germena viršytų tautoje susmukimą ir patilžimą. E. 


Tokios mintys nėra naujiena. P/a/onas dar jaunas būdamas | 
Graikijoje svajojo apie idėalę valstybę ir tvirtino, kad vyrai tegul Ž 
gamina vaikus susilaukę 30 metų amžiaus, iki 55 metų. Netiek | 
jam rūpėjo susiaurinti gemančiųjų skaičių, kiek pagerinti jų kokybę, “ 
kūnišką ir dvasišką. Bet, kada Peloponnėziškoji karė ir marai iš- | 
teriojo daugybes veiklių ir sumaningų piliečių ir Athėnams gręsė 
žliūgimas, Platonui parūpo nebevien žmonių tobulumas, o ir skaičių - 
pada:ginimas. Tad jau sentelė ęs Platonas rašydamas apie įsta- | 
tymus sumano, kad 25 metų jaunuoliai apsivestų, 0 35 metų vyrai “ 
"būtinai privalo būti vedę, kitaip ėsant — valstybė turi užkrauti | 
metinę pabaudą sulig jų stovene bendruomenėje. Čion jau nebėra ši 
šnektos apie kūdikių užmušinėjimą nė apie moterų bendrumą, kaip | 


anksčiau Platonas buvo svajojęs. 


Aristotėlis, kitas Graikų dvasės didvyris, bijosi, kad veikiai | 
šalis prisipildys gyventojais, ir mano, kad laisvas vaikų gamini- 


mas nuves piliečius į subėdnėjimą. Reikia, tad, sako, moterūnų 
vaisingumas apriboti, atsižvelgiant į kūdikių mirtinumą ir į bergž- 


džias moterystes. Jeigu gema per daug, leistinas esąs abortas | 
prieš gemalui gaunant jusmą ir SKVYBĘs ir nėsą reikalo auginti < 


kripius ir kliaudingus vaikus... 


Naujoviškais laikais, kada žmonės ėmė domėtiesi politiškosios k. 
oikonomijos klausimais, merkantilizmo skelbėjai 17-me metašimtyje 
mokė kuomi daugiau išvežti svetur šalieš išdirbinius — fabrikatus, 
paliekant namie žalią medžiagą ir maistą, ir tuomi mažiau iš sve- | 
tur parsivežti išdirbinių, kad skirlumas didintų tėvynės lobius. Tai 
lietai reikia darbininkų namie! Moterystei siūlė lengvatas, gimimus 
sveikino, 0 išeivystes liaudies draudė. Ir garsusis Adomas Smith | 
(1725—1790) tvirtino, kad turtas tai mainų vertybę gaminantis dar- 


bas. Darbo jėga ėmė būti vertinama! 


Bet radosi mintytojai, prisibijantieji sunkenybių surasti maistą 2 
nuolatiniam gyventojų prieaugliui (pav. Justus Mė6ser Vokietijoje, 


224 


a, 
„rom 


i 


* 
42 


> 


11794). Ir šiai Thomas Bob. Mal/thus (1766 — 1854) išleidžia Angli- 
joje savo svarbų veikalą „An essay on the principle of population“. 
Prieauglius gyventojų, sako jis, eina daug greičiau (geometriškoje 
proporcijoje) kaip prieauglius maisto (arithmetiškoje proporcijoje) 
gamtos ūkyje, ir todel „vargingieji proletariato ainiai išskirti yra 
nuo gyvenimo česnies“. Reikia šeimas mažas turėti. Lavink iš- 
mintingą, religijos pašventintą dorybę — skaistybę, susilaikymą. 
Nesureguliuoti lyčių santykiai silpnina širdies jausmus ir žemina 
moterį, o bendruomenei negalima-gi antmesti kūdikių auginimą ir 
auklėjimą. Valstybė privalo lengvapėdžius persergėti nuo mote- 
rysčių, kurios tik daugina vargą ir ištvirkimą. Vargšų labui įsta- 
tymai tai tik priemonė pabloginti bėdinystai... 

Tie ir tolygųs veikalai sužadino plačią literatūrą, kaip reikia 
tvarkyti politikos ir oikonomijos reikalus valstybėse, kad dingtų 
vargas, o kiltų turtai ir kultūra. Gyvenimo kovos pagamino ka- 
pitalizmą ir jo skaudžius priešginas: socializmą, kommunizmą, 
kooperatyves pastangas. Valdymo formos taip-gi keičiasi: despo- 
tijos užleidžia vietą konstitucinėms monarchijoms ir dėmokratijoms. 
Verguvė ir baudžiavos žlūgo, atsirado samdomas darbininkas ir 
darbininkų sąjungos. Nelikus karališkų sostų susvyravo taip-gi 
altoriai: nuo seniai organizuotos aristokratijos pamatais visatinos 
bažnyčios turi grumtiesi tai su tautinėmis bažnyčiomis, tai su lais- 
vamanyba, tai su mokslu religiškus prietarus griaujančiu. Žmonija 
ėmė atsikvėpti skaidriu oru laisvės! Atsipalaidavo pančiai nuo 
„Dievo mylistos“. Vargšai ir bėdniokai paskonėjo šviesą ir žmo- 
niškumą, ir iš beždžionvaikių ėmė virsti tikrais žmonėmis! „Žmo- 
gus nėra vien tekiniu prie didesnės mašinos bendruomenės, bet 
ethine ypata su sava vertybe ir savu tikslu“... Moteri; eman- 
cipacija padidino varžytinės vyrams. Vienur obalsis už askėzį, 
cėlibatą, mergystę, kitur už lygybę teisių, už meilės laisvę. Visur 
laužiamasi į naują gadynę žmonijos gyvenime. 


„Reikia mums ateityje tautos, kuri skaitmeningais ainiais, bei 
liaudies jėga ir atsparumu įstengs ginti savo būtybę ir savo 
padėtį pasaulyje“, toks obalsis sklinda po pasaulį. Kad tokis 
ieškinys įvykdomas taptų, reikia gyventojams geros sveikatos, 
o sveikata tai normalė visų kūno organų funkcija, susijusi 
su jusmu smagumo ir patenkinimo. Aišku, kad tai liečia ir kūną 
ir dvasę. 


15 
225 


"Žai (kraujo, tulžies, odos pigmentai) juk susiję yra su šviesos ener- 


Dėstydami asmens hygiėną ir viešąją hygiėną, jau turėjome: | 
progos prikišti trūkumus ir kli.utis, gadinančius sveikatą, ir nuro- | 
dėme veiksnius, nuo kurių užsikrėtimas limpamomis ligomis priklauso. | 

Žmonės kartais įsivaizdina, kad laukinis žmogus, jeigu sveikas 
užgimė ir išaugo, ėsąs laimingesnis už kultūros žmogų (J. J. 
Rousseau) ir todėl I nki kultūros tekinį pasukti atgal, lyginai kaip | 
šv. bažnyčia, kuriai dogmos, tr. iškančios išmintį (pav. papos ne- 2 
klaidingumas, Nekaltas prasidėjimas šv. Mergės etc.), malonesnės | 
negu mokslų pažanga (slg. syllabų Piaus IX, kur mokslai iškeikiami). A 
Vis-gi grįžti atgal į tamsos ir nelaisvės amžius žmonija negriš. | 
Upė užtvenkta, jeigu savo vaga tekėti negali, per kraštus išsilieja - 
ir vis-gi tolyn teka. Galimas da.ykas, kad susirėmus baltajai rasei | 
su geltonaje ar juodaje, kuliūros plėtotė apsistos laikinai ar taps. | 
iš savo vagos išmušta; galimas taip-gi daigtas, kad vidujinės ko- | 
vos, oikonominės, politinės, religiškos,  įstengtų sustabdyti tūlam. | 
laikui tolynžangą tautų. Tačiau užmigdyti pabudusią žmonijos. | 
dvasę kas valioti galėtų, jei bent mirtis! 4 

Kovoje už savo būvį kultūros žmogus eikvoja daug kūno ir | 
dvasės jėgų, tai-gi ir sveikatos. Mažai jis težino romos, atsilsio 
ir linksmybės. Net pasidžiaugti kultūros lobiais vos mažai žmonių | 
dalei tėra likta. Miestuose susispietė kultūros žibėsiai, mokslų, 
įstaigos, meno pramogos, lyginai kaip prekyba ir industrija. Miestai | 
auga kaimų lėšomis. Bet ar miestiečiai laimingesni? Pažvelgk | 
tik į gyvenamus ten avilius! Miesto žmonės mažai turi saulės švie- | 
sos, kuri juk naikina baktėrijas. „Kur saulė ateina, ten gydytojas | 
nevaikščioja“! sako priežodis. Saulės įtaka į metabolizmą ir kraujo | 
darymąsi visiems žinoma; saulė paskudrina ir dvasę. Kūno da- 


gija. Šviesa verčia kraujo plasmą darbšiuman tam tikroje kryptyje 

Miesto gyventojai, ar tai bus fabrikų darbininkai, ar „sma- 
genius belaužantieji“ inteligentai, ar alkūnėmis stalus betryniojan- 
tieji valdininkai alsuoja blogą orą, menkai miega, išdykauja, ir | 
blogai bei klaidingai maitinasi. Kas riebiai valgo, mėgsta alų ir 
šnapsą.  „Abstinentas augalų ėdikas — sako Grassl — tai dar | 
nieko ypatingo, o abstinentas mėsačdis — tai retenybė“. Už tai 
sugležę miestiečių raumens, trūkumas tuknos, oda nublyškusi ir-Ą 
suvytusi. Dažnai trūksta valgyje baltymo, o dar dažniau trūksta | 
duonoj, dešrose etc. peno druskų (pav. kalkių phosphato). Dėl klai- 
dingo peno vaikai gauna rachitį, spasmophiliją, o augusieji — | 
nervų suklypimą, diabetes, Basedowo ligą etc. Į duoną reikėtų 2 


a 
4. 


226 


dangiau domės kreipti. Dr. Chr. Fassbender sako: „Stebėdami 
piūvį pav. kviečio grūdo iš lauko į vidų matome vaisiaus kiautą, 
susidedantį iš odos (epidermis), tarpinio sluogsnio (abu pailgu 
narveliu), skersinį narvelio sluogsnį ir narvelio krepšiasluogsnį, 
tad sėklos kiautą, susidedaniį iš dažo sliuogsnio ir hyalino 
membranos; potam eina endosperma, susidedanti iš glutenio sluogs- 
nio ir miltakūnio.  Tikrasai duonos padirbimas bus tuomet pa- 
siektas, kada pavyks visas sudėtines dalis pilno grūdo be viršutinio 
cellulozos sluogsnio kiek galint smulkioje ir atdaroje formoje virš- 
kinimui prieinamas padaryti. Prašalinant viršutinį cellulozos sluogsnį 
juk atsiekiamas yra grūdo apvalymas. Jeigu tad pavyktų, be su- 
krovimo milto grūdą iš jo rūpios formos greitai pervesti į formą 
keptos duonos, tai žymiai paveiktų duonos gardumą“ ir jos svei- 
kumą. 

Tabako rūkymas, ypačiai cigaretų, jaunuoliams sužaloja šir- 
dies ir kraujo indų systėmą. 

Ar stebėtina tad, kad miestuose pilna neuresthėnikų, kurie 
neturi gyvenimo drąsos, nė vilties į tautos ateitį, nė-gi valios 
steigti šeimą ir veistiesi! O jei ir turi šeimą, tai jų vaikai silpnais 
ar suirusiais nervais... 

Poilsio reikia paglamonėjimui sveikatos ir pasilinksminimui; 
bet reikia taip-gi poilsio dvasės! Dideli sujaudinimai ir padirgini- 
mai gadina miegą. Kiekvienas žmogus turi savo būdą ilsėjimosi“. 
(miegas, svečiai, šokiai etc.): kas tinka juodadarbiui, toli-gražu 
netiks mokslinčiu? Bet ar galimas poilsis ten, kur oras sugedęs, 
pav. bažnyčioje, theatre, kino etc.? ar bene alkoholyje, prie žaliojo 
stalo? ar lyties gardumynuose su lyties ligomis kaipo pasekme? 

Lyties ligas žmonės mažai teįvertina gyvenime, o dėl nevy- 
kusio išauklėjimo drovisi apie jas viešai kalbėti. Čion prisiminsime 
tik triperį ir syphylį, o apie minkštąjį šankerį nekalbėsime, nėsa 
tas greitai pagydomas, jei bent kartais virstų phagedėnišku, 
ėdančiu; vis tik žalingų pasėkų mažai tepalieka. | 

Triperis (gonorrhoea) ne nuo seniai laikomas esti rimta liga. 
Neisseris prirodė gonokokką ėsant ligos priežastimi. Pasireiškia 
jis pas vyrus pūlėtekiu iš urėthros. Po tūlo laiko susiaurėja kenalas 
(strictura urethrae), 'persimeta į puslę (cystitis) ar į pautus, kurie 
sutinsta nuo uždegimo (orchitis). Jeigu įvyks uždegimas inkstų, 
tai ir mirtis nebetolima. 

Ant 100 atsitikimų triperio įvyksta epididymies uždegimas 10 
ar 12 atsitikimuose, ko pasėka būna oligospermija ar azoospermija, 


227 


ir todėl bergždumas, sterilitatė vyro. Bergždumas vyrų pareina 
taip-gi nuo uždegimo vesikulų seminalių. Nekartą už sterilitatę 
moterystės vyrai meta kalię ant moters, kuomet patys rykštės 
verti! Sterilitatė pas vyrus po paprasto triperio randama — 27 9/,, 
po testikulumo uždegimo vienos pusės -— 679/, o po abipusio 
tekstikulumų uždegimo — 620/,. 

— Moterei gonorrhoea dar baisesnė negu vyrams, nes reiš- 


kiasi uždegimu vaginos, utero, Fallopiškųjų tūbų, ovariumo; galiaus k 


ateina peritonitis ir visokie papilvės plėvių suaugimai. DPrisieina 
-skriosti pilvas. Pasekmės to viso — sterilitatė arba bergždumas. 
Anot d-ro Bumm'o, miestuose moterių serga friperiu 10—20 9/,, 
tūbų uždegimas pereina 130/,. Taip bent Vokietijoje yra. 

O kam nėra žinomi akių vargai? nuo gonorrhoeos kįla smarki 
konjunktivitis, korneos uždegimas su pragraužimu ir apakimu! | 


Kūdikiams gemant iš užkrėstos šeimos ophthalmia neonatorum | 


duoda bent 109/, aklumo abiem akim! 
Dar ir to negana. Atsitinka triperio persimetimai (metastasis): 


gonorrhėiškas reumatizmas nariuose, kartais ir raumenyse; suserga | 
širdies valvos, ir pasidaro chroniška širdies liga; pasitaiko perikar- | 


ditis ir pleuritis. Be ro, uždegimas nervų ir paralyžius, uždegimas 
stuburinių smagenių! ; 

Nepamirškite, kad ir nėva pagijus, symptomų nėsant, galima 
užkrėsti sveikas žmogus ar žmona! 

Syphilį pagamina spirochaetė pallida, atidengta d-ro Šiaudinio, 
ir žmogus liga užsikrėtęs darosi tikru nuodų šaltiniu ir sav ir 
kitiems. 

Atskiriame įgytąjį nuo paveldėtojo syphilio. 


Įgytasai dalinamas esti į primarį, sekundarį ir terciarį. Syphilis 


iš eilės apima lymphų liaukas, odą ir gleiveplones, periostėumą, 
kaulus ir galiaus vidurius...  Gresia netekimu darbingumo, ypačiai 
apsirgus nervų systėmai. 


Būna syphilitiškas pautų uždegimas, vieno ar abiejų, po to t Ž 


kaip organizmas nuodais persisunkia; pasekme uždegimo esti 
atrophija pautų ir impotencija. 


Tabes dorsalis ir paralysis ypačiai pas kultūrines tautas 1 š 


užt nkami, ten, kur dvasės jėgos labiau įtempiamos ir daug alko- 
holio vartojama. Taip-gi aortitis ascendens ir aortos aneurismas 
turi luėtišką pagrindą. 

Nors tik ir vienas gimdytojų bus užsikrėtęs syphiliu, ligą 
paveldės kūdikis, jau tai per motynos placentą, jau tai per tėvo 


228 


spermą. Paprastai įvyksta abortas mirusio yščiuose gemalo. 
Nesename syphilyje anksti gema negyves kūdikis. Vėliau, nors 
gema gyvas kūdikis, bet su sunkiais ligos reiškiniais: kūnas blogai 
mitęs, oda nuvytusi, purvina, gleiveplonės katarrhan linkusios, 
lymphų liaukos patinusios, ir jaknos bei blužnis dažnai esti pati- 
nusios ir sukietėjusios. Pusė tokių kūdikių miršta pirmame amžiaus 
mete, o kiek vėliau vis tiek miršta ligomis kaulų, smagenių ar kitų 
organų. - Jeigu kuris kiek auga, užsilieka gyvas, tai toks paprastai 
būna pusšutys, idiotas, kurčias etc. 

Wassermanno negatyvė reakcija dar nėra prirodymu, kad 
syphilis pagydytas. 

Lyties ligose tūno vyriausias faktorius degeneracijos, išsigi- 
mimo tautos. 

Tarpe žmonijos plėgų žymią vietą įima džiova, /uberkuliozis, 
infekcijos liga, kurios nešėją — tuberkulozies bacillių — atidengė 
Rob. Koch 1885 m. Užsikrečia daugiausiai ar ligoniui kosint jo 
seilių kruopelėmis, ar sausomis, išdžiuvusiomis išmatų dulkėmis. 
Liga mielai plinta ten, kur grinčios mažai vėdinamos, be saulės, 
drėgnos, kur daug žmonių susikimšę gyvena. Apninka labiau 
jaunus. Anot prof. Jakobo tai „purvų ligą“, kur hygiėnos stoka, 
o anot R. Kocho tai „gyvenamųjų namų liga“. Motėrūnai viens 
nuo kito užsikrečia, ir užkrečia savo vaikus, ar bent dispoziciją 
perduoda vaikams. Pavojus kitus užkrėsti yra nemažas. 

Vokietijoje, ant 68 milionų gyventojų, kasmet miršta 100.000 
džiovininkų, ir arti 1 miliono yra sergančių, nusilpusių, maža- 
darbių Žmonių. 

Liga dažniausiai užtinkama esti plaučiuose. Apie ?/, užsi- 
krėtusiųjų liga pasveikti gali tinkamose sąlygose, tik džiovininkų 
vaikai nesulaikomai plėtoja procesą. Dispoziciją turi tie, kurių 
plokščia, įsmukusi krūtinė, išblyškęs veidas, ir ilga, tęva figūra. 
Įdomu tai, kad augštutinėje krūtinėje, kur pirmudu groblu spaudžia 
plaučių smailgalį ir tramdo oro bei kraujo sriautą, įvyksta plaučių 
smailgalio katarrhas ir stenosis plaučių apertūros; tai labai dažna 
džiovos priežastis. 

Ypačiai larynx'o džiova labai limpa. Lupus ant nosies ir skruostų 
kartais tas dalis visai sunaikina. Kaulų ir narių džiova dažnai 
sugija, ar chronišku almėjimu numarina; štyvumas pasilieka nariuose 
ir trukdo judėsius. Daugelis serga džiova stuburkaulio (Pott'o liga). 

Karė, potvyniai, neužauglius šalyje labai padaugina susirgimų 
skaičių. 


229 


is ads 
S Xi 
> 


Alkoholizmas. 50—40 g alkoholio skaitosi phyziologišku 
dosu, tai esti — litrui alaus, !/,; bonkos rheinvynio ar mozelvynio, 
stikleliui šnapso. Tyrame vyne ir šnapse randasi ethylinis alkoholis, 
ne taip nuodingas, bet šnapse, ypačiai iš bulvių dirbtame, yra be 
to dar „fuseloil“, methylinis ar amylinis alkoholis, tikras nuodas. 
Kasdieninis alkoholio vartojimas patrumpina amžių, ir menkina 
kūno bei dvasės darbingumą. Tautai tai ženklina netekimą dau- | 
gybės turtų ir padarynės. . 

Kits darosi girtas nuo mažo doso. Imbeciliui gana mažo 
doso, kad gautų gaivias hallucinacijas, ir delirium tremens; paskui 
jau pareina periodiškas atsikartojimas su pakvaišimu, iki galiaus 
įsigyvena beprotystė. Papratusieji maukti „paneša“ kartais dau- 
gokai: „uzbonas neša vandenį, iki ąsa trūksta“. „Apsigimę 
girtuokliai“, beje Žmonės su paveldėjimu dispozicijos — neuro- 
pathai ir epileptikai, — kada įsigeria, linksta į smurtą ir piktada- 
rystą. Girtas turi silpną apsisprendimą, įgeidžiai esti stipresni be 
išmonės kontrolės; vaidingumas, arzumas, pagiežumas — žymės 
įsigėrimo. Esti akūtis ir chroniškas alkoholizmas. 

Skrandyje alkoholis susigeria į kraują ir patenka į visus 
organus; 90?/, perdega, o likučius išmeta plaučiai, oda ir inkstai. 
Degimas vyksta palengvėle, ir todėl užtenka laiko veikti kūno 
narvelius, ypačiai nervų celles, kurias nuodyja ir periphėrijoje ir 
centre. Smagenių apvalkaluose gamina chroniškus uždegimus 
ir kerus, ir tad kraujo indai virsta trapūs, trūksta ir — paralyžius ' 
be žado bei mirtis seka. Sako žmonės, kad apopleksija užmušo. 

Alkoholis kartais pažadina epilepsiją, kuri nuo alkoholio dar | 
pablogėja, ir post-epileptiškos deliūzijos pasižymi religingumu, 
goslumo excesais ar žmogžudystės impulsais. 1 

Pas girkšnojantį Žmogų atsiranda neurasthėnija ir hyste- 
rija (šalia sexualio patvirkimo), neurozės ir alkoholio psychozės, 
dvasės sutrikimai: delirium tremens ir dvasės pasilpimas kaipo 
pasekmė; paranoia su baimėmis persekiojimo ir pavydo, ypačiai | 


savo žmonos nužiūrėjimai nėištikimybėje. Degenėruojasi gangliniai 


narveliai frontalių smagenių, ir kartais ištinka perabžins žemu- 4 
tinių galūnių. 4 

Veido neuralgijos ir ischiatika ištinka, alkoholinė polyneuritis | 
su sopuliais o kartais ir apluošimais.  Regėjimas aptemsta, akių rau- | 
menys apluošta, spalvų aklybė atsiranda, ir žmogus kartais apkūrsta. 

Širdies hypertrophija pasidaro per kraujo lipnumą induose, | 
nes duoda širdžiai daugiau darbo, galiaus širdies raumens dege- 


250 


neracija, o gal ir artėrio-sklėrozis? Gėruoklis skundžiasi skran- 
džio kafarrhu, jaknų cirrhozimi. Menkas maitinimasi lenkia prie 
visokių paliegių: plaučių uždegimas dažniausiai mirtinas pas 
girtuoklį. 

Lyties diegų medžiaga užnuodyta. Moteris esti apleista varge, 
"mušama, darbais apkrauta. Vaikai serga chorea (iūkčiojimais 
raumenių), turi silpną protą, kartais girtuokliais +i są; nervų 
systėma paliegusi nuo pat gimimo, ypačiai liaukos. 

Tautoje didėja beprotystė per alkohol/zmą. Beproinam'uose 
užtiksi 25 */+ iki 40 "+ alkoholikų iš visų bepročių; 50“/5 visų nusi- 
žengimų teismuose pareina nuo „gėravimų. Girti dū sta, ir užsi- 
krečia lyties ligomis. Prieglaudos ir ligoninės, bepr tnamiai ir 
kalėjimai — liūdni liūdininkai alkoholio pasėkų. 

Dar keletą žodžių reikia pasakyti apie men/a/es /igąs. Laukiniai 
žmonės mažai pažįsta beprotystę: aiviras Oias, menkas susijaudi- 
mimas, silpnas nervų įtempimas kovoje už būvį apgsergsii nuo 
pakvaišimo. 

Pas mus Padi iė ats'taiko iš daugelio priežasčių Manija 
ar apkvaitimas (stupor) atsitinka iš ligos: po apopleksijos, pūliuotos 
meningities, nuo syphilomos smageninių artėrijų, nuo tumorų greitai 
smagėnyse augančių. Didelis subruzdinimas ar užgavimas sma- 
genių padidina intracerebralį "slėgimą, ir tad jei ne mirtis, tai 
demencija ir apatija paseka. Visokeriopi toxinai ir vaskuliariai 
sužeidimai būna beprotystės priežastimi po abdom nalio typho, 
inflammatorinio reumatizmo, pneumonities, cerebro-spinalės febries, 
triperio infekcijos, influenzos, drugio, džiovos, beriamųjų ligų 
(exanthėmata), nuo syphilio. Smagenis veikia taip-gi nuodai alko- 
holio, opiumo, kokaino, žibinamo gazo, karbono disuphido. 

Apgailėtiną reginį suteikia ėrotinė paranoia, lyginai kaip ir 
religiškoji paranoia. Nors kits nenori įtikėti, kad „davatkų“ ir 

„davatkinų“ mentalis stovis dažnai susisiekia su beprotyste, aš 
primygtinai tikrinu, kad religiškoji exaltacija silpnus intellektus 
pargriauna ir sunaikina. Didelis skaičius davatkų šalyje tai nema- 
lonus atestatas jos protinės sveikatos (o gal tikrai jos dvasininkų?). 
Lietuvoje ėsą į 60.000 tokių asmenų! 

Žemesnės rasės vaikai (pav. nėgrai) negali paspėti mokyklose 
su vaikais augštesnės kultūros žmonių, ypačiai pasiekus augštesnę 
edukaciją; taip pat esti su vaikais syphil zuotų, alkoholizuotų, ir 
tuberkuliozinių tėvų. Gyvendami apylinkėje be hygiėnos, neturėdami 
tinkamo maisto, kada reikia gerokai pasistengti smagenių darbe, 


231 


Latas RL L La MU ŽAS AC ai 


1 


a ių LT kio S Va kia L ra aka ai a S as a a i a S o K i a 
ira Pei r. 5 ; 2 - a Ė + A “ 


tokie vaikai velka jungą iki tūlam laipsniui, ir galų gale sukriūšta 
virsdami idiotais, imbeciliais (silpnapročiais), pakvaišėliais. Ar mažą 
pas mus tokių inteligentų? Rūpestis, ilgas sujaudinimas (po įtaka 
stimuliantų!), stropumas mokymesi be užtektino miego ir poilsio, | 
veda į mentalį gedimą, ypačiai kur yra paveldėti palinkimai, kaip | 
pas alkoholikų vaikus. Hereditarės užteršos nelabai limpa krūvon | 
su augštesniu mokslumu. Jaudrus francūzas ar lenkas yra labiau 
linkę į beprotystę negu phlegmatiškas teutonas, ir netaip greitai 
sveiksta iš ligos. 

Moteris pergyvena nervų audras gimdymo metu, menstrualiu 
ir klimakterišku laiku. Ir mažiau turi organiškai degeneratyvių 
klapatų. Mergina labiau negu ištekėjusi, kuri gyvena reguliarį 
lyties gyvenimą, vienodesnę ir hygiėnišką gyvatą. 

Visatinai imant, pas jaunus žmones su hereditare įkrova už- 
tiksi prastus akūčius mentalius klapatus, o pas viduamžius ir sen- 
telėjusius — degeneratyvę nesveikatą. 

Psychopathais labai dažnai esti ainiai šeimų, kur artimi gi- 
minaičiai dedasi krūvon (pav. pas žydus). 

Paveldėjimas ir alkoholis duoda 60—70?/; psychopathų. 

Palinkimas į savžūdystę tūlam amžiuje randamas esti tūlose 
šeimynose, ypačiai pas pasileidėlius, girtuoklius etc. (skandinasi, 
nusinuodija, pasikaria, pasipiauja, nusišauja etc.). 

Pasak Morelį tokių šeimų štai kokia paprastai būna genea- 
logija. 1-oj generacijoje moralis ištvirkimas ir alkoholiniai excesai; 


2-oje girtybė ir manijos išsiveržimai; 3-oje melancholija, hypochon- | 


drija ir impulsyvės idėjos, ypačiai žmogžudystės; 4-oje imbeciliai 
ir idiotai, ir šeima pranyksta. 


232 


wePpr va GPA VRP PP 7 


XX. 
BIOLOGIŠKI DAVINIAI. 


(Pagal Hermaną Muckermann, S. 1.). 


Šalymais oikonomiškų priemonių, kelias į geresnę gyvalą, 
nėra galimas grįsti be biologinės Aušrinės! Veislės hygienos už- 
duotimi yra surasti gėriausias sąlygas išlaikymui ir plėtotei veis- 
lės, ir jas pasiūlyti praktiškam pavartojimui.  Veislės-gi plėtotė 
pridera: 1) nuo išlaukinės formos reiškinių, pAaino/ypo, ir 2) nuo 
vidujinio gyvatos ir paveldimo kamieno, geno/ypo. Tai-gi veislės 
hygiėna biologišku žvilgsniu bus mokslas apie išlaikymą ir page- 
rinimą sveikų vįsimo pagrindų lietuvių tautoje. 

Diegų narveliai ir apsiveisimas. Diegų narveliai — veisi- 
mosi žvilgsniu — yra dvejopi: vyriški — špermatozoai, ir moteriški 


kiaušiniukai, ova. Pavidalu ir didumu jie skiriasi, bet paveldimo 


žvilgsniu abudu lygios vertės. Pribrendęs ovum esti apskritus ir 
diametre — /, mm. Svarbiausioji jo dalis — branduolys (nuk- 
lėus), aplink jį susispietusi trynio tuma, ir visą narvelį apsupa 
ovumo kailelis, plėvelė. + Spermatozoonas labai mažutytis, mat jam 
prisieina toli keliauti, tai nepatogu didelę naštą nešioties kaip kad 
ramybėje ėsančiam ovumui; susideda iš galvutės lyg pumpurėlio, 
kaklelio ir siulėtos vuodegytės. Vuodegytei vizgiriuojant, galvytė 
su kakleliu nukeliauja pas kiaušinėlį ovumą. (Galvytė atatinka 
branduoliui kiaušinėlio. 

Apsiveisimas įvyksta galvytei su kakleliu įsismerkiant į trynį 
ovumo; vuodegytė tad atsilieka ir gaišta, atlikusi savo uždavinį. 
Tuojau ovumas apsisupa kitu kaileliu, kad daugiau spermatozoų 
neprilįstų. Dabar galvytė su kakleliu virsta typišku narvelio bran- 
duoliu.  Neilgam jie žiopso viens į kitą, Besiartinant vienas ki- 
top, pamatai tinklelį struktūrų, vašiukų: tai chromosomos. Jų skai- 
čius organizmų grūpėse esti pastovus; pas žmogų jų yra 24. Tad 
apvaisintame narvelyje atsiranda 48 ar 47 chromosomos, tai vie- 
nintėliai regimi medžiaginiai elementai, pusiau iš tėvo, pusiau iš 
motinos, kurie veislę pratęsia ir visus ainius su pratėviais jungia. 
Jie tai nešėjai ir gyvybės ir paveldimų. 


234 


Pradiniai dalinimaisi užveisto kiaušinėlio. Užveistasai | 
"kiaušinėlis tai visas pagrindas plėtojimuisi naujos generacijos; iš | 
jo pasidaro taisyklingu dalinimusi visi narveliai, reikiami kūnui, 
somai, suręsti. Aplink ekvatorių apskritojo narvelio lygioj platumoj 
lyg vainikėlis dabar sugūla 48 vašeliai, jų užlinkimai vidun cellės 
nukreipti, bet reikia pasakyti, kad tuo pačiu laiku kiekviena chro- 
mosoma suskilo išilgai pusiau, ir viena pusė augštyn nuslydo, | 
kita žemyn, nukrypdamos į polius, lyg kad kokia vidujinė jėga | 
(tai centrosomos įtakoje) puseles skirtų ir į dvi narvelio sriti to- 
liausiai viena nuo kitos jas grumtų. Palengva pareina į plonyčius | 
šakotus pastolius, ir štai narvelis ekvatoriaus platumoje užsiveržia, 
taip kad ažuot vieno narvelio su 48 chromosomomis gauname du | 
narveliu, kiekvienas su 48 chromosomis. Reiškia: įvyko pirmutinis | 
narvelio persidalinimas, jis dabar smagiai penisi, ir veikiai toliau 
vyksta dalinimasi panėšus į pirmąjį, visumet lydimas teleologiškų | 
įstatymiškumų. 

Regimai abiem naujiem narveliam tapo perduotos lygiavertės | 
pusės anų struktūrų, matomų nešėjų paveldimo. Kiti mano, kad 


chromosomos susideda iš smulkiausių chromomėrų, grūdelyčių. | 


Aišku, kad taip rūpestingai pervesdintas išilginis skilimas chromo- | 
somų jungiasi su nustatytu lygiu ar nelygiu padalinimu, ypatybių | 
kapitalu. Nauja statyba per chromosomų skilimą įvyko, epigene- | 
sis. Regimai lygiais ir nelygiais paveldimo pasidalinimais chro- | 
mosomų įvykinama esti differenciacija įvairių žiedinių ir organų, | 
taip kad viena eilė besiplėtojanti iš nelygių narvelio paveldimų pa- 2 
sidalinimų galiaus virsta į narvelius raumenių, liaukų, matymo etc. | 
-o kita iš lygių pasidalinimų dar daug struktūros galimybių žada. | 

Tą mintį pakišo ankstus pasiskaidymas į veisimosi narvelius | 


ir kūno narvelius, įžiūrėtas Th. Boveri'o. Juk veislės išlikimui be | 


galo svarbu, kad gausa veisimosi cellių, gyvybės ir paveldimo p 
nešėjų, nesusilptų ir sveika išliktų. Juk skilimo narveliai nebėra 
pilnai lygūs: tik cytula — kamieno narvelis — teturi nepakitėju- | 


sias chromosomas, o kitas ne. Iš antrosios, apiplėštos, pasidaro | 


dar tik kūno narveliai. Toks reiškinys pasikartoja 5 ar 6 kart, tik 
jau nuo kamieno narvelio nebeaiskyla nauji kūno narveliai. DPer- 
siskyrimas abiejų eilių įvykintas tapo į b/as/ogėną ir somagėną; | 
somagėnas paruošia kūną, anksčiau ar vėliau mirsiantį, o blasto- 
gėnąs veisimosi narvelius naujoms generacijoms išlaikymui biolo- | 
giškos rasės. Žinoma, blastogėnas turi pilningą paveldimo turtą, | 
o somagėnui tik dalis pripuola. 


254 


Blastogėno apybėgos phazys esti svarbiu ramsčiu naujo 
mokymo apie paveldėjimą, ypačiai Mendelizmą. Pirmoji phazis — 
primityviai lyties narveliai, iš kurių per besitęsiantį narvelių dalini- 
mąsi kįla lyties liaukos — pautai pas vyrus, kiaušinynas pas mo- 
teris. 2-oji apima susidarymą narvelių primityvio kiaušinio ir pri- 
mityvio sėmens iš primityvių lyties narvelių, pasidauginant, augant 
ir besidalinant narveliams: tai motyniški narveliai kiaušinio ir sė- 
mens, ir juose įvyksta daug atmainų chromosomų sudėtyje.  6-o0ji 


o o 
tė O 


phazis — tai subrendimo phazis, kada pasidaro redukcija skaičiuje 


chromosomų prieš apsiveisimą: iš 48 į 24: tai įvyksta ne išilginėms 
pusėms chromosomų, bet pilnoms chromosomoms išsiskaidant 
po dukterines celles, po naujus narvelius. Siebėtina, kad ruošoje 
į redukciją vyksta „konjugacija“ dviejų besiskiriančių chromosomų: 
ar ten jų sudėtinės dalelės vietomis pasikeičia, ar vyriška ir mo- 
teriška chromosoma susijungia ir tolesniame skaidymėsi išsiskiria? 
Čion gal Mendelizmas meta tūlą šviesą: bene veisimosi narveliuose 
naujos generacijos randasi tik tam tikros chromosomos — taigi ir 
tam tikri paveldimo veiksniai, o trūksta kitų; todel ir suaugėliai 
turi arba ir neturi tam tikrų ypatybių sulig 1!uo, kokie veisimosi 
narveliai į juos patekę yra ar nepatekę yra. Gal ir čion kova už 
būvį tarp narvelių nusveria, katrie viršyja? 

Blastogėnas — pąveldimo turtų nešėjas. Be gyvo kiau- 
šinėlio neprasideda jokia nauja plėtotė. Ar sėmuo yra būtinas? 
/. Loeb Amerikoje prirodė, kad daugelyje žemų organizmų sėmens 
narvelį gali užvaduoti visokeriopi padirginimai, net supurtymas, 
pav. pas jūrinį eželį, nors ten plėtotė netoli tenueina ar pagamina 
nereguliares struktūras. Iš čion reikia spręsti, kad reikia kiaušinė- 
liui jungtiesi su sėmens narveliu ne tik dėl sukurstymo į naują 
ypatos žiedimąsi, bet ir dėl sutvarkytos, reguliarės plėtotės. Be 
to, sėmmens narvelių užduotimi yra perduoti ypatybes tėvo ant ainių. 
Boveri jungdamas jūrinių ežiukų kiaušinėlį be branduolio su nu- 
kleuotais sėmens narveliais kitos rūšies jūrinių ežiukų, gavo lervas 
su vienatinai tėvo ypatybėmis. 

Stockard kaulažuvių kiaušinius vaišindamas chėmikalais pa- 
gamino vesokeriopiausius darkalus, tarp kitko pridėdainas MgCl, į 
jūrinį vandenį cyklopų žiedalus, beje daug-maž didokus sutirpimus 
abiejų diegų akių, kartu vykstant sunkiems trikdymams smagenų 
plėtotėje. Kad taip-gi toxinai (tuberkuliozis, syphilis) panėšiu būdu 
gali iššaukti sutrikimus plėtotėję tūlų organų ar organų systėmų 
pas žmogų, juk aišku yra gan; juk ir Po/A/iaus pas maišytinius 


235 


histologiškai tyrinėtasai absoliūtis ar reliatyvis nevaisingumas bene | 


priguli nuo chėmiškos dieginių liaukų įtakos, kuri pasireiškia | 


kraujui susimiešiant pas bastardus? Nuo struktūralių ydų orga- 


nizme priklauso, kad 23*+ mirimų atsitinka prieš gemant ar tuojau Ši 


po gimimo (ir nuo toxinų pas žmogų, pav. syphilio nuodų), taip- 


gi skoliozies deformitas (M. Bė6hm); kaip ir teratomata: polydak- kr. 


tylija, cyklopija, bevuodegiai šunys ar katės etc. B 
Lyties nustatymas. Įdomu, kad ant 100 moteriškos lyties 


gimimų Europoje pripuola 106 vyriškos, o Australijoje 121—195. k 
Bet ir foetaliame gyvenime mirtinumas vaikysčių yra didesnis | 


(negyvų gimimas, abortai dažnesni), kaip ir pirmais metais po b 
gimimo. 1 
Kaip ir kada lytis nulemiama? Manoma, kad 1, tai įvykstą | 


prieš apveisimą (progamiškas lyties nulėmimas), 2, laike apveisimo | 


(syngamiškas lyties nulėmimas), ir 5, po apveisimo (metagamiškas 2 
lyties nulėmimas), kam yrą mažiausiai argumentų. E 


C. Šultzė mano, kad lyties nulėmimas jau randasi oogenė- | 
zyje. Pas skruzdžiaėdžius iš kiekvieno apvaisinto kiaušinio išeina | 


iki 12 lygialyčių embryonų. Pas nemertinas (Dinophilis apatris) | 


didesnieji kiaušiniukai virsta pataitėmis, o mažesnieji patinukais. 


Anot Lenhossek tūlų inzektų parthenogenėzyje kiaušiniukai duoda 


pataites, kaip štai ūmai vėl tik patinukus. Čion lyg ne sperma, į 


bet ovum nulemia lytį. pr 
Wilson pas tūlus inzektus užtiko lyties chromosomas, ar (2 


akcessorinę chromosomą. Nelygiam skaičiui chromosomų pas ga- | 
mėtus susijungiant, išeina vyriška lytis, o lygiam — moteriškoji | 


lytis. Akcessorinė chromosoma ėsanti užtinkama ir pas žindžius. | 
"Jeigu M. Clung'o ir Wilsono pastebėjimai teisingi, tai išsiaiškins | 
tūli keblįs klausimai paveldėjimo normalių ir pathologiškų savybių. | gi. 
Tad progamiai skirtumai pas vyriškus ir moteriškus gamėtus bus ž. 
tikrąja priežastimi lyties nulėmime, kas įvykti turėtų apveisimo 
laike, beje syngamiškai. | A k 

Manoma, kad maistas, temperatūra, tėvų amžius ir t. t. gali 
turėti įtakos į lyties nulėmimą, bet nieko tikro apie tai dar neži- 
„nome. Gal kova už būvį vyksta tarp chromosomų? 


Iš to taip-gi matosi, kad nuo nuklėaus, beje chromosomų, pri- | 


guli paveldėjimas. Rods pastarais laikais nurodomos ir kitos dalys 
branduolio ir narvelio, kurioms priskaitomos funkcijos paveldėjimo, 
pav. chromatinas nuklėaus ir tūli siūlėti grūdeliai išlauk jo. Bet-gi | 
tųjų slankumas (kontinuitatė) nėra prirodytas, kaip kad chromosomų 


256 


kontinuitafė. Yra žmonės, kurie mano, kad chromomėros perstato 
įkūnyjimą ypatybių asmens. Tai vis thėorijos. 

Praktiška-gi išvada tokia: blastogėnas yra nešėjas paveldi- 
mojo turto. Veisimosi narveliai — vyriški ir moteriški — jungia 
generacijas nuo seniausiųjų laikų. Todėl esti sąžinės pareiga tą 
brangiausiąjį gamtos žiedalą pagerbti ir rūpestingai saugoti. 

Santykiai blastogėno ir somagėno. Ypatos žiedimasi labai 
dažnai pridera nuo gyvenimo tarpeklių (mėdiumų), o ne nuo vidu- 
jinių nustatymų. Tai prirodo atmainos, kokias organizmuose įvys 
kina pakeitimai mi/ieu, aplinkybių: pav. kiaulpienė art kalnų įgyja 
kitokį „drabužį“ negu slėnyje. Imkime chyniškąją pavasargę (pri- 
mula): yra rūšis žydinti baltai prie jeib kokios temperatūros, o kita 
rūšis žydi raudonai prie 20? C., bet prie augštesnės temperatūros 
baltai. Tad ne spalva sudaro veislinį skirtumą pavasargės, o dau- 
geriopas reagavimas ant temperatūrų įtakos (Baur). Išlaukinės tad 
pažymės ir funkcijos nenurodo dar tikrosios sudėties kamieno. 
„Antrašas ant didžiojo krepšio — sako su prilyginimu A. Lang — 
nepasako nieko tikro apie antrašus ten įdėtųjų laiškų“. 

Paveldimas tad nėra perdavimu panėšių išlaukinių požymių. 
Kas įgimta, nėra lygu tam, kas paveldėta. Įgimta yra tai, ką kū- 
dikis atsineša gimdamas.  Limpamos mikro-organizmų ligos ir 
pažeidimai, kurie bendra kraujo apytaka nuo sergančios motynos 
kūdikiui atitenka, tai sekmės įgimtos, bet ne paveldėtos. DPaveldė- 
jimas-gi tai nepakeičiamas tęsimąsi to paties kamieno blastogėno 
pratėvių ar ainių, nežiūrint to, ar išlaukiniai požymiai atatinka ar 
ne. Todėl ir darome skirtumą tarp geno/ypo biologiškų paveldimo 
pagrindų, ir phainofypo, išlaukinės reiškinių formos, ir vėl tarp 
dviejų rūšių išlaukinių požymių: įvairiavimų (variacijų) paveldimų, 
ir pakeitimų (modifikacijų) nepaveldimų. Variacijos ir modifikacijos 
gali būti kiekybinės, palengvos ir staigios.  Pastarąsias vadiname 
pakitėjimais, mūtacijomis. Daug keliama ginčų apie tai, ar visos 
paveldimos variacijos blastogėniškos būna ar gal pradžioje esti ir 
somatogėniškos. Rods tik veisimo bandymais tėra galima pavel- 
dimą išlaukinių požymių ištirti. Vienok įstatymiškumai laviu pa- 
keitimu apylinkės sąlygų nustebėtieji galima pavartoti ir žmogaus 
atvėjyje, kurio ypatybės ir funkcijos taip-gi aplinkbėgiu blastogėno 
nulemiamos. Šitą prasmę mums suteikęs yra Danų tyrinėtojas 
Johannsen, kurio darbai kaip ir tyrinėjimai augustinijonų prelato 
Jono Gregoro Mendelio uždėję yra savo antspaudą anti naujojo 
mokslo, šalymais rezultatų narvelio tyrimų. 


257 


"a LTL M Ada KR L A LAMA L Ai Ls AA i 2. TE 
g LA AA. " 1 "1 ksj 
puibdą 


"nusmerkti; ji yra žymus biologiškas faktorius. Ji gali junginius 


vals Uu AI LLA „V + 172 
TY ii a vi S Bi 


Atrankos (selekcijos) galia ėsanti didžiausia organizmų ge- 
notypuose, tai pamatas Darwinizmo, ir Galtono .paveldimo formulą | 
K. Pierson nesidrovėjo prilyginti gravitacijos įstatymui astronomi- | 
joje. Dėl atrankos kautasi be galo daug, ir zara ima dėtiesi bio- 
logijos pagrinduose. 4 

Angliškoji biomėtrikcs mokykla tvirtino, kad nukrypimai ypa- 
tybės nuo vidutiniškumo per nuolatinę atranką ir per veisimą ainių 
labiausiai nukrypusių galima ėsą galiaus paversti į nuolatines va- | 
riacijąs, kurios ir atrankai pasiliovus toliau gyvuos. Rezultatai 
tapo suformuluoti į Galtono reversijos įstatymą ir į įstatymą pra- 
tėvių dalyvumo paveldime ainių. Sako nukrypimai eilėse pratėvių 
pasireiškia taip-gi ainiuose, tik mažesniame laipsnyje. Atrinkimu | 
apsivedimų tad eilėje generacijų galima ėsą išsigimusias šeimas | 
palengva atitaisyti ir atjauninti, ir pagerintą žmonių rūšimi paversti: 
Anot Galtono priedas kiekvieno pratėvio prilygstąs (?/,)" tėviškųjų 4 
ypatybių, kur „n“ pažymi laipsnį giminystės. 4 

Nėra neigiama, kad nukrypimas išlaukinių požymių vyksta | 
atrankos prasmėje. Bet klausimas: ar išlaukiniems nukrypimams 
atatinka vidujiniai kamieno pakitėjimai? be ko juk neįmanomas | 
plėtotės augštyn kopimas. ĮJohannseno eksperimentai su tyromis | 
linėmis ir f.f. verčia paneigti klausimą. „Tyra linė“ tai suėmimas | 
visų ainių tūlo individo, kuris plinta savivaisa (apdulkinimu žieda- | 
dulkėmis to paties atskiro augalo), o kur susimiešimas su kamienu | 
svetimo blastogėno neprileidžiamas. Jahannsen pasirinko tyras 
lines pupų svoryje 30 40 50 60 70 80 mgr. pasėliui ir išskaitliavo 
vidutinį svorį užaugliaus įvairių sėklų, vienok nerado pakilimo vi- 
dutinio svorio užaugliaus prasmėje atrankos. „Mes turime „pavel- 
dimo“ 0 ir reverzijos 100“, sako Johannsen; ainiai priguli viduti- 
niškam „typui“ linės. Skirtumai tarp individų tyros linės buvo tik | 
išlaukiniai, prigulinti nuo įvairumų pav. šviesos ir maisto, o ne | 
vidujiniai, paįvairinanti kamieną. Tai modifikacijos, o ne variacijos. i 
Genotypo pagrindas pasiliko nepalytėtas. Tai-gi atranka negali 
pakylėti veislę į augštesnę formą. Ė: 

Atranka gali kamienus susijaukusius atskirti viens nuo kito ir 


veisimosi narvelių vienus paglamonėti, kitus išravėti, ar vykusiomis 
kombinacijomis su kitais kamienais atjauninti ir paturtinti. Darži- | 
ninkai ir gyvulių augintojai juk daug stebūklų pagamina. Ir žmonių 
draugijoje, kurių blastogėne daug paveldimo linių pasireiškia, al- 
ranka gali rasti pritaikymą. Bet-giji ne veikianti priežastis, o tik | 


„1 


238 


sąlyga, pati prigulinti nuo padirginimų apylinkės, nuo somos ir 
jos atmainų, nuo blastogėno paveldimo vienetų. 

Paveldimas somatogėniškų požymių.  Ypata nusistato 
blastogėno kamienu, pav. atkak'us šešiose generacijose angliškoje 
šeimoje pasikartojimas baltos garbanos ant kaktos, Habsburgų 
lūpa ir iškišus žandikaulis, nuo 14-to amž. iki šiandien, atgrįžtanti 
megalokornea, kuri per normales dukteris (ne sūnus) vis ir vis 
pasireiškia nepočiuose — sūnuose. O ką somatogėniškos ypatybės 
ir funkcijos? 

Skairmeningi pakitėjimai išlaukinių požymių nepaveikia geno- 
typą, nė-gi opos, nė pažeidos. Aug. Weissmann 22 generacijom 
pelių nupiaustė vuodegas (1592 ypatoms), ir nė viena negimė be 
vuodegos. Tolygų pavyzdį duoda žydų apipiaustymas. Somato- 
gėniškos atmainos neveikia blastogėno! 100-dieniai pūrai (vasariniai 
kviečiai) šiaurinės Vokės Christianijoje pirmu metu reikalavo prino- 
kimui 100 dienų, antru — 93, o trečiu — 75 dienų. Grūdai 5-ios 
generacijos tapo pasėti pas Breslavą ir prinoko į 80 dienų. Bet 
ar pūrai neturi eilę tyrų linių su nelygiu prinokimo laiku? Čia gali 
įvykti be sąmonės atranka anksčiau prinokstančiųjų — kuomet 
vėliau prinokstantieji nepaspėja subręsti ir veistiesi trumpoje Nor- 
vėgijos vasaroje. — Pas peles augančias prie 200C. vuodega esti 
!/, ilgesnė, negu kad pas augančias pav. prie 50C. Jeigu abiejų 
rūšių ainiai veisėsi lygiose temperatūrose, tai pasireiškė skirtumas 
vuodegos augimo taip-gi, dėito kad embryonai jų negimę taip pat 
atjautė skirtingą šilimos įtaką. Čion tad reiškiasi veikimas lygios 
priežasties, o ne paveldimas. — Pabrinė, šilkkirmės liga, užtinkama 
ainiuose ligūstų prosenių, būna jau pažengusioje augimo phazyje: 
tai ne paveldimas, bet infekcija kiaušinėlių per ligūstą šilkų verpėją. 
Tas pats yra su infekcija žmogaus, pav. syphiliu, džiova. Infekcija 
ir dispozicija ne tas pats: tai susilpnintas atsparumas, somatogė- 
niškai įsigytas, pav. per alkoholį, peno stoką, sielos padrebinimus 
etc., kaip ir blastogėniškos „savybės“, nuo kurių pareina žalingas 
infekcijos veikimas ir tokiu būdu pašokimas ligų. Reikia paminėti 
dar immūnizavimas nuo ligų, kuris taip-gi ainiams duoda didesnę 
stiprybę prieš pūolimus ligų sužadintojų, neišgaišindamas dispozi- 
cijos. Kaip infekcija taip dispozicija apninka blastogėną ir tokiu 
būdu užsimezgančius embryonus; juk ir permieris alkoholio siur- 
bimas netik kad gadina somą gėrėjo, bet podraug užnuodija blastogėną. 

Dar yra kita klasė paveldimo somatogėniškų laimėjimų, kur 
nežinomi eksperimento faktoriai nėra išskirti ar bent pagilinimo ir“ 


239 


tyrimo dar reikalingi. Zai rūdimenfariai organai. Bekojis driežas | 
(Blindschleiche) neturi išlaukinių galūnių; bet yra pečių mentė ir | 
dubenis ir, kaip pas visus driežus, blogai išplėtotas krūtinkaulis, | 
Taip-gi pas paukščius kartais esti stebėtinai mažas išplėtojimas 
priešakinių galūnių: štrusis turi sukiuržėjusius sparnų kaulus, o 
beišmirštantis kivi Naujoje Zelandijoje beturi tik mažus sparnų 


strampus, apdengtus plaukėtomis plunksnomis. Historiškais laikais i 
išmirusieji didpaukščiai Naujos Zelandijos buvo be sparnų. Ste- | 


bėtinos yra galūnės banginių. Užpakalinių galūnių tik smulkučiai 4 
kaulai tesiranda (dubenio kauliai), o Grenlandijos barzdotasai ban- 
ginis turi be to dar staibikaulį ir blauzdikaulį. Kitos ataugos tai 


dantys barzdotųjų banginių, kurie niekados neišsikala ir prieš | 


gimimą susigeria, toliau akys urvadriežio, kurmio ir giliajūrių žuvių. 
Žmoguje begaištąs organas — appendix (nors jis nėra be funkcijos), | 
išminties dantys, ir 13-tas šonkaulis. Dabar tie nykimai sunku 
išaiškinti (Goldschmidt). i 
Stebėtini yra paveldimo eksperimentai Štandfuss'o (1897), | 
E. Fišerio (1899) ir Šroederio (1903) dėl veikimo išlaukinių fakto- 2 


rių, kaip šilima ir šaltis ant jautriosios pūpės petfeliškių. Keletas A 


tamsaus dažo ekzempliorių tapo įgyta, nors iš normalės gimties | 
jų niekados nesulauktum. Fišerio ir Šroederio eksperimentuose k. 
tarp ainių dirbtinai pakeistų tėvų buvo keli, kurie ir normalę tem- | 
peratūrą atstačius beveik taip pat kaip tėvai nukrypę buvo. Gu/hrie. - 
(1908) pamainė kiaušinyną jaunų juodų ir baltų vištų. Dalis ainių 
buvo balti, dalis turėjo juodus šlakus. Bet kas-žin ar rasė buvo 
tyra? Kam prisimena atstatymo jėga ypačiai organizmuose jau- 


nose plėtotės stadijose — pav. lęšies regeneracija tritono akyje | 


(kuriam lęšis buvo išimta) iš viršutinio iries kranto akinės kupkos 
— nepaabėjos galimybę naujo susidarymo kiaušinyno. Įdomįs | 
Karmrmnererio tyrinėjimai (1904, 1909, 1911), atsinešanti prie išperų 


„akušėrinės“ rupečkos, prie nudažymo ugninės salamandros tai | 


pagal juodą, tai pagal geltoną dugną, ir ant veisimosi prisilaikymų 
Alpų ir ugninės salamandros. Gal čion šį-tą paaiškins atbudimas | 


latentiškų sugabumų? Įdomūs yra eksperimentai amerikono L. T0- | 


werio (1906) dėl įtakos pakeistų prigimtinių sąlygų, ypačiai tempe- 
ratūros ir drėgmės, ant įvairių rūšių vabalų, kur jis prirodė, kad | 
„tūkstančiai somatiškų variacijų nė viena nepareiškė nė mažiausio 
ženklo paveldimo“. Todėl jis neigia paveldėtinumą somatiškų po- 
žymių. Iš kitos pusės, kada vabalai „jautriame laikmetyje jų lyti- 
nių narvelių tapo išstatyti stipriems paerzinimams, tuojau atsirado 22 


240 


7“ a2rTE 
- , 


didelis skaičius kraštutinių atomainų“ (Lang). Tai ne somatogė- 
nės atomainos. Faktoriai apylinkės veikia tiktai kaipo paerzinto- 
jai, o ypatingą atsakymo formą vienatinai nulemia faktoriai, esan- 


„ tieji organizme. 


Iš augščiau pasakyto gali būti aišku, kokį vaidmenį gali vai- 
dinti auklėjimas pas žmogų, jeigu apylinkės įtaka gamina somatiškus 
kitėjimus. Auklėjimas neatmaino genotypiškų pagrindų, o tik as- 
men'škas ypatybes. Suma visų asmeniškų savybių, tai dabartinė 
rasės padėtis! Prie genotypiško vienokio nustatymo asmeniškai 
išprusinti žmonės turi kitokią vertybę negu žiaurūs individai. Kur 
genotypiški nustatymai eina drauge su auklėjimu, ten augščiausios 
asmeninės kvalifikacijos pasiekiamos, o atbulai — blogi rezultatai. 
Vidutiniškam žmogui auklėjimas gali tapti nulemiančios svarbos. 
O žiedžiančioji medžiaga, žiedžiančioji mintis pasilieka gyvame 
blastogėne, gyvybės jėgoje ir paveldėjimo kamiene. 

Blastogėnės požymiai ir jų paveldėjimas. Didelės svarbos 
yra veikalas, „Versuche iiber Pilanzenhybriden“ (1866 — 70) Gregoro 
Jono Mendelio, nors užmirštas buvo iki 1900 m. Turinys toks: 
Tyrose linėse abudu zygo/u esti genotypiškai lygiu, todėl jie va- 
dinami homozygotais, kad atskyrus nuo heterozygotų, genotypiškai 
nelygių dieginių narvelių. Mendelis sukryžiuodamas dvi homo. 
zygoti, pav. du žirniu, vienas tik su apvalia sėkla, kitas-gi su 
kantuota sėkla, pagamino vieną heterozygotę, kurios genotypas 
savyje turėjo ir apvalios ir kantuotos sėklos kamieną. Vienatinai 
jų pačių dulkelėmis apvaisindamas, jis iš šitų individų įsigijo antrą 
ainių generaciją, o nuo jų vėl taip pat trečiąję generaciją ainių ir t. t. 
Priegtam jis stebėjo išlaukinius požymius, kiek ekzempliorių pav. 
turėjo apvalių sėklų, o kiek kantuotų sėklų. Štai rezultatas: 

1) Visi individai pirmos generacijos (kryžiuotos) turėjo tiktai 
apvalias sėklas. Tai šiandien vadina isotypija pirmos generacijos, 
Mendelis-gi pavadino dominuojančiu požymiu, priešais kitą, kurį 
pavadino recessiviu (atgrįžtančiu atgal). 

8) Antroje generacijoje */, visų individų davė žirnius su ap- 
valiomis sėklomis, o '/, — žirnius su kantuotomis sėklomis. Tai-gi 
pagabumas į recessivį požymį nebuvo dingęs, jis vėl pasireiškė 
šitoje generacijoje (skilimo generacijoje). 

3) Trečioje generacijoje (prirodymo generacijoje) visi ainiai 
recessivių individų buvo vėl tiktai recessiviais ir tolesnėje tąsoje 
taip pat jų pačių dulkelėmis vaisinant. O ainiai dominuojančių 
individų — '/,-dalis rodė stovumą dominuojančių požymių taip-gi 


16 
241 


tolesnėse  generacijose; likusieji ?/,-daliai užsilaikė taip, kaip | 
augščiau minėtosios skilimo generacijos. 

Mendelio išvada tokia: „Hybridai dviejų differuojančių požymių 
gamina sėklas, kurių viena'pusė vėl plėtoja hybridines formas, o kita 
duoda augalus, kurie pasilieka pastoviais ir lygiomis dalimis įsigija 
dominuojantį ir recessivį pobūdį.“ — Taip vyksta su phainotypu. 


Genotypiškai-gi išvada ženklina, kad rasių požymiams atatinka | 8 


kamienai diegų narveliuose, kurie visuomet išlaiko savo pilną 
autonomiją ir tyrą skirtingumą ir kurie visai neprivalo pasireikšti 
kiekvienoje generacijoje ir kiekviename individe kiekvienos gene- 
racijos. Tai yra vyriausias įstatymas paveldėtinumo mokslo, esmė 
Mendelizmo, kuris didelės yra svarbos taip-gi žmogaus biologijoje. 

Mendelis pats atrakino mums gilesnę prasmę slaptingų 
reiškinių — sava thėorija: Hybridiški individai (heterozygotai) baltai 
ir raudonai žydinčių žirnių sudaro dvi rūši vyriškų ir moteriškų 


dieginių narvelių lygiame skaičiuje („balti“ ir „raudoni“, R ir D). * E 


Viena rūšis, vis tiek kiek požymingų porų bebūtų, turi tiktai ka- 
mienus vieno požymio, kita-gi rūšis turi visuomet tik požymius 
kito („balt“ ar „raudona“, R ar D). Po netyčių be pasirinkimo 
įvyks keturios kombinacijos lygiai dažnai, beje dvi homozygotės 


(baltas su baltu ir raudonas su raudonu, D su D ir R su R) ir | 


dvi heterozygotės (baltas su raudonu ir raudonas su baltu arba D 
su R ir R su D). Ainiai heterozygočių žinoma esti intermediariai 
(tai-gi ružavi) ar dominuojanti (DR), o ainiai homozygočių visi 
lygiai vienaspalviai (balti ar raudoni, DD ar RR). 

Tolesnis įsigilinimas pažvalgon atnešė iš vienos pusės aną 
faktorių thėoriją, kuri tiktai vieną pozityvį faktorių leidžia kiekvie- 
nai kamieno porai (pav. vieno „paveldimo faktorių“ raudonam ar 
baltam žiedų dažui arba vienam dominuojančiam požymiui ir ata- 
tinkamam recessiviui), iš kitos pusės — įtraukimą chromosomų ir 
redukcijos dalinimą iš narvelių tyrinėjimo. Štai schėma: — žiūrėk 
Mendelizmo schėmą psl. 243. 

Taip tad thėorijos ir būitys nepriklausomų tyrinėjimo sričių 
susitinka; tik abi pusi slepia daug daugiau paslapčių negu iš pras- 
tos silpnutės schėmos galima būtu įspėti. 

Paveldimas blastogėniškų požymių žmogaus. Palygink 
tėvus su vaikais ir brolius su seserimis, ir atidengsi daugybę po- 
žymių ir bruožų, kartais menkučių, kurie tikrai remiasi lygiu ka- 
mienu, tai-gi paveldimu. DPlatė mini Ne///ešipo tyrinėjimus apie 
paveldėtas akių ligas. Sako ten, kad taip mažutė variacija kaip 


242 


dalina diskoidė katarakta, kuri tiktai vos !/,, akies lęšies apiemdo, 
esti paveldima. Daugelis iolygių variacijų bėgyje ilgų gadynių 
žmonijos gyvenimo tapo įgytos, jei ne somatogėnišku keliu per 
somafinius narvelius, tai tiesiogine įtaka ant blastogėno ūmu su- 
purtymu jo lygsvaros, kaip leidžia manyti daugelis monstrumų ir 
ligos dispozicijų. Minėjome Towerio experimentus, kaip galima 
sužadinti blastogėnes variacijas. Ir De Vries daug gelbėjo toly- 
gias mutacijas išmanyti (ar oinatheramutantai yra nauja elemen- 


(2) RUŽAVAS 
(DR) 


Mendelizmo schėma: Maži skrituliai ženklina dieginius narvelius. Apsupan- 
tieji dideli — atatinkamą somą. 


tarė veislė? ar gal pirmesnis. sukryžiavimas ir po tam Mendelio 
skilimas ir išdėstymas į tyras lines?) Dauguma pavyzdžių tai 
monstrumai ar ligos. 

Ir normaliai rasių požymiai seka Mendelio paveldimo įstatymu, 
kaip odos dažai, plaukų forma ir spalva, nosies forma, lūpų skil- 
čių forma etc. Aiškus atsikimas dominavimo tai trumpi pirštai: 
dažnai du piršto nariu krūvon sutirpsta. Medis genealogijos Fa- 
rabee rodo pas 69 ainius, kurie ant 4 gneracijų pasidalina, 84 
normalius ir 56 nenormalius; panėšiai 2 genealogijos medžiu Drink- 
waterio bendrai su 92 normaliais ir 99 trumpapirščiais ainiais. 
Normalieji turi tik normalius ainius, o nenormalieji abidvi rūši- 
16* 

243 


Xi ŽAS AO a aaa a S a a SSE S al “r "TPP AM JUY AS 


AL 


Panėšiai esti su įskelta koja, perskelta viršutine lūpa ir t.t. Toliau bi 
dominuoja susiraitę ir garbanoti plaukai ant tiesių (vilniuoti yra | 
tarpiniai), tamsūs ant šviesių, rudi ant nerudų, tamsios akys 3 
ant šviesių, tiesi siaura nosis ant žemos įlenktos, gymis šiaurinės | 
rasės ant žydiškojo. Prie dominuojančių ligų priguli daugelis odos | 
ligų, ir reiškiniai piegmų, ankstybos (nuplikę) makaulės eftc., toliau | 
polyūrija ir cukrinė liga, daugelis akių ligų, pav. glaukoma ir ka- 
tarakta, nervų ligos, kojų oedema etc. Geru pavyzdžiu recessivių“ A 
požymių yra albinizmas.  Platė rašo: „Pilningas albinizmas (kad | 
atskyrus nuo dalinai balių plėtmų) buvo pastebėtas pas nėgrus, 
australus, chyniečius, amerindus, ir kitas spalvotas veisles. Oda 4 
tuomet yra be pigmento kaip pas Europietį. Plaukai esti daug | 
šviesesni negu normalė rasės spalva, akis pigmentuota arba kar- | 
tais raudona. Nėra galima nuslėgti minties, kad ir baltoji veislė | 
pašokimėliais kilusi yra iš tamsios kaipo „pralaimėjimo mutacija“, 
ypačiai kad ji priešais pigmentuotus recessiviai atsineša. Pas i 
Europiečius pilningas albinizmas liuob apsireikšti akyse ir plau- k 
kuose. Tokie albinosai turi tyrai baltus iki baltai geltonus plaukus, 
ir žydrą, šviesiai pilką, mielsvai pilką arba bespalvę, ir raudoną | 
akių dugną ... Albinizmas pas nėgrus ir mulatus pasireiškia daž- 3 
nai tiktai akyse ir plaukuose, o odos spalva liekti nepakeista. Per | 
90 genealogijos medžių, kuriuos Davenport sudėstęs yra, prirodo, | 
kad žmogaus albinizmas recessiviai atsineša prie normalės padė- | 
ties... Jeigu abu gimdytoju albinotiški, tai jie todėl turi tik albi- k. 
notiškus vaikus. Iš moterystės gimdytojų iš sudėties DR paeina | 
14 albinosų ir 58 normalūs broliai ir sesers, kas atliepia prietaik- a 
mei 1:5 beveik tikrai. Tokie DR individai iš viršaus neturi nieko 
nustebinančio, nė spalvoje plaukų nė akių. Jeigu veda tokios DR 3 
personos normalius individus, tai jie susilaukia tik normalių vaikų, | 
ir albinotiškas kamienas gali nepatėmytas per daugelį generacijų | 
vilktiesi.  Konsangvinėse moterystėse yra galimybė, kad du DR 
individai susitiktų, ypatingai didelė, todėl galima buvo pas 65 šei- | 
mas su albinotiškais vaikais 11 kartų prirodyti kraujo giminystę | 
motferūnų.  Kaipo pavyzdžiai recessivių ligų stoja prieš mus pirm | 
visoko trys baisūs vardai nečių, nuomirulio, silpnaprotystės iki Ė. 
idiotybei. p 

Čion priguli grupė nuo gymės priklausančių požymių, daugu- 
moje dominuojančių. Svarbiausios kraujučių (bleeders) liga ir 4 
spalvų aklybė.  Reiškiasi vienatinai vyriškoje gymėje, vienok jų a 
užmazgas moteriškoji gymė perduoda trečiajai gentkartei, kur ligos | 


244 


vvy'ww Per EVP" Vv 72PPL 


vėl sūnuose pasireiškia. (Čion priguli megalokornea, kurios pasi- 
reiškimu šitasai keistas paveldimas (Hornerio paveldimo typas) 
ypačiai gražiai parodomas esti. Pavyzdžiui yra paskelbęs akių 
gydytojas Štuttgarte B. Kayser 1914/15 Archiv'e fūr Rassen und 
Gesellschaftsbiologie, 'kur anomalija sūnuose per gentkarčių eilę 
pastebėta tapo. 

Iš privestų pavyzdžių aišku, kaip svarbūs esti biologiški įsta- 
tymiškumai apsergėjimui nuo nelaimės ypatų ir šeimų, ir išlaiky- 
mui sveikos paveldimo papėdės. Pamanyk tik apie epilepsiją ir 
silpnaprotybę. Ar ne baisu, kad per moterystę užsikrausi pavel- 
dimas negandas! Paprastai — per populiacijos sukrautinumą — 
ypatos sulig ypatybėmis savo esti heterozygotiškos, beje randasi 
vos pas vieną iš moterūnų. Tik tarp giminaičių lengviai atsitinka, 
kad vienokie diegai į ligą pas abudu atsiranda. Aname aitsitikime 
pusė vaikų, o šitame vos kas ketvirtas tebus nepaliestas ligos. 
Recessivės ligos priguli prie blogiausių, ir pasaliai užpuola. Jeigu 
abu moterūnu bus heterozygotu dėl recessivių požymių, labai gerai, 
bet kas pagalvos, kad ateityje neįvyks nelaimingas susirišimas, 
kur išlys ūmai yla iš maišo? Juk toks diegas-kamienas tedingsta 
vien išmirštant žmonėms su tokiu paveldimo faktoriu. Tad-gi tuomi 
pavojingesnės moterystės tarp giminaičių su recessiviu ligos diegu, 

Esmė ir vertybė pozitivės hygiėnos. Atranka ir įverti- 
nimas paveldimo pagrindų sudarant šeimas yra labai rimta sąži- 
nės pareiga nevien susituokiantiems jaunuoliams, bet ir tėvams, gy- 
dytojams, ir bendruomenei. Dažnai prisimename genealogijos 
medžio šeimos Zero, sveikos ir nepeiktinos būrų šeimynos, kuri 
per susijungimą su valkijozėmis moterymis iš po ženklo alkoho- 
lizmo, stojo į kelią piktadėjystos ir dvasinių ligų. DPlatė primena 
dar kiti dvi šeimyni liūdnesnio likimo. Tai ainiai 1740 m. mirusios 
valkijozės ir 1327 m. mirusios burdelio savininkės bei girtuoklės. 
Abidvi turėjo aplink 800 ainių, kurių likimą galima buvo susekti. 
Tarp ainių valkijozės buvo 106 gimę .be šliūbo, 142 ubagų, 181 
prostitučių ir 76 piktadarių, tarp jų 7 žmogžūdos. Tarp ainių-gi 
burdelninkės 700 tapo bent sykį policijos nubausti, 67 mirtim pa- 
smerkti, 342 buvo girtuokliai, 127 prostitutės. J. Paulsen, gydytojas 
Kyliuje, 1914/15 Archiv'e fiir Rassen-und Gesellschaftsbiologie“ nu- 
pasakoja apie šeimą, kur tėvas sirgo skrandžio paliegiais, o mo- 


“ teris jo epileptikė ir utero žemyn nusmukimu kentėjo; turėjo 8 


vaikų. Dukterys atsižymėjo anaemija, nukrypimu stuburkaulio, 
smagenių džiova, širdies ligomis; sūnūs -gi kaulų tuberkulioze, epi- 


245 


lepsija, išlinkusiomis klišomis kojomis, apvalia nugara ir t.t. Gal 5 
čion prisidėjo oikonominis šeimos skurdas, bet-gi aišku yra, kad | 


jungimasi šeimon be pasvarstymo pasekmių, tik geidulių vedamiems, 
padaugina Žmonijos nelaimes ir bėdas. 


. 
* 


Ar čion galima pagelbėti smurtu ir prievarta? DPavojingus in- 
dividus, kurie save ir ainius padaro nelaimingais — bepročius ir 


piktadėjus — iš meilės artimo reikia internuoti ir atimti galimybę | 
veisimosi. Bet klausimas apie žmones su menkesnės vertės ydo- 


mis: juk neteisėta būtų, kad ir roentgenizavimu, atimti nuo jų vei- 


simosi jėgą, o palikti vienatinai parinktai govėdai dirbtinąją at- | 
ranką į išmintingus laisvus žmones. Dr. F. Lenz mano, kad | 
. „tikrai mikli rasės hygiėna nėra atsiekiama nė sukryžiavojimais nė ve- 
dimosi uždraudimais ir sterilizacijomis, o vienatinai pozityve at- | 
ranka sveikų įdioplasmos kamienų (paveldimo nešėjų), beje tuomi | 
kad socialoikonominiais įstatymais tikrai sveikoms vienėtoms pa- | 
gelbėta bus susidėti krūvon ir pasidauginti, taip kad jie genera- | 
cijų bėgyje stos vieton liguistųjų“.  Taip-gi prof. Dr. v. Gruber | 
sako, kad vieša pagalba privalo paglamonėti „rasės hygiėnoje ver< | 
tingą motėrūnų pasirinkimą ir pasidauginimą rasės hygiėnoje ver- | 
tingų individų“, o mažai vertingus sutrukdyti. Jis griežtai stoja ir | 
karštai už „monogamę patenkančią moterystę“ (Dauerehe), už | 


šeimą kaipo pozityvį atrankos faktorių, be kurio nėra galima ap- 


sieifi išauginimui skaitmeningų ir gerų ainių. Laisvoji moterystė, | 


anot jo, glamoni mišrumą, atpalaidavimu įgeidžių, susilpninimu 


savyvaldos pasunkina drausmingą pasirinkimą pagaminimui kilnių a 
šeimos kamienų; laisvoji moterystė būsianti bergždžia. - „Tokiu | 


būdu atkristų šalin našta motinystės, džiaugsmai tėvystės auginant 
savus vaikus, viltis įsisteigti savitą ir savai minčiai atsakančią au- 


tonomišką mažą valstybę valstybėje ir ją pažmoninti... mažą taikos. | S 
karaliją, kuri ramstosi ne štyvais įstatymais, bet prigimtine harmo- | 


nija lygaus kraujo, kainu susipratimu ir meile, dūšios giminystė su 
vaikais“. | 

Kas del likimo mažai vertingųjų, kurie dėl stokos smurtingos 
atrankos niekumet neišmiršta ir šeimą bei valstybę apsunkina, tai 
psychiatras Ragneris Vogt, žymus Norvėgų gydytojas, šitaipos 


įvertina tą problėmą: „Kokiam tikslui, klausinėsite, nuo tų, kurie Ši 


mokesnius sumoka, lupsime pinigus glamonėjimui dvasinių ligonių, 


Vi 
Ai 


silpnadvasių, nečių, išnervintųjų, džiovininkų ir kitų liguistų individų | 


kuriems, jei galima, nereikėtų duoti jokios progos toliau gyventi ir 
veistiesi?. Ant to galima atsakyti, kad /meile ir pagaila, solidariš- 


246 


kumu renkasi krūvon energija pas prasčiausius žmones, kad ben- 
drai jėgas išplėtojus, reikalingas išlaikymui žmogiško kuliūros gy- 
venimo. Geri, padorūs vyrai ir moters, kad meilę tarp žmonių 
paglamonėjus, visais amžiais yra historijoje kentėję ir kovoję, ir 
neviena gyvybė tapo paaukota įtikėjime idėalui. Būtų profanacija 
ir piktadarysta supurtinti šitą gerbtiną principą, kuris taip ilgai ne- 
išjudinamas stovėjo“... 

Yra žmonių, kurie reikalauja, kad reikią stipriuosius apginti 
nuo viešpatavimo „silpnųjų“. Ar negeriausias stipriųjų apgynimas 
bus suvaldyme saunaudžių įgeidžių, kaip reikalauja įstatymai doro- 
vingos šeimos ir meilės artimo, nors „silpo“? 

Juk žmogus yra daugiau kas negu gėlės laukuose ir paukščiai 
dangaus. Atranka sulig pagrindu kūniško tinkamumo juk nėra 
galima lyginti su atranka pobūdžio. O juk nusilpusiame kūne 
dažnai gyvena dvasės gausa ir valios spėka — prieš kurią plačiai 
numatanti, didžiaširdė rasių hygiėna turėtų nusilenkti. Tad ar ne- 
geriau bus, kad dauguma gerųjų išmaningųjų žmonių kreips savo 
jėgas ir pasišventimą pasveikinimui, pagerinimui ir užlaikymui 
augščiausiojo tautoje paveldįmo turto — sielos hygiėnai?! 

Bet iš kitos vėl pusės imant, ar ne: mens sana in corpore 
sano? 


247 


XXI. 
IŠDAVOS IR PASIŪLYMAI. 


Reikia sutikti su Ellen Key, kad „tikroji prietaikmė tarp teisės 
atskiro žmogaus ir teisės veislės erotiškoje srityje taip pat svarbi | 
kaip kad prietaikmė individo ir bendruomenės srityje darbo“. Tik | 
vargas, kad gamtos impulsas kaip ir kultūros impulsas neturi pa- 


slaptingos ir neklaidingos keliarodės žvaigždės. 
Tačiau kada bendruomenė ims šviesiau žiūrėti į socialius klau- 


simus, tuomet nušvis taip-gi rasės klausimo reikalai. Juk-gi ne įpročių 
prievarta, ne grasinimas pragaro kančiomis ir rojaus pažadais, ne ku- 
nigų pamokslai, ne askėtiškos svajonės, bet vienatinai atsižvelgimas į 
augštesnį pavįsimą nustato tikrąją sexualę ethiką (Forel). Bažnyčių 
dogmos ir religiškoji mystika tai vaikai atgyventų žmonijoje prie- 
tarų; dėlto moterystė ir šeimos idėalas, pakitėjus pasaulėžvalgai, 
nebegali likties religijos globoje. 

Čion tad paduodu nustatymus, mano maiymu reikalingus, sų- 
tvarkymui sexualių santykių nąujais pagrindais: 

1, Viengungiavimas, askėzis, cėlibatas, mergysiė — nors nėra 
būtinai smerktini, bet-gi nė negirtini rasės hygiėnos žvilgsniu. Au- 
gusiems žmonėms tai nėra natūralė padėtis. Dauguma tokių ar 
onanizman pašlija, ar palaiko slaptą ar viešą tvirkimą, prostituciją. 
Reikia pasakyti, kad moteris, kuri be augštesnių priežasčių susi- 
laiko nuo ištekėjimo yra parazitiniu augalu ant gyvybės medžio, o 
vyriškis — tai nususi/ šaka ir apkerpėjusi draugijos gyvenime. 
To-gi dėliai vienstypiams vyrams valdžia privalo naštas užkrauti 
labui mokyklų ar stipendijų ar prieglaudų, mokesčiais juos apdė- 
dama. Tai savnoros ir savmyliai žmonės, vengianti pareigų ben- 
druomenėje. Už vžkrėtimą kitų lyties ligomis reikia bausti. 

2.  Susituokimui amžius vyrams ir moterims tinkamiausias. 
tarp 20 ir 25 metų. „Kiti gyvūnai jungiasi tik dėl veisimosi, o 
žmonės netik tam tikslui, bet dėl pilno gyvybės kainumo“ (Ellen 
Key). Šeima išminčia ir širdžia remiama ima atsakomybę už ai- 
nius; čion ir motyna jaus pareigą vaikų žindymo. Bet tuoktiesi be: 
gydytojo liudyjimo apie sveikatą besituokiančiųjų neturėtų būti leis- 
tina. Šiaip ar taip imant, prieš vedant reikia skaisčiai gyventi, O 


248 


vedus ištikimais viens kitam likti. Nėsant ištikimybės tegul teis- 
mas skiria; tai šimtą kartų geriau, negu tragikomėdijos šeimoje 
(barnys, muštynės, pabėgimai, nuodyjimaisi, šaudymaisi, tąsynės- 
teismuose etc.). 

Moterystė tai kaina ypatos meilė, o ne goslumo proga visam 
gyvenimui; tai šaltinis doroviško pasitobulinimo ir auklėjimosi į. 
stiprų pobūdį. Reikia susivaldymo ir moterystėje. Netik paga- 
minti, bet ir išauklėti reikia vaikus. Juk moteris vyrui ne žaislas, 
ji gali atsisakyti nuo lytiškų santykių nevien dėl kūno ir dvasės 
taptų girtuokliu ar venėriku. Kaipo laisva ypata moteris privalo 
būti ponia savo kūno. 

3. Vaikuotiems moterūnams valstybė privalo teikti lengvatas:. 
mokesčius pamažinti, priedus vaikų auginimui duoti, paaugštinti 
tarnybėje etc. į 

4. Reikia steigti prieglaudas motynoims ir žinduoliams ir pa-- 
mestinukams, taip kaip sergantiems džiova ir vėžiu, alkoholikams,. 
lyties ligomis apsikrėtusiems, bepročiams. Visas globas reikia 
centralizuoti dėl oikonomingesnio jų vedimo. | 

5. Bakchus neatsilieka nuo Venėros. Daug systėmų mėgi- 
nama blaivybei pravesti. Viskas veltui, iki valdžia alkoholio ga- 
minimą palaiko. Man tik du keliu atrodo praktišku: Goteburgo 
systėma alkoholiui parduoti: žmonėms atdaras alkoholio gavimąs. 
pietų metu iki 5 valandai vakaro; vienam Žmogui ne daugiau dviejų 
kieliškų šnapso prie valgio. Kieliške telpa viena uncija. O alaus 
nedaugiau 1 litro. Be užkandžio ar valgio šnapsas niekam nereikia 
duoti. — Mokyklose hygiėnos dėstymas visiems vaikams priva- 
lomas, ir ten ypačiai domė kreipiama turi būti į Bakehaus bei Ve- 
nėros bakchanalijas. 

6. Prostitucija yra vyriausiu šaltiniu lyties ligų, veda į steri-- 
litatę (bergždumą), į abortus ir t.t. Legalizavimas burdelių prilygsta 
Įegalizavimui prostitucijos: bet tad reikia vyrus ant lygios su mo- 
ferimis atžymėti ir užsikrėtusius po prievarta ligoninėse gydyti. 
Norint atsikratyti nuo prostitucijos, reikia pagerinti moterių sąlygas. 
uždarbiąvimo ir gyvenimo; taip-gi daugiau šviesti mokyklose, ypa- 
čiai hygiėnos srityje. 

7. Reikia vertinti kūniškąjį darbą kaip vertiname dvasiškąjį. 
Kiekvienas žmogus privalo amatą išmokti. Industriją reikia decen- 
tralizuoti, perkelti ją kaimuosna. Liaudies mokyklose reikia išmesti 
balastą (religijos dogmų mokymą), o įvesdinti dorovės ar mora- 


249 


lybės mokslą bei hygiėnos pamokymus. Kils tad darbingumas, ir 
atlyginimas už darbą, ir padidės šalies išteklius. Jei ūkio santykiai 
ir bažnyčių savnaudiškas įsikišimas nedarys kliūčių, dorovės mokslas 
veiks pasekmingai žmones. 

8. Moterių emancipacija nepakasa motyniško jausmo mote- 
ryje. Šeimos mintį reikia stiprinti, o ne vienuolynus siūlyti ir 


"steigti. Vienuolynai ir klebonijos tai palaidūnystės lizdas. Sexu- Ž 


alis auklėjimas reikia kreipti į skaistų ir blaivų gyvenimą: jaunimui 
įkalbėti dorišką moterystės nustatymą, vyrams susivaldymą gei- 
dulių, o moterims vertinimą motinystės. Sexualis apšvietimas pri- 
valo eiti moraliu sumetimu. 

9. Antikoncepcionalės priemonės slėpti nėra reikalo šeįmose 
gyvenantiems žmonėms. Gydytojų užduotimi privalo būti patarimas, 
kurios priemonės nepakenks sveikatai moterūnų, o podraug juos 
apsergės nuo veisimosi, kada to trokšta. Kiek man žinoma, bene 
geriausias būdas tai pavartojimas antiseptikų, k. a. kreolin, zinci 


"sulphas etc. Europoje vartojami kondonai, ar be priekaištų būtų, | 


nežinau. Ar norime ar nenorime, tos priemonės ein į žmones, ir 
nudavinėti nežinėlius ar neišmanėlius, bent tautos mokytojams ne- 
pritinka: veidmainiavimas niekam naudon neišeina. 

10. Žmonės pavojingi bendruomenei: alkoholikai, piktadariai 
(žmogžūdos), nuomirulingieji, nečiai, silpnapročiai ir bepročiai — 
kada patenka į ligonines, kalėjimus, beprotnamius — vyrai ir mo- 
terys — privalo būti sterilizuojami, ar kastracija, ar roentgenizavimu 
ar kitais būdais, žinomais medikams. Kad neatsitiktų blogos valios 
darbų ar neteisėtumo nužiūrėjimų prie minėtų įstaigų privalo val- 
džios būti skiriama gydytojų komisiją, susidedanti bent iš trijų 
garbingų gydytojų. 

Bendruomenė, eliminuodama veisimąsi žalingų gaivalų, o auk- 
lėdama jaunąją kartą į padorų ir sveiką nusistatymą, priegtam 
darbingumu gerindama oikonominę šalies padėtį, bėgant laikui su- 
silauks ainių, kurie sveiki protu ir kūnu būdami, ir praturtėję liao- 
niau ir šviesiau gyvens ir mokės šalį ir tautą apginti nuo vidujinių 


bei išlaukinių užpuolikų, kurie kėsintųsi nusmaugti laisvę taip sunkiai bo 


iškovotą. 


250 


XXII. 


LIET. RESPUBLIKOS SVEIKATOS REIKALŲ 
SUTVARKYMAS. 


(Dr. A. Šidlauskas). 


Vidaus Reikalų Ministerija paskirstyta į departamentus; vienu 
"šios Ministerijos departamentų yra Sveikatos Departamentas. Svei- 
katos Departamento žinioje yra V. R. Ministerijos ribose sekantieji 
reikalai: 

I. Vadovauti techniškai-moksliniu žvilgsniu medicinos ir sa- 
nitarijos Respublikos reikalams; prižiūrėti tikslumą ir tinkamumą 
veikiančių medicinos, sanitarijos ir farmacijos įstaigų ir orgeniza- 
cijų; parūpinti projektus joms patobulinti ir pagerinti. 

II: Vadovauti priemonėmis apsaugojimo Respublikos nuo 
limpamųjų ligų plėtotės. 

III. Priežiūra visų Respublikos civilių sydytojų, dantų žydo 
tojų, farmaceutų, felčerių, akušėrių ir gailestingųjų seselių adminis- 
tracinių reikalų. 

IV. Priežiūra mokyklų, skiriamų žemesniam medicinos per- 
sonalui (akušėrėms, gailestingosioms seserims, dizinfektoriams, sa- 
nitarams ir t.t; priežiūra vaistinių, vaistų sandėlių, chėmijos ir 
baktėriologijos laboratorijų. 

Juridiniai atsakomingas asmuo už Sveikatos Departamento 
darbuotę yra šio Departamento Direktorius: jis yra būtinas patarėjas 
ir referentas Vidaus Reikalų Ministerio visuose gyventojų sveikatą 
liečiančiuose reikaluose; jis yra nuolatinis Medicinos Tarybos narys. 

Sveikatos Departamentas turi tris skyrius, būtent: medicinos, 
sanitarijos ir farmacijos. Skyriaus etatai: viršininkas ir sekretorius; 
sanitarijos skyriuje yra dar 1 epidėmijų gydytojas ir vienas dezin- 
fekcijos Instruktorius. 

Sveikatos Departamento Direktorių skiria ir liuosuoja Respublikos 
Prezidentas, o skyrių viršininkus ir sekretorius — V. R. Ministeris. 
. Augščiausioji mediko-sanitarijos Respublikos reikaluose va- 
dovybė priklauso Vidaus Reikalų Ministerijai. Karo žinyba turi 
atskirą sanitarijos skyrių, kuris betarpiai priklauso Krašto Apsaugos 
Ministerijai. Švietimo, Susisiekimo ir Teisingumo Ministerijos sa“ 


251 


vistoviai aprūpina medicinos ir sanitarijos žvilgsniu joms priklau- 
sančias įstaigas (Universitetas, mokyklos, geležinkėlių tarnautojai 
“ ir darbininkai, susisiekimo priemonės, kalėjimai ir t. t.). 

Visais bendrais ir principiniais klausimais vadovauja Vidaus 
Reikalų Ministerija, sprendžiant šiuos klausimus Medicinos Taryboje, 
kurioj atstovaujamos kitų Ministerijų atatinkamos žinybos. 

Veterinarijos sritis priklauso Žemės Ūkio Ministerijos ir tvarkoma 

las, kaulų, ragų, šerių ir odų dirbtuves, mėsos ckaporią ir importą, 
pieno ūkius, veterinarijos personalą, laboratorijas ir t. t. 
, Lietuvos Respublikos plotas (be okupuotos jos dalies) užima 
55,679,4 kv. kilomėtrų: Didžioji Lietuva — 53,242 kv. kilomėtrų ir 
Klaipėdos Kraštas 2437,4 kv. kilomėtr. Jos gyventojų skaičius 
1927 metų sausio mėn. 1 dienai siekia 2,255,520 žmonių (paskutinių 
metų priaugimas buvo 25,644 žm. t. y. 1,19/). Vieną kvadratinį 
kilomėtrą Didžiojoje Lietuvoje apgyvena 39,8 žmonės, Klaipėdos 
Krašte — 57 žmonės. 

Visas Lietuvos Respublikos plotas turi: 


Dirbamos žemės su so- Ganyklų - . . +. „10,07 128 
dybomis .- ; -. -„ 4287/, Ežerų, upių < „|. - „ 480778 

BROS Durpių, pelkių „( . . .- 2,79) 

a a A AR P Netinkamos žemės . . 0,79/, 


Visa dirbamoji žemė vidutinės rūšies. 
Vidutinė Lietuvos territorijos temperatūra Ą- 7C. 
Sulig užsiėmimu gyventojai skirstosi šiaip: 


Žemdirbių... -. 81,7, -- Pramoninkų „487 
Gyvaiainkų> 2.08 lų Valstybinių ir savivaldybių ; 
Prekybininkų . . . . 4,8/, tarnautojų... 2205 | 


Elgėtų 1925 metuose buvo skaitoma 5,912 asmenų. 


Defektyvių gyventojų Lietuvos Respublikoje priskaitoma: E. 
Heprocių“ + TOO Nebylių „. „ „ . . „622328 


BEL AS Ss SB Be vienos kojos. . . „1499 
Kurčių. | „1. 0BB4 Be abiejų kojų. „ 448 4 
BA Vedas Tankas. > 58001 Kuprotų „|... . „2066 g 
Be abiejų rankų... . 124 Paraližuotų. „|. | „100014 


(Žinios 1823 metams paimtos iš Centralinio Statistikos Biuro); 


Bendras Lietuvoje mirtingumas ant 10,000 gyventojų — 168 E. 
. (daviniai už 1924 m. — 1925 m.). 1926 metais bendras mirtin- | 
gumas buvo lygus 149 ant 10,000 gyventojų. Gimimų 10,000 gy- 


252 


ventojų — 269. Vaikų mirtingumas iki 1 metų amžiaus Lietuvoje 
1925 metais siekia 17,99/,, 1926 metais 14,69/,. 

Administracijos žvilgsniu Didžioji Lietuva padalinta į 20 apskri- 
čių, kurie yra tvarkomi apskričių viršininkų. Klaipėdos Kraštas, 
einant konvencija, yra autonomiškas ir turi savo atskirą admini- 
straciją, sudarytą ten veikiančiais įstatymais. Didžiojoje Lietuvoje 
prie kiekvieno apskrities viršininko yra apskrities gydytojo įstaiga 
su atatinkamais etatais: kiekviename apskrityje — apskrities gydy- 
tojas ir felčeris, be to Alytaus, Kretingos, Rokiškio, Seinų, Trakų, 
ir Zarasų apskričiuose yra apskrities akušėrės. Šiaulių apskrityje, 
kaip didžiausiame, yra 2 apskrities gydytojai: vienas Šiauliuose, 
antras Joniškyje. Didesnieji Lietuvos miestai turi dar miesto gy- 
dytojų įstaigas: miesto gydytojus ir felčerius. Šios įstaigos yra 
Kaune, Šiauliuose ir Panevėžyje. Nuo 1928 metų steigiamas 
rajonų gydytojų įstaigos, kaipo pagelbinės apskričių gydytojams 
organizacijos. Šiuo tarpu nustatyta įsteigti 5 rajonų gydytojų 
įstaigas. 

Su Klaipėdos Kraštu nesunormuotiems medicinos srityje klau- 
simams išrišti Centro valdžia (Sveikatos Departamentas) veda per- 
traktacijas. 

Apskričių, miestų ir rajonų gydytojai betarpiai priklauso Svei- 
katos Departamentui, juos skiria ir liuosuoja V. R. Ministeris; fel- 
čerius ir akušėres skiria ir liuosuoja Sveikatos Depar.amentas. 
Apskrities Gydytojui apskrities ribose, Miesto Gydytojui miesto ri- 
bose, ir Rajono Gydytojui rajono ribose, uždėta pareiga rūpintis 
kova su limpamomis ligomis, prižiūrėti sanitarinių įstatymų bei 
taisyklių vykdymą, prižiūrėti piliečių gydymą ir sanitarinių įstaigų 
veikimą, kovoti su neteisėta medicinos praktika; prižiūrėti raupų 
skiepymą, registruoti limpamąsias ligas, ąpie kurias privalo jiems 
pranešinėti ligoninės ir kiekvienas apsigyvenęs apskrities ar miesto 
ribose gydytojas, be to apskričių ir miesto gydytojai eina policijos 
ir teismo gydytojų pareigas (atlieka teismo ir policijos apžiūrėjimus, 
skriodimus), dalyvauja naujokų šaukimo komisijose. 

Teikimą gyventojams gydymą (ambulatorijas, ligonines, akušė- 
rijos pagalbą, greitąją pagalbą) rūpina apskričių ir miestų savival- 
dybės jų ribose. Centro valdžia organizuoja ir išlaiko Respublikos 
maste psychiatrinę pagalbą, padeda savivaldybėms teikti gyvento- 
jams specialę pagalbą, pav. džiovai, akių, venerinėms, vaikų ligoms 
gydyti. Be to, Kaune kaipo Lietuvos kultūros ir mokslo centre 
valdžia išlaiko Valstybinę Kauno ligoninę, kad suteikus visos Lie- 


253 


' MT: 


tuvos gyventojams prieinamesnę augštai a pagalbą sun- 
kesniuose ligų atsitikimuose. 

Apskrities ir Miesto Valdyba (be Kauno, kuris turi savo me- 
dicinos sanitarijos skyrių) turi Sanitarines Komisijas, kurių sąstatan 
leina apskrities ar miesto gydytojas, apskrities ar miesto ligoninės, 
gydytojas ir apskrities ar miesto savivaldybės 1-2 nariai. Šių ko- 
mitetų tikslas skleisti visuomenėje žinias apie apsisaugojimą nuo 
susirgimų, epidėmiškiems-gi susirgimams pasirodžius, ištirti ligos 
esmę ir daryti žygius ligos plėtimuisi sustabdyti. Kiekviename 
valsčiuje yra sanitarinė komisija, susitvėrusi savanorių pagrindais; 
ją instruktuoja ir jos veikimą prižiūri apskrities Sanitarinės Komisijos. 

. Svarbiausiųjų sanitarinių įstatymų ir taisyklių vykdomasis 
organas yra miesto ir apskrities policija, kurios žiniai yra išleistos 
„laikinosios instrukcijos milicijai sanitarijos reikalais“. 

Kova su limpamosiomis ligomis, izoliacija ligonių, jų gydymas 
priklauso savivaldybėms; centro valdžia, epidėmijoms atsitikus, teikia 
savivaldybėms pagalbą, rengiant laikinas ligonines ir duodant joms 


išlaikymą ir personalą.  Aštriai pavojingai epidėmijai plečiantis, 


medicinos personalas gali būti mobilizuojamas. Dizinfekcija a.lie. 
kama apskričių, miesto ir rajonų felčerių, kuriam tikslui gydytojų 
žinioje yra dizinfekcijos įrankiai ir vaistai. 

Sanitarinis įstatymas esti ruošiamas, o tuo tarpu tvarkomas 
veikiančiais prieškariniais rusų įstatymais. 

„Atskiros sanitarinės SE EaGljaS fabrikų, dirbiuvių, trobėsių 
yra pareiga augščiau ūrodirkį Ššnliaiikii valdžios ir savivaldybių 
organizacijų. Žinios renkamos sulig tam reikalui paruoštomis 
blankomis. 

Vakcinacija atliekama gyventojams veltui, raupų skiepymas 
neprivalomas. Sveikaios Departamentas duoda raupų lymphą, 
savivaldybės apmoka skiepytojams ir jų kelionės išlaidas.  Raupų 
lymphą gamina Valstybinis Hygiėnos Institutas Kaune (Poškos g. 


Nr. 2). Šiame Institute veikia ir Pasteuro stotis, kurioje skiepijama | 


nuo pasiutimo. 

Chėmijos ir Bakteriologijos laboratorijų Lietuvoje yra 16. 

Medicinos, veterinarijos, ph:rmacijos ir odontologijos praktikos. 
teisių įstatymas žiūr. Vyr. Žin. Nr. 190, 1925 met. 

Felčerių institutas Lietuvoje panaikinamas ir dabartiniu metu 
felčerių turima apie 200, kaipo liekana Rusų laikų. Jų darbas nor- 
muojamas felčerių įstatymu (žiūr. Vyr. Žin. Nr. 225 iš 1926 metų.) 


254 


4. 4.2 
k i m= 
tri LA 


Akušėrių mokykla funkcionuoja nuo 1920 metų prie akušėrijos 
klinikos Lietuvos Universitatės. Mokslo kursas tęsiasi 1!/, metų. 
Į mokyklą priimamos moterys ne jaunesnės 20 m. amžiaus ir bai- 
gusios ne mažiau 4 klasių gymnazijos kursą. Nuo pradžios mo- 
kyklos veikimo iki 1928 baigė mokslą ir gavo teisės praktikuoti 
168 akušėrės. 

Gailestingosioms seserims veikia mokykla prie Lietuvos Rau- 
donojo kryžiaus ligoninės Kaune nuo 1920 metų. Mokslas tęsiasi | 
2 metu theorijos ir praktikos. Į mokyklą priimamos moterys ne 
jaunesnės 18 metų amžiaus ir baigusios ne mažiau 6 klasių gym- 
nazijos kursą. Viso nuo pat įkūrimo mokyklos gailestingųjų seserų 
paruošta 67 asmenų. 

Ligonių kasų įstatymas, paskelbtas Vyr. Žin. Nr. 227 iš 1926 m- 
gyveniman ne pravestas. Jis manoma su kai kuriomis pataisomis. 
įgyvendynti pabaigoje 1928 metų. 


255 


ŽINIOS 


apie labdaringas draugijas Didžiojoje Lietuvoje 
už 1927 ir 1926 m.*) 


1. Labdaringų įstaigų skaičius 1927 m. sausio 1 d.:vaikų prie- 
glaudų 35 (53), senelių priegl. 70 (58), lopšelių 2 (2), darželių 10 (7), 
aišktelių 6 (4), moksleiviams bendrabučių 6 (—). Viso 126 (104). 

2. Grynai valdžios išlaikomų labdaringų įstaigų skaičius: 
vaikų prieglaudų 5 (—), senelių prieglaudų (4). | 

3. + Grynai savivaldybių išlaikomų įstaigų skaičius: vaikų prie- 
glaudų 61 (—), senelių prieglaudų (20). 

4. Valdžios ir savivaldybių dalinai subsidijuojamų labdaringų 


"įstaigų skaičius: vaikų prieglaudų 92 (—), senelių prieglaudų (68). 


5. Bendras globojamų asmenų skaičius: vaikų prieglaudose 


2076 (1848), senelių prieglaudose 2052 (1494), lopšeliuose 194 (182), 


darželiuose 977 (508), aikštelėse 845 (500), moksleiviams bendra- 
bučiuose 150(—) Viso 6274 (4362). 

6. Globojamų paskirstymas sulig amžiaus: 1) vaikų iki 17 m.: 
bern. 2751, merg. 1471 — 4222 (2838). 2) senių: vyrų 489, mot. 
1565 — 2052 (1494). 

7. Globojamų paskirstymas lytimi: 1) vyrų 5240 (1874), mo- 


"terų 3054 (1494). 


8. Globojamų paskirstymas tautybės atžvilgiu: lietuvių 4972 
(5461), latvių 11 (2), vokiečių 38 (56), rusų 50 (51), žydų 697 (647), 
lenkai 506 (155). Viso 6074 (43392). 

9. Globojamų paskirstymas tikybos atžvilgiu: R.- Katalikų 
5420 (5607), Izraelitų 697 (647), Liuteronų 43, Ev. ir Reform. 68 
(46), Stačiatikių 56 (29). Viso 6274 (4332). 

10. Globojamų paskirstymas pilietybės atžvilgiu: Lietuvos. 
6256 (4326), Rusijos 8 (1), Kitų šalių 60 (5). Viso 6274 (4352). 

11. Skaičius grynų našlaičių: 1032 (1011). 

12. Skaičius globojamų, turinčių vieną iš tėvų: 1287 (948). 

13. Turį abu tėvu: 412 (383). 

14. Pavainikių skaičius: 562 (244). 


*) Skliaustuose pažymėtos cifros duoda atatinkamas žinias už 1926 m. 


17 
| 


15. Skaičius globojamų nenormalių: a) paieniniai 129 (68), 2 


“ b) phyziniai 444 (345), bendrai — 575 (408). 


16. Įstojo į įstaigą 1926 metais 1,299, 1925 metais 1,165. 

17. Išėjo 1926 metais 522, 1925 metais 507. | 

18. Mirė 1926 metais 511, 1925 metais 215. : 

19. Skaičius asmenų aptarnaujančių įstaigas: a) etatinių 367 | 
(425), b) neetatinių 26 (64), bendrai — 393 (489). g. 

20. Lėšos išleistos 1926 m. įstaigos tarnautojams išlaikyti: 
463,308 It. (555,505 It. 98 c.). 
"21. Lėšos išleistos 1926 m. bendrai visų labdaringų įstaigų 


s . užlaikimui: 5,025,718 It. (2,978,711 It. 42 ct.). 


22. Įkainuojainas inventorius: 692.623 lt. (646.146 lt. 59 c.). 
23. Valdžios skirtos 1926 m. lėšos labdaringų įstaigų išlai- 


“| kymui: 786,000 It. (1,107,924 It. 98 c.). 


| 24. Savivaldybių skirtos lėšos: 1,756,617 It. 40 c. (1,657, 860 
75 ct.). 


Nr. 


Eil. 


SĄRAŠAS 


veikiančių Lietuvoje ligoninių ir ambulatorijų 1928 m. 


Ligoninių pavadinimas 


I. Valstybės išlaikomų. 


Valst. Kauno ligoninė . 
„ Vaikų lig. Kaune 
Psych. lig. Kalvarijoje . 
Valst. Plaučių ligų lig. 
Jurbarke. i Alio 
Kauno kalėjimo ligoninė 
(išl. Teising. M-ios). 
Panevėžio kalėjimo lig. . 
Šiaulių kalėjimo lig.. 
Valst. odos ir venėros 
ligų lig. Alytuj. . 
Varėnos džiovininkų Sa- 
natorija . CB 
Il. Savivaldybių išlaikomų. 


Alytaus apskr. lig. 
Biržų apskr, lig. 
Ežerėnų (Zarasų) oRoŲ 
ligoninė . š 
Joniškėlio rajon. 1248 
Joniškio rajon. lig. . 
Kėdainių apskr. lig. . 
Kretingos apskr. lig. 
Mariampolės apskr. lig. 
Mažeikių apskr. lig. . 


„Panevėžio apskr. lig. 


Pakruojaus rajono lig. . 
Papilės rajono lig. 
Raseinių apskr. lig. . 
Dr. Ryano vardu 
(Sančiai) > 
Rokiškio apskr. lig. . 


Skaič. 
lovų 


206 


1075 


Talk dd di 


Ligoninių pavadinimas 


Seinų apskr. lig. . 
Šakių apskr. lig. . 
Šiaulių miesto lig. 
Šiaulių apskr. akių lig. 
Šaukėnų rajono ligon. 
iaulių ap. 2 
Tauragės apskr. lig. 
Telšių apskr. lig. . 
Trakų apskr. lig. . 
Ukmergės apskr. lig. 
Utenos apskr. lig. 
Vabalninkų rajon. lig. . 
Vilkaviškio apskr. lig. . 


Ill. Draugijų išlaikomų. 
Liet. Raud. Kryž. lig. 


W. Žydų Bendruom. išlaik. 


Jonavos žydų lig. 
Kauno miesto žydų lig. 
Kauno žydų vaikų lig. . 
Panevėžio žydų lig. . 
Raseinių žydų lig. 
Ukmergės žydų lig. . 


V. Privačių. 


Dr. Domaševičiaus mo- 
terų ligų lig. „Svei- 
kata“ Panevėžy . 

Dr. Hagentorno chirur- 
gin. lig. Kaune . 

Dr. Gusevo chirurg. lg: 
Panevėžy . . 


10 


m 


si La laikos, PM aa A a as o 
"5 "g 1 * 3 


Ž 1 žė e Z A Zi x 
“2 Ligoninių pavadinimas CE4 E Ligoninių pavadinimas LE 
) Oe| A . nė 
4. | Levitano J. moterų su Klaipėdos Krašto. 
akušėrija lig. Kaune 10 . 
5. | Akuš. O. Macevičienės Savivald. ligoninės. 
gimdymo priegl. .| 10 "TAB až ži 
6. | Dr. Mickaus chirurginė 1. | Klaipėdos miesto ligo- 1 
lig. Šiauliuose . .| 12 HDĖ: ag 
7. | Dr. Rabinavičiaus Chi- 2. | Moterų ligoninė . . .| 22 
rurg.gynekolog.aku- 8. | Vyrų ligoninė . . . 6. 
. šėrijos lig. Kaune .| 10|| 4. | Klaipėdos g dis li- 
8. | Dr. Slavėno chirurginė goninė . ) 
lig. Mariampolėje . 5|| 5. | Žydų ligoninė <. „| 24 
9. | Mes Šapirienės akių lig. 6. | Šilutės apskr. lig. . .| 70 
iauliuose . . |. 4|| 7. | Poilsio namai — sana- A 
10. | Dr. Švarco akuš.-gyne- torija vasaros metu E 
kolog. lig. Kaune . 8 60, žiemos gi . „| 65 
"11. | Dr. Zacharino Benjami- 8. | Privatinė klinika dr. Ges- + 
no chirurginė Uzan, nerio, ved. dr. Ges- 
Kata ias ; 4 k k S 6 
SL EA A 
Visoje Didž. Liet. lovų [2376 Viso lovų „V 893 


Valst. odos ir venėros ligų Ambulatorijos: 1) Kaune, 2) Šiauliuose, 3) Pane: 
vėžyje, 4) Alytuje, 5) Tauragėje, 6) Šakiuose, 7) Rokišky, 8) Mažeikiuose 
(šiais metais numatoma įsteigti). 

Valst. Akių Ambulatorijos: 1) Telšiuose, 2) Anykščiuose,. 3) Mariampolyj 
(šiais metais numatoma įsteigti). 

Ambulatorijose gydymas ir vaistai sąmatos ribose teikiama nemos 
kamai. 


4 
+ 


2 Pasiaba: 1928 m. sausio mm. 1d. gyventojų skaičius Didžiojoje Lietuvoje 2,156,082, 
3 i tame skaičiuje 162.542 žydų; taigi vienai ligoninės lovai tenka bendrai 
899 gyventojai. Vienai žydų ligoninės lovai tenka 597 gyventojai yo 
: Klaipėdos krašte visose ligoninėse 595 lovos, gyventojų skaičius 141,966; 

| vienai ligoninės Iovai Klaipėdos krašie tenka 361 gyventojas. 


LAS i 


TURINYS. 


Žodis skaitytojui 

Įžanga . A 

Hygiėnos plėtotė 

Asmens hygiėna 

Užsikrėtimas ir immunitatė 

Animaliai parazitai . š 
Dirviena arba žemės paviršis . 
Oras 

Vanduo . 

Priedas: Birštonas, Diuskiaiukėi Ša aGnė 
Maistas. 

Amatų ligos ir indusirialė HšeišnA 
Assėnizacija arba sarvalų išvalymas. 


"Numirėlių laidojimas 


Mokyklų hygiėna 

Kalėjimo hygiėna 

Naujasai namas 

Ventiliacija 

„ Šildymas 

Švitinimas ir sažibininiks 

Rasės (veislės) hygiėna — sikčnika, 
Biologiški daviniai . 

Išvados ir pasiūlymai 


Liet. Respublikos sveikatos teikūlų sutvarkymas 
Žinios apie labdaringas draugijas Didžiojoje Lietuvoje 


už 1927 ir 1926 m. 


Sąrašas veikiančių Lietuvoje Iigoninių ir ambulatorijų 


1928 m. 


PGrpwr sr sgpyv">rcrypRR" VM 


Užsisakė „Hygiėną“ iš kalno. 


Po 5 dol. įmokėjo: 


Dr. A. L. Graičūnas, 
Simonas Elijošius, 
J. J. Elias, | 

F. A. Poška, 

A. Beikis, 

Ant. Sirutis, 


S. L. A. 48 kuopa, 
Mat. Tamulis, 
Mart. Kasparaitis, 
Kaz. Kisielis, 

Jos. Balcaitis, 
Mar. ir Ona Jociai, 


0PFRPFAUVU 


Elz. Žilinskienė, A. A. Masilionis, 
Mar. Luckuvienė, S. L. A. 3063 kuopa, 
Vincas Pūkas, Mea Ds 
„L. A. 78 kuopa, S. L. A. 829 kuopa, 
„J. Semaška, „S. L. A. 506 kuopa, 
„ Gugis, V. Vaitkunskas, 
„ Bolskis, „Tėvynė“, 
„ B. Kamarko, Tvaranavičia. 


Lith. Literary Ass'n of Pittsburgh Pa. /260 litų/, 
Pr. Faltinaitis /20 litų/. 


Po 6 dol. įmokėjo: 
Just. Šlapelis. 
:Po 2 dol. įmokėjo: 


V. K. Račkauskas, Anėlija ir Kaz. Motekaičiai, 


K. Gineitis, St. Gibavičius, 
Vincė Kairienė, Jos. Dokšus, 
M. Savaitis, Jos. Miežinis. 


Leidėjas taria nuoširdžiai ačiu! visiems, kurie malo- 
nėjo palengvinti išleidimo naštą... Amerikiečiai iš viso 
prisiuntė 2250 litų. 


VII 


D-ro J. Sliūpo Lietuvoje išleistos knygos: 


1. „Šis-tas iš pasaulinės prekybos historijos“ 3lit— ct. 
3. Historija Minties Laisvės“ 1-5 8 
3. „Palyginamoji Religija“ D-ro Carpenterio. 4 ,— ;, 
4: „Prigimtinė Moralybė“' 424 — S) 
5. „Jaunatvė — gyvenimo pavasaris“ . |. | 5,.— 
6. „Hygiėna“ arba sveikatos dėsnių mokslas 12 „50 „, 
N A 
X 
N 
N 
X 
X 
X 
4 


KNYGAS PARDUODA 


J. ORINTO KNYGYNAS „AUKURAS*: 
ŠIAULIUOSE, VILNIAUS GATVĖ 187 Nr. 


VIII